Vie­nat­vės ap­raiš­kos, ar­ba Trauk­la­pio po­za

ER­NES­TAS NO­REI­KA

Skęs­da­mas sa­vo gli­čio­se kas­die­ny­bės iš­sky­ro­se pa­si­jun­tu kaip am­ži­na srai­gė, ku­ri minkš­tu ir glei­vė­tu pa­du ban­do per­šliauž­ti sa­vo vie­nat­vės kal­ną. Ta­čiau ji vis ple­čia­si, tar­si su­ger­tu­ko de­be­sys, pri­si­siur­bę dau­gy­bės ra­ša­lo, kol vie­ną die­ną sprogs­ta ir vis­ką ap­taš­ko mels­vo liū­de­sio la­še­liais. Gal kai ku­riems ne­įma­no­ma bū­ti dvie­se, nes tuo­met ne­įma­no­ma vie­nat­vė? Nes ta­da griau­na­mos vi­sos mels­vos liū­de­sio ba­ri­ka­dos, sprog­di­na­mos į ši­pu­lius, vis­kas ap­lin­kui ap­lim­pa lip­nio­mis ske­vel­dro­mis, ku­rios lyg pra­ei­ties pa­veiks­lai ban­do įro­dy­ti, kad anks­čiau ir­gi bū­ta dai­li­nin­kų.

Ta­čiau ne­re­tai vos įma­no­ma iš­tver­ti keis­tus dygs­nius, ku­rie, ro­dos, tuoj virs į kaž­ką, gal kak­tu­są mes­ka­li­niš­ka sie­la ar mil­ži­niš­ką ro­žę, ku­ri, verž­da­ma­si pro krū­ti­nės ląs­tą lauk, iš­dras­kys šon­kau­lius, o jie kris­da­mi bumb­tels į pil­ką grin­di­nį it ka­zi­no kau­liu­kai ir įsmigs į jį. Tur­būt tuo­met rei­kė­tų ti­kė­tis, kad iš to pil­ko ir nu­tryp­to grin­di­nio iš­augs bent vie­na mo­te­ris, pra­si­kals it ma­ža ži­bu­tė ir su­pa­na­šės su ka­dai­se sap­nuo­tais ma­žais mels­vais paukš­te­liais. Tik­riau­siai ty­čia šon­kau­lio at­si­tren­ki­mas į že­mę pri­me­na ka­zi­no kau­liu­kus, nes at­si­ran­da ne­nu­mal­do­mas azar­to jaus­mas nu­skin­ti tą ma­žą gė­lę ir pa­si­merk­ti į ma­žą vai­kiš­ką gu­mi­nį ba­tu­ką ar­ba su­gau­ti paukš­te­lį (pri­klau­so nuo to, ko­kiu ra­kur­su ste­bi­ma – re­a­ly­bės ar tik­ro­sios re­a­ly­bės).

Bet daž­niau­siai jo­kie kau­lai ne­virs­ta į mo­te­ris, daž­niau­siai juos su­grau­žia su­lau­kė­ję šu­nys ar­ba su­si­ren­ka koks nors nu­kva­kęs se­nis, ma­nan­tis, kad iš kau­lų pa­si­da­rys laip­tus į ro­jų, o ten už­li­pęs tvos Die­vui per snu­kį už tai, kad jo­kie kau­lai iš tik­rų­jų ne­virs­ta mo­te­ri­mis.

Bet mo­te­rys tu­ri sa­vy­bę virs­ti kau­lais, ži­no­ma, kaip ir vy­rai, tuo­met am­ži­nas gu­lė­ji­mas kar­tu nu­bai­do vie­nat­vės po­jū­tį, ta­čiau nu­bai­do ir mė­są nuo kau­lų, iš­bai­do akis iš aki­duo­bių, ku­rios pa­si­len­ku­sios it ma­žos stir­nai­tės gurkš­no­jo iš aša­rų upe­lio, dings­ta vei­do raukš­lės, sme­ge­nų raukš­lės, ant­svo­ris. Ta­čiau vi­siems ši­tiems da­ly­kams din­gus su­pran­ta­ma, kad din­go ir gy­ve­ni­mas.

O kas iš to, jei gy­ve­ni ne­tu­rė­da­mas net ka­tės, ku­ri rei­ka­lin­ga bent tam, kad juo­dai už­knis­tų, ar­ba šuns, ku­ris gai­šin­tų ta­vo lai­ką, vis pra­šy­da­mas, kad jį iš­ves­tum į lau­ką, kol ga­liau­siai su­si­mes­tų su ko­kia ka­le, nu­švilp­tų ko­ji­nę, pil­ną cen­tų, ir pa­bėg­tų. Vė­liau at­siųs­tų at­vi­ru­ką iš Lat­vi­jos. Tuo­met imi smerk­ti sa­ve, koks esi ap­gai­lė­ti­nas, nes dir­bi ap­gai­lė­ti­ną dar­bą, gy­ve­ni ma­žą ap­gai­lė­ti­ną gy­ve­ni­mą, ku­ria­me ne­tel­pa net šuo, ku­ris už pa­vog­tas vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mo san­tau­pas su­ge­ba nu­si­pirk­ti tik po­rą au­to­bu­so bi­lie­tų iki Lat­vi­jos.

Ta­čiau ne čia šuo pa­kas­tas, kal­ba­ma apie tram­do­mą­ją vie­nat­vę, iš ku­rios ne­įma­no­ma iš­si­ner­ti lyg gy­va­tei iš odos, nors, ro­dos, ban­dai var­ty­tis, tri­nie­si į sie­nas, grin­dis, dau­žai gal­vą į sta­lą, me­di­tuo­ji smil­kin­da­mas iš­kve­pin­tus ma­ka­ro­nus, nes smil­ka­lams ne­už­ten­ka pi­ni­gų, su­ne­ri ko­jas trauk­la­pio po­za, nes ne­si tik­ras bu­dis­tas ir juo la­biau ne vie­nuo­lis, nors sa­vo gy­ve­ni­mą ga­li pri­ly­gin­ti vie­nuo­ly­nui. Ta­čiau vi­sa tai ne­pa­de­da, tik su­si­ner­vi­ni su­pras­da­mas, kad bai­gė­si kve­pa­lai ir ma­ka­ro­nai, va­di­na­si, bū­si al­ka­nas ir ne­ga­lė­si kaž­ko pa­kvies­ti į pa­si­ma­ty­mą. Vis­kas tar­pu­sa­vy­je su­si­ję, tar­si po­etas ir ra­ša­las. Jei iš­ge­ri vi­są ra­ša­lą, tuo­met ne­lie­ka, kuo už­ra­šy­ti tai, ką su­gal­vo­jai, ra­ša­lui vei­kiant ta­vo sme­ge­nų vai­vo­rykš­tes.

Tur­būt toks ir yra gy­ve­ni­mas, su­tei­kian­tis vie­na, bet at­iman­tis ki­ta. O gal įma­no­ma tu­rė­ti ir tą, ir tą? Gal per daug de­juo­ja­ma, ta­čiau nie­ko ne­da­ro­ma, kad pa­siek­tum tai, ko no­ri, pa­vyz­džiui, mo­te­rį, ku­ri tau at­ro­do esan­ti pa­ti gra­žiau­sia vi­sa­me su­knis­ta­me pa­sau­ly­je, nors vi­so pa­sau­lio ir ne­si ap­ke­lia­vęs. Tai ga­li reikš­ti tai, kad su­ge­bi jaus­ti vi­są ty­vu­liuo­jan­čią erd­vę ir ta­vo vi­dus tar­si mag­ne­ti­nis lau­kas trau­kia ta­ve pa­tį prie ob­jek­to, ku­ris tau pa­ker­ta ko­jas, už­gniau­žia kva­pą, ką čia kva­pą – iš­plė­šia plau­tį ir pri­si­ri­šęs prie siū­lo nu­kul­niuo­ja it vai­kas su ma­žu pra­rū­ky­tu ba­lio­nė­liu. Ar­ba tai, kad mėgs­ti svai­čio­ti. O iš svai­čio­ji­mų nie­ko ge­ro, tai tas pats, kas sa­ky­ti, kad pa­pjau­si kiau­lę, ta­čiau vis dels­ti dels­ti, kol nu­mirš­ta vai­kai iš ba­do, o žmo­na ir kiau­lė – nuo se­nat­vės.

Ko­dėl trūks­ta ryž­to kad ir pa­pras­tam su­si­ti­ki­mui, puo­de­liui ar­ba­tos ar bu­te­liui vy­no kur nors ant upės kran­to. Upės kran­tas nė­ra ba­na­lu, ba­na­lu taip mąs­ty­ti, kad upės kran­tas yra ba­na­lu. Vis­kas, kas nuo­šir­džiai da­ro­ma, ne­tu­ri bū­ti įspraus­ta į ko­kius nors ver­ti­ni­mo rė­mus, ne­bent prie da­ran­čio­jo šir­dies įma­no­ma pri­si­jung­ti krau­ja­gys­lių il­gin­tu­vu ir pa­jaus­ti, kad jis pa­pras­čiau­siai me­luo­ja (tu­riu ome­ny­je as­me­ni­nius da­ly­kus).

Gal iš tie­sų kai ku­riems tie­siog lem­ta bū­ti vie­niems, kaip me­džiams, au­gan­tiems dy­ku­mo­je, kur sau­lės gaub­lys it mil­ži­niš­kas die­vo mo­ti­nos aus­ka­ras siū­buo­ja virš jų ne­su­teik­da­mas jo­kio še­šė­lio, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma pail­sin­ti me­di­nes akis. Bu­vi­mas su pa­čiu sa­vi­mi nė­ra blo­gas da­ly­kas, ta­čiau kiek il­gai įma­no­ma iš­bū­ti vie­nam, kiek il­gai ga­li­ma ste­bė­ti lu­bų įtrū­kius ir da­lin­tis apie juos min­ti­mis su sa­vi­mi. Sau pri­tar­ti, pa­prieš­ta­rau­ti, su­si­gin­čy­ti ir net su­si­muš­ti, o pas­kui įsi­ki­šus sau juos su­tai­ky­ti ir su­si­tai­ky­ti pa­čiam su sa­vi­mi. Gal­būt to­kie žmo­nės yra ver­ti vie­nat­vės ne to­dėl, kad ken­tė­tų, o to­dėl, kad ken­tė­tų be vie­nat­vės.

Įdo­mu, kiek ši­ą­nakt pa­vyks ne­už­mig­ti. Nes sap­nuo­se vie­nat­vė daug sun­kes­nė, ge­lian­ti, ba­dan­ti ada­to­mis krū­ti­nę, pro ma­žus tar­pe­lius sun­kia­si į vi­dų mė­nu­lio švie­sa, tar­si plo­ni, nak­ti­mi kve­pian­tys ma­ka­ro­nai, ma­žos liū­de­sio ie­tys, per­ve­rian­čios ma­ne pa­tį, o ne vie­nat­vės sli­bi­ną. Sap­nuo­se net dings­ta bal­sas, nė­ra kaip su sa­vi­mi pa­si­kal­bė­ti, su­lė­tė­ja ju­de­siai, nė­ra kaip nuo sa­vęs pa­bėg­ti. Tuo­met be­lie­ka pri­sės­ti ant rū­ko ap­gaub­tos že­mės, su­dė­ti ko­jas trauk­la­pio po­za ir lauk­ti, kol su­stab­dy­siu te­kan­tį ir tvink­sin­tį krau­ją sa­vo ve­no­se.