Įstrigęs

RŪTA JAKUTYTĖ

Ku­rį lai­ką jau­čiau, kad kaž­kas tu­ri iš­sprūs­ti. Iš ger­klės, sie­los, pa­na­gių, pa­žas­tų, no­sies. Vis­ką da­riau, bet nie­kaip ne­pa­vy­ko iš­si­lais­vin­ti, į tro­lei­bu­są iš tro­lei­bu­so, iš pa­ro­dos į pa­ro­dą, dar tru­pu­tį grau­daus pa­si­sė­dė­ji­mo po me­džiais, kai jau­tie­si, kad ta­ve ap­ga­vo, ro­dy­da­mi gė­ri­mo pa­vyz­dį ir su tuo su­si­ju­sį ma­lo­nin­gą­jį svai­ge­sį, at­kar­to­ji­mas, be­sai­kis, ne­nor­ma­lus, vi­siš­kai be jo­kio iš­anks­ti­nio ap­gal­vo­ji­mo. Kar­je­ra per­si­sun­kę pa­žįs­ta­mi, ku­rie, nors ir ko­kie už­si­ė­mę, vis­gi burb­te­li pa­si­svei­ki­ni­mo skie­me­nį, kad tik pa­ma­ty­tum, kaip jie sku­ba ding­ti iš akių, kad gal­voj pra­dė­tų dilg­čio­ti lyg ir gė­da, jog sa­vo lai­ką pra­lo­šei lais­vei klys­ti į tas klam­py­nes te­ori­jų, maz­gus min­čių, ku­rios taip to­li­na nuo žmo­nių ši­lu­mos, nuo jų pi­ni­gų če­žė­ji­mo ir ener­gin­gos jų dau­gi­ni­mo es­ta­fe­tės.

Iš dan­gaus krin­ta nai­vūs ti­kė­ji­mai, pa­si­ti­kė­ji­mai kuo nors, die­nos ati­da­vi­mai la­kiai ge­ra lin­kin­čiai vaiz­duo­tei, bet nie­kas ne­si­dangs­to nei skė­čiais, nei ran­ko­mis, ne­rei­kia jų pa­gau­ti ar ap­si­sau­go­ti, vi­si jau su­si­tai­kę su tuo ir jau su­si­gal­vo­jo, kuo vėl ga­lė­tų gy­ven­ti, o aš, aš gy­ve­nu še­šio­lik­tam aukš­te ir kar­tais spė­ju juos pa­ma­ty­ti.

Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2010

Ra­dęs nau­ją ry­to­jaus pa­ža­dą ma­nai, kad se­na­sis tik­rai din­go, bet jis vi­sad ta­ve kiek iš­tri­na, ir tu blun­ki, blun­ki ne­gau­da­mas to, ko no­ri, ir iš­moks­ti taip to­bu­lai ne­gau­ti, kad tai tam­pa nor­ma, nor­ma bū­ti ne­vy­kė­liu, ne­pa­siek­ti, juk nor­ma­lu, nie­kas nie­ko ne­pa­sie­kia, ga­liu ir aš ne­nu­leis­ti gal­vos, iš tik­rų­jų vi­duj ją įtrauk­da­mas į pe­čius, meš­ke­rio­ti nau­jas vil­tis su su­lū­žu­sia laz­de­le, baks­no­da­mas ja van­de­nį, iš tik­ro ne­ti­kė­da­mas, kad įma­no­ma ką nors iš­trauk­ti. Ir kas­kart lei­die­si že­myn į be­dug­nę nuo­lan­kiai pri­im­da­mas ne­tei­sy­bę, kol dings­ta jos pri­si­mi­ni­mas, ir lie­ka tik nie­ko ne­be­lai­ko­ma oda, su­dri­bu­si ir nau­jų vil­čių ne­be­pa­ke­lian­ti se­nat­vė. Va­lio, jau ne­be­ly­ja, ir mig­la iš­si­sklai­dė, at­ro­dė, kad už jų tu­rė­tų bū­ti koks nors vaiz­das, bent jau fo­nas, bet jei pa­jėg­tum su­vok­ti, kaip at­ro­do vaiz­das, kai nie­ko nė­ra, tik­rai šią aki­mir­ką tai pa­ma­ty­tum.

Man taip ne­iš­ei­na, to­dėl vis­gi ma­tau fo­ną. Ir dar kar­tais to­kius vaiz­dus, ku­rie nie­ka­da ne­pa­teks į ko­kio fil­mo kad­rą ir ne­taps ben­dri­niu daik­ta­var­džiu, jie lyg guo­džia ar bent jau žiū­rė­ti ma­lo­nu. Bet ži­nau, kad ne­rei­kia jų kaup­ti, kad jie ne­tik­ri. Mes jais den­giam svar­bius da­ly­kus, kad jų nie­kas ne­nu­pi­gin­tų mū­sų aky­se, mes net bi­jo­jom, kad jų ne­pa­si­im­tų svar­by­bių su­pir­kė­jas, ga­lin­tis at­im­ti vis­ką, ką sle­pi po ke­lio­nėm dvo­kian­čiais marš­ki­niais. Bet ne­rei­kia nie­ko slėp­ti, ga­li­ma pa­tik­rin­ti mė­tant ant ša­li­gat­vio ir žiū­rint, kaip nie­kas ne­pa­si­i­ma to ta­vo su vai­kys­tės sek­ma­die­niais įgy­to šven­tu­mo. Nė­ra vie­tos aki­mir­kai tarp se­kun­džių auk­si­nių šlau­nų am­žiu­je, be­je, ši spal­va jau se­niai ne­be ka­ra­lių spal­va, šo­kan­ti šla­piais ša­li­gat­viais nak­tį, bjau­riai iš­ra­šan­ti vi­sas nie­kad ne­iš­aiš­kin­tas bai­sy­bes, sa­vo ne­tik­rų švie­sų dul­kėm nu­vi­lio­jan­ti į tas pa­čias ak­la­vie­tes, kur ne­at­bė­ga net lau­ki­niai šu­nys, kur jau be­veik ne­gir­dė­ti či­go­nų klas­tin­go kal­bė­ji­mo, tik kaž­ko­kiam tirš­tam ga­ruo­jan­čiam upe­ly nu­skan­di­na­mos ne­kal­tos min­tys. Nai­vūs žmo­nės, ku­rie ma­nė, kad iš­sau­go­ję nie­kie­no akių ne­pa­lies­tą sa­vo svar­biau­sią gy­ve­ni­mo aki­mir­ką pa­si­da­rė bent kiek reikš­min­ges­ni, nors kiek svar­bes­ni, bent jau sa­vo aky­se, aš ži­nau, kad nie­kam tas nė­ra lei­džia­ma, nes pa­čio­je pa­bai­go­je, jau be­veik su­si­tai­kius su sa­vo ty­lia as­me­ni­ne lai­me, par­bloš­kia ži­no­ji­mas, kad bu­vai tik sen­ti­men­ta­lus kvai­lys, ku­ris no­rė­jo šiek tiek pa­gra­žin­ti sa­vo vie­nu­tės sie­nas vi­du­ti­nio­ko nu­ta­py­tais pei­za­žė­liais, ku­riam rei­kė­jo su­pras­ti vis­ką sa­vaip, kad tik ne­nu­ga­lė­tų be­reikš­miš­ku­mas, ku­ris at­vi­roj jū­roj lai­kė­si ant en­tu­ziaz­mo ša­pe­lio ir įsi­vaiz­da­vo, kad tai vi­sa sa­la, nes ki­taip ne­bu­vo įma­no­ma pri­im­ti gy­ve­ni­mo to­kio, koks jis yra, to bu­vi­mo lyg plau­kio­jan­čios su­glu­mu­sios žu­vies stik­li­niam ku­be, ku­ri žiū­ri sa­vo abe­jin­ga akim į par­duo­tu­vės iš­ka­boj be­si­šyp­san­čią žu­vį ir ne­su­pran­ta, ko čia šyp­so­tis.

Kiek daug avan­gar­do nuo­bo­džio sky­lei už­kimš­ti, net per­si­ver­čiant per gal­vą, da­rant ne­įma­no­mus triu­kus, kad žiū­ro­vas nu­si­juok­tų ar ap­si­verk­tų, ap­si­pi­lant pra­kai­tu, kad koks ti­pas, tro­lei­bu­se lu­pan­tis apel­si­ną, pa­kel­tų gal­vą žvilg­tel­ti, kas ten vyks­ta, šim­tai iš­eik­vo­tų mi­nu­čių vien tam, kad tos mi­nu­tės pra­ei­tų, raukš­lės ir skaus­mas strė­no­se, kad ne­nu­suk­tu­mėt akių į var­žo­vo pu­sę, mums jū­sų rei­kia, bran­gio­ji pub­li­ka, be jū­sų mes nie­kas, mes ne­tu­rė­si­me pi­ni­gų ban­de­lėms su dže­mu, o ne tik toms be jo­kio įda­ro, su ci­na­mo­no kva­pu, rei­kia, kad vi­si kar­tu, vie­no­je krū­vo­je, jaus­tu­mė­mės ap­gai­lė­ti­nai, kad jūs da­ly­vau­tu­mėt mū­sų spek­tak­ly­je ir to­dėl ne­bū­tu­mėt ge­res­ni už mus, ir nuo jū­sų kū­no ši­lu­mos mes ap­si­gau­tu­me ir pa­ti­kė­tu­me, kad tuoj mū­sų ne­nu­šluos koks cu­na­mis ar dep­re­si­ja, ši­to gra­žaus sap­no ne­iš­blaš­kys sta­tis­ti­ka apie sa­vi­žu­dy­bes, gal dar ne, gal spė­si­me įsi­ti­kin­ti ir su tuo įsi­ti­ki­ni­mu už­mig­ti, ir su tuo įsi­ti­ki­ni­mu pa­si­lik­ti am­žiams kaip su­sto­ju­sio laik­ro­džio ro­dyk­lė ties nau­jos pa­ros pra­džia, pa­ti­kė­ti, kad šį­kart tik­rai mū­sų vai­di­ni­mai ir mū­sų kny­gos, ir mū­sų šo­kiai, ir dai­nos, iš­rė­ku­sios vi­są su­maiš­ties gu­mu­lą, kaž­ko­kiu bū­du su­si­dė­lios į vi­sai pra­smin­gą am­žių.

Ar kas pa­ste­bė­tų? Pa­ste­bė­tų, kad pra­no­kau sa­ve ir dau­giau ne­be­įšok­siu į nau­ją upę is­te­riš­kai klyk­da­mas, jog pa­ga­liau ra­dau at­sa­ky­mą (ku­ris bu­vo tik į mau­rus įstri­gęs pa­ga­liu­kas)? Jau­čiu, kad tuoj ap­si­gob­siu smė­liu ir dum­blu, ir nie­kas ne­ras ma­nęs, ir ne­ju­dins, ir gal net per dau­gel me­tų pa­vir­siu ak­me­niu. Juk ak­me­niui tas pats, jis ne­jau­čia pyk­čio ir ne­ri­mo, iš­gy­ven­tų per daug ne­si­skųs­da­mas nei vė­ju, nei ber­niu­ku, ku­ris da­ro var­ly­tes eže­ro pa­vir­šiu­je. Taip bū­tų ge­ra pa­mirš­ti vai­kys­tės die­nas, kai ieš­ko­ji­mas bu­vo pa­rem­tas bet ko­kių nuo­ty­kių gei­du­liu, ir jų bu­vo daug, ta­čiau tų die­nų vis tiek gai­la, lyg bū­tų ne­iš­pil­dy­tos, pu­si­nės ir pra­mie­go­tos. Nes juk nie­kas taip ir ne­at­ėjo, ne­pa­kra­tė už pe­ties ir ne­pa­sa­kė, kad po kla­jo­nių, triukš­min­gų ir bjau­rių ba­rų, nie­kad ne­už­baig­tų po­kal­bių su nak­ty iš­tirps­tan­čiais ne­pa­žįs­ta­mais, ku­rių il­gie­si, nes jie spė­jo pa­va­din­ti ta­ve drau­gu, tai jau „skai­to­si“, tu jau esi tam sū­ku­ry, ku­riam vi­sa­da no­rė­jai gy­ven­ti, ypač ta­da, kai pa­vy­dė­jai tiems pan­kams pas­ku­ti­nia­me nak­ties au­to­bu­se, ku­rie bu­vo taip to­li, taip to­li nuo tų sie­nų, ku­rias ban­dei pra­lauž­ti dar tik plau­kų seg­tu­ku, ir ne­su­pra­tai pa­pras­to da­ly­ko, kad au­ra gims­ta pri­si­mi­ni­muo­se, vi­sa­da per vė­lai, vi­sa­da per daug grei­tai iš­si­sklai­dan­ti, kad spė­tum su­pras­ti, jog tai tik­rai bu­vo ji. O gal iš mū­sų tie­siog pa­vo­gė tą au­rą ar mes bu­vo­me jos ne­ver­ti, nes vis­gi grįž­da­vo­me na­mo tų rū­pes­tin­gai pa­ga­min­tų lie­ti­nių su varš­ke, ar vis dar gė­dy­da­vo­mės, kad per­kam pi­giau­sias ci­ga­re­tes ar kad nie­ka­da ne­nu­ė­jo­me iki ga­lo, nes ma­tė­me per daug nau­jo­jo am­žiaus pre­ven­ci­nių fil­mu­kų?

Ne­bū­ty­je kaž­kur įstri­go pir­mie­ji ker­zai, pir­mą kar­tą ne­drą­siai sa­ko­mos švent­va­gys­tės, šaukš­te­liais įstum­ti vyn­kamš­čiai, vi­sas tas pa­dri­kas lai­kas, kai kas­dien pa­keis­da­vai po ke­tu­rias at­ei­ties spe­cia­ly­bes, kai sim­pa­ti­ja bu­vo ne sek­sas, o nuo­dė­mės pir­mą kar­tą, ir to­kios di­de­lės nuo­dė­mės, nes bu­vo kam mus baus­ti. Ir dar bu­vo bent še­šė­lis to ne­ma­to­mo­jo, ku­rį kal­ti­nai sa­vo ne­ge­ro­vė­mis, ty­čio­da­ma­sis iš sta­tu­los ka­ted­ro­je, nes vis tiek sa­vo at­eiz­mo pa­raš­tė­se tas die­vas dar tu­rė­jo bal­są. Da­bar li­ko ne­aiš­kūs lyg per šir­mą pri­si­mi­ni­mai, ku­rie vis­gi ne­duo­da ra­my­bės, nes at­ski­lo da­lis ta­vęs ir ne­be­ži­nai, tai bu­vai tu ar kas nors ki­tas, ir net ne­ži­nai, ar bū­tų ga­li­ma už­mirš­ti, nes ne­bė­ra ke­lio į tuš­čią at­min­tį, die­nos nie­ka­da ne­bus to­kios leng­vos, kai dar ne­bu­vo ką pri­si­min­ti.

Mes tie­siog vie­ną kar­tą iš­ėjo­me iš to ba­ro ir jis nie­ka­da mū­sų ne­be­ra­do, nes mū­sų įpras­to­se vie­to­se sė­dė­jo kaž­ko­kie tin­gūs ro­ke­riai, ku­rie sa­kė, kad nie­ka­da ne­bu­vo mū­sų čia ma­tę, trau­ki­nys, vi­sa­da lau­kia­mas su keis­ta vil­ti­mi grį­žus ras­ti sa­vo kam­ba­rį ne to­kį vai­kiš­ką, nie­ka­da ne­be­pra­va­žia­vo, gra­sin­da­mas įsi­trauk­ti po sa­vo alie­juo­to­mis ge­le­žė­lė­mis, ir nie­kas nie­ka­da ne­pa­li­ko mū­sų gi­ta­ros ko­po­se, nes gal jos ten nė ne­bu­vo. Kas da­bar ga­li įro­dy­ti, kad tai tik­rai iš­gy­ven­ta, kad tos at­rai­žos ne­su­spė­ji­mų į pas­ku­ti­nį au­to­bu­są dar kaž­kur pri­ki­bu­sios prie se­no­jo megz­ti­nio su kau­ko­le ir per trum­po­mis ran­ko­vė­mis, ko­kia nau­da iš to, kai nie­kas ne­be­ga­li pa­tvir­tin­ti, kad kaž­kur kaž­ka­da blaš­kė­si to­kie vai­kai, links­nia­vę Tar­kov­skio ir Berg­ma­no var­dus dar tik dėl to, kad pa­si­ro­dy­tų prieš ki­tus, ir vi­sa­da su­sto­da­vę ties til­to vi­du­riu, tar­si upė ban­dy­tų pa­bėg­ti pir­mą kar­tą?

Ke­liu skry­bė­lę prieš tą, ku­ris ne­iš­va­žiuo­ja iš na­mų, kad iš­girs­tų bent tro­lei­bu­se sto­te­les pra­ne­šan­čią mo­te­rį, ku­rio na­mai ga­nė­ti­nai jau­kūs, kad juo­se bū­tų ga­li­ma nie­ko ne­veik­ti ar nu­si­šyp­so­ti be kar­tė­lio, ku­ris ne­iš­ran­da ty­čia klau­si­mų ten, kur tu­rė­tų vieš­pa­tau­ti ra­my­bė, kad ga­lė­tų ieš­ko­ti į juos at­sa­ky­mų, len­kiuo­si tam, ku­ris nu­si­prau­sęs jau­čia­si šva­rus, o iš­muš­tas iš vė­žių vis dar ste­bi­si, pa­vy­džiu tam, ku­riam ne­rei­kia pleist­ro už­kimš­ti riks­mui, o glos­ty­ti iš ei­lės vi­sus gat­vės šu­nis – pa­jus­ti ši­lu­mai, ku­rio die­na ne­pa­si­me­ta tarp ka­vi­nių sta­liu­kų ją vel­kant gat­vė­mis. Ta­vęs to­kio, žmo­gau, aš ne­su­pran­tu, bet dėl ta­vęs džiau­giuo­si.

Sun­ku pri­pa­žin­ti, kad nė­ra tau ka­da nors pri­ei­si­mų vai­kys­tės vie­tų, to­kių mįs­lin­gų kaip Čiur­lio­nio jū­ros van­duo ar miš­kai iš se­nų ru­siš­kų at­vi­ru­kų. Ne­lie­ka nie­ko ki­to, tik sė­dė­ti vir­tu­vėj ir žiū­rė­ti į prie­šais esan­čio na­mo laip­ti­nę, iš ku­rios nie­kas taip vė­lai ne­iš­ei­na, ir to­dėl ten­ka nuo­bo­džiau­ti.