Ne­už­mie­gant Žvė­ry­ne, Poš­kos gat­vė­je

TOMAS DIRGĖLA

Nuo XVI a. iki XIX a. vi­du­rio da­bar­ti­nio Žvė­ry­no plo­tai pri­klau­sė Rad­vi­loms, ku­rie čia tu­rė­jo žvė­rių me­džiok­lės re­zer­va­tą (iš čia ir ki­lo vie­to­vės pa­va­di­ni­mas).

Iš lais­vo­sios en­cik­lo­pe­di­jos

Poš­ka lai­ko sa­ve pir­miau­sia ar­to­ju, o li­te­ra­tū­ri­nis dar­bas jam esąs tik­tai pra­mo­ga, ma­lo­nus už­si­ė­mi­mas, pa­guo­da li­go­to­je se­nat­vė­je.

Iš XIX a. lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jos

I

Gu­liu. Ant avi­kai­lio pa­klo­to šil­ta, šil­do ir ma­ne den­gian­tis už­klo­tas, bet už­vis di­džiau­sia ši­lu­ma sklin­da nuo ša­lia gu­lin­čios žmo­nos kū­no, ku­rį ap­si­ka­bi­nęs var­gu ar nors men­kiau­siu plau­ke­liu pa­jus­čiau šal­tį nuo­gas iš­mes­tas į gat­vę per pa­tį vi­dur­žie­mį. Žmo­na mie­ga, ke­lis­kart krūp­te­li, kaž­ką sap­nuo­ja – ry­te vie­nas ki­tam bū­ti­nai pa­pa­sa­ko­si­me, ką ma­tę, o pa­ty­ri­mų ir re­gė­tų vaiz­dų reikš­mes pa­si­tik­rin­si­me di­de­lia­me sap­ni­nin­ke. To­kia be­veik kiek­vie­no mū­sų ry­to tra­di­ci­ja, die­nos pra­džios apei­ga, po­kal­bis ūžiant per­pil­dy­tam elek­tri­niam vir­du­liui, šil­dan­čiam van­de­nį pir­ma­jam ka­vos puo­de­liui…

II

Gu­li­me ne tik mes – der­lin­gą pe­lia­vi­mą sap­nuo­ja ir ka­ti­nas, nors se­na­me me­di­nia­me Žvė­ry­no na­me jas vi­sas iš­gau­dė dar prieš ge­rą pus­me­tį, kai ma­žų­jų įna­mių šei­ma, ieš­ko­da­ma švie­ses­nio ry­to­jaus, kraus­tė­si iš vie­no kai­my­no pas ki­tą, kol ga­liau­siai jos eks­kur­si­jos nu­trū­ko su­si­pa­ži­nus su juo­du gel­to­na­kiu – šis, patikrinęs eks­kur­san­tus ir ne­ra­dęs bi­lie­tų, nu­spren­dė lai­ky­tis tra­di­ci­nio ka­ti­nų ir pe­lių ben­dra­vi­mo bū­do. Nors ne­men­ka ti­ki­my­bė, kad Sar­gis Liu­ci­fe­ris mie­go­da­mas sap­nuo­se lau­kia tin­ka­mo me­to už­gul­ti ne­bū­ti­nai pe­lę, o dar vi­sų gy­ve­ni­mo pa­mo­kų ne­per­pra­tu­sį paukš­čiu­ką – kol kak­lo ne­pa­puo­šė mė­ly­nas ant­kak­lis su ka­ti­niš­ku var­pe­liu, dėl ku­rio Liu­cis įga­vo ir kar­viš­kų bruo­žų, tiek į na­mus, tiek į na­mą uoš­vių so­dy­bo­je jis par­ti­pen­da­vo iš­kel­ta gal­va nas­ruo­se neš­da­mas ne­di­de­lį paukš­tu­ką. Lai­mė, vi­soms me­džio­to­jo au­koms ir vėl pa­vyk­da­vo pa­kil­ti, nors ir smar­kiai iš­gąs­din­toms. Kar­tais pa­gal­vo­ju – o gal vi­sai ne­de­ra kiš­ti no­sies į gam­tos su­kur­tą tvar­ką ir ka­ti­no su­gau­tą spar­nuo­tį reikia pa­lik­ti me­džio­to­jo va­liai…

III

Įdo­mu, kas mū­sų vos ke­lio­li­kos kvad­ra­tų kam­ba­rė­ly­je dė­jo­si anks­čiau – gal kaip tik šio­je pa­sta­to da­ly­je ir bu­vo įsi­kū­ręs čia vei­ku­sio siū­lų fab­ri­ko di­rek­to­rius, my­lė­jęs ir ger­bęs sa­vo pa­val­di­nius ir leis­da­vęs jiems prieš žie­mą na­mo par­si­neš­ti vie­ną ki­tą vil­no­nių siū­lų ka­muo­lį, kad iki že­mę ap­klo­jant snie­gui mo­te­rys šei­my­nykš­čiams spė­tų nu­megz­ti vie­ną ki­tą po­rą šil­tų ko­ji­nių? O gal mū­siš­kės lo­vos vie­to­je mie­go­da­vo vo­kie­čių ka­ri­nin­kai, už­ėmę šį pa­sta­tą ir iš an­tro aukš­to bal­ko­no pi­la­mais rau­do­nais da­žais gin­da­vę už­si­li­ku­sius siū­lus nuo at­ėju­sių­jų vog­ti? Tie pa­tys vo­kie­čiai čia ne­tru­kus įren­gė ir vie­šuo­sius na­mus, ši­taip, ma­tyt, pra­si­ma­ny­da­mi pra­mo­gų pa­si­bai­gus siū­lų va­gys­tėms ir rau­do­nų da­žų ki­bi­rė­liams.

Ar šia­me Dio­ni­zo Poš­kos var­du pa­va­din­to­je gat­vė­je sto­vin­čia­me aš­tuo­nio­lik­ta­ja­me na­me gy­ve­nę in­ter­na­ti­nės ber­niu­kų gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai mėg­da­vo skai­ty­ti, ar jiems pa­ti­ko gy­ven­ti Žvė­ry­ne, Vil­niu­je? Ar ša­lia esan­tis par­kas bū­da­vo daž­na jų pa­si­vaikš­čio­ji­mų vie­ta? Ar mū­sų kam­ba­ry­je jiems bū­da­vo jau­ku? O kaip­gi vė­liau čia įsteig­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro au­kų vai­kų na­mai – ar be tos se­nu­tės, prieš po­rą me­tų už­su­ku­sios ir pri­si­mi­nu­sios, kad mū­sų au­to­mo­bi­lio sto­vė­ji­mo vie­to­je anks­čiau bu­vęs fon­ta­nas, o bar­ti su ki­tais vai­kais gau­da­vu­si už tai, kad vog­da­vo bul­vių lu­pe­nas iš kai­my­nų dar­žo, dar yra li­kę gy­vų bu­vu­sių šių vai­kų na­mų gy­ven­to­jų?

Vė­liau čia įsteig­ta ki­no ir gar­so įra­šų stu­di­ja, jos įran­gos – kal­nų se­nų mik­ro­fo­nų ir mil­ži­niš­kų au­si­nių – at­si­kra­ty­mo pro­ce­sas vy­ko ne taip ir se­niai, prieš me­tus ki­tus. Ir aš kaž­ko­kias au­si­nes bu­vau pa­si­ė­męs, pa­ma­niau, bus kaip pri­si­mi­ni­mas apie pra­ėju­sio am­žiaus tech­ni­kos lai­mė­ji­mus, bet vė­liau jas iš­me­čiau – toks, at­ro­dy­tų, ne­di­de­lis daik­te­lis try­li­kos kvad­ra­tų kam­ba­rė­ly­je, ku­ria­me vie­tos ir taip ne per dau­giau­sia, jau at­ro­dė kaip di­de­lis daik­tas.

Ir „Me­džiai be la­pų“ su­kur­ti mū­sų na­mo žo­ly­ne – se­nas žvė­ry­nie­tis pa­po­ri­no…

IV

Gu­liu. Ant avi­kai­lio pa­klo­to šil­ta, šil­do ir ma­ne den­gian­tis už­klo­tas, bet už­vis di­džiau­sia ši­lu­ma sklin­da nuo ša­lia gu­lin­čios žmo­nos kū­no… Der­lin­gą pe­lia­vi­mą sap­nuo­ja ir ka­ti­nas… Ka­ro au­kų vai­kų na­mai… O vė­liau čia įsteig­ta ki­no ir gar­so įra­šų stu­di­ja… Ru­duo, ru­duo…

Ir taip kiek­vie­ną kar­tą ne­už­mie­gant Žvė­ry­ne, Poš­kos gat­vė­je.