Po­sū­kis ma­te­ria­lis­ti­nės te­olo­gi­jos link

PAULIUS KUKIS

[...] va­di­na­si, pa­ti gy­vy­bė, bė­gan­ti nuo to, kas jai prie­šin­ga, bū­ti­nai jun­ta sa­ve.

Šv. Au­gus­ti­nas

Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“ yra. Nuo to čia ir pra­dė­si­me. Tuo, de­ja, ir pa­baig­si­me. Jei šį pa­pras­tą fak­tą lai­ky­si­me es­mi­ne at­spir­ti­mi ir tuo pat me­tu taš­ku, už ku­rio ei­ti jau ne­va­lia, tai sa­ky­si­me, kad mums rū­pi tai, kas yra. Kal­bė­si­me apie tai, ką tu­ri­me. Bū­das, ku­riuo ban­dy­si­me tą tu­ri­nį su­pras­ti, nu­ro­dys la­bai ar­šias dis­ku­si­jas ke­lian­tį klau­si­mą – dis­po­zi­ci­jos te­olo­gi­jos ob­jek­tu klau­si­mą. Tuo ob­jek­tu sa­vo spek­tak­ly­je dis­po­nuo­ja Ro­meo Cas­tel­luc­ci. Šis fak­tas yra – bu­kas ir kvai­las, jis sto­vi prieš mus.

Ne­si­gin­či­ja­ma, kad Die­vo Sū­nus iš tie­sų bu­vo pri­kal­tas prie kry­žiaus. Jam tryš­ko krau­jas ir jis šau­kė. Da­bar Die­vo Sū­naus vei­das ne­by­lus ir į jį mė­to­mi daik­tai. Jo at­vaiz­das niū­riai su­si­lie­ja. Sa­ko­ma, kad to­kį vyks­mą spek­tak­lio me­tu rei­kia su­pras­ti me­ta­fo­riš­kai. Tuo pat me­tu rei­ka­lau­ja­ma pri­pa­žin­ti, kad da­bar­ti­nė me­ni­nė raiš­ka gy­ve­na kaip sa­vy­je ir sau pa­kan­ka­ma veik­la. Iš­ori­nė įta­ka yra cen­zū­ruo­jan­tis ideo­lo­gi­za­vi­mas, pri­skir­ti­nas kaž­kie­no po­li­ti­niams, eko­no­mi­niams tiks­lams ar so­cia­li­nės įta­kos in­stru­men­ta­ri­jui. Tai­gi, me­ta­fo­ra yra me­no dva­sios for­ma. Me­tap­ho­ra tie­sio­gi­ne ir pir­mi­ne sa­vo reikš­me yra „per­kė­li­mas“. Ji yra kvai­lo, bu­ko, iner­tiš­ko, ma­te­ria­laus ob­jek­to per­kė­li­mas į lais­vą, ne­ap­ri­bo­tą dva­si­nės raiš­kos erd­vę. Me­nas sa­ko­si, kad to­kią erd­vę jis tu­ri. Vei­kia jis jo­je ką tik no­ri. Lais­vė ga­li bū­ti lai­ko­ma es­mi­niu dva­sios at­ri­bu­tu. Lais­vė su­ku­ria in­di­vi­dą, lai­duo­ja jam sie­lą, at­sa­ko­my­bę ir, ga­lų ga­le, pa­čią jo bū­tį. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad už šią lais­vę tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi fi­lo­so­fams stoi­kams ir krikš­čio­ny­bei, tę­su­siai ir iš­ke­ro­ju­siai in­di­vi­du­a­lios sie­los dva­si­nio gy­ve­ni­mo dok­tri­ną vi­sa­me mū­sų kul­tū­ros tu­ri­nio bran­duo­ly­je. Ma­te­ria­li­nės ap­lin­ky­bės nuo­lat mus su­pa ir dėl to iš­kart var­žo. Jos var­žo kū­ną, bet ne sie­los dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Dva­si­nis gy­ve­ni­mas yra mū­sų kul­tū­ros kū­nas. Jis jau­čia sa­ve Mo­zar­to skam­be­sy­je, jis ža­vi­si sa­vi­mi Pa­ry­žiaus Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ro­je. Tą tu­rė­jo ome­ny­je vo­kie­čių fi­lo­so­fas Ge­or­gas He­ge­lis, kai sa­kė, kad Dva­sia sa­vy­je at­pa­žįs­ta sa­ve pa­čią (ir tik sa­ve pa­čią). Žmo­gus, pa­sak jo, be abe­jo­nės, taip pat yra dva­sia. Psi­cho­a­na­li­ti­kas ste­bi, kaip pa­cien­tas koš­ma­riš­ka­me sap­ne ne­at­pa­žįs­ta sa­vęs pa­ties, kaip jis su siau­bu ša­li­na­si sa­vo sap­no ir bė­ga nuo jo tu­ri­nio. Ta­čiau for­ma vi­suo­met jį pa­si­ve­ja, nes jo­je įspaus­tas žmo­gaus dva­sios ju­de­sys. Žmo­gus prie­ši­na sa­ve gam­tai ne­su­pras­da­mas, kad gam­ta vi­sų pir­ma yra jo pa­ties sam­pra­ta, kul­tū­ros pro­duk­tas par ex­cel­len­ce. Jis ne­su­pran­ta, kad nė­ra tie­siog gam­tos, ku­ri savyje bū­tų sau pa­kan­ka­ma or­ga­niš­ka vi­su­ma – gam­tos sam­pra­tos nuo­lat ki­to ir kin­ta iki šiol. Žmo­gus pa­gal pa­tį sa­vo api­brė­ži­mą yra ato­trū­kis nuo gam­tos – Dva­sia. Ga­lų ga­le me­nas su­pran­ta sa­vo es­mę, jis ran­da sa­vo lais­vę kul­tū­ros sub­stra­to pa­vi­da­lu ir at­pa­žįs­ta sa­ve šia­me at­ra­di­me. O kaip­gi su re­li­gi­ja? Re­li­gi­ja taip pat ran­da sa­vo lais­vę Die­ve. Die­ve ran­da lais­vę ir bet ku­ris kon­kre­tus in­di­vi­das. Kol Kris­tus vaikš­čio­jo ir mo­kė, žmo­nės bu­vo jo ave­lės, ta­čiau kai jis jas pa­li­ko, jos ta­po lais­vos Kris­tu­je. Tarp jų gy­ve­na Šven­to­ji Dva­sia. Bet Dva­sia ne­tu­ri jo­kio Di­džio­jo pla­no, nes to­kiu at­ve­ju žmo­gus ne­tek­tų lais­vės. Su lais­ve jis ne­tek­tų pa­čios sa­vo es­mės, jis ne­tek­tų (mo­ra­li­nės) at­sa­ko­my­bės už sa­vo bū­tį prieš Die­vą. La­bai svar­bu iš Die­vo, iš Šven­ty­bės ne­pa­da­ry­ti aukš­tai sė­din­čio lė­li­nin­ko, ku­ris tam­po vir­ve­les. To­kiu at­ve­ju jis tap­tų sa­dis­tiš­kai be­si­mė­gau­jan­čia bjau­ras­ti­mi. To­dėl mes sa­ko­me, kad nė­ra jo­kių iš­anks­ti­nių Kul­tū­ros-Dva­sios pa­vi­da­lų. (Tai yra vie­nin­te­lė adek­va­ti reikš­mė po­sa­kiui „Die­vo ke­liai ne­ži­no­mi“.) Jų nė­ra tol, kol jie nė­ra su­kur­ti. O kas su­kur­ta, tas yra. Šis bu­vi­mas yra ma­te­ria­lus, iner­tiš­kas ir bu­kas daik­tas. Ma­žu­mė­lę per­fra­zuodami He­ge­lį, mes sa­ko­me, kad Dva­sia yra daik­tas*. To­kiu bū­du Dva­sia at­pa­žįs­ta sa­ve sa­vo prie­šy­bė­je, tam­pa tuo, kas ji yra – ato­trū­kiu nuo gam­tos, nuo to pa­ties daik­to. Dar kar­tą: jei sa­ko­me, kad „Dva­sia yra daik­tas“, tai pa­jun­ta­me mil­ži­niš­ką prieš­ta­ra­vi­mą šiam tei­gi­niui, ta­čiau bū­tent tai įro­do, kad, pri­ėję prie jo, iš kar­to no­ri­me nuo jo ati­trūk­ti. Šis no­ras ir yra Dva­sia. He­ge­lis sa­ko: „Žmo­gus, o jis yra dva­sia, ga­li ir pri­va­lo lai­ky­ti sa­ve ver­tu aukš­čiau­sių­jų da­ly­kų, jis net ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti sa­vo dva­sios di­dy­bės ir ga­lios; su šiuo ti­kė­ji­mu jam jo­kie da­ly­kai ne­bus per­ne­lyg kie­ti ir tra­pūs, to­kie, kad ne­ga­lė­tų at­si­skleis­ti.“**

Da­bar jau aiš­ku, ko­dėl mes sa­kė­me, kad pra­dė­si­me ir baig­si­me tuo, jog spek­tak­lis „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“ yra. Yra tik tai, kas yra, o tai, kas yra, yra Dva­sia. Dva­sia yra to­kia, ko­kia yra, o ji yra to­kia, ko­kią ją tu­ri­me sau prieš akis. Šiuo­lai­ki­nis me­nas yra toks, kad ja­me ma­to­ma dva­sios sa­vi­raiš­ka jau ne­ky­la į dan­gų kaip go­ti­ki­nis sta­ti­nys. Bet „me­nas dėl me­no“ ne vi­suo­met reiš­kia fiat ars – pe­re­at mun­dus, kaip ma­nė Wal­te­ris Ben­ja­mi­nas. „Me­nas dėl me­no“ me­ną su­grą­ži­na į sa­vęs pa­ieš­ką. Jis nai­ki­na tar­pi­nes raiš­kos gran­dis, o be­tar­piš­ku­mas lie­ka mums prieš akis. Prieš akis ma­to­me idio­tiš­kai stūk­san­tį ma­te­ri­jos ga­ba­lą ir be­pras­mius veiks­mus, ku­rių bu­ky­bė svie­džia ab­sur­do ap­im­tą min­tį į orą. Šis ju­de­sys – tai dva­sios lais­vė su­daik­tė­ju­sios kul­tū­ros aki­vaiz­do­je. Min­tis vir­pa nuo sa­vęs pa­čios ir Dva­sia jau­čia: lai­kas pri­si­kel­ti daug di­din­ges­niu pa­vi­da­lu. Die­vo mir­tis ant kry­žiaus ave­les įpa­rei­go­ja tap­ti lais­vo­mis sie­lo­mis Šven­to­jo­je Dva­sio­je. Di­din­go me­no kū­ri­nio mir­tis ste­ri­lio­je žvilgs­nių ap­lin­ko­je įpa­rei­go­ja at­pa­žin­ti su­kau­lė­ju­sios Dva­sios šauks­mą: „Žmo­gau, juk tu esi dva­sia, nes aš esu ta­vo!“

___

* Plg. G. W. F. He­gel, Dva­sios fe­no­me­no­lo­gi­ja, Vil­nius: Pra­dai, 1997, p. 255.
** G. W. F. He­gel, Fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos pa­skai­tos, Vil­nius: Al­ma lit­te­ra, 1999, t. 1, p. 69.