No­be­lio tai­kos pre­mi­ja Eu­ro­pos Są­jun­gai – lai­ku ir vie­to­je

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Šį kar­tą ir­gi neap­si­ei­ta be kon­tro­ver­si­jų. Šie­met Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) sky­rus No­be­lio tai­kos pre­mi­ją už „še­šias­de­šim­ties me­tų dar­bą sie­kiant tai­kos ir su­si­tai­ky­mo, ug­dant de­mok­ra­ti­ją ir gi­nant žmo­gaus tei­ses“, įsi­uto ne tik kon­ser­va­to­riai, bet ir kai­rie­ji.

Bri­tų kon­ser­va­to­riai, ku­riuos tur­būt net mie­gant kan­ki­na fe­de­ra­liz­mo koš­ma­rai, gin­či­ja pre­mi­ją, nes ne­va ES pa­sie­ki­mai vi­sai ne­reikš­min­gi. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos prem­je­ras mie­liau No­be­lį teik­tų NATO, o Kon­ser­va­to­rių ir re­for­mis­tų frak­ci­jos Eu­ro­pos Par­la­men­te ly­de­ris tai­kos pre­mi­ja pa­gerb­tų Mar­ga­ret That­cher. Ne­si­ste­biu, juk mi­li­ta­riz­mas ir lau­ki­nis ka­pi­ta­liz­mas – de­ši­nių­jų kla­si­ka, nors ir ne­tu­rin­ti nie­ko ben­dra su tai­ka… Ki­tiems – ra­di­ka­liems de­ši­nie­siems (ypač iš Ry­tų Eu­ro­pos) – šis ES įver­ti­ni­mas reiš­kia tai, kad šiuo­lai­ki­nė­je eu­ro­pie­tiš­ko­je tai­kos vi­zi­jo­je (dar­na, de­mo­kra­ti­ja, žmo­gaus tei­sės) nė­ra vie­tos na­cio­na­liz­mui, su­ke­lian­čiam kse­no­fo­bi­ją ir ki­tas dis­kri­mi­na­ci­nes pa­sek­mes. Tad širs­ti pas­ta­rie­siems tik­rai yra dėl ko. Ta­čiau ma­žiau­si eu­ro­skep­ti­kai šio­je kom­pa­ni­jo­je pa­si­ro­do Eu­ro­pos de­ši­nie­ji krikš­čio­nys de­mok­ra­tai, ku­rių iko­na An­ge­la Mer­kel, tau­py­mo po­li­ti­ko­je at­ra­du­si sa­vo pa­šau­ki­mą, be­ne ak­ty­viau­siai ko­vo­ja už ES vien­ti­su­mą ir iš­li­ki­mą.

Kai­rie­ji ir­gi ne­tu­ri vie­nin­gos po­zi­ci­jos. Ra­di­ka­lūs kai­rie­ji, re­mia­mi po­pu­lia­rių te­ore­ti­kų, kri­ti­kuo­ja eu­ro zo­nos sko­lų kri­zę ir jai su­val­dy­ti pa­si­telk­tą tau­py­mo po­li­ti­ką, taip pat eko­no­mi­nės in­teg­ra­ci­jos stip­ri­ni­mą. Vi­so to iliust­ra­ci­ja – Grai­ki­jos pa­dė­tis, kur pro­tes­tai ir riau­šės ta­pę kas­die­ny­be. Šia­me kon­teks­te No­be­lio tai­kos pre­mi­ja jiems skam­ba kaip įžū­lus juo­ke­lis. Ta­čiau so­cial­de­mok­ra­tai ir par­la­men­ti­nė Eu­ro­pos kai­rė, nors ir kri­ti­kuo­da­ma esa­mą eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę pa­dė­tį, vis dėl­to pa­lai­ko ES vie­nin­gu­mo idė­ją ir pre­mi­ją pri­ima kaip iš­šū­kį to­bu­lė­ti, keis­tis ir įver­tin­ti pa­da­ry­tas klai­das.

Dau­giau­siai kon­tro­ver­si­jos šia­me šur­mu­ly­je su­ke­lia kon­tras­tai tarp ofi­cia­lios tai­kos ir ne­ofi­cia­laus ka­ro nu­skur­din­to­se Eu­ro­pos gat­vė­se. Su tuo ga­li­ma su­tik­ti – taip, ES eko­no­mi­nė po­li­ti­ka pa­ti­ria kri­zę, taip, griež­tas tau­py­mas ir skur­di­ni­mas di­di­na so­cia­li­nę at­skir­tį ir taip, ne­oli­be­ra­lios po­li­ti­kos ko­ri­fė­jai try­pia ant ge­ro­vės vals­ty­bės li­ku­čių pa­si­šo­ki­nė­da­mi. Tą ma­to vi­si, tur­būt ne­ra­si­me tei­gian­čių, kad eu­ro zo­na kri­zės ne­pa­ti­ria, tie­siog to­ji kri­zė skir­tin­gai in­ter­pre­tuo­ja­ma, vie­ni ban­do pa­tei­sin­ti nau­do­ja­mas „sta­bi­li­za­vi­mo“ prie­mo­nes, ki­ti at­vi­rai tei­gia, kad jos žlug­do gy­ve­ni­mus. Net­gi Nor­ve­gi­jos No­be­lio ko­mi­te­tas, skir­da­mas pre­mi­ją, pa­brė­žė, kad šian­dien Są­jun­ga yra ka­muo­ja­ma kri­zės ir so­cia­li­nių ne­ra­mu­mų. Tad sa­ky­ti, kad pre­mi­jos įtei­ki­mas ES yra ban­dy­mas ne­kreip­ti dė­me­sio į ne­sėk­min­gą po­li­ti­ką ir ap­si­mes­ti, jog vis­kas ge­rai, bū­tų ne­tei­sin­ga. Nie­kas to ne­sle­pia ir ne­no­ri pa­slėp­ti. O dis­ku­si­jos įsi­plies­kė taip, lyg ES bū­tų ap­do­va­no­ta No­be­lio eko­no­mi­kos pre­mi­ja.

No­be­lio tai­kos pre­mi­ja Są­jun­gai skir­ta ne už eko­no­mi­nius pa­sie­ki­mus, o už sėk­min­gą is­to­ri­nę rai­dą – už „še­šias­de­šim­ties me­tų dar­bą…“ Ji skir­ta ne šian­dien va­do­vau­jan­tiems de­ši­nie­siems po­li­ti­kams, – šie čia pat su­sku­bo su­si­reikš­min­ti, – o is­to­ri­niams ly­de­riams ir ypač tiems as­me­nims, ku­rie dir­bo sek­da­mi ES ver­ty­bė­mis. Ir tai ne biu­rok­ra­tai, pre­mi­ja ski­ria­ma ne ap­čiuo­pia­mai ins­ti­tu­ci­jai, o tiems pa­vie­niams ar į ju­dė­ji­mus su­si­bū­ru­siems pi­lie­čiams, ku­rie da­rė po­ky­tį ir ve­dė sa­vo vi­suo­me­nes į de­mok­ra­ti­ją ir pa­gar­bą žmo­gaus tei­sėms. ES ap­do­va­no­ta ne kaip biu­rok­ra­tų val­do­ma ins­ti­tu­ci­ja, o kaip vals­ty­bių ir pi­lie­čių są­jun­ga, ple­čian­ti de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių te­ri­to­ri­jas. Kaip nuo­pel­nai įvar­din­ti ben­dra­dar­bia­vi­mas, dar­na, de­mok­ra­ti­ja ir žmo­gaus tei­sės, o ne, pvz., koks nors ins­ti­tu­ci­jos efek­ty­vu­mas.

ES pa­ra­ma ir nuo­sek­li žmo­gaus tei­sių po­li­ti­nė li­ni­ja kai ku­rioms vi­suo­me­ni­nėms gru­pėms bu­vo ir yra vie­nin­te­lis rams­tis, ku­riuo ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ko­vo­jant su rep­re­sy­vio­mis na­cio­na­li­nė­mis vals­ty­bė­mis. Tai ypač ak­tu­a­lu Ry­tų Eu­ro­po­je, ku­ri vis dar tvos­kia pra­rū­gu­sia kse­no­fo­bi­ja, ho­mo­fo­bi­ja ir sek­siz­mu. Ne ins­ti­tu­ci­ja, ne ES pri­ver­čia na­cio­na­li­nes vals­ty­bes gerb­ti žmo­gaus tei­ses, ji tik su­tei­kia me­cha­niz­mus, įran­kius, ku­riais ga­li nau­do­tis sa­vo lo­ka­lias ko­vas ko­vo­jan­tys ak­ty­vis­tai. Europos Sąjunga de­mok­ra­tiš­ku­mo ir žmo­gaus tei­sių atžvilgiu (vis dar) yra ne mis­tiš­kas Briu­se­lis ir ne eu­robiu­rok­ra­tai, o de­cen­tra­li­zuo­ti ju­dė­ji­mai, ko­vo­jan­tys už de­mok­ra­ti­ją, žmo­gaus tei­ses ir ti­kin­tys de­mi­li­ta­ri­zuo­tos tai­kos ga­li­my­be. Jei jų ne­bū­tų – žmo­gaus tei­ses ir de­mok­ra­ti­ją tu­rė­tu­me tik po­pie­riu­je.

ES eko­no­mi­nė ir so­cia­li­nė po­li­ti­ka tu­ri bū­ti kri­ti­kuo­ja­ma, bet ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad Są­jun­ga nė­ra sa­va­ran­kiš­kas me­cha­niz­mas, kad už jos spren­di­mų vi­sa­da sto­vi tam tik­ros po­li­ti­nės jė­gos. Ki­taip sa­kant, ga­li­ma kri­ti­kuo­ti pa­grin­di­nes ES idė­jas ir pa­čią Są­jun­gą kaip idė­ją, bet kri­ti­kuo­jant vyk­do­mą po­li­ti­ką tą kri­ti­ką rei­kė­tų skir­ti tiems, ku­rie ją for­muo­ja ir vyk­do. ES kaip idė­ja, ska­ti­nan­ti de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių plėt­rą, yra pa­gir­ti­na, ta­čiau de­ši­nių­jų for­muo­ja­mos so­cia­li­nės po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos kryp­tys dau­ge­liu at­ve­jų pra­žū­tin­gos skurs­tan­tiems pi­lie­čiams Pie­tų Eu­ro­po­je. Tad kri­ti­kos cen­tre tu­rė­tų at­si­dur­ti ne ES kaip abst­rak­ci­ja, o kon­kre­čios po­li­ti­nės jė­gos.

Tai­kos pre­mi­ja bu­vo įver­tin­tos ES idė­jos ir tų idė­jų ap­čiuo­pia­ma is­to­ri­nė pa­žan­ga. Vi­sa tai, ma­nau, ga­na reikš­min­ga, sva­ru ir ver­ta ap­do­va­no­ji­mo. Bet su­lig tuo nie­kas ne­si­bai­gia, tai ne­reiš­kia, kad vi­sos pro­ble­mos iš­spręs­tos ar pa­siek­tas koks nors ga­lu­ti­nis taš­kas. At­virkš­čiai – pre­mi­jos su­tei­ki­mas žy­mi dar di­des­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus. Ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Hu­man Rights Watch“ ir „Am­nes­ty In­ter­na­tio­nal“ at­krei­pia dė­me­sį, kad žmo­gaus tei­sių sri­ty­je ES dar tu­ri to­bu­lin­ti ro­mų, imig­ran­tų, pa­bė­gė­lių są­ly­gas, su­švel­nin­ti iš­orės sie­nų kon­tro­lę, su­teik­ti prie­globs­tį iš ka­riau­jan­čių ša­lių at­vyks­tan­tiems imig­ran­tams ir t. t. To­kiai da­bar­ti­nei si­tu­a­ci­jai reikš­min­gos įta­kos tu­ri ir tai, kad šiuo me­tu di­des­nę Eu­ro­pos da­lį val­do de­ši­nie­ji, ku­riems kse­no­fo­bi­ja tik­rai ne­sve­ti­ma. Pui­kus pa­vyz­dys (kaip ir eko­no­mi­nės kryp­ties at­ve­ju), kaip ES po­li­ti­ka pri­klau­so nuo do­mi­nuo­jan­čių po­li­ti­nių jė­gų. Ar tos jė­gos ga­li už­gož­ti pa­grin­di­nes ES idė­jas, dėl ku­rių bu­vo dirb­ta še­šias­de­šimt me­tų?

No­be­lio tai­kos pre­mi­ja nė­ra nai­vūs ir ne­ap­dai­rūs di­ti­ram­bai ES. At­virkš­čiai – ji klau­sia, ar ES kri­zės me­tu su­ge­bės iš­lai­ky­ti eu­ro­pie­tiš­kas ver­ty­bes, iš­lai­ky­ti lais­vę, oru­mą, ly­gy­bę, ne­pa­tek­ti į fa­šiz­mo ran­kas ar stip­rė­jan­čio na­cio­na­liz­mo glė­bį, ne­su­by­rė­ti į san­da­rius tau­ti­nius vie­ne­tus. O ar suf­le­ruo­ja at­sa­ky­mą – spręs­ki­te jūs…