Ty­lus ru­de­ni­nis džiaugs­mas: ne­pir­kau bi­lie­to į Cas­tel­luc­ci

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Jau se­no­kai ne­inu į spek­tak­lį, fil­mą, kon­cer­tą, ne­per­ku kny­gos „ak­lai“, t. y. pa­si­ti­kė­da­ma su­in­te­re­suo­tų ren­gė­jų, lei­dė­jų ir kri­ti­kų nuo­mo­ne. Ki­taip kny­gy­nuo­se grieb­čiau kny­gas, ku­rių už­pa­ka­li­nia­me vir­še­ly­je ra­šo­ma: „pa­sa­ko­ji­mas ne­pa­leis jū­sų vi­są nak­tį…“, „su­kre­čian­ti gy­ve­ni­mo ir mir­ties aki­sta­ta“ etc. Taip pat ver­ti­nant kny­gą, daž­nai ir ki­tus me­no kū­ri­nius, ne­be­rei­kia jos vi­su­mos. Skai­to­mos kny­gos pra­ba bū­na apie 30–50 pus­la­pių. Ar žiū­rė­siu fil­mą, pri­klau­so nuo dau­ge­lio da­ly­kų per pir­mą­sias de­šimt mi­nu­čių, daž­nai už­ten­ka vaiz­do, ant ku­rio plau­kia tit­rai. Duk­ra, kai iš­jun­giu fil­mą, pyks­ta, nes jai – li­ku­si jo da­lis dar ne­aiš­ki… Kai esi se­nas (ir lais­vas), už­ten­ka il­ga­me­čio ste­bė­ji­mo, pa­tir­ties, in­tui­ci­jos, in­ter­ne­to šal­ti­nių, po­kal­bio su po­ra žmo­nių, ku­rių nuo­mo­ne pa­si­ti­kiu iš tik­rų­jų „ak­lai“.

Tei­gi­nys, kad ne­ga­li­ma spręs­ti apie spek­tak­lį jo ne­ma­čius, yra nai­vus ir ide­a­lis­ti­nis. O jei taip sa­ko ren­gė­jai, tai tas tei­gi­nys ga­li bū­ti ir ma­te­ria­lis­ti­nis. Juo­kin­giau­sia, kad da­lis kri­ti­ka­vu­sių­jų ne­pa­no­ru­sius žiū­rė­ti spek­tak­lio, bet rei­ka­la­vu­sius jį už­draus­ti Cas­tel­luc­ci gy­nė taip pat jo ne­ma­tę. O ką, jei spek­tak­ly­je tik­rai šiurkš­čiai pa­žei­džia­mos ko­kios nors kie­no nors tei­sės?.. Su­tin­ku su Vy­tau­tu Si­ni­ca („Del­fi“): „Kvie­ti­mai „vi­du­ram­žiuo­se už­stri­gu­siems pro­tes­tuo­to­jams“ pir­ma pa­ma­ty­ti spek­tak­lį at­si­lie­ka ly­giai tiek, kiek gy­vuo­ja in­ter­ne­tas. „You­tu­be“ sve­tai­nė­je leng­vai pri­ei­na­ma ne vien Kris­taus at­vaiz­do už­mė­ty­mo sce­na, bet ir ki­tos, ne­už­kliū­van­čios, iš­ma­to­mis per­sunk­tos sce­nos bei ga­lu­ti­nis Kris­taus at­vaiz­das po vi­so už­mė­ty­mo ir sru­tų plū­di­mo iš akių.“ Pra­ver­tė ir „Vi­meo.com“. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus ne­tu­ri tiek lai­ko, o pi­ni­gų – ne­tu­ri vi­sa­da, kad ga­lė­tų sa­vo dė­me­sio ver­tus kū­ri­nius at­si­rink­ti tik juos pa­tir­da­mas. Ne spek­tak­lį, ki­tą pre­kę – jo­gur­tą – iš ke­lias­de­šimt rū­šių nuo­vo­kes­ni žmo­nės ren­ka­si ne jo pa­val­gę, o skai­ty­da­mi in­for­ma­ci­ją – ir re­kla­mi­nę, ir krak­mo­li­nę – ant dė­žu­tės.

Kad spek­tak­ly­je reikš­min­giau­si bus bū­tent vaiz­dai, ku­rių es­te­ti­ką ga­li­ma nu­spė­ti iš esan­čių in­ter­ne­te, liu­di­jo ir in­for­ma­ci­ja, jog teks­tas ver­čia­mas ne­bus. Jo ma­žai ir tė­ra. Spek­tak­lis man pa­si­ro­dė ne­su­dė­tin­gas, taip jį pri­sta­tė ir pats re­ži­sie­rius: „Vi­sa sce­na – tai la­bai pa­pras­ta kad­rų se­ka, ku­ria ro­do­mas sū­naus mė­gi­ni­mas nu­praus­ti se­ną tė­vą ir su­grą­žin­ti jam oru­mą. Bergž­džiai. Jė­zus, Sal­va­tor Mun­di (lot. Pa­sau­lio Gel­bė­to­jas) tam­pa ne­by­liu sū­naus ne­sėk­mės liu­di­nin­ku. Šis spek­tak­lis – tai švent­va­gys­tė […].“ Spek­tak­lis tik­rai bu­vo su­vo­kia­mas vi­siems. (Tai pa­tvir­ti­no te­at­re bu­vu­sių po­li­ti­kų, ku­rie prieš rin­ki­mus į mus per TV krei­pė­si – „žė­kit, mie­lie­ji, lie­tu­vių fū­ros va­žiuo­ja…“ – pa­gy­ros.)

Tie­sa, li­ko kiek ne­aiš­ku, ko­dėl, spek­tak­lį „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“ pri­sta­ty­da­mas kaip švent­va­gys­tę, į jį kaip į švent­va­gys­tę re­a­ga­vu­sius pro­tes­tuo­to­jus re­ži­sie­rius pa­va­di­no fa­šis­tais. Maiš­ti­nin­kams pa­pras­tai pa­si­ten­ki­ni­mą ke­lia ad­re­na­li­nas, o ne man­da­gūs ger­bė­jų kink­te­lė­ji­mai prie ka­vos ir vy­no – „ni­ce job“. Vi­sais lai­kais pro­vo­ka­to­riai bu­vo ap­mė­to­mi po­mi­do­rais, net ak­to­riai, net ir sce­no­je. Spek­tak­lį suž­lug­dy­ti bu­kai ne­rei­ka­lau­jant jo už­draus­ti ga­li­ma įvai­riais bū­dais. Bet mū­sų pro­tes­tuo­to­jai, ko­vo­to­jai už gė­rį ir tie­są daž­niau­siai yra pik­ti, ne­ra­fi­nuo­ti, ties­mu­ki ir… nuo­šir­dūs. O kas jau kas, nuo­šir­du­mas šio­je epo­cho­je pa­smerk­tas žlug­ti, daž­niau­siai da­bar jis ta­pa­ti­na­mas su pri­mi­ty­vu­mu… 1981 m. Len­ki­jo­je bu­vo įves­ta ka­ri­nė pa­dė­tis. Gru­pė itin gar­sių sce­nos meist­rų pa­reiš­kė val­džiai pri­ta­ri­mą. Kaip pa­sa­ky­tų mū­sų pro­tes­tuo­to­jai – Ju­das vi­sa­da ša­lia. „So­li­da­ru­mui“ iš­ti­ki­mi žmo­nės nu­pir­ko da­lį bi­lie­tų į spek­tak­lį, ku­ria­me vai­di­no vie­nas iš „žvaigž­džių“, pa­si­sa­kiu­sių už ka­ri­nę pa­dė­tį. Kai tas ak­to­rius pa­si­ro­dė sce­no­je, pa­si­gir­do plo­ji­mai. Tai dar at­ro­dė na­tū­ra­lu. Ta­čiau plo­ji­mai pa­si­gir­do ir po ak­to­riaus pa­sa­ky­tos fra­zės. Ir po ki­tos, ir po tre­čios… Jam pra­kal­bus, plo­ji­mai ne­ti­lo, spek­tak­lį ga­lų ga­le te­ko nu­trauk­ti. Ka­ri­nė Len­ki­jos val­džia ne­su­ge­bė­jo ras­ti ir pri­tai­ky­ti en­tu­zias­tin­giems ak­to­riaus „ger­bė­jams“ tin­ka­mo straips­nio… Ma­ty­da­ma prie Na­cio­na­li­nio te­at­ro po­li­ci­ją, už­tva­ras, kra­tas, me­ta­lo de­tek­to­rių, gir­dė­da­ma pro­tes­tuo­to­jams skir­tus epi­te­tus, sklin­dan­čius iš in­te­li­gen­tų, in­te­lek­tu­a­lų lū­pų – fa­šis­tai, krikš­čio­niš­ka­sis dži­ha­das – ne­abe­jo­ju, kad mes, bū­da­mi ES vals­ty­bė, to­kį straips­nį jiems su­ieš­ko­tu­me uo­liai. Pa­žįs­tu žmo­nių, ku­riems iki aša­rų ma­lo­nu jaus­tis mo­der­niems, kai už nu­ga­ros jau­čia­ma ga­lia.

Be­je, links­mi­nau­si skai­ty­da­ma spau­do­je „ta­po­mus“ skir­tin­gus tų pa­čių pro­tes­tuo­to­jų por­tre­tus. „Del­fi“, Ni­da Va­si­liaus­kai­tė: „…pro­gies­miu nar­nan­ti įžeis­tų­jų mi­nia su p­la­ka­tais „Kas­te­lu­čis sa­ta­nis­tas“ (at­leis­ki­te, kaip įvar­din­ti idio­tiz­mą jo ne­įžei­džiant?).“ Ir „Ber­nar­di­nai“, Dai­nius Juo­zė­nas: „[…] pi­ke­tuo­to­jai bu­vo san­tū­rūs, žvel­gė su užuo­jau­ta, skam­bė­jo gies­mės. Spin­dė­jo jau­nos akys.“ At­si­tik­ti­nai, iš­ėju­si iš „Be­net­to­no“, ma­čiau tą gru­pę žmo­nių iš ki­tos gat­vės pu­sės. Kad ir kaip jie man at­ro­dy­tų, kai vie­nuo­les, įpy­ku­sį se­nu­ką su tau­ti­ne juos­ta ant kak­tos, ku­ni­gą, stu­den­tus (kai ku­rių iš jų san­tū­riai iš­sa­ky­tą nuo­mo­nę va­ka­re tran­slia­vo TV), chu­li­ga­ną, svie­du­sį į žiū­ro­vus kiau­ši­nio „bom­bą“, re­ži­sie­rius ita­las pa­va­di­na fa­šis­tais, be­lie­ka ti­kė­tis, kad jis ži­no, ką tas žo­dis reiš­kia ly­giai taip pat ge­rai, kaip vo­kie­tis ži­no, ką reiš­kia „na­cis“.

Taip pat ne­aiš­ku, ko­dėl te­at­ro di­rek­to­rius kal­ti­no ne­va kaž­kie­no pa­leis­tas an­tis apie žmo­nes pa­pik­ti­nu­sias tik­ras iš­ma­tas. Ren­gė­jų spek­tak­lio ano­ta­ci­jo­je ra­šo­ma: „Pra­ban­gi ap­lin­ka, bal­tas in­ter­je­ras ne­ap­sau­go nuo iš­ma­tų, ku­rių ne­ga­li su­lai­ky­ti ser­gan­tis vy­ras. Kva­pą užuo­džia net žiū­ro­vas.“ Che­mi­nė skys­čio, pa­ga­min­to, kaip su­pra­tau, kruopš­čiai se­kant „ori­gi­na­lu“, for­mu­lė nu­ro­dy­ta ne­bu­vo. Iš kur žmo­nės, ku­rie ga­li iš­ma­tas uos­ty­ti tik tu­a­le­te, tu­rė­jo ži­no­ti? Ma­ny­ti, kad ga­li­ma ap­si­gin­ti nuo kal­ti­ni­mų in­for­muo­jant, jog iš­ma­tos ne­tik­ros, ga­li tik ne­pai­san­tys te­at­ro kal­bos ar ne­tu­rin­tys fan­ta­zi­jos. Te­at­ras yra gy­vas ne­tik­ro tik­ru­mu. Net gy­vu­lys sce­no­je pra­ran­da sa­vo ta­pa­ty­bę, tap­da­mas žen­klu. In­ter­viu „Ne­za­vi­si­ma­ja ga­ze­ta“ (2007) Cas­tel­luc­ci tei­gė: „Kai sce­no­je mirš­ta­ma iš tik­rų­jų, tai jau ne te­at­ras. Tai tik­ro­vės tą­sa ir tai nė­ra me­nas. Te­at­ras – tai gy­ve­ni­mo vaiz­da­vi­mas.“ Ši tai­syk­lė, pa­mi­nant ne Die­vo, bet žmo­gaus ir te­at­ro oru­mą, vul­ga­riu bū­du spek­tak­ly­je pa­žeis­ta du kar­tus. Pir­mą – įlei­džiant vai­kus mė­ty­ti gra­na­tų (ne­tik­rų, ne­tik­rų…) į Mes­si­nos pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ją ir an­trą – api­pi­lant fe­ka­li­jo­mis (ne­tik­ro­mis) tik­rai sun­kiai ju­dan­tį žmo­gų. Ci­tuo­ju kri­ti­kę Al­mą Braš­ky­tę: „Su­si­ti­ki­me su žiū­ro­vais po spek­tak­lio pa­si­ro­džius Gian­niui Plaz­ziui ta­po aiš­ku, kad se­nat­vės pa­lies­to kū­no sil­pnu­mo jis ne tiek daug ir „vai­di­no“ – am­žius jau pa­li­kęs sa­vo žy­mę pa­ties ak­to­riaus ju­de­siuo­se.“

Prieš aš­tuo­ne­tą ar sep­ty­ne­tą me­tų, ar tik ne „Šiau­rės At­ėnuo­se“, skai­čiau pas mus ir Eu­ro­po­je po­pu­lia­raus re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo in­ter­viu. Re­ži­sie­rius pa­sa­kė, kad ka­da nors jis vis tiek įgy­ven­dins sa­vo sva­jo­nę sce­no­je pa­ro­dy­ti tik­rą ly­ti­nį ak­tą. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kas re­ži­sie­rių įkve­pia to­kiai sva­jo­nei, kar­tais kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus le­mia la­bai (as)me­ni­nės prie­žas­tys… Bet ne­nu­steb­čiau, kad tą spek­tak­lį, ku­ria­me gy­vai my­li­si Oi­di­pas ir Jo­kas­tė, pa­ma­ty­si­me. Tik­riau­siai iš anks­to ne­pri­ta­rian­tiems kas nors ge­ra­no­riš­kai siū­lys pa­ma­ty­ti spek­tak­lio vi­su­mą, o lanks­ti­nu­ke skai­ty­si­me: „Lub­ri­kan­to kva­pą užuo­džia net žiū­ro­vas.“

Hi­per­re­a­liz­mo kva­pas me­ne ma­nęs per­ne­lyg nie­ka­da ne­do­mi­no. Bal­to ir juo­do (Cas­tel­luc­ci at­ve­ju – ru­do) kon­tras­tas yra be pus­to­nių. Kaip ir dau­gu­mo­je „po­pso“ kū­ri­nių. Jei re­a­lis­tiš­kai pa­ga­min­tos iš­ma­tos, tai ant bal­do, ku­ris bū­ti­nai pra­ban­gus ir bal­tas. Jei ro­ma­ne bū­si­mo­ji vie­nuo­lė su­vo­kia (tai įvyks­ta stai­ga), kad ne­ga­lės gy­ve­ni­mo pa­au­ko­ti Die­vui, nes pa­mi­lo vy­rą, tai my­li­mą­jį ji iš­vys­ta bū­ti­nai per sa­vo įšven­ti­ni­mą. Jei mo­te­rį ap­ima be­pro­tiš­ka ne­val­do­ma aist­ra – tai ji ku­ni­gui. Įtai­giai ap­ra­šy­ti geis­mą dau­gia­bu­čio kai­my­nui kur kas sun­kiau… „Ba­la­di­niai“, dras­tiš­ki smū­giai že­miau in­te­lek­to vei­kia aki­mirks­niu. Dėl to­kių ties­mu­ku­mų ne­si­ža­viu ke­liais at­vi­rai per­ver­siš­kai Lar­so von Trie­ro fil­mais – juo­se že­mi­na­mos mo­te­rys pa­ti­riant ma­zo­chis­ti­nį ma­lo­nu­mą. Aiš­ku, jei sa­ky­čiau, kad ma­nęs to­kie efek­tai ne­vei­kia, me­luo­čiau. Vei­kia, ir net la­bai. Ta­čiau jie vei­kia kaip gat­vė­je pa­ma­ty­ta ava­ri­ja su au­ko­mis, o ne kaip me­nas.

Ne­su ti­kin­ti. Net ir ne ag­nos­ti­kė. Die­vo vei­das te­at­re man yra toks pat kaip ir ki­ti kul­tū­riš­kai įkrau­ti sim­bo­liai. Jei kas man liep­tų vie­nu sa­ki­niu nu­sa­ky­ti, kas yra Die­vas, tai jis bū­tų toks – Die­vas tė­ra žmo­nių min­tys. Ne­ži­no­ma, koks yra Die­vo vei­das, vi­si jo vei­dai, žy­min­tys ke­lią nuo gi­mi­mo iki ne­su­skai­čiuo­ja­mų pie­tų, su­kur­ti žmo­gaus. Ra­šy­to­ja Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė sa­vo tin­kla­raš­ty­je „Ra­fi­ne­ri­ja“ tiks­liai ir vie­to­je (be abe­jo, tik ne­ti­kin­tiems) pri­me­na Ra­fa­e­lio ma­do­nų pro­to­ti­pus: „Staig­me­nų staig­me­na – ke­lioms sa­vo Ma­do­noms jis yra su­tei­kęs sa­vo mei­lu­žės, Marg­he­ri­tos Lu­ti, pra­var­de La For­na­ri­na, vei­do bruo­žus – tas pats vei­do ti­pas kar­to­ja­si jo kū­ry­bo­je ne­kart, kai jis vaiz­duo­ja Die­vo mo­ti­nos bruo­žus.“ Ti­kin­čia­jam tai ne­bus staig­me­na, jam vi­sai ne­svar­bu, tar­ki­me, baž­ny­čios sti­lius ar jos ar­chi­tek­to pa­var­dė, baž­ny­čio­je jis su­si­tin­ka su Die­vu. Čia kal­ba­ma­si skir­tin­go­mis kal­bo­mis. Ir kuo la­biau ne­ti­kin­tie­ji ban­do ar­tė­ti prie Die­vo kaip kon­kre­ty­bės, tuo la­biau jie ar­tė­ja prie be­pro­ty­bės.

Ties­mu­kes­nį ir lėkš­tes­nį žai­di­mą sac­rum ir vul­ga­ris opo­zi­ci­ja me­no kū­ri­ny­je man sun­ku įsi­vaiz­duo­ti – ne­val­do­ma di­zen­te­ri­ja Die­vo vei­do fo­ne. Iš­ma­tų ta­kas, žy­min­tis sun­kiai ju­dan­čio se­nu­ko tra­jek­to­ri­ją ir pa­si­kar­to­jan­tis (o, liū­de­sy…) iš Kris­taus akių. Lac­ri­ma Chris­ti tik tin­giai mąs­tan­čio pro­vo­ka­to­riaus są­mo­nė­je ga­li virs­ti ex­cre­men­tum ir tik ties­mu­kai mąs­tan­tys žiū­ro­vai tai ma­ty­da­mi ga­li bū­ti su­krės­ti – nes tai yra ba­na­ly­bė. Kaip Mo­nos Li­zos šyp­se­na su iš­pu­vu­siais dan­ti­mis prie odon­to­lo­go ka­bi­ne­to, iš ku­rio pa­cien­tai iš­ei­na ap­si­va­lę, t. y. po bur­nos hi­gie­nos pro­ce­dū­ros. To­kių su­gre­ti­ni­mų po­pu­lia­rio­je kul­tū­ro­je ir erd­vė­se tiek daug, kad ke­li pa­vyz­džiai at­plau­kia į gal­vą vien su Mo­na Li­za. Pas­ku­ti­nis – Le­o­nar­do da Vin­ci pa­veiks­lo rep­ro­duk­ci­ja, ku­rioje Mo­na Li­za lai­ko suk­ti­nę iš ka­na­pių, ka­bo pi­ce­ri­jo­je Švit­ri­gai­los gat­vėj. Ten, be­je, la­bai ne­blo­gos pi­cos… Ir jei kas man mo­kė­tų ho­no­ra­rus už pa­val­gy­mą, ga­lė­čiau sul­tin­gai jas ap­ra­šy­ti.

Ties­mu­ka pra­sta­me me­ne ga­li bū­ti vis­kas, ne tik kon­tras­tas, bet ir pa­ra­le­lė. Jų pa­si­tai­ko ne tik in­fan­ti­lia­me „pop­se“, koks yra Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis, bet ir la­bai ge­ruo­se kū­ri­niuo­se. Ne­se­niai žiū­rė­jau do­ku­men­ti­nį Vik­to­ro Ko­sa­kov­skio fil­mą „Te­gy­vuo­ja an­ti­po­dai!“ Re­ži­sie­rius, už­bur­tas skir­tin­gos pri­gim­ties pa­na­šių fak­tū­rų, pa­si­duo­da pa­gun­dai per vi­są ek­ra­ną pa­skleis­ti iš ug­ni­kal­nio šliau­žian­čią stings­tan­čią la­vą ir tuoj pat ek­ra­ną už­pil­dy­ti raukš­lė­ta, lė­tai ju­dan­čia ei­nan­čio dram­blio oda. Pra­de­dan­čiam ope­ra­to­riui tai bū­tų at­ra­di­mas. Iš anks­ty­vo­jo ra­šy­mo, da­bar man jis at­ro­do pa­aug­liš­kas, pa­tir­ties ži­nau, kad pa­si­duo­ti to­kiems gun­dy­mams la­bai leng­va, taip no­ri­si „an­ti­po­dus“ su­jung­ti vie­na­me sa­ki­ny­je.

Bjau­ru­mo, žiau­ru­mo es­te­ti­ko­je vis­kas yra sai­kas, sko­nis, laips­nis ir nuo­to­lis. Ki­ne da­bar jau tur­būt sun­ku pra­muš­ti kai ku­riuos „aukš­to“ ir „že­mo“ efek­tus, pa­siek­tus Fran­cio For­do Co­pol­los ir Stan­ley Kub­ric­ko ta­len­tų, ta­pu­sius chres­to­ma­ti­nius. Tu­riu ome­ny­je „Krikš­ta­tė­vio“ ant­ro­sios da­lies sce­ną baž­ny­čio­je, kai kiau­rai krikš­to ir tuo pat me­tu vyks­tan­čių žu­dy­nių mon­ta­žo žvel­gia stik­li­nės Alo Pa­ci­no akys. Švęs­to van­dens ir krau­jo kok­tei­lis čia yra pui­ki „šė­to­no vir­tu­vė“. Kub­ric­ko fil­me „Pri­su­ka­mas apel­si­nas“ muš­ty­nės vyks­ta Gio­a­chi­no Ros­si­ni ope­ros „Šar­ka va­gi­lė“ fo­ne. Sprogs­ta­ma­sis mi­ši­nys sklei­džia pa­sau­lį, to­dėl tai ne vien­kar­ti­nis, o il­gas su­vo­ki­mo ak­tas. Iki da­bar… Tik pro­vo­kuo­ti ir šo­ki­ruo­ti skir­tas kon­tras­tas mąs­ty­mui, fan­ta­zi­jai ir fi­lo­so­fi­jai vie­tos ne­pa­lie­ka. Jis bū­na smū­gi­nis, trum­pas, taik­lus ir vie­nap­la­nis. Žiū­ro­vams ne­siū­lo­ma tap­ti ben­dra­au­to­riais už­pil­dant min­ti­mis meist­riš­kai kū­ri­ny­je pa­lik­tas elip­ses, jiems siū­lo­ma re­a­guo­ti at­pa­žįs­tant pro­ble­mą ir (vien dėl šio vi­sa­da įvyks­tan­čio at­pa­ži­ni­mo) pa­si­jus­ti pro­tin­gais da­ly­viais.

Apie Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį pri­sis­kai­čiau šau­nių da­ly­kų – nu­skaid­ri­nan­tis fi­na­las, sū­naus pa­si­au­ko­ji­mas, tik­ras krikš­čio­niš­ku­mas, kaž­kas net pa­siū­lė jį ro­dy­ti baž­ny­čio­se… Krikš­čio­ni­mis po spek­tak­lio, spren­džiant iš kai ku­rių įspū­džių spau­do­je, pa­si­ju­to net kai ku­rie ne­sle­pian­tys ti­kin­tie­siems pa­gie­žos, sar­kaz­mo, pyk­čio ir ti­kė­ji­mą vien at­gy­ve­na lai­kan­tys at­eis­tai.

Man re­ži­sie­rius at­ro­do kaip liūd­nas ir su­py­kęs vai­kas, ku­ris nu­stem­ba, kad Die­vas žmo­gui, sun­kiai slau­gan­čiam sun­kiai ser­gan­tį ar­ti­mą­jį, nie­kuo – ap­čiuo­pia­mu kaip pam­per­sas – pa­dė­ti ne­ga­li. Šiuo at­ve­ju Pa­sau­lio Gel­bė­to­jo kal­ti­ni­mas bergž­du­mu re­ži­sie­riaus pa­teik­to­je kon­cep­ci­jo­je ir­gi yra bergž­džias. Pa­na­šiai kaip so­vie­tų įro­dy­mas, kad Die­vo nė­ra, po 1961 m. „Vos­tok“ skry­džio į kos­mo­są.

Pa­sa­ky­ti, kad ka­ra­lius nuo­gas, lai­ko­tar­piu, kai ka­ra­liai nu­ogi (žr. prin­co Har­ry nuo­trau­kas „The Sun“, Ka­te Mid­dle­ton – „Clo­ser“), jo­kia nau­jie­na. Bet, per­fra­zuo­da­ma apie tą pa­tį pa­ra­šy­tą Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės straips­nį „Al­fa“, ga­liu pa­sa­ky­ti – ačiū si­re­noms už pro­gą pa­kal­bė­ti.