Brangiausi dalykai

RE­GI­MAN­TAS TA­MO­ŠAI­TIS

Pri­sis­kai­tęs po­pu­lia­rios li­te­ra­tū­ros ir pri­si­žiū­rė­jęs pa­žin­ti­nių fil­mų apie is­la­mo kul­tū­rą pra­dė­jau daug ką sa­vo gy­ve­ni­me ver­tin­ti ki­taip. Ne­da­vė ra­my­bės min­tis – kaip jie ten, ara­bai, rū­pi­na­si sa­vo mo­te­ri­mis: kaip jas sau­go, puo­se­lė­ja, bran­gi­na. Puo­šia, auk­lė­ja ir la­vi­na sa­vo ha­re­muo­se. Ko­kia jiems tai di­de­lė ver­ty­bė. Pas mus mo­te­ris yra tie­siog žmo­gus kaip žmo­gus, be jo­kių ypa­tin­gų pri­vi­le­gi­jų. Bet pa­si­žiū­rė­jus ki­taip, jų aki­mis – tai la­bai bran­gi gy­ve­ni­mo do­va­na.

Ir iš tik­rų­jų, kai ge­rai pa­gal­vo­ji, mo­te­ris yra di­de­lis tur­tas. Kaip vy­ras gy­ven­tų be mo­ters? Bent jau aš – nie­kaip. Ar tai bū­tų gy­ve­ni­mas? Ži­no­ma, gal kai kam bu­vi­mas su mo­te­ri­mi yra tik­ras pra­ga­ras, bet tik jau ne man.

Regimantas Tamošaitis. Šeimos interjeras. 2010

Taip mąs­ty­da­mas vis krei­piau akis į žmo­ną, žiū­rė­jau į ją tar­si iš ša­lies, lyg ma­ty­čiau ją pir­mą kar­tą. Kaž­ka­da juk ir pa­ma­čiau pir­mą kar­tą ir iš kar­to ati­tin­ka­mai įver­ti­nau, bet pas­kui lyg pri­pra­tau. O kai pri­pran­ti, tai lyg ir ne­be­ma­tai…

Ka­žin kiek ji ga­lė­tų kai­nuo­ti? – pa­ty­liu­kais mąs­tau. – Yra gra­ži, jau­na, svei­ka, ma­lo­ni, iš­min­tin­ga. Kan­triai iš­tve­ria vi­sas ne­gan­das, mo­ka gim­dy­ti vai­kus ir la­bai jais rū­pi­na­si. Ne­ga­liu at­si­žiū­rė­ti, kaip ji rū­pi­na­si mū­sų vai­kais. Vi­so­kių gė­ry­bių pil­na. Ir ma­lo­nės taip pat.

Ma­nau, to­kia mo­te­ris kai­nuo­tų tik­rai la­bai bran­giai. Bū­da­mas mu­sul­mo­nu, to­kios nie­kaip ne­įpirk­čiau.

– Ką čia gal­vo­ji? – klau­sia žmo­na, mei­liai žiū­rė­da­ma man į akis.

– Nie­ko, bran­gio­ji. Šiaip sau mąs­tau. Vi­so­kius nie­kus.

Sė­di­me Tra­kų ka­rai­mų smuk­lė­je ir val­go­me ki­bi­nus. Ne­lie­tu­viš­kas tas mais­tas, net ne­eu­ro­pie­tiš­kas, bet to­kia jau čia tra­di­ci­ja. Griež­ta, įsak­mi. Esi Tra­kuo­se – val­gyk ki­bi­ną. Ki­taip nė­ra ko čia va­žiuo­ti.

O gal­vo­je vis ta pa­ti įky­ri min­tis. Ir jau­di­na, ir ke­lia ne­ri­mą. Vis dėl­to – kiek ji ga­lė­tų kai­nuo­ti?..

Aš juk ją ga­vau už dy­ka, to­kią bran­gią do­va­ną. Bet pa­sa­ko­ti jai apie ma­no nau­jas įžval­gas gal ne­ver­ta? Ne­ži­nia, ko­kios bū­tų pa­sek­mės. Gal su ma­ni­mi nebe­si­šne­kė­tų? Kas aš jai toks? Pai­nia­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tik­tas at­si­tik­ti­nis pa­ke­lei­vis. Ge­riau jau pa­ty­lė­ti.

Vėl žiū­riu į ją – mai­ti­na kū­di­kį, kar­tu ir pa­ti už­kąs­da­ma ki­bi­no, kiek jo spė­ja nu­grieb­ti. Ge­rai, kad su­ge­bu bent tą ki­bi­ną įpirk­ti, vis šio­kio to­kio gė­rio mū­sų gy­ve­ni­me esa­ma.

– Ką gal­vo­ji?

– Nie­ko, mie­lo­ji. Ar ki­bi­nas ska­nus?

– Esu val­giu­si ir ska­nes­nių, – juo­kia­si.

Nu­si­ra­mi­nu. Ji man ne­tu­ri jo­kių prie­kaiš­tų. Įstū­miau į var­gą, bet ne­pri­ekaiš­tau­ja.

Vis dėl­to ge­rai, kad gi­miau eu­ro­pie­tis, kad esu lie­tu­vis. Kad ir uba­gas, o štai to­kį tur­tą val­dau. Vargs­tan­tis hu­ma­ni­ta­ras. Bet už­tat mo­ku mąs­ty­ti.

Ji ir­gi mo­ka mąs­ty­ti (dėl to jos kai­na tu­rė­tų bū­ti tik dar di­des­nė), tad daž­nai mąs­to­me kar­tu. Daug ką mes da­ro­me kar­tu. Mes taip pa­si­ža­dė­jo­me vie­nas ki­tam, ir tai yra ge­rai.

Kai ką nors mąs­tau at­ski­rai – iš to man ne­bū­na jo­kio džiaugs­mo. At­ski­rai mąs­tan­čio­jo kai­na – nu­li­nė. Vie­nat­vė ap­skri­tai ne­tu­ri pra­smės.

– Apie ką tu vis gal­vo­ji?

– Nie­ko ypa­tin­go. Džiau­giuo­si nuo­sta­bio­mis ru­dens spal­vo­mis. Ko­kia pui­ki mū­sų ša­lis! Ša­le­lė Lie­tu­va. Toks gam­tos gro­žis ap­lin­kui. Vi­si tur­tai čia – už dy­ka, – sa­kau, žiū­rė­da­mas jai į akis. – O štai to­kie ara­bai nie­ko ne­tu­ri. Pas juos vien smė­lis ir dy­ku­mos. Tai kas, kad po tuo smė­liu naf­tos upės te­ka. Ne­no­rė­čiau ten gy­ven­ti.

– Ar aš ta­ve ne per daug kon­tro­liuo­ju? – stai­ga klau­sia ji.

– Nė kiek ne per daug. Nie­ka­da ne­bu­vo per daug.

– Tai ge­rai. O tai vis ty­li ir ty­li.

– Aš tie­siog mąs­tau. O štai duk­ra ma­ne tik­rai kon­tro­liuo­ja. Gal net per daug, – sa­kau, žiū­rė­da­mas į žai­džian­čią duk­rą. Tai jai ki­bi­nas ne­ska­nus, tai apelsinų sul­čių per ma­žai. Ga­lė­jo iš anks­to na­mie van­dens dau­giau at­si­ger­ti. Juk jis mūsų Lie­tu­vo­je toks svei­kas ir ska­nus. Ara­bai to­kio vandens ne­tu­ri. Smėliu veidus prausia. Sa­vo de­ga­li­nė­se aikš­te­les ben­zi­nu plau­na…

Ir ma­ši­nas jie kei­čia kas tre­ji me­tai. Bet mo­te­rims va­ži­nė­ti kaž­ko­dėl ne­lei­džia. Liūd­na, kad taip yra. Mū­siš­kiai daž­niau kei­čia mo­te­rį, o ne ma­ši­ną. Taip da­ro dėl kaž­ko­kio dva­sios ak­lu­mo, nes ne­tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti sa­vo įpro­čių ir ne­ži­no tik­rų­jų ver­ty­bių…

Kaž­ko­kios ne­są­mo­nės gal­vo­je, vi­siš­ka pai­nia­va. Jau­čiuo­si taip, lyg pra­ras­čiau ta­pa­ty­bę. Ma­žiau rei­kia skai­ty­ti, ma­žiau vis­ką čia ly­gin­ti. Juk ne­pa­ly­gin­si ki­bi­no su ce­pe­li­nu.

Grį­žęs na­mo kaip­mat su­de­gin­siu vi­sus tuos ne­svei­kus skai­ta­lus. Ir dar sa­vo už­ra­šus su vi­so­mis min­ti­mis. Vis tiek iš jų jo­kio džiaugs­mo, jo­kios nau­dos.

Ir vis dėl­to – nuo­sta­bi yra mū­sų ša­lis. Pa­tys bran­giau­si tur­tai, pa­tys gra­žiau­si da­ly­kai čia yra už dy­ka. Ne­su­vo­kia­ma ma­lo­nė tau vien už tai, kad esi žmo­gus.

Ko ge­ro, sa­vo ti­kė­ji­mo nie­ka­da ne­kei­siu.