Vasara užsivėrė

VAL­DAS PA­TUM­SIS

Autoriaus nuotrauka

Va­žiuo­da­mas pro vaiz­din­gą, ty­riau­sią Dzū­ki­jos eže­rą stab­te­lė­jau pa­plau­kio­ti, pri­ta­riant vė­jo or­kest­rui, de­be­sų de­ko­ra­ci­jų fo­ne gel­mių šo­kį su­šok­ti. Eže­ro van­duo dar šil­tas, pa­ma­žė­le ga­ruo­jan­tis, va­ka­rais mig­la ap­si­trau­kian­tis, ry­tais daž­niau rū­kuos mirks­tąs. Su­sto­jau ir ne­ti­kiu. Pa­vė­la­vau. Re­giu už­ra­kin­tą va­sa­ros eže­rą. To­lo nu­to­lo va­sa­ra, ši­lu­ma, il­ge­sio van­de­nys, vė­jas pa­šiau­šė glau­du­mos ban­gas. Ne­mėgs­tu vė­luo­ti, to­dėl prieš no­sį iš­dy­gę var­tai – links­ma staig­me­na. Tik­ri, me­di­niai, dai­liai su­ner­ti, su­var­žy­ti, pa­da­žy­ti. Pa­puoš­tų ir varg­die­nio kie­mą, ir di­džiū­no pi­lį, la­biau var­gin­go­jo. Eže­ro van­duo ap­du­jęs, lyg už­bur­tas, jun­gian­tis oro ir lai­ko erd­ves. Gal­būt lai­kas jun­gia van­de­nį ir orą? Rim­ti­mi iš­reikš­ta tri­ju­lės var­čia – van­duo, oras ir var­tai, pa­va­sa­rį at­ra­ki­na­mi, ru­de­niop už­ra­ki­na­mi. Ir tai trun­ka tūks­tant­me­čius. Lyg vie­na die­na mirk­te­lė­tų. Pa­va­sa­ri­nis šėl­smas ir ru­dens gel­smas. Eže­rų akys ru­de­nį, šal­čiams su­grie­bus, pa­čios už­si­merks, už­migs žie­mai. Tik­tai ne vi­sur už­ra­ki­na­ma, spy­nos ka­bi­na­mos.

Ne­nu­si­mau­džiau. Tik re­gė­tas vaiz­das įsu­ko pa­slap­ties min­čių ra­tą. Šį­syk ne­pa­vy­ko pra­ner­ti, pra­ei­ti, pra­lįs­ti į ki­tą – van­dens gel­mių sti­chi­ją. Ne­pa­žin­ta ana­pu­sy­bė. Ne­ma­to­ma. Ma­to­ma. Nu­spė­ja­ma. Ne­pri­ei­na­ma.

Su­pra­tau, rei­kė­jo ne su va­sa­ri­niu eže­ru at­si­svei­ki­nant pa­plau­kio­ti, o at­ėjus iš­vys­ti šia­pu­sy­bės ir ana­pu­sy­bės eže­riš­kus var­tus. Man dar te­nai ne lai­kas. Ten mu­zi­ka su­skam­bąs le­das, te­nai šal­tų gel­mių gies­mė.