Eti­ke­čių kli­ja­vi­mo va­jus

TO­MAS TAŠ­KAUS­KAS

Po spa­lio pra­džio­je ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo or­ga­ni­zuo­tų tai­kių pro­tes­tų prieš ma­ni­pu­lia­vi­mą re­li­gi­niais sim­bo­liais vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­gir­do gau­sy­bė kal­ti­ni­mų fun­da­men­ta­liz­mu, sim­pa­ti­jo­mis cen­zū­rai ir fa­šiz­mui. Tik­ras eti­ke­čių kli­ja­vi­mo va­jus! Daug kas – tarp jų ir aš – nu­ste­bo iš­gir­dę, kad tu­rė­ti ki­to­kią nuo­mo­nę yra fa­šis­ti­nė lai­ky­se­na. Ką apie pro­tes­tuo­to­jų kri­ti­kus by­lo­ja jų re­to­ri­ka?

Pa­nag­ri­nė­ki­me spa­lio 12 d. „Šiau­rės At­ėnuo­se“ pa­si­ro­džiu­sį To­le­ran­tiš­ko jau­ni­mo aso­cia­ci­jos ir „Nau­jo­sios kai­rės 95“ na­rio Do­na­to Pau­laus­ko straips­nį „Ką ban­dy­mai už­draus­ti Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį sa­ko apie Lie­tu­vos po­li­ti­nę pa­dė­tį?“ Pir­miau­sia no­ri­si pa­si­džiaug­ti, kad į si­tu­a­ci­ją au­to­rius pa­si­žiū­ri pla­tes­nių vi­suo­me­ni­nių pro­ce­sų kon­teks­te, neap­si­sto­ja ties vie­nu įvy­kiu, ta­čiau vis dėl­to da­ro­mos iš­va­dos, švel­niai ta­riant, at­ro­do keis­to­kos.

Straips­nio pra­džio­je su­ly­gin­da­mas Sei­me svars­ty­tas re­zo­liu­ci­jas dėl spek­tak­lio drau­di­mo ar­ba boi­ko­ta­vi­mo (bu­vo pa­teik­ti du re­zo­liu­ci­jų va­rian­tai) su Ko­vo 11-osios skus­ta­gal­vių ei­ty­nė­mis, D. Pau­laus­kas da­ro iš­va­dą, kad abie­jų šal­ti­nis – vi­suo­me­nės fa­ši­za­ci­ja. O pas­ta­ro­ji ta­pa­ti­na­ma su re­li­gi­niu fa­na­tiz­mu, be­si­ran­dan­čiu kaip „nuo­sek­liai die­gia­mos kle­ri­ka­liz­mo po­li­ti­kos re­zul­ta­tas“. Anot au­to­riaus, kle­ri­ka­liz­mas, ku­rio es­mė yra re­li­gi­jos pa­ver­ti­mas po­li­ti­nės ga­lios įran­kiu, vis la­biau įsi­ga­li val­džio­je ir to­kiu bū­du pa­nei­gia kon­sti­tu­ci­nį vals­ty­bės ir re­li­gi­jos at­ski­ru­mo prin­ci­pą. Au­to­rius taip pat tei­gia, kad me­no ver­ti­ni­mo ir žo­džio lais­vės ri­bo­ji­mo klau­si­mų svars­ty­mas par­la­men­te ro­do, jog su de­mok­ra­ti­ne vals­ty­be kaž­kas ne­ge­rai.

Pir­miau­sia rei­kė­tų pra­dė­ti nuo iro­niš­ko klau­si­mo, ar D. Pau­laus­kas ga­nė­ti­nai ati­džiai skai­tė Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ją. Lai­kan­tis au­to­riaus mąs­ty­mo lo­gi­kos, tik­riau­siai rei­kė­tų už­draus­ti bū­tent šį „fa­šis­ti­nį“ do­ku­men­tą, ku­ris ne tik gi­na įsi­ti­ki­ni­mų lais­vę, bet ir nu­brė­žia jos ri­bas – ma­no­ji lais­vė ne­tu­ri pa­žeis­ti ki­tų žmo­nių tei­sių ir lais­vių (25 ir 28 str.). Ir nė­ra ko čia ste­bė­tis, kad ga­li­ma lais­vių san­kir­ta Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos, t. y. biu­dže­ti­nės įstai­gos, re­mia­ma­me fes­ti­va­ly­je su­lau­kia par­la­men­to dė­me­sio. Be­je, jau­nie­ji pro­tes­tuo­to­jai, ku­rių gre­to­se bu­vau ir aš, for­mu­luo­ti krei­pi­mą­si į val­džios ins­ti­tu­ci­jas pra­dė­jo ke­lios die­nos iki klau­si­mui pa­sie­kiant Sei­mą. Rei­ka­lau­ta vi­sai ne cen­zū­ros. Pro­tes­tuo­ta prieš ti­kė­ji­mo sim­bo­lių pa­nau­do­ji­mą abe­jo­ti­nos me­ni­nės ver­tės pro­vo­ka­ci­joms ir kel­tas klau­si­mas, ko­dėl vi­suo­me­nė­je įsi­ga­li nuo­sta­ta, kad de­mok­ra­ti­jos lais­vė su­tei­kia pre­teks­tą ne­gerb­ti krikš­čio­niš­kų įsi­ti­ki­ni­mų.

Kon­sti­tu­ciš­kai ne­pa­grįs­tas yra ir D. Pau­laus­ko tvir­ti­ni­mas, kad są­ži­nės ir me­no iš­raiš­kos lais­vės gy­ni­mas reiš­kia ko­vą už se­ku­lia­rią vals­ty­bę, „ku­ri ne­bū­tų val­do­ma tam­siais re­li­gi­nio fa­na­tiz­mo po­stu­la­tais“. Pir­miau­sia Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­ja kal­ba ne apie se­ku­lia­riz­mą, bet apie re­li­gi­jos lais­vę. Nors Lie­tu­vo­je ir nė­ra vals­ty­bi­nės re­li­gi­jos, tra­di­ci­nėms baž­ny­čioms pri­pa­žįs­ta­ma aiš­ki vei­ki­mo au­to­no­mi­ja (43 str.). Re­li­gi­ja yra at­ski­ra sri­tis, bet ji nė­ra at­skir­ta nuo vals­ty­bės. Kaip pi­lie­čio ir Baž­ny­čios na­rio ma­nęs tik­rai ne­trik­do, kad vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos tvar­ko­mos pa­gal vi­siems pri­im­ti­nus, nuo re­li­gi­jos at­sie­tus prin­ci­pus, ta­čiau sie­kis iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo iš­stum­ti ti­kė­ji­mu grįs­tus įsi­ti­ki­ni­mus ke­lia kau­si­mą, ko­kia de­mok­ra­ti­jos sam­pra­ta va­do­vau­ja­si to sie­kian­tys. Vi­si ly­gūs, bet da­lis – ly­ges­ni?

Jei tai­kių ka­ta­li­kų pro­tes­tų kri­ti­kus pik­tin­tis ge­na ne de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bės vi­zi­ja, kas juos mo­ty­vuo­ja taip kri­tiš­kai ver­tin­ti krikš­čio­niš­ką­ja pa­sau­lė­žiū­ra grįs­tų ar­gu­men­tų var­to­ji­mą po­li­ti­nė­je veik­lo­je? Man į gal­vą at­ei­na tik vie­nas lo­giš­kas at­sa­ky­mas – lai­cis­ti­nės nuo­sta­tos. O lai­ciz­mo pa­grin­di­nė yda – dve­jo­pi stan­dar­tai. Ne­ti­kin­tie­ji, ku­rie esą ko­vo­ja už tei­sin­ges­nę ir ne­ša­liš­ką de­mok­ra­ti­ją, ku­rią pa­tys va­di­na se­ku­lia­ria vals­ty­be, iš tie­sų ko­vo­ja už pri­vi­le­gi­jas sa­vo pa­čių pa­sau­lė­žiū­rai.

Anot fi­lo­so­fo An­ta­no Ma­cei­nos, lai­cis­ti­nė po­li­ti­ka tu­ri ne­ma­žai to­ta­li­ta­ri­nių ir ne­de­mok­ra­ti­nių nuo­sta­tų. Pir­miau­sia lai­ciz­mas grįs­tas fi­lo­so­fi­ja, ku­ri esą at­me­ta vi­sas fi­lo­so­fi­jas ir vi­sas pa­sau­lė­žiū­ras, bet iš tie­sų at­me­ta vis­ką, iš­sky­rus sa­ve. Pats lai­ciz­mas ky­la iš re­lia­ty­viz­mo ir skep­ti­ciz­mo, ku­ris skel­bia, esą vi­sos pa­žiū­ros yra ge­ros ir ly­giai ver­tin­gos, nes tie­sos ne­ga­li­ma pa­žin­ti. Lai­cis­ti­nė po­li­ti­ka šią pa­sau­lė­žiū­rą sie­kia pa­da­ry­ti vals­ty­bi­nę ir vyk­dy­ti po­li­ti­nė­mis, va­di­na­si, prie­var­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis. Prie­var­ti­nis lai­cis­ti­nės po­li­ti­kos po­bū­dis da­ro ją ne­de­mok­ra­ti­nę, kaip ir kiek­vie­ną pa­sau­lė­žiū­ri­nę po­li­ti­ką. Jei­gu po­li­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis ne­ga­li­ma vyk­dy­ti krikš­čio­niš­ko­sios pa­sau­lė­žiū­ros, tai ne­ga­li­ma ir lai­cis­ti­nės. Tu­rint gal­vo­je šį idė­ji­nį kon­teks­tą, lai­cis­ti­nė po­li­ti­ka yra ne­nuo­sek­li ir net­gi uto­piš­ka. Lai­cis­tai skel­bia, esą vals­ty­bės gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti lais­vas nuo pa­sau­lė­žiū­ros, ypač grįs­tos re­li­gi­niais įsi­ti­ki­ni­mais, ta­čiau prak­tiš­kai, kaip ži­no­me iš Pran­cū­zi­jos pa­vyz­džio, ši­ta nuo­sta­ta su­lau­žo­ma – į vals­ty­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas įve­da­ma re­lia­ty­viz­mu grįs­ta lai­cis­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra. Toks ne­nuo­sek­lu­mas, anot A. Ma­cei­nos, bū­din­gas vi­soms gru­pėms ir par­ti­joms, ku­rios va­do­vau­ja­si lai­cis­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis: „Jos vi­sos la­bai griež­tai sto­ja prieš pa­sau­lė­žiū­ri­nę po­li­ti­ką, jei­gu ji yra krikš­čio­niš­ka, ir vi­sos ją pa­lai­ko bei gi­na, jei­gu ji yra lai­cis­ti­nė. [...] Kas prie­var­ta vals­ty­bės pi­lie­čius ar vals­ty­bės tar­nau­to­jus stu­mia iš­pa­žin­ti ku­rią nors pa­žiū­rą ir, jiems prie­ši­nan­tis, juos iš­ski­ria iš kai ku­rių vie­šų­jų funk­ci­jų, tas yra ne­de­mok­ra­tas, vis tiek, ar jis ne­šios ka­ta­li­ko ar lai­cis­to var­dą.“*

Ga­li­ma pri­tar­ti D. Pau­laus­kui, kad vie­šo­ji erd­vė, ku­ri de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je vi­sa­da at­vi­ra ver­ty­bių (ir an­ti­ver­ty­bių) san­kir­toms, skir­tin­gų pa­sau­lė­žiū­rų su­si­dū­ri­mui, tik­rai ne­įma­no­ma be in­te­lek­tu­a­li­nio są­ži­nin­gu­mo. To­dėl bū­ki­me są­ži­nin­gi ir pri­pa­žin­ki­me, kad po­li­ti­nei ga­liai įgau­ti ga­li bū­ti nau­do­ja­ma­si ne tik re­li­gi­ja, bet ir lai­cis­ti­niais įsi­ti­ki­ni­mais. Draus­ti ir nie­kin­ti tin­ka ne tik Bib­li­jos ei­lu­tės, bet ir šiuo­lai­kiš­kiau skam­ban­tys re­lia­ty­viz­mo po­stu­la­tai ar­ba gąs­di­ni­mas re­li­gi­nio fun­da­men­ta­liz­mo bau­bais. Ži­no­ma, jei­gu, užuot mez­gus at­vi­rą dia­lo­gą, la­biau no­ri­ma re­to­ri­nio gin­čo ir eti­ke­čių kli­ja­vi­mo – kiek­vie­nas tu­ri lais­vę rink­tis.

___

* An­ta­nas Ma­cei­na, Pa­sau­lė­žiū­ra ir po­li­ti­ka, pri­ei­ga in­ter­ne­tu.