Iš bytnikų poezijos

Byt­ni­kais, ar­ba byt­ni­kų kar­ta, va­di­na­mas bū­re­lis po­ka­riu pra­dė­ju­sių reikš­tis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, ku­rie, at­me­tę ma­te­ria­liz­mu, nau­dos prin­ci­pu ir var­to­ji­mu grin­džia­mą so­cia­li­nę sis­te­mą ir stan­dar­ti­zuo­tą mies­čio­niš­ką gy­ven­se­ną, įvai­riais ne­tra­di­ci­niais bū­dais – ry­tie­tiš­kų re­li­gi­jų stu­di­ja­vi­mu ir prak­ti­ka­vi­mu, nuo­la­ti­nė­mis kla­jo­nė­mis, gy­ve­ni­mu gam­to­je, svai­ga­lų var­to­ji­mu, ri­tu­a­li­niu sek­su, eks­pe­ri­men­tais su nar­ko­ti­kais – sie­kė gi­les­nio sa­vęs ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mo, są­mo­nės iš­lais­vi­ni­mo ir „nu­švi­ti­mo“, o šių ieš­ko­ji­mų pa­tir­tį liu­di­jo, do­ku­men­ta­vo sa­vo kū­ry­ba. Pa­žy­mė­ti­na, kad mū­suo­se pri­gi­jęs „byt­ni­kų“ ter­mi­nas, ku­rį 1958 m., su­ker­gęs ori­gi­na­lų pa­va­di­ni­mą the Be­ats su ru­siš­ku žo­džiu sput­nik, su­gal­vo­jo vie­nas ame­ri­kie­čių žur­na­lis­tas, an­glų kal­bo­je pa­pras­tai žy­mi tik mi­nė­tų ra­šy­to­jų ins­pi­ruo­to so­cia­li­nio ju­dė­ji­mo at­sto­vus, ma­si­nė­je kul­tū­ro­je ir ypač ko­mer­ci­nia­me ki­ne įga­vu­sius ste­re­o­ti­pi­nį eks­cen­triš­kai ap­si­ren­gu­sio, kvank­te­lė­ju­sio, be­pras­miš­kas ei­les šū­ka­lo­jan­čio ir būg­ne­lius mu­šan­čio va­ka­rė­lių bei or­gi­jų mė­gė­jo pa­vi­da­lą. Šis ti­pa­žas tu­ri ma­žai ką ben­dra su Jac­ko Ke­rou­a­co ir jo ben­dra­min­čių XX a. 5 deš. nu­pieš­ta the Be­at Ge­ne­ra­tion, ar­ba tie­siog the Be­ats (šį pa­va­di­ni­mą 1948 m. pir­mą­kart vie­šai pa­var­to­jo Ke­rou­a­cas, pa­brėž­da­mas, kad žo­džio be­at šak­ny­je su­si­jun­gia net trys reikš­mės: „pa­lauž­tie­ji“ (nuo be­aten down), „pa­lai­min­tie­ji“ (nuo be­ati­fic) ir mu­zi­kos rit­mo tak­tas (be­at); lie­tu­viš­kai byt­ni­kus kar­tais ban­do­ma va­din­ti „su­triuš­kin­tą­ja“, „su­du­žu­si­ą­ja“ kar­ta), vi­zi­ja, ku­rio­je svar­biau­sias bu­vo in­di­vi­du­a­lios, so­cia­li­nių nor­mų ne­var­žo­mos lais­vės, gy­ve­ni­mo im­pro­vi­za­ci­jos ir džia­zo, nuo­la­ti­nio dva­si­nio at­si­nau­ji­ni­mo ir nu­švi­ti­mo im­pe­ra­ty­vas. Byt­ni­kų kar­tos idė­jos, ypač gy­vos XX a. 6–7 deš., vė­liau bu­vo ab­sor­buo­tos hi­pių kontr­kul­tū­ri­nio ju­dė­ji­mo.

Byt­ni­kų, ar­ba „su­du­žė­lių“, po­ezi­jos (o ir ap­skri­tai byt­ni­kų kū­ry­bos) pro­ver­žio, vie­šes­nio ir gar­ses­nio nu­skam­bė­ji­mo pra­džia pa­pras­tai lai­ko­mas 1955 m. spa­lį San Fran­sis­ko po­grin­di­nė­je „Šeš­to­jo­je ga­le­ri­jo­je“ (6 Gal­le­ry) įvy­kęs Al­le­no Gins­ber­go or­ga­ni­zuo­tas po­ezi­jos va­ka­ras, ja­me da­ly­va­vo pa­na­šių po­eti­nio žo­džio ir min­ties iš­lais­vi­ni­mo idė­jų vie­ni­ja­mi ra­šy­to­jai – tiek sve­čiai iš Niu­jor­ko (Gins­ber­gas, Ke­rou­a­cas), tiek va­di­na­mo­jo San Fran­sis­ko re­ne­san­so (San Fran­cis­co Re­nais­san­ce) po­etų bū­re­lio at­sto­vai – va­ka­ri­nė­je Ame­ri­kos pa­kran­tė­je gy­ve­nan­tys kū­rė­jai (Ga­ry Sny­de­ris, Ken­net­has Rex­rot­has, Phi­li­pas Wha­le­nas, Law­ren­ce’as Fer­ling­het­ti, Mi­cha­e­las McClure’as, Phi­li­pas La­man­tia ir kt.). Bū­tent „Šeš­to­jo­je ga­le­ri­jo­je“ pir­mą­kart bu­vo per­skai­ty­tas ir mil­ži­niš­ko pa­si­se­ki­mo su­lau­kė byt­ni­kų kar­tos po­eti­niu him­nu ar ma­ni­fes­tu lai­ko­mas Gins­ber­go „Staugs­mas“ (tuo me­tu dar juod­raš­ti­nis va­rian­tas). Su­ža­vė­tas Fer­ling­het­ti jau ki­tą die­ną pa­siū­lė Gins­ber­gui iš­leis­ti po­emą sa­vo lei­dyk­lė­lė­je „Ci­ty Lights“. Už ki­tais me­tais pa­si­ro­džiu­sį Gins­ber­go rin­ki­nį „Staugs­mas ir ki­ti ei­lė­raš­čiai“ Fer­ling­het­ti bu­vo iš­kel­ta by­la dėl kny­gos „ne­švan­ku­mo“, ta­čiau iš­tei­si­na­ma­sis ver­dik­tas 1957 m. ne tik su­da­vė triuš­ki­na­mą smū­gį li­te­ra­tū­ros cen­zū­rai JAV, bet ir iš­gar­si­no ra­šy­to­jus „su­du­žė­lius“. Le­gen­di­nį ta­pu­sį po­eti­nių skai­ty­mų va­ka­rą „Šeš­to­jo­je ga­le­ri­jo­je“ Ke­rou­a­cas ap­ra­šė sa­vo ro­ma­no „Dhar­mos val­ka­tos“ (1958) 2 sky­re­ly­je.

Ka­dan­gi gar­siau­si byt­ni­kų po­etai – Gins­ber­gas ir Fer­ling­het­ti – jau dau­giau ar ma­žiau vers­ti į lie­tu­vių kal­bą (pir­mo­jo 2011 m. net­gi iš­leis­ta ne­di­du­kė rink­ti­nė), šios tęs­ti­nės pub­li­ka­ci­jos tiks­las – pri­sta­ty­ti ne to­kius ži­no­mus byt­ni­kų kar­tos ar su ja glau­džiai su­si­ju­sius po­etus.

KENNETH REXROTH

Ken­net­has Rex­rot­has (Ke­ne­tas Reks­ro­tas, 1905–1982) – „Šeš­to­sios ga­le­ri­jos“ po­ezi­jos va­ka­ro ve­dė­jas ir ja­me skai­čiu­sių jau­nų­jų po­etų glo­bė­jas bei po­pu­lia­rin­to­jas („Dhar­mos val­ka­to­se“ jis yra po­eto Rei­nol­do Ke­keut­so pro­to­ti­pas) – kai ka­da pa­va­di­na­mas byt­ni­kų kar­tos krikš­ta­tė­viu ar tė­tu­šiu, nors pats kra­tė­si šio var­do ir ne­lai­kė sa­vęs byt­ni­ku. Po­etas, ver­tė­jas ir kri­ti­kas, anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je au­to­sto­pu ke­lia­vęs po Ame­ri­ką, dir­bęs pa­die­nius dar­bus, pro­pa­ga­vęs anar­chiz­mą ir or­ga­ni­za­vęs dar­bi­nin­kų prof­są­jun­gas, vė­liau ap­si­sto­jo Ka­li­for­ni­jo­je, kur ak­ty­viai tel­kė vie­tos me­ni­nin­kus (tei­gia­ma, kad bū­tent Rex­rot­has 6 deš. pr. įkal­bė­jo Fer­ling­het­ti at­si­kel­ti į San Fran­sis­ką, šis čia įkū­rė lei­dyk­lą „Ci­ty Lights“, vė­liau ji iš­gar­sė­jo, leisdama į pa­sau­lį daugelio byt­ni­kų (ir ne tik) poe­tų kny­gas), bu­vo cen­tri­nė San Fran­sis­ko re­ne­san­so po­etų bū­re­lio, at­si­sa­kiu­sio po­eti­nio for­ma­liz­mo, plė­to­ju­sio gam­tos ir to­li­mų kul­tū­rų te­mas, ne­ven­gu­sio so­cia­li­nės kri­ti­kos, fi­gū­ra. Pa­ties Rex­rot­ho, vi­są gy­ve­ni­mą maiš­ta­vu­sio prieš ry­ti­nės Ame­ri­kos pa­kran­tės po­eti­nį „is­teb­liš­men­tą“, prieš šiam, jo tei­gi­mu, bū­din­gą aka­de­mi­nį ra­fi­nuo­tu­mą, abst­rak­tu­mą, „bur­žu­a­ziš­ku­mą“ ir in­te­lek­tu­a­li­nį her­me­tiz­mą, ei­lė­raš­čiuo­se ryš­kiau­sios trans­cen­den­ti­nio matmens ero­ti­nės mei­lės ir lau­ki­nės gam­tos idi­liš­ku­mo te­mos (vie­no kri­ti­ko kan­džiai pri­skir­tas (kar­tu su Sny­de­riu ir Wha­le­nu) „meš­kos šū­do ant ta­ko“ po­ezi­jos mo­kyk­lai, tai pri­ėmė kaip kom­pli­men­tą). Iš es­mės sa­va­moks­lis Rex­ro­thas pa­si­žy­mė­jo ir kaip pui­kus po­ezi­jos ver­tė­jas, be ver­ti­mų iš is­pa­nų ir pran­cū­zų kal­bų (be­je, su­pa­žin­di­nęs ame­ri­kie­čius ir su Os­ka­ru Mi­la­šiu­mi), jis vie­nas pir­mų­jų Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se ėmė vers­ti, ko­men­tuo­ti ir po­pu­lia­rin­ti se­ną­ją ir nau­ją­ją ki­nų, ja­po­nų po­ezi­ją.

Vi­ta­mi­nai ir skai­du­los

Tvir­takulkšnės, įde­gu­sios, pus­nuo­gės

Ka­li­for­ni­jos duk­ros

La­vi­na už­si­spy­rė­lius hu­ma­nis­tus –

Ka­la te­ni­so ka­muo­liu­kais į kie­tus kiau­šus

Ne­džiu­gi­nan­tį su­vo­ki­mą,

Kad gam­ta vis dar stip­res­nė už žmo­gų.

Se­no­vės grai­kų ypa­tin­go­ji

Ypa­tin­go­jo pro­to pri­vi­le­gi­ja ga­liau­siai

Pra­si­sun­kia į šios drė­ki­na­mos dir­vos pa­vir­šių.

At­le­tų pra­kai­tas ir mei­lu­žių sy­vai

Stip­res­ni už Sok­ra­to ci­ku­tą,

O skru­pu­lin­go­jo Euk­li­do žai­di­mai

Pra­nyks­ta gim­no­pe­di­jo­se*.

[1944]

___

* Gim­no­pe­di­jos (sen. gr. Γυμνοπαιδίαι) – VII a. pr. Kr. se­no­vės Spar­to­je įsi­ga­lė­ju­si kas­me­ti­nė šven­tė, ku­rio­je alie­ju­mi iš­si­te­pę nu­ogi jau­nuo­liai šok­da­mi ka­ro šo­kius de­monst­ruo­da­vo sa­vo at­le­ti­nius ir ko­vi­nius ge­bė­ji­mus. (Vert.)

Tuš­čias veid­ro­dis

Tol, kol kly­di­nė­ja­me

Prie­žas­ties pa­sau­ly­je,

Ne­sa­me lais­vi. Sė­džiu

Sa­vo de­šim­ties pė­dų plo­to tro­be­lė­je.

Čiul­ba paukš­čiai. Dūz­gia bi­tės.

Su­pa­si la­pai. Uo­lo­mis

Mur­me­na van­duo.

At­kirs­tas kan­jo­no sie­nų.

Jei krus­tel­čiau, Ba­šio var­lė

Pliump­te­lė­tų ba­lokš­nin.

Iš­ti­są va­sa­rą auk­si­niai

Lau­ro la­pai drai­kė­si erd­vė­je.

Šian­dien at­pa­ži­nau

Kle­vo la­pą, plū­du­riuo­jan­tį

Ba­lokš­ny­je. Nak­ti­mis

Ste­bei­li­juos į ug­nį.

Ka­dai­se re­gė­jau lieps­no­jan­čius mies­tus,

Gy­ven­vie­tes, rū­mus, ka­rus,

He­ro­jiš­kus nuo­ty­kius –

Jau­nys­tės lau­žuo­se.

Da­bar ma­tau tik ug­nį.

Ma­no kvė­pa­vi­mas ly­gus.

Vir­šum gal­vos slen­ka žvaigž­dės.

Skaid­rio­je tam­so­je

Tik ma­žy­tė pa­švais­tė

Raus­vuo­ja pe­le­nuo­se.

Ant sta­lo gu­li gy­va­tės

Iš­na­ra ir ne­ta­šy­tas ak­muo.

[1952]

.

Gai­dos ir an­ge­lai: tik šio­kią nak­tį

[Erik Sa­tie: „Gym­nopédie #1“]

Ma­li­bu  da­bar   mė­ne­sie­na

Žie­mos nak­tis   ke­lios žvaigž­dės

To­ly­bė­je  per mi­li­jo­nus   my­lių

Jū­ra   jū­ra   be at­van­gos

Per am­žius   ap­lin­kui   že­mę

To­li   taip   to­li    kaip ta­vo lū­pos    vi­sai ša­lia

Skli­di­nos    tos pat švie­sos    kaip ta­vo akys

Bran­gio­ji    bran­gio­ji    bran­gio­ji

At­ei­tis    se­niai pa­si­bai­gus

Pra­ei­tis    nie­ka­dos ne­iš­tiks

Tu­ri­me    tik­tai šį

Vič­vie­ną mud­vie­jų am­ži­nai

To­kį ma­žy­tį     to­kį be­ri­bį

To­kį trum­pu­tį    to­kį be­ga­li­nį

Ne­mir­tin­gą       kaip mud­vie­jų lie­čian­čios ran­kos

Ne­ma­rų       kaip ug­nies už­lie­tas mud­vie­jų ge­ria­mas vy­nas

Vi­sa­ga­lį       kaip šis vie­nin­te­lis bu­či­nys

Ku­ris ne­tu­ri pra­džios

Ku­ris nie­ka­da

Nie­ka­da

Ne­si­baigs

[1964]

Dis­kri­mi­na­ci­ja

Aš ne­pri­eš­ta­rau­ju žmo­ni­jai.

Per pas­ta­ruo­sius 25 me­tus

Ap­si­pra­tau su jais.

Ne­pri­eš­ta­rau­ju, kai pri­sė­da

Ša­lia ma­nęs tram­va­ju­je ar val­go

Tam pa­čiam res­to­ra­ne – jei

Ne prie to pa­ties sta­lo.

Vis dėl­to žiū­riu nei­gia­mai,

Kai mo­te­ris, ku­rią ger­biu,

Šo­ka su vie­nu iš jų. Esu ban­dęs

Pa­si­kvies­ti juos į sa­vo na­mus,

Bet ne­sėk­min­gai. Ne­pri­tar­čiau

Sa­vo se­sers ve­dy­boms su juo. Net jei­gu

My­lė­tų jį, pa­gal­vo­kit apie vai­kus.

Jų me­nas įdo­mus,

Bet, ži­no­ma, lau­ki­nis.

Ne­abe­jo­ju, kad, pa­si­tai­kius pro­gai,

Jie vi­sus mus pri­baig­tų mū­sų lo­vo­se.

Ir pri­pa­žin­kit: jie smir­di.

[1966]

HAROLD NORSE

Ha­rol­das Nor­se’as (Ha­rol­das Nor­sas (tikr. Ha­rold Ro­sen), 1916–2009) – Bruk­li­ne gi­męs lit­va­kės emig­ran­tės sū­nus, ame­ri­kie­čių mo­der­niz­mo kla­si­ko Wil­lia­mo Car­lo­so Wil­liam­so kar­tą pa­va­din­tas „ge­riau­siu sa­vo kar­tos po­etu“. 1951 m. Niu­jor­ko uni­ver­si­te­te bai­gęs li­te­ra­tū­ros ma­gist­ran­tū­rą, 1954–1968 m. gy­ve­no Eu­ro­po­je, dau­giau­sia Ita­li­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je, kur su­si­pa­ži­no ir ben­dra­vo su tuo me­tu jau iš­gar­sė­ju­siais po pa­sau­lį ke­liau­jan­čiais byt­ni­kų kar­tos ar jiems ar­ti­mais ra­šy­to­jais Gins­ber­gu, Wil­lia­mu S. Bur­rough­su, Gre­go­ry Cor­so, Char­le­su Bu­kow­skiu ir kt. Grį­žęs į Jung­ti­nes Vals­ti­jas, 1972 m. ap­si­sto­jo San Fran­sis­ke. Iš­lei­dęs po­ezi­jos rin­ktinę „Nir­va­nos vieš­bu­tis“ (Ho­tel Nir­va­na, 1974) ir pa­siū­ly­tas Na­cio­na­li­nės kny­gos pre­mi­jai, įsi­tvir­ti­no kaip vie­nas iš­ki­les­nių byt­ni­kų kar­tos po­etų. Dar po po­ros me­tų pub­li­ka­vęs rin­ktinę „Šven­to­ji mė­sė­dė: gė­jaus ei­lė­raš­čiai, 1941–1976“ (Car­ni­vo­rous Saint: Gay Po­ems), ta­po ryš­kiau­siu JAV ho­mo­sek­su­a­lų iš­si­lais­vi­ni­mo ju­dė­ji­mo po­etu. Su byt­ni­kų kar­tos, ku­rios li­te­ra­tū­ri­nė­je ge­ne­zė­je tie­sio­giai ne­da­ly­va­vo, kū­ry­ba Nor­se’o po­ezi­ją ir pro­zą sie­ja non­kon­for­mis­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra, dė­me­sin­gu­mas kon­kre­čiai jus­li­nei pa­tir­čiai, iš­pa­žin­ti­nis sti­lius, li­te­ra­tū­ri­niai eks­pe­ri­men­tai, šne­ka­mo­sios kal­bos var­to­ji­mas. (Šiek tiek Nor­se’o ei­lė­raš­čių lie­tu­viš­kai jau yra skelb­ta; žr. „Me­tai“, 2009, Nr. 11, ver­tė Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas.)

Pic­co­lo pa­ra­di­so

te­gu šis am­žius pa­si­ka­ria!   ke­tu­rias

įsta­bias die­nas pra­lei­dom kar­tu

jo­kių ži­nių re­por­ta­žų        vien mu­zi­ka

& jo­kių rim­tuo­liš­kų dis­ku­si­jų

ma­rios vy­no          ge­riau­sio

iš sa­lų at­ga­ben­to

bal­to­jo

fa­ler­no & is­chian

& lac­ri­ma cris­ti

at­si­grie­bėm

už il­giau­sius mė­ne­sius

vie­nat­vės

sun­kaus dar­bo

bjau­ras­ties

„vir­šes­nių­jų“

ne­gy­ven­sim tur­būt

la­bai ge­rai ar il­gai

mū­sų klai­dos tik­riau­siai per di­de­lės

kad jas tai­sy­tu­me

įpu­sė­ję

gy­ve­ni­mus (tau kiek ma­žiau me­tų)

iš tik­rų­jų per di­de­lės

kad at­sto­tų tuos at­stu­mus ku­riuos su­ka­riam

jas slėp­da­mi

e co­si… ir

taip to­liau

bet bent jau

esam tei­sin­gam ke­ly

už­bė­gę už akių

ne­gy­vie­siems        ban­dai

jei grį­ži­mą į pil­ku­mą

nu­smai­lin­tus grū­din­tus gin­klus

spei­čian­čių­jų gy­ve­ni­mą

į kam­pą

bus per sun­ku iš­tver­ti

pri­si­mink vi­sa tai

vy­ną

žvaigž­džių laip­tus

ky­lan­čius

ve­zu­vi­jum

už ma­no lan­go

ban­gas

pla­kan­čias glot­nias

tra­ver­ti­no olas

& ope­rą

gu­lint dvie­se

pri­si­mink

 

 

Wallace Berman. Be pavadinimo 124. 1964-76

 

Aš ne vy­ras

Aš ne vy­ras. Ne­už­si­dir­bu pra­gy­ve­ni­mui, ne­įsten­giu nu­pirk­ti nau­jų daik­tų sa­vo šei­mai. Tu­riu spuo­gų ir ne­di­de­lį pim­pa­liu­ką.

Aš ne vy­ras. Ne­mėgs­tu fut­bo­lo, bok­so ir au­to­mo­bi­lių. Man pa­tin­ka reikš­ti jaus­mus. Aš net­gi mėgs­tu ap­ka­bin­ti sa­vo drau­gą.

Aš ne vy­ras. Aš ne­vai­di­nu man pri­skir­to vaid­mens – Ma­di­so­no ave­niu, „Pla­y­boy“, Ho­li­vu­do ir Oli­ve­rio Krom­ve­lio su­gal­vo­to vaid­mens. Te­le­vi­zi­ja ne­re­gu­liuo­ja ma­no elg­se­nos.

Aš ne vy­ras. Kar­tą nu­šo­vęs vo­ve­rę, pri­sie­kiau dau­giau nie­ka­da ne­žu­dy­ti. Aš at­si­sa­kiau mė­sos. Krau­jo vaiz­das ma­ne py­ki­na. Man pa­tin­ka gė­lės.

Aš ne vy­ras. Aš sė­dė­jau ka­lė­ji­me, ne­pa­klu­sęs ei­ti į ar­mi­ją. Aš ne­duo­du at­gal, kai tik­ri vy­rai mu­ša ma­ne, va­din­da­mi py­de­ru. Ma­nęs ne­ža­vi smur­tas.

Aš ne vy­ras. Ne­su prie­var­ta­vęs mo­ters. Ne­jau­čiu ne­apy­kan­tos juo­du­kams. Ne­su­si­jau­di­nu, su­ple­vė­sa­vus vė­lia­vai. Ne­ma­nau, kad tu­riu my­lė­ti Ame­ri­ką ar ją pa­lik­ti. Man at­ro­do, tu­riu juok­tis iš jos.

Aš ne vy­ras. Nė­kart ne­bu­vau pa­si­ga­vęs tri­pe­rio.

Aš ne vy­ras. „Pla­y­boy“ nė­ra ma­no mėgs­ta­miau­sias žur­na­las.

Aš ne vy­ras. Aš ver­kiu, kai esu ne­lai­min­gas.

Aš ne vy­ras. Aš ne­si­jau­čiu vir­šes­nis už mo­te­ris.

Aš ne vy­ras. Aš ne­ne­šio­ju tarp­ko­jo ap­sau­gų.

Aš ne vy­ras. Aš ra­šau po­ezi­ją.

Aš ne vy­ras. Aš mąs­tau apie Tai­ką ir Mei­lę.

Aš ne vy­ras. Aš ne­no­riu ta­vęs su­nai­kin­ti.

San Fran­sis­kas, 1972

Ver­ti­ma­sis po­ezi­ja

Ver­ti­ma­sis po­ezi­ja

 

tai vaiz­das jau­nuo­lio

 

ku­rian­čio mu­zi­ką ir my­luo­jan­čio

 

mer­gi­ną ku­rios su­si­do­mė­ji­mas

 

mei­le ir mu­zi­ka su­tam­pa

 

su ne­iš­ma­tuo­ja­mu nu­si­vy­li­mu jų abie­jų

 

vi­di­niu aš pa­na­šiu į su­trau­ky­tų sty­gų

 

gi­ta­rą ke­pi­nan­čio­je vil­ties

 

sau­lė­je kur lau­ki­niai suž­vė­rė­ję žmo­gys­tos

 

dres­kia gy­ve­ni­mą ne­ly­gi­nant la­pą

 

iš se­no­vi­nės

 

pa­gel­tu­sios

 

kny­gos

JACK KEROUAC

Byt­ni­kų kar­tos įkvė­pė­ju ir vė­liav­ne­šiu ti­tu­luo­ja­mas Ja­ckas Ke­rou­a­cas (Dže­kas Ke­ru­a­kas, 1922–1969) spon­ta­niš­ko­jo ra­šy­mo me­to­du kū­rė ne tik sa­vo žy­miuo­sius au­to­bio­gra­fiš­kuo­sius ro­ma­nus, bet ir ei­lė­raš­čius. Gy­vas bū­da­mas byt­ni­kų ved­lys spė­jo iš­leis­ti du po­ezi­jos rin­ki­nius – „Mek­si­ko bliu­zas“ (Me­xi­co Ci­ty Blu­es, 1959) ir „Auk­si­nės Am­ži­ny­bės Raš­tas“ (The Scrip­tu­re of the Gol­den Eter­ni­ty, 1960); dar ke­li pa­si­ro­dė jau po ra­šy­to­jo mir­ties. Čia spaus­di­na­muo­se ei­lė­raš­čiuo­se itin ryš­kus Ke­rou­a­co per­si­ė­mi­mo (6 deš.) bu­diz­mo ir dzen­bu­diz­mo mo­ky­mu pėd­sa­kas.

Per­niek

Žvaigž­dės dan­guj

Per­niek

Ham­le­to tra­ge­di­ja

Per­niek

Rak­tas spy­noj

Per­niek

Mie­gan­ti mo­ti­na

Per­niek

Lem­pa ker­tėj

Per­niek

Lem­pa ne­ap­švies­toj ker­tėj

Per­niek

Ab­ra­ha­mas Lin­kol­nas

Per­niek

Ac­te­kų im­pe­ri­ja

Per­niek

Ra­šan­ti ran­ka: per­niek

(Me­di­niai įdėk­lai ba­tuo­se

Per­niek

Užuo­lai­dos vir­vu­tė ant

ki­še­ni­nės bib­li­jos

Per­niek…

Ža­lio stik­lo pe­le­ni­nės

Žvil­gė­ji­mas

Per­niek

Meš­ka gi­rio­je

Per­niek

Bu­dos Gy­ve­ni­mas

Per­niek)

Mek­si­ko bliu­zas

113-as prie­dai­nis

At­si­kė­lei, ap­si­tai­sei, iš­ėjai, pa­si­kru­šai,

Ta­da nu­mi­rei, įdė­jo į kars­tą & už­ka­sė gra­žiai,

Žmo­gau… Vi­sa kas yra to­bu­la,

Nes yra tuš­čia,

Nes yra to­bu­la sa­vo tuš­tu­mu,

Nes net­gi ne­vyks­ta.

Vi­sa kas

Ne­nu­ma­no apie sa­vo tuš­tu­mą…

Pyk­čiui

Ne­pa­tin­ka, kai pri­me­na prie­puo­lius…

Slė­pi­nin­guo­ju Dei­man­to Mo­ky­mu pra­de­di

Ir juo bai­gi, ta­vo tiks­las – ta­vo prad­mė,

Nei lenk­ty­nių ne­bu­vo, nei pra­na­šiš­ko styp­čio­ji­mo pirš­tų ga­lais

Karš­tos pra­smės ara­bys­tėm – nu­stė­ręs nė ne­sie­ki ši­to.

Iš: The Ox­ford Bo­ok of Ame­ri­can Po­et­ry. Ox­ford Uni­ver­si­ty Press, 2006; www.po­et­ry­foun­da­tion.org; ha­rold­nor­se.com; www.po­ets.org

Ver­tė An­drius Pa­tiom­ki­nas