Ero­tiš­ka skęs­tan­čio­ji

PAU­LIUS AN­DRIUŠ­KE­VI­ČIUS

Ru­duo – su­si­ti­ki­mų me­tas. Nu­ta­riau su­si­tik­ti su ke­liais aukš­tos kla­sės me­no kū­ri­niais. Ar ga­li bū­ti tin­ka­mes­nė vie­ta to­kiam pa­si­ma­ty­mui už dai­li­nin­ko dirb­tu­vę? Tai­gi ap­si­lan­kiau pas Va­len­ti­ną An­ta­na­vi­čių. Šiuo vi­zi­tu nu­šo­viau du zui­kius – su­si­ti­kau su jau pra­ži­lu­siu me­ni­nin­ku ir su­si­pa­ži­nau su švie­žu­tė­liais jo asam­blia­žais. Apie vie­ną in­tri­guo­jan­čią pa­žin­tį skai­ty­ki­te toliau.

Va­sa­rą Pa­lan­go­je karš­ta. Mė­ly­na jū­ros skrais­tė ty­kiai rai­bu­liuo­ja, o ho­ri­zon­te vi­siš­kai nie­ko, ne­bent mū­sų min­tys, kaž­ko­kios drum­zli­nos ir ne­aiš­kios, juk atos­to­gos. Bet kas gi čia? Skęs­ta? Tik­rai, akys mė­ly­nes­nės net už ban­gas, pil­nos iš­gąs­čio, bur­na mėš­lun­giš­kai iš­kreip­ta bai­mės ir skaus­mo, o vie­na ko­ja jau re­mia­si į dug­ną. Po ga­lais, ji skęs­ta, mer­gai­tė skęs­ta! Ko­kia dar čia mer­gai­tė, pa­žvel­kit į de­ši­nę ran­ką, kaip kū­jis, o ko­jos ga­lė­tų bū­ti jo prie­ka­lais. Bet juk vei­du­kas, vei­du­kas dar vi­sai mer­gai­tės, ak, ir dar su kuo­de­liais… Vel­niop tą vei­du­ką, žiū­rė­kit, ko­kios krū­tys di­džiu­lės ir tarp­ko­jis, gi­ria vir­tęs, ir ap­skri­tai vi­sa iš­pam­pu­si nuo ke­ba­bų, če­bu­re­kų ar vel­niai ži­no ko, šim­tas me­tų, kai ji ne mer­gai­tė. Bet juk vis vien rei­kia gel­bėt, ne­gi taip ir pa­lik­sim ne­su­ži­no­ję, kas ją įme­tė į šias ban­gas, ko­dėl ji ne­ban­do plauk­ti, o tik ste­bei­li­ja į mus it sta­bo iš­tik­ta ir, pa­ga­liau, kur­gi jos mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lis? Tad gel­bė­kim, gel­bė­kim ją grei­čiau!

Valentinas Antanavičius. Vasara. 2011. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Pra­dė­siu An­ta­na­vi­čiaus va­sa­ro­to­jos gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją iden­ti­fi­kuo­da­mas ob­jek­tus, ku­rie bu­vo pa­nau­do­ti ku­riant asam­blia­žą. Pir­miau­sia tai skal­bi­mo len­ta, liau­dy­je dar va­di­na­ma „tar­ka“, ku­rios grub­lė­ta cen­tri­nė da­lis, nu­da­žy­ta mė­ly­na spal­va, su­ku­ria jū­ros įspū­dį – kū­ri­nio fo­ną. Kiek že­miau jos cen­tro pui­kuo­ja­si mo­ters fi­gū­ra, ku­rią dai­li­nin­kas su­konst­ra­vo iš tri­jų, gal net ke­tu­rių, skir­tin­gų lė­lių kū­no da­lių. For­mos at­žvil­giu kū­ri­nys pa­trau­kia kon­tras­tais: kū­no da­lių – ne­di­du­kė gal­va vs stam­bi de­ši­nė ran­ka; spal­vų – ro­ži­nė vs mė­ly­na ir pil­ka; me­džia­gų – fi­gū­ros tor­so ir ko­jų pliu­šas vs ran­kų ir gal­vos plas­ti­kas bei skal­bi­mo len­tos me­ta­las; erd­vės – ho­ri­zon­to (vir­šu­ti­nė pil­ko­ji tar­kos da­lis) to­lis vs fi­gū­ros ar­tu­mas. Nors vie­na ko­ja ore (dug­ne), mo­ters fi­gū­ra su­tei­kia kū­ri­nio kom­po­zi­ci­jai mo­nu­men­ta­lu­mo, bū­din­go dai­li­nin­ko asam­blia­žams.

Skęs­tan­čio­ji sa­vo be­dan­te bur­ne­le šau­kia­si pa­gal­bos, ta­čiau la­biau nei be­gar­siai šūks­niai žiū­ro­vą leis­tis į asam­blia­žo van­de­nis trau­kia mo­ters kū­no for­mos. Jos spin­du­liuo­ja ero­ti­ką, ku­ri yra vie­na asam­blia­žo va­ro­mų­jų jė­gų. Kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų An­ta­na­vi­čiaus asam­blia­žų su lė­lė­mis, ero­ti­ka „Va­sa­ro­je“ vi­sų pir­ma su­ges­ti­juo­ja­ma pa­čiu lė­lės kū­nu. Raus­vas, put­lus ir nuo­gas, jis tra­di­ciš­kai yra sie­ja­mas su mo­te­riš­ką­ja ly­ti­mi. Lė­lė rep­re­zen­tuo­ja mer­gai­tės / mo­ters kū­no ypa­ty­bes – il­gas blaks­tie­nas ir plau­kus, krū­tis, jo­kių iš­ori­nių ge­ni­ta­li­jų. Bū­tent jo­mis ir pa­si­žy­mi An­ta­na­vi­čiaus asam­blia­žo he­ro­jė, ypač rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į di­de­les krū­tis ir tan­kiai ap­žė­lu­sią gak­tą – kū­no vie­tas, pa­brė­žian­čias fi­gū­ros ero­ti­nę po­ten­ci­ją.

Tu­rint ome­ny­je asam­blia­žo tech­ni­ką, rei­kė­tų pri­dur­ti, kad kū­ri­nio at­li­ki­mo pro­ce­są tam tik­ra pras­me ir­gi ga­li­ma va­din­ti ero­ti­niu ak­tu. Juk kū­ri­nio au­to­rius, iš­si­rin­kęs asam­blia­žui tin­kan­čius lė­lių kū­ne­lius, pri­va­lė­jo juos iš­reng­ti, o vė­liau pa­si­rink­tas jų da­lis su­jung­ti į nau­ją or­ga­niz­mą. Šiuo at­žvil­giu An­ta­na­vi­čių ga­li­ma ly­gin­ti su pa­gar­sė­ju­siu lė­lių „my­lė­to­ju“ vo­kie­čių mo­der­nis­tu Han­su Bel­lme­riu. Jis, prie­šin­gai nei mū­siš­kis me­ni­nin­kas, lė­les pir­miau­sia de­konst­ruo­da­vo, o tik pas­kui, ap­tai­sęs įvai­riau­siais rū­bais, im­da­vo­si fo­to­gra­fuo­ti. Ta­čiau ir vie­nas, ir ki­tas sa­vo kū­ri­niuo­se nau­do­ja­moms lė­lėms bu­vo ne­gai­les­tin­gas, jas pjaus­ty­da­vo, ka­po­da­vo, su­kio­da­vo ga­lū­nes, kal­da­vo jas vi­ni­mis. Šių dai­li­nin­kų su­kur­tos fi­gū­ros, be to, kad pa­čios daž­niau­siai at­ro­do su­luo­šin­tos, yra pui­kiau­si šios kū­ry­bi­nio pro­ce­so sta­di­jos įro­dy­mai.

Pa­žvel­kit, kaip asam­blia­žo fi­gū­ra pri­tvir­tin­ta prie skal­bi­mo len­tos: pa­pras­čiau­siai pri­kal­ta vi­ni­mis, ne­mė­gi­nant už­mas­kuo­ti „kan­ki­ni­mo“ žy­mių, o dvi iš vi­nių, iš­lai­kan­čių lė­lės kū­ną jū­ros pa­vir­šiu­je, per­vė­ru­sios ją tie­siai per krū­tų spe­ne­lius. Ne­nuos­ta­bu, kad mer­gai­tės bur­na mėš­lun­giš­kai per­kreip­ta, grei­čiau­siai dėl ago­ni­jos… Čia pa­kvim­pa ir tam tik­ru ero­ti­niu fe­ti­šiz­mu – mo­te­rys ant­ran­kiais pri­ra­kin­tos prie lo­vų, su­pan­čio­tos odi­niais dir­žais, per­ver­tos me­ta­li­niais žie­dais in­ty­mio­se vie­to­se. Ta­čiau šiuo at­žvil­giu va­sa­ro­to­jos pa­veiks­las pa­si­ro­do žiū­ro­vui ne kaip iš­kry­pu­sios dai­li­nin­ko fan­ta­zi­jos vai­sius, o grei­čiau kaip aliu­zi­ja į kla­si­ki­nį me­ną. Prieš akis iš­ky­la Ber­ni­ni šven­to­ji Te­re­sė, ku­rios mar­mu­ri­nė ai­ma­na, su­kel­ta auk­si­nės an­ge­lo ie­ties dū­rio, liu­di­ja drau­ge ir fi­zi­nį skaus­mą, ir sek­su­a­li­nį pa­si­ten­ki­ni­mą. Nors Te­re­sės akys už­merk­tos die­viš­kos eks­ta­zės aki­vaiz­do­je, o An­ta­na­vi­čiaus asam­blia­žo fi­gū­ra pla­čiai at­si­mer­ku­si žvel­gia į mus, abie­jų mo­te­rų lū­po­se vir­pa tas pats skaus­min­gai ero­tiš­kas ato­dū­sis.

Be abe­jo, jei­gu są­mo­nin­ga, ši dai­li­nin­ko nuo­ro­da į žy­mi­ą­ją skulp­tū­rą ne be iro­ni­jos. Jos, kaip ir dau­ge­ly­je An­ta­na­vi­čiaus dar­bų, „Va­sa­ro­je“ ne­trūks­ta. Dau­gu­mai yra ži­no­ma, kad va­sa­rą lie­tu­viai vyks­ta atos­to­gau­ti prie Bal­ti­jos. Ku­ror­tuo­se, be įpras­to po­il­siau­to­jams skir­to pa­plū­di­mio, yra ir mo­te­rų plia­žas, ku­ria­me įvai­raus am­žiaus mo­te­rys de­gi­na­si ir mau­do­si nuo­gos ir į ku­rį joks vy­ras ne­tu­ri tei­sės įženg­ti. Re­mian­tis šia in­for­ma­ci­ja (ir at­me­tant ma­no prieš tai pa­siū­ly­tą sken­di­mo sce­na­ri­jų), ga­li­ma iš­skai­ty­ti dar vie­ną asam­blia­že už­šif­ruo­tą siu­že­tą: spren­džiant iš vei­do iš­raiš­kos ir su­tri­ki­mą liu­di­jan­čių ran­kų ges­tų, vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­ris bu­vo už­klup­ta ne­pa­si­ruo­šu­si ne­pa­žįs­ta­mo vy­riš­kio žvilgs­nio. Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad at­ve­jis ga­nė­ti­nai ko­miš­kas. Ta­čiau ka­dan­gi kū­ri­nio žiū­ro­vai esa­me mes, tai­gi drau­ge ir tas „vy­riš­kas žvilgs­nis“, esa­me įtrau­kia­mi į šią ne­pa­to­gią si­tu­a­ci­ją. Štai da­bar jau ir iro­niš­ka!

Tu­rint ome­ny lo­ka­lų, lie­tu­viš­ką­jį, kon­teks­tą, į akis krin­ta ke­lios šmaikš­čios de­ta­lės. Vie­na ver­tus, šiuo asam­blia­žu An­ta­na­vi­čius, ma­ny­kim, ne­tie­sio­giai pa­šie­pia lie­tu­vius, ku­rie kiek­vie­ną va­sa­rą, me­tai iš me­tų, pra­lei­džia pliuš­ken­da­mie­si to­je pa­čio­je jū­ro­je. To įro­dy­mas yra fi­gū­ra, ku­ri, vaiz­duo­da­ma drau­ge mer­gai­tės, vi­du­ti­nio am­žiaus mo­ters ir se­nės (su­ti­nu­sios drū­tos pė­dos) kū­no po­žy­mius, sim­bo­li­zuo­ja (mo­ters) gy­ve­ni­mo cik­lą. Ki­ta ver­tus, mė­ly­na­kė švie­siap­lau­kė va­sa­ro­to­ja yra ne­dvip­ras­miš­ka nuo­ro­da į ste­re­o­ti­pi­nį gra­žios lie­tu­vai­tės įvaiz­dį. Iš­pur­tęs ir ne­pa­trauk­lus lė­lės kū­nas sun­kiai ga­lė­tų ly­giuo­tis į va­ka­rie­tiš­ko gro­žio eta­lo­nus. Tai­gi per dan­tį trau­kia­ma Lie­tu­vos mo­te­ri­ja ir šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je vy­rau­jan­tis kū­no kul­tas.

Gal­vo­jant apie glo­ba­lius kon­teks­tus, iš­plau­kian­čius iš asam­blia­žo me­ta­fo­rų lau­ko, iro­ni­jos do­zė tik su­stip­rė­ja. Pra­ver­tą bur­ną An­ta­na­vi­čius ga­lė­jo „pa­si­sko­lin­ti“ iš Ber­ni­ni, o fi­gū­ros po­zą grei­čiau­siai „nu­si­žiū­rė­jo“ nuo Bot­ti­cel­li „Ve­ne­ros gi­mi­mo“. Re­ne­san­so dei­vė at­ro­do sek­su­a­liai pa­trauk­li dėl pa­stan­gų pa­slėp­ti in­ty­mi­ą­sias sa­vo ką tik gi­mu­sio kū­no vie­tas, o štai An­ta­na­vi­čiaus „ve­ne­rą“, prie­šin­gai, ga­li­ma va­din­ti ero­tiš­ka dėl jos ne­dro­vaus at­vi­ru­mo. Lė­lės kū­nas įkū­ni­ja ero­ti­nį sim­bo­lį, ta­čiau tuo pat me­tu ir šai­po­si iš jo idė­jos. Iro­ni­zuo­ja­mi ne tik Bot­ti­cel­li, ne tik ita­lų ir ne tik Re­ne­san­so dai­li­nin­kų kū­ri­niai, vaiz­duo­jan­tys ide­a­li­zuo­tą mo­ters nuo­gu­mą, bet ir vi­sa mo­ters vaiz­da­vi­mo tra­di­ci­ja Va­ka­rų dai­lė­je. Dėl šios ir ki­tų prie­žas­čių į asam­blia­žą „Va­sa­ra“ rei­kė­tų pa­žvelg­ti ne tik kaip į ori­gi­na­lų mo­der­naus lie­tu­vių me­no pa­vyz­dį, bet ir kaip į kū­ri­nį, sa­vi­tai tę­sian­tį mo­ters ero­tiš­ko vaiz­da­vi­mo tra­di­ci­ją XXI am­žiu­je.

Pa­ga­liau ato­slū­gis. Ban­gos ap­ri­mo ir dan­gus lyg pra­gied­rė­jo. Mo­te­ris vis dar van­de­ny­je, te­be­ma­ka­luo­ja stam­bio­mis ga­lū­nė­mis ir mal­dau­ja­mai žvel­gia į sto­vin­čiuo­sius ant kran­to. Skęs­ta, bet nemirš­ta ir, at­ro­do, il­gai dar ne­mirs. Ką pa­da­ry­si, ma­tyt, to­kia jai kū­rė­jo skir­ta lem­tis – kan­kin­tis, iš tie­sų nedaug kuo te­si­ski­rian­ti nuo mū­siš­kės. Et, ne­pa­vy­ko mums iš­gel­bė­ti mer­gi­nos iš jos pro­me­tė­jiš­kos kan­ki­nys­tės, gal tik šiek tiek pra­skaid­ri­nom ne­ži­no­my­bę, gau­bian­čią lyg ban­gos jos lė­liš­ko kū­no eg­zis­ten­ci­ją. Ir vis dėl­to ko­kia karš­ta ši „Va­sa­ra“…