Ka­na­rė­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ

Iš­plau­to tin­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­das su iš­blu­ku­siom fres­kom su­si­lie­ja į vien­ti­są pil­ką dė­mę. Ap­tru­pė­ję pi­liast­rai pa­vo­jin­gai pa­svi­rę vėp­so į grės­min­gai ati­deng­tus pa­ma­tų ak­me­nis. Ap­lū­žę kar­ni­zai, ap­au­gę sa­ma­nom, žio­ja­si pla­čiais ply­šiais ir iš­si­krai­piu­sios čer­pės ima šliauž­ti že­myn ati­deng­da­mos virš sa­vęs siau­rą dan­gaus ruo­žą.

Sta­čia­kam­pio ma­no kam­ba­rio sie­nos, ap­švie­čia­mos pra­va­žiuo­jan­čių trau­ki­nių, tai ple­čia­si, tai siau­rė­ja. Už­trau­kiu sun­kią užuo­lai­dą, kad nie­kas ne­iš­vys­tų ma­nęs, sta­lo ir kė­dės. Ei­nu ra­tu, ap­gaub­ta blyš­kios švie­sos, sklin­dan­čios nuo nak­ti­nės lem­pos, sto­vin­čios sta­lo vi­du­ry­je. Ne­gra­biai ati­trau­kiu kė­dę. At­si­sė­du. Pa­sie­kiu jun­gik­lį ir sprag­siu pirš­tu.

Ryš­ki švie­sa tal­žo iš­sau­sė­ju­sius akių obuo­lius. Su­vir­pė­jęs pirš­tas ne­pa­spau­džia myg­tu­ko ir pra­nyks­tu tam­so­je. Pro kiau­ry­mę užuo­lai­do­je, iš­grauž­tą kan­džių, ryš­kus švie­sos spin­du­lys įsmin­ga į sta­lo pa­vir­šių. Skais­ti ap­skri­ta dė­mė ap­švie­čia pirš­tų ga­liu­kus su balkš­vais na­gų ova­lais. Ati­trau­kiu ran­ką, lyg nu­pli­ky­ta karš­tu van­de­niu. Pri­si­mer­ku­si žvel­giu, kaip iš lūž­tan­čio bal­to spin­du­lio sun­kia­si spal­vos, įgau­da­mos kon­tū­rus šmėkš­čio­ja at­pa­žįs­ta­mais vaiz­dais ir si­lu­e­tais.

Pie­tų me­tas sto­ties ka­vi­nė­je. Pa­ties­ta ant sta­lo stal­tie­se ar­tė­ja trau­ki­nys. Pa­trau­kiu puo­de­lį. Iš­si­lie­ju­si tam­si ka­vos pu­ta ant prie­ki­nio gar­ve­žio stik­lo nuo pa­šė­lu­sio grei­čio iš­si­drai­ko vo­ra­tin­kliu.

– Ne, mes į tą žvaigž­dę ne­skri­sim, – ta­ria jo su­ke­pu­sios lū­pos.

Po­kal­bis apie nie­ką trik­do. Nu­si­su­ku į drum­zli­ną lan­gą. Rai­bu­liuo­jan­ti vai­vo­rykš­tė įky­riai len­da į ka­vi­nės vi­dų. Ar­tė­jan­čio trau­ki­nio triukš­mas ap­kur­ti­na, au­sis pa­sie­kia ne­riš­lūs skie­me­nys, sklan­dan­tys pa­tal­pos skliau­tuo­se. Jis ran­ka pa­lie­čia ma­no pirš­tus, įsi­ki­bu­sius į vir­pan­tį nuo mo­no­to­niš­ko dunk­sė­ji­mo sta­lo kraš­tą.

Su­vo­ki­mas at­eis vė­liau, sver­dė­da­mas neš kal­kė­jan­čio­mis aorto­mis de­guo­nies trū­ku­mą, kai ne­be­ga­lė­da­ma įkvėp­ti ne­va­lin­gai siek­siu ci­ga­re­tės. Įžieb­ta žals­va švie­se­lė bus tar­si ka­na­rė­lė, ku­rią ra­dau vė­jui pus­tant dy­gų va­sa­rio snie­gą. Cy­piau ta­da iš džiaugs­mo, su­klu­pu­si pa­tvo­ry šil­džiau del­nuo­se su­sti­ru­sį paukš­te­lį. Jis ant ma­no pa­gal­vės iš po­pie­riaus su­suk­tam liz­de­ly­je iš­gy­ve­no ke­tu­rias die­nas, kol įskri­dęs į vir­tu­vę nu­sken­do ki­bi­re, pil­na­me van­dens. Pa­lin­du­si po lo­va iš­bu­vau vi­są die­ną. Man bu­vo pen­ke­ri, kai su­vo­kiau lai­ką.

– Su­pran­ti, be­dug­nė nak­ti­mis po pa­gal­ve au­gi­na vaiz­dus, nu­spal­vi­na ža­lia ar sma­rag­di­ne, – krūp­te­liu, iš­gir­du­si sa­vo bal­są.

Jis pa­lei­džia ma­no pirš­tus, su­drė­ku­sius nuo lū­pų pri­si­lie­ti­mų.

Trau­ki­nys su­sto­ja. Nu­krapš­tau ka­vos tirš­čius, pri­ke­pu­sius ant gar­ve­žio lan­go. Du­rys at­ve­ria rau­do­nu ak­so­mu iš­muš­tą prie­an­gį. Esu at­vi­ra staig­me­noms, li­pu ne­si­žval­gy­da­ma į ša­lis. Ažū­ri­nį skė­tį ne­abe­jo­da­ma iš­tie­siu ma­ši­nis­tui, be­si­šyp­san­čiam akių kraš­tuo­se įspaus­tom paukš­čių ko­je­lėm.

Trau­ki­nys lė­tai, trūk­čio­da­mas pa­ju­da iš vie­tos. At­si­su­ku, kad įsi­min­čiau bal­tą sto­tį su ke­tu­riom ap­dau­žy­tom ko­lo­nom, suo­liu­kus rai­ty­tom at­kal­tėm, mirk­sin­tį se­ma­fo­rą prie su­si­kry­žia­vu­sių bė­gių li­ni­jų, ne­ši­ką, sė­din­tį ant pa­lik­to ve­ži­mė­lio su daik­tais.

Dūž­tan­tis puo­de­lis ir ka­vos kva­pas pri­ver­čia ap­si­dai­ry­ti. Žals­va ži­bin­tų švie­sa skver­bia­si pro lan­gus. Kur­ti­nan­čią ty­lą su­drums­čia šluo­ja­mų šu­kių barš­ke­sys.

– At­leis­kit, truk­dau vi­du­ry šei­mi­nės dra­mos, – švokš­čia pa­da­vė­ja pa­gel­tu­siu vei­du, šluos­ty­da­ma ru­dą skys­tį, var­van­tį nuo sta­lo.

Jis sė­di at­si­lo­šęs, su­ka ant pirš­to žie­dą.

– Su­si­ta­pa­ti­ni su sau iš­pra­na­šau­tu li­ki­mu, – vos kru­ta jo lū­pos.

– Skam­ba kaip nuosp­ren­dis, – marks­tau­si nuo už­si­tę­su­sio lau­ki­mo.

– Ne­su­pra­tau, bet mes jau už­si­da­rom, – burb­te­li pa­da­vė­ja ir stum­dy­da­ma kė­des nu­lin­guo­ja ba­ro link.

At­kly­dus pri­slo­pin­tam trau­ki­nio bil­de­siui per­brau­kiu del­nu per sta­lo pa­vir­šių.

– Ma­no trau­ki­nys, – pa­šo­ku ir neat­si­gręž­da­ma iš­ei­nu.

Ne­riu pro pra­vi­ras du­ris į lau­ką, šo­ki­nė­da­ma per su­si­py­nu­sius bė­gius pa­sie­kiu sa­vo na­mus. Įpro­tis val­gy­ti sto­ties ka­vi­nė­je ly­dint iš­va­žiuo­jan­čius trau­ki­nius – tik il­ge­sio nor­ma, kai lan­gų stik­luo­se ben­zi­no dė­mės virs­ta vit­ra­žais ir vi­si laik­ro­džiai ro­do skir­tin­gą lai­ką, klai­din­da­mi iš­vyks­tan­čiuo­sius.

Sver­dė­da­ma ke­liuo­si nuo sta­lo. Nu­ne­šu prie lan­go kė­dę, pa­sta­čiu­si pa­tik­ri­nu, ar tvir­tai sto­vi, ir už­si­li­pu. At­sar­giai pirš­tu už­den­giu užuo­lai­dos sky­lę.

Tirš­ta, ap­čiuo­pia­ma juo­du­ma pri­sig­lau­džia prie kū­no, per au­sis, no­sį, bur­ną skver­bia­si į vi­dų. Žiop­čio­ju, gau­dau spran­gią tuš­tu­mą. Tirps­tan­tis ne­pa­žįs­ta­mas sko­nis ap­ve­lia dan­tis, go­mu­rį. Ati­trau­kiu už­tir­pu­sį pirš­tą, pri­de­du akį prie sky­lės užuo­lai­do­je. Per­štin­ti tin­klai­nė aša­ro­ja nuo ryš­kios švie­sos. Aš ma­tau, iš ko pa­da­ry­tas lai­kas. Jis ar­tė­ja prie ma­nęs, kvė­puo­ja į vei­dą, šie­pia sky­lė­tus dan­tis, ry­ja še­šė­lius, šiurkš­čiai pa­lie­čia del­nu pe­tį ir pu­čia sting­dan­tį orą į vei­dą.

Įsi­ki­bu­si į užuo­lai­dą nu­li­pu nuo kė­dės. Ko­jų pirš­tais pa­lie­čiu šal­tas grin­dis. Žals­vas pirš­to ga­liu­kas – tai už­si­li­ku­si iš pra­ei­ties ka­na­rė­lės plunks­na, kai bal­ta put­li ran­ka, kve­pian­ti ka­ra­me­le, pa­sta­ty­da­vo puo­de­lį ka­ka­vos ant po­li­ruo­tų grin­dų ša­lia žais­li­nio trau­ki­nio ir prie­šais pri­tū­pęs vy­ras glos­ty­da­vo man vei­dą, kol žiū­rė­da­vau į laik­ro­džio ci­fer­bla­tą ant jo ran­kos.