Ji ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no

POVILAS SKLĖRIUS

Ji iš­sprūs­ta, lė­tai ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no, ir aš da­bar žiū­riu į jos nu­ga­rą. Ji vi­sa­da taip už­mig­da­vo, kiek tik ga­liu pri­si­min­ti: kad ir kaip at­si­gul­da­vo­me, po kiek lai­ko ji at­suk­da­vo man nu­ga­rą, ta­da aš pa­si­slink­da­vau ar­čiau jos, pri­si­glaus­da­vau, tar­si įsi­kniaub­da­vau į ją vi­sas, kad ne­ati­tol­čiau per nak­tį, kad tam­sa ma­nęs ne­nu­blokš­tų per to­li, ir taip gu­lė­da­vau, kol ji už­mig­da­vo.

Ši­ą­nakt aš ne­ar­tė­ju prie jos, kai ji at­su­ka man nu­ga­rą. Aš gu­liu kaip gu­lė­jęs, ma­no žvilgs­nis įsmeig­tas į jos nu­ga­rą. Ji ap­si­vil­ku­si bal­tais marš­ki­nė­liais su pet­ne­šė­lėm. Jai la­bai tin­ka ši­tie marš­ki­nė­liai, anks­čiau ji taip gra­žiai at­ro­dy­da­vo juos dė­vė­da­ma. Bet tai bu­vo anks­čiau, o anks­čiau vi­sa­da yra šven­tas, ne­lie­čia­mas lai­kas, gal­vo­ju gu­lė­da­mas pa­žįs­ta­mo­je lo­vo­je ir šią aki­mir­ką aš su­vo­kiu ją ir jos marš­ki­nė­lius kaip du at­ski­rus da­ly­kus. O kaž­ka­da vi­sa, kas bu­vo su­si­ję su ja, kas bu­vo pa­lies­ta jos ran­kų, kas den­gė jos kū­ną, bu­vo ne­at­ski­ria­ma jos da­lis; bet da­bar tai tik daik­tai: jos džin­sai, marš­ki­nė­liai, cha­la­tas, ci­ga­re­tės, alus, sen­ti­men­tai.

Jei ne alus ir sen­ti­men­tai, ma­nęs čia ne­bū­tų. Gal­būt čia gu­lė­tų kas nors ki­tas, gal­būt jis net įsi­kniaub­tų į ją mie­gan­čią, kad per nak­tį ne­pa­mes­tų jos, bet aš, su­ti­kęs ją ba­re po dve­jų me­tų, net ne­pa­si­do­mė­jau, ar ji tu­ri drau­gą. Ji ir­gi ne­pa­klau­sė, ar aš tu­riu mer­gi­ną. Ben­dra­vom, tar­si pri­klau­sy­tu­me vie­nas ki­tam, tar­si vis dar bū­tu­me kar­tu, lyg to dve­jų me­tų tarps­nio nė ne­bū­tų bu­vę. Jaus­mas toks, tar­si tu tie­siog mie­go­jai vi­są tą lai­ką, o da­bar nu­bu­dai ir ban­dai gy­ven­ti taip, kaip gy­ve­nai prieš už­mig­da­mas.

Iš­tie­siu ran­ką link jos ir pa­lie­čiu jos nu­ga­rą, švel­niai brau­kiu pirš­tais že­myn. Anks­čiau ji vi­sa­da su­re­a­guo­da­vo į tai, at­mes­da­vo kai­rę ran­ką at­gal ir su­ras­da­vo ma­ną­ją, su­im­da­vo ją ir pri­dė­da­vo sau prie vei­do, pa­bu­čiuo­da­vo ma­no del­ną. Jei­gu ji tai pa­da­ry­tų da­bar, nu­steb­čiau, ta­čiau tai nie­ko ne­keis­tų: tarp mū­sų ve­ši dve­jų me­tų tar­pas. Tam­sa ir ty­la, ku­ri ne­ga­li bū­ti pra­švie­sin­ta ir pra­kal­bin­ta. Su­ti­kęs ją ba­re pa­ju­tau, kad ji vis dar to­kia pat ža­vi kaip ir anks­čiau ir vis dar taip pat trau­kian­ti. Sten­giau­si ir ap­ga­vau sa­ve, kad kaž­kas dar ga­li pa­vyk­ti, o ir ji taip šil­tai ir ma­lo­niai ben­dra­vo su ma­ni­mi, taip gra­žiai, kad ne­pa­ban­dy­ti bu­vo ne­įma­no­ma.

Bet da­bar gu­liu su ja šio­je, at­ro­do, mil­ži­niš­ko­je lo­vo­je, iš ku­rios ne­ga­li­ma iš­lip­ti ir pa­bėg­ti nuo vis­ko, kas ne­se­niai įvy­ko, ir su­pran­tu, kad ir vėl aš bu­vau nai­vus, gal­vo­da­mas, jog kaž­kas gra­žaus, gal­būt net am­ži­nai gra­žaus ga­li pa­vyk­ti su ja. Vi­sa­da, kai tik su ki­tu žmo­gu­mi nu­sto­jat da­lin­tis ben­dra erd­ve ir lai­ku, pra­de­dat tol­ti vie­nas nuo ki­to ir pa­ma­žu blun­kat vie­nas iš ki­to gy­ve­ni­mo. Net ta­vo šyp­se­na, ta­vo šyp­se­na jau ne to­kia leng­va, ko­kią ją pa­me­nu. Kaž­ka­da įleis­da­vai ma­ne vi­dun ir šyp­so­da­vai­si, pri­pil­dy­da­ma ma­no pa­sau­lį švie­sos, o da­bar šyp­sai­si kur kas sub­ti­liau, tarp ta­vo šyp­se­nų pra­bė­ga pa­slap­čių še­šė­liai. Tiek tu, tiek aš ne­ga­lim ap­si­mes­ti, kad vis dar ge­rai pa­žįs­tam vie­nas ki­tą, ži­nom, ko ga­lim ti­kė­tis vie­nas iš ki­to.

Tai, kad šį­va­kar po dve­jų me­tų per­trau­kos su­ti­kau ta­ve, ir va­ka­ras su­si­klos­tė taip, kad nu­ė­jom pas ta­ve iš­ger­ti ar­ba­tos, bet taip ir ne­už­kai­tę ar­ba­ti­nu­ko at­si­gu­lėm į lo­vą, už­puo­lėm vie­nas ki­tą tar­si plėš­rū­nai, yra pui­kus pa­vyz­dys, kaip man sun­ku su­si­tai­ky­ti su gy­ve­ni­mu be ta­vęs. Aš ne­sa­kau, kad tu bu­vai mer­gi­na, ku­rią my­lė­jau la­biau­siai, ku­rią my­lė­jau karš­čiau­siai, ir net bū­da­mas su ta­vi­mi kar­tais gal­vo­da­vau, ko­kia tu nuo­bo­di, bet vi­sad ži­no­jau, kad tu esi ki­to­kia nei vi­sos, su ku­rio­mis bu­vau iki ta­vęs. Tu bu­vai to­kia pa­pras­ta ir to­kia re­a­li, to­kių mo­te­rų kaip tu bu­vo pil­nos gat­vės, par­duo­tu­vės, mies­tai, ta­čiau man nie­kad anks­čiau ne­bu­vo te­kę pa­tir­ti to­kio mo­te­riš­ko pa­pras­tu­mo, ko­kį pa­ty­riau iš ta­vęs. Tai, kad tu vi­sai ne­si­da­žei, tai, kaip pa­pras­tai lei­dai lais­va­lai­kį, tai, kad ne­tu­rė­jai di­de­lių iš­pūs­tų vil­čių dėl at­ei­ties, bu­vo įspū­din­ga, vi­sa tai bu­vo nuo­sta­bu, nie­kad ne­pa­žin­ta. At­ro­dė, lyg tu ži­no­jai pa­slap­tį, kaip bū­ti nuo­lan­kiai gy­ve­ni­mui ir dėl to ne­si­jaus­ti blo­gai, ir man no­rė­jo­si su­ži­no­ti tą pa­slap­tį iš ta­vęs, per­im­ti ją.

Dar mums drau­gau­jant, kai ry­tais kar­tu kel­da­vo­mės ir va­ka­rais at­si­gul­da­vom mie­go­ti, aš pa­ma­žu ban­džiau pri­ar­tė­ti prie ta­vo pa­slap­ties. Ste­bė­da­vau ta­ve iš šo­no tau ne­ma­tant, sek­da­vau ta­vo ju­de­sius, ban­džiau nu­spė­ti ta­vo nuo­tai­kas, kuo grei­čiau su­pras­ti, ką tam tik­ra ta­vo vei­do iš­raiš­ka reiš­kia, su­ži­no­ti, kas de­da­si ta­vo gal­vo­je. Anks­čiau man to­kie da­ly­kai pa­vyk­da­vo, o tu man bu­vai ne­per­kan­da­ma: kad ir kaip sten­giau­si ta­ve ge­riau pa­žin­ti, man se­kė­si pra­stai, ir aš vi­są­laik jaus­da­vau­si klai­džio­jan­tis kaž­kur to­li nuo ta­vo pa­slap­ties, esy­bės. Bu­vai pa­pras­ta ir tuo pa­čiu me­tu ste­buk­lin­ga, bu­vai ste­buk­lin­ga ir dėl to ne­įkan­da­ma man. Tai, kad dir­bai ne­ma­lo­nų dar­bą ir nė kar­to ne­si­skun­dei tuo, kė­lė ne­ri­mą. Ta­vo nuo­lan­ku­mas gy­ve­ni­mui ir vis­kam, kas ja­me vyks­ta, bu­vo man ne­su­vo­kia­mas. Kar­tais gal­vo­da­vau, kad esi di­de­lis ak­muo, įsi­rė­žęs upės va­go­je: ta­ve nuo­lat plau­na, o tu neiš­si­plau­ni; ir ta­ve nuo­lat ban­do iš­ju­din­ti, ta­čiau tu vi­są­laik lie­ki ten pat. Ta­vo kan­try­bė man bu­vo ne­su­pran­ta­ma, ta­vo kan­try­bė man ėmė ro­dy­tis vi­so pa­sau­lio kan­try­bė. Ir vi­sa ko gy­vy­bė, ir vi­sa ko mir­ti­s.

Kad ir kaip man ne­pa­vy­ko per­pras­ti ta­vęs, vė­liau, ne­te­kęs ga­li­my­bės ar­tė­ti prie ta­vo pa­slap­ties, aš vis tiek slap­ta sva­jo­jau vie­ną die­ną su­ras­ti ta­ve iš nau­jo. Ši­ą­nakt pa­si­tai­kė pro­ga vėl pri­ar­tė­ti prie ta­vęs, įsi­kniaub­ti į ta­ve, pa­ban­dy­ti su­pras­ti tai, ko man ne­pa­vy­ko iš­si­aiš­kin­ti anks­čiau.

Iš tie­sų aš nie­kad ne­ieš­ko­jau to­kios kaip tu, gal­vo­ju žiū­rė­da­mas į ta­vo nu­ga­rą. Man ta­vęs ne­rei­kė­jo, tik­rai – aš bu­vau su ta­vi­mi vien dėl to, kad ži­no­jau, jog ga­liu bū­ti su ta­vi­mi. Jau­čiau ta­vo pa­lan­ku­mą ma­no at­žvil­giu, jau­čiau, kad tu ga­li pa­dė­ti man at­si­ties­ti, nes tuo me­tu iš­gy­ve­nau di­de­lę kri­zę. Aš net per daug ne­si­sten­giau ta­vęs su­ža­vė­ti, bu­vau su ta­vi­mi pa­pras­tas, ir man da­bar šiek tiek gai­la, kad at­ėmiau iš ta­vęs ga­li­my­bę stip­riai stip­riai su­si­ža­vė­ti ma­ni­mi: ki­ti vy­rai ne­ria­si iš kai­lio, no­rė­da­mi ap­suk­ti gal­vą sa­vo my­li­ma­jai, o aš, bū­da­mas su ta­vi­mi, vi­są­laik bu­vau iš­ti­ki­mas sau, ne­si­sten­giau pa­si­ro­dy­ti ge­res­nis, nei esu iš tik­rų­jų.

Gal bū­tent dėl to nuo­šir­du­mo aš ir nu­ta­riau iš­si­skir­ti su ta­vi­mi: kar­tą pa­klau­sęs sa­vęs, ar my­liu ta­ve, su­tri­kau ir dau­giau to klau­si­mo sau ne­be­už­da­viau. Jei­gu ne­ga­lė­jau at­sa­ky­ti į klau­si­mą tei­gia­mai pir­mą kar­tą, var­gu ar tas klau­si­mas ka­da nors vė­liau bū­tų su­lau­kęs tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Tie­sa bu­vo la­bai pa­pras­ta, prag­ma­tiš­ka: bu­vau su ta­vi­mi, nes man bu­vo pa­to­gu. Ne­neig­siu, tu man pa­ti­kai, aš pa­si­ilg­da­vau ta­vęs, jei ne­ma­ty­da­vau il­ges­nį lai­ką, tu bū­da­vai ma­no pir­mo­ji min­tis ry­te ir pas­ku­ti­nė va­ka­re, ta­čiau tai bu­vo tik­rai ne mei­lė. Bu­vai pir­mo­ji mer­gi­na, su ku­ria bū­da­mas aiš­kiai su­vo­kiau, kad drau­gys­tė ir mei­lė ga­li pra­si­lenk­ti. Ir vis­gi kaip tra­gi­ko­miš­kai vis­kas su­si­klos­tė – aš pa­li­kau ta­ve ir pas­kui il­gė­jau­si ta­vęs vi­są šį lai­ką.

Laik­ro­dis ro­do tre­čią va­lan­dą nak­ties, bū­tų pro­tin­ga pa­ban­dy­ti už­mig­ti, bet aš gal­vo­ju apie vi­so­kius da­ly­kus, ku­riuos esu ne kar­tą jau ap­mąs­tęs ir nu­stū­męs į ša­lį. De­ja, jie da­bar vi­si grįž­ta: šir­dis va­ri­nė­ja krau­ją, šir­dis va­ri­nė­ja ši­tas ne­pa­to­gias min­tis. Bū­ti nuo­šir­džiam reiš­kia ne ne­bi­jo­ti ap­si­nuo­gin­ti prieš ki­tus, bet ne­bi­jo­ti ap­si­nuo­gin­ti pa­čiam prieš sa­ve ir su­ge­bė­ti pa­žvelg­ti į sa­ve iš šo­no. Ir štai da­bar aš ma­tau sa­ve iš vir­šaus: ma­no kū­nas gu­li lo­vo­je, pa­si­slė­pęs pa­ta­luo­se, sau­giu at­stu­mu at­si­trau­kęs nuo ki­to kū­no, gu­lin­čio gre­ta. Kū­nas at­ro­do ra­mus, ne­ju­da, ta­čiau tai, kad jis ne­mie­ga, iš­duo­da jį – jis ne­ri­mau­ja.

Vis­kas tie­siog ne­de­ra tar­pu­sa­vy­je, gal­vo­ju. Ji ir aš, su­grį­ži­mas į ši­tą erd­vę ir nak­ties lai­ką, da­li­ni­ma­sis kū­nais ir lo­va, fi­zi­nis ar­tu­mas, dva­si­nio ar­tu­mo sty­gius – vi­sa tai tie­siog ne­de­ra.

Ma­no nuo­tai­ka kin­ta, ji pra­de­da trūk­čio­ti, aš ban­dau su­gau­ti min­tis, ku­rios da­bar mai­šo­si vie­nos su ki­to­mis: jei­gu pa­vyk­tų už­si­ka­bin­ti už vie­nos sau­gios ar ra­mios min­ties, gal­būt vis­kas ne­su­bjur­tų dar la­biau, gal­būt man net­gi pa­vyk­tų nu­si­ra­min­ti ir už­mig­ti. Ta­čiau vis­kas ir to­liau mai­šo­si, cir­ku­liuo­ja, šir­dis va­ri­nė­ja liūd­ną krau­ją po ma­no kū­ną, aš pra­de­du jaus­ti gai­les­tį vis­kam: mi­ru­siam se­ne­liui, ka­tei, ku­rią kaž­ka­da au­gi­nau, ši­to kam­ba­rio ne­gra­žioms sie­noms, vir­tu­vė­je at­si­lu­pu­siam li­no­leu­mui, se­nai pa­juo­du­siai kep­tu­vei, bal­ko­ne ant vir­vės iš­ka­bin­tiems skal­bi­niams; vi­siems jau­niems įsi­my­lė­jė­liams ir žmo­nėms, ku­rie yra pri­vers­ti nau­do­tis vie­ni ki­tais, kad ga­lė­tų su­ras­ti lai­ko pa­bėg­ti nuo sa­vęs; mo­te­rims, my­lin­čioms vy­rus, ku­rie jas skriau­džia, ir vy­rams, ku­riems ne­sun­kiai pa­vy­ko ap­gau­ti mo­te­ris ir dar leng­viau – sa­ve. Pa­sau­liai ir gy­ve­ni­mai su­ka­si ma­no gal­vo­je, aš no­riu, kad tai pa­si­baig­tų, no­riu, kad pra­ei­tų, aš su­imu ta­vo pe­tį, su­imu stip­riai, kad pa­bus­tum.

Ji ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no ir da­bar žiū­ri tie­siai į ma­ne. Ji no­ri su­ži­no­ti, ko­dėl ją pa­ža­di­nau. Tu­rė­čiau da­bar jai ką nors pa­sa­ky­ti. Tu­rė­čiau da­bar jai ką nors at­sa­ky­ti, nors ji ir ne­klau­sia ma­nęs, tik žiū­ri. Tas jos žiū­rė­ji­mas – aš ne­ga­liu jo pa­kel­ti. Pa­si­slen­ku ar­čiau ir pri­sig­lau­džiu. Sten­giuo­si val­dy­tis ir ne­pra­virk­ti, ne­no­riu iš­duo­ti jai, jog vi­są ma­ne šiuo me­tu apė­mė be­vil­tiš­ka nuo­tai­ka, su­pra­ti­mas, kad nors ir kaip gra­žiai žmo­nės pra­de­da jung­ti sa­vo gy­ve­ni­mus, daž­nai jie yra ne­pa­jė­gūs su­kur­ti nie­ko gra­žaus ir am­ži­no.

Tu pa­imi ma­no del­ną, už­de­di sau ant vei­do. Trum­pą aki­mir­ką pa­jun­tu, kaip ta­vo lū­pos pa­lie­čia jį, o man skaus­min­gai ding­te­li į gal­vą – tu pri­si­me­ni ši­tą ri­tu­a­lą, ku­riuo pa­ro­dai, kad tau rū­piu. Ir tuo­met man taip su­ge­lia vi­duj, kad ne­be­jun­tu, kaip ir ką da­rau, ga­liu tik ste­bė­ti sa­ve iš ša­lies: kaip stai­ga iš­li­pu iš lo­vos ap­si­ren­giu per­ei­nu kam­ba­rį ko­ri­do­riu­je įsi­spi­riu į ba­tus ma­no ran­kos dre­ba ne­su­grai­bau raiš­te­lių aš jau ati­da­ręs du­ris prie­šais ma­ne ak­li­na tam­sa žen­giu į laip­ti­nę man rei­kia su­ras­ti iš­ėji­mą iš šios klai­kios nuo­tai­kos man bū­ti­na su­ras­ti iš­ėji­mą iš ši­to la­bi­rin­to ku­ria­me šį­va­kar sa­ve pa­klai­di­nau.

Ko­kia nak­tis.