Kelyje
VYTAUTAS BRONIUS
Pabaiga. Pradžia Nr. 36
IX diena, 2012-06-29
Važiuoti metro vėsu ir gera, bet vos tik išlendame į paviršių, mus užgula karšto oro našta. Prieš akis stoja Dievo Motinos katedra, kurios bokštuose tupinčios chimeros, atrodo, leipsta nuo karščio dar labiau negu mes (o juk jau turėjo priprasti) ir, kad bent šiek tiek atsivėsintų, lekuoja, iškišusios trišakus liežuvius. Tačiau šiandien katedros nėra mūsų planuose ir, apėję ją puslankiu, žingsniuojame į kitą Senos krantą, kur mūsų laukia knygynas „Shakespeare and Co.“
Šekspyrknyginis – tikrų tikriausias paminklas moderniajai literatūros klasikai. Kadaise čia eilutes šlifavo Ezra Poundas, papirosus graužė Hemingwayus, nešvankybes pliauškė Henry Milleris, o visus čia besilankančius globojo kilniosios patronės Gertrude Stein aura. Ak, tarp knygų ir knygučių, apdulkėjusių metraščių ir atvirlaiškių, žemų sijų ir išklerusių durelių, kinivarpų ir kandžių knibždėlynų mudu su Ūla jaučiamės kaip rojuje. Ji nuseka paskui Joyce’o šešėlį, ieškodama senų „Uliso“ leidimų, o aš maklinėju po Salingerio rugius ir Steinbecko rūstybės vynuogynus, kol galiausiai abu apimti lengvos ekstazės girgždančiais mediniais laiptais užkopiame į antrą knygynėlio aukštą. Ten viskas atrodo taip, tarsi išties būtų gyvenama: krėslai, kuriuose kažką užrašinėdami gimsta literatūros talentai, stalas su rašomąja mašinėle ir šachmatų lenta, lova prie aklinai rašteliais nukabinėtos sienos ir netgi pianinas su paruoštomis gaidomis – ant staliuko šalimais, lapų šūsnies viršuje (tarytum laikantį kitas gaidas po savo sparnu), pamatome ir Čiurlionio „Preliudą“. Matyt, visai neseniai jį čia skambino baltos lietuviškos plaštakos, o gal ir prancūzai jau spėjo pamilti mūsų didįjį klasiką. Apačioje, pavarvinę akis į mums nepasiekiamas kainas, vis dėlto bendromis pastangomis įsigyjame geluonies storumo „Howl“ – už kelių dienų ją kaip didžiausią relikviją gabensime į Lietuvą parodyti ten dar sušmėžuojantiems neobitnikams. Palikę prancūzų Šekspyrą, nueiname į pirmą pasitaikiusią boulangerie ir atliekame mūsų įprastą kavos ir pyragaičio seansą. Kasdienį croissant’ą duok mums šiandien!
Esame kupini jaudulio, nes eisime į kiną – žiūrėsime „Kelyje“, pastatytą pagal visų keliautojų šventuoju raštu krikštijamą Kerouaco romaną. Kone drebame, kartodami kasininkei: „Deux pour „Sur la route“, s’il-vous plait!“ Iki seanso pradžios lieka 45 minutės ir mes nusprendžiame aplankyti Constantino Brancusi dirbtuves, priklausančias čia pat esančiam Pompidou. Begalybė dantytų kolonų stiebiasi į viršų, glotnūs marmuriniai ir bronziniai skulptūrų paviršiai blizga lyg brangakmeniai, medis kovoja su gipsu, ir visa rumunų avangardisto dirbtuvė primena milžinišką sterilų akvariumą, kuriame, rodos, kaip ir prieš šimtmetį tebeklaidžioja jo dvasia. Čia tau ne lietuviškos palėpės ir rūseliai prie Vilnelės, kur tylieji modernistai kadaise tik paslapčia pasvajodavo apie Brancusi bronzos tviskesį.
Kino teatro „Beaubourg“ laiptais nulipę žemyn ir paėjėję siaurutėliu koridoriumi, patenkame į „Salle 6“, mažiausią mudviejų kada nors matytą kino salę su mažiausiu kada nors matytu ekranu. Jame pirmiausia įsižiebia juokingų prancūziškų reklamų seka, o paskui – žvyru, smėliu, asfaltu, saulės atokaitoje, sningant ir per lietų žingsniuojančios Selo Peredaiso kojos. Pagaliau „Kelyje“! Vėl „Kelyje“! Ir mudu su Ūla esame kelyje – bent jau iki šios savaitės galo…
Mums sugrįžus namo, Juna ir Jenny paruošia vakarienę ir mes drauge sėdame prie nedidelio stalo valgyti omleto ir bulvių salotų su majonezu. Paskui geriame vyną, žaidžiame kortomis ir šnekučiuojamės iki išnaktų, o virš Paryžiaus – it kažko nebyliai lūkuriuojantis Dino Moriarčio veidas – kybo baltas mėnulis.
X diena, 2012-06-30
Jos visur, jos laukia prie d’Orsay, kur nuėjo Ūla, jos yra dėmesio centre viename rue de Varenne (beveik Varėnos) namų, kur nuėjau aš. Statulos. Nenorėčiau būti statula, nors Rodino muziejus man ir patiko. Pagrindinės skulptūros išstatytos atvirame lauke – visa tai man primena Tiškevičių rūmų sodą Palangoje. Tik čia, žinoma, „Mąstytojas“, Balzacas, Hugo, „Pragaro vartai“, o Palangoj, jei teisingai pamenu, dvi skulptūros, žaliuojantis tvenkinys, gulbės ir gintaras – grynos minties oazė. Kurį laiką spoksau į „Pragaro vartus“ – įdomu, ar mane pro juos praleistų?..
Jenny ir Juna rytoj išvažiuoja, todėl einame į mūsų pamėgtą barą atsisveikinti prie pintos šviesiojo alaus. Paskui, įsimetę į drobinį maišelį butelį vyno, prancūzišką batoną, dviejų rūšių sūrio ir skautišką peiliuką, lekiame į Monmartrą. Peršokame užtvaras metro stotyje ir štai jau lipame laiptais į Sacré-Cæur kalvą. Nors ir vėlyvas vakaras, aplink zuja milijonai žmonių ir tiek pat turistinį niekalą pardavinėjančių juodaodžių ir azijiečių („4 eifeliukai už 1 €!“). Kiek paėję į šalį, aptinkame ir kurį laiką per tvorą stebime kapoeiros pasirodymą. Netoliese pastebime tipišką Vilniaus gatvelę ir mano galvoje nušvinta: juk čia viskas primena Vilnių! Vingiuotos gatvės ir aptriušę namai tikrai primena mūsų Monmartrą, Užupį, nuolaidus kalvos pakraštys – šlaitą po Trijų Kryžių kalnu, štai tas namas kaip olandų ambasada, o visas šis vaizdas, jei stovi nugara į baziliką, kaip nuo Taurakalnio. Žiū – net „Europos“ dangoraižis matos!
Susirandame vietelę ant žolės ir pradedame savo pikniką. Kalbamės apie dabartį, praeitį, santykius. Aplink mažais rateliais susėdę ir sustoję daugybė kažką geriančių jaunuolių, tarp kurių vaikštinėja Palangos paplūdimio pardavėjų „broliai“, siūlantys „Heineken“ dėžes, iš visų pusių sklinda šūkavimai, kiek žemiau pavienės mašinos sunkiai braunasi pro žmones, laidančius į orą įvairius neatpažintus šviečiančius objektus, o mes lėtai, su pasimėgavimu gurkšnojame vyną ir smaguriaujame sūriais, vienas jų užsilikęs dar nuo Olandijos ir tai tik sustiprina šventišką ir truputį ilgesingą nuotaiką.
Pabaigę „puotą“, pamažu nusileidžiame nuo kalno ir patraukiame „Moulin Rouge“ kryptimi – vien tam, kad savo akimis pamatytume naktinį eromalūną ir įsitikintume jo gyvumu. Plūstančios muzikos, žmonių klegesio ir kantraus neoninių sparnų zvimbimo akivaizdoje pasijuntame kaip niekad vieniši. Netrukus pasukame metro link. Nation.
XI diena, 2012-07-01
Pusryčiams Ūla paruošė makaronų su raudonuoju pestu, kurio likučius iš indelio dugno išgrandė peiliu. Kol ji darė valgyti, aš krimtau bananą, užgerdamas juoda kava, ir užrašinėjau savo įspūdžius raudoname languotame sąsiuvinyje. Taip prasidėjo mūsų paskutinė para Paryžiuje. Žygiuodami kasdieniu maršrutu iki metro stoties, šviečiant saulei ir burzgiant motoroleriams, gana sentimentaliai prisiminėme kelionės eigą.
Aikštėje prie Pompidou suvartoję įprastą saldumynų dozę, užkilome į paskutinį vamzdyto pastato aukštą pasižiūrėti to, ko nespėjome pamatyti praėjusį sykį. Prie bilietų patikros punkto nereikėjo net blizginti mūsų studentų kortelių – sekmadienį visiems lankytojams įėjimas nemokamas, tad iškart atsidūrėme baltasienės galerijos viduje. Šįkart naršėme po modernaus meno šedevrus, sukurtus praėjusio amžiaus pirmoje pusėje ir šiek tiek vėliau. Ūla rymojo prie Kandinskio ir Kupkos geometrinių abstrakcijų, atiduodama pagarbą, nukėlė beretę prieš pirmąjį konceptualiojo meno tėvo Marcelio Duchamp’o readymade’ą: „In 1913 I had the happy idea…“ Aš tuo tarpu susižavėjęs stebėjau, kaip veikia Rauschenbergo, Richardo Stankiewicziaus ir Jeano Tinguely surūdiję mechanizmai. Popartinio „metalo laužo“ prikrauta salė priminė lietuvių asambliažo meistrų Antanavičiaus, Kuro ir Kisarausko „bjauriai estetiškas“ kompozicijas. Francio Bacono apsirijusios figūros privertė nemaloniai prisiminti pusryčius. „France is croissant, not bacon“, – praeidama kandžiai leptelėjo Ūla ir pasuko šaunaus abstrakcionistinio Pollocko ir Rothko tandemo link. Kelias minutes žiūrėjome į Yves’o Kleino „IKB 3“ ir „SE 71“. Taip ilgai, kad net akis paskaudo. Kiek ultramarino reikėjo sutrinti, kad žemaūgis kempinmedis taip pamėlynuotų?
Į Pompidou aikštę sukrito popietės šešėliai. Aikštės viduryje, greta laikinai čia atsidūrusių dviejų permatomų tenisininkų statulų, lūkuriavo dvi merginos, ištisą dieną kiekvienam priėjusiam dalinusios kvepalų mėginius, – permatomi tenisininkai, turbūt patys to nesuprasdami, reklamavo naują „Lacoste“ produktą. Iš vieno aikštės galo į kitą sklido afrikietiško rago, pučiamo smulkios merginos juodomis akimis, garsas. Tamsiaodžiai čigonų vaikėzai būriais šmirinėjo tarp žmonių, siūlydami pasirašyti kažkokias peticijas arba nupirkti vandens buteliuką. Ūla valgė kebabą ir prisimerkusi žvelgė saulės linkui. Šitaip atrodė Paryžius paskutinę mūsų kelionės dieną. Vėliau, tą patį vakarą, Ispanijos rinktinė perrašė futbolo istoriją – antrą kartą iš eilės tapo Europos čempione.
XII diena, 2012-07-02
Atsibudau naktį, pažadintas Ūlos, bandančios klūpom ant lovos krašto uždaryti langą: „Supisti uodai. Pizdec, kaip mane sukandžiojo.“ Nieko jai nepasakęs, nuėjau nusilengvinti į tualetą ir grįžau atgal į miegmaišį. Atsikėlėme apie septynias, išsivalėme dantis ir patraukėme į anksčiausiai apylinkėje duris atveriančią parduotuvę. Pirkome:
butelį vyno Pierre’ui
- vyno sau namo (abu po butelį)
- bananų (abiem po 2 vnt.)
- keksiukų (Ūla – 4 vnt.)
- agurką (aš)
- trikampių sumuštinių pakuočių (aš – 2 vnt., Ūla – 1 vnt.)
- užpilamų makaronų (Ūla – 2 vnt.).
Ūla per pusryčius suvalgė makaronus, aš tik išgėriau arbatos. Ėmėme tvarkytis: užvėriau langus, sulanksčiau sofą, grąžinau į vietą mažąjį stalą, kurį kasvakar nustumdavome į šoną, o Ūla iššlavė virtuvę. Kaip ir buvo nurodęs Pierre’as, buto raktą padėjau į raktams skirtą kišenėlę kitame kambaryje esančiame, anot Ūlos, „archyve“ (toks pakabinamas medžiagos gabalas, prie kurio prisiūta gausybė įvairios paskirties kišenėlių). Ant didžiojo stalo palikome butelį vyno, padėkos raštelį ir eilėraštį, parašytą to paties Pompidou poeto (kuris, beje, kaip iš akies trauktas Dinas Moriartis iš filmo) specialiai Pierre’ui, prancūziškai. O ant mažojo paguldėme raudonąjį skėtį, vienišą olandišką prisiminimą. Susikrovėme paskutinius daiktus ir – adieu!
Kelionė atgal niekad nebūna įspūdinga: iš esmės tai net nebe kelionė, o pokelioninis formalumas – juk jau važiavom pro čia, šitą irgi jau matėm, pameni? – ir pan. Štai ir dabar Amsterdamas ir Paryžius mums jau buvo pasibaigę, tiesiog sėdėjome sau už baisuoklės britės ir kiek žavesnių veido bruožų kroatės, valgėme sumuštinius, agurką (aš), keksiukus (Ūla) ir tingiai šnekėjomės. Važiuojant pro Pajūrio Bulonę, Ūla man papasakojo apie vieną Camus „Maro“ veikėją, pradedantį rašytoją, daugybę metų besikankinusį ties pirmuoju savo būsimo šedevro sakiniu apie žavią amazonę, jodinėjančią Bulonės mišku. Paskui pokalbio tema pakrypo prie vasarų kaime, tada prie Amerikos, tiksliau, to, kaip mes ją įsivaizduojame, ir t. t.
Viena vertus, aiškiai žinojau, kad viskas baigėsi, kita vertus, negalėjau su tuo susitaikyti, iš paskutiniųjų kabinausi į tų dviejų savaičių patirtį ir įspūdžius. Man regis, tą patį galvojo ir Ūla, nes ji netikėtai užtraukė: „Atsimenu tai, ko nebus jau daugiau…“ Ir išties atrodė, kad jokie kiti žodžiai negalėtų taip tiksliai nusakyti to, ką tą akimirką jaučiau. Atrodė, paikų „Foje“ rimų ir smagios melodijos pakanka, kad mumyse kažkas įsižiebtų ir niekad nebeužgestų. Aš džiugiai uždainavau kartu su Ūla: „Atsimenu ir tą, kuri buvo pirma…“ Daina buvo trumpa, bet mes jų turėjome daug, traukėme vieną po kitos lyg triušius iš cilindro, ir net už lango lyjantis lietus nepajėgė mūsų nutildyti. Įdomu, ką galvojo prieš mus sėdinčios britė ir kroatė – ar mūsų balsai joms skambėjo liūdnai, ar linksmai? Žiūrėjau į užsimiršusią, besišypsančią Ūlą ir skaičiau jos veide begalinį norą kuo greičiau išsivaduoti iš šio autobuso ir pagaliau išsiaiškinti – o kas toliau?.. Mūsų vėl laukė nežinomybė, o mes laukėme jos.