Ma­lo­nės juos­ta vir­šum Nar­vy­džių kal­vos

JUO­ZAS ŠO­RYS

Ir vėl mu­du kar­tu, tė­vai. Dau­gy­bę kar­tų po ma­mos (ją iš­dy­kau­da­mi ir tik li­kę dvie­se jau­kiai pri­si­min­da­mi te­be­va­di­nom ma­tu­li­ta) ir se­sers Jo­vi­tos pa­si­trau­ki­mo į piet­ry­čiuo­se nuo na­mų dunk­san­tį kal­ne­lį, o gal tie­siog į vi­siems pri­ar­tė­sian­čias ar­cha­ji­nes slė­pi­nin­gas dau­sas bu­vom su­si­ti­kę ta­vo su meist­ru Jur­gu­čiu bu­da­vo­to­je, o ma­no gim­to­jo­je tro­bo­je, li­go­ni­nė­se, glo­bos na­muo­se. Vi­sa ro­kuo­ta per­ro­kuo­ta iki ny­te­lių. O prieš tai kiek vi­sų kriu­pė­ta, plūk­ta­si, iš­ties be­veik ei­ta nuo­sa­rais dėl iš­si­kel­to ir už­si­spir­to iš­gy­ve­ni­mo bū­do, tik­rų dar­bo di­na­ma už­ku­ria­mos šir­dies tvinks­nių ne me­ta­fo­riš­kai juo­do­mis ir nuos­pau­dė­to­mis ran­ko­mis su­si­kur­to­je tin­ka­miau­sio­je gy­ve­ni­mo vie­to­je – vien­kie­my­je. Ten, kur ka­dai­se bū­ta daug ši­lų ar­ba vir­žių, vie­ti­niai Nar­vy­džių kai­mo da­lį nuo vieš­ke­lio iki pel­kė­to rais­to bir­žės su be­var­džiu upe­liu­ku, įšo­kan­čiu į stai­giai pra­si­ve­rian­čią Gria­vą ir že­miau į Ap­šos upe­lę, va­di­no Ši­la­le. Kiek ten pri­šie­nau­ta, pri­bul­viau­ta, o kur dar­bai na­muo­se, prie bat­vi­nių, li­nų, so­do, dar­žo­vių prie­žiū­ros ir lais­ty­mo, mėš­la­ve­žio, sta­ty­bų ir ne­su­skai­čiuo­ja­mų ki­tų… To­kie nu­grauž­ti tie še­šias­de­šimt kol­cho­zi­nių are­lių te­bu­vo, bet vis no­rė­jai vi­są dos­nu­mą iš že­mės pa­jus­ti. At­si­me­nu, dar vai­kas trum­piau­sią nak­tį at­si­bu­dęs pa­ju­tau, kaip apie pu­sę ke­tu­rių šlumš­te­lė­jai iš kie­tos ąžuo­li­nės lo­vos ir pa­trau­kei į ra­sa pa­žliu­gu­sią pie­vą mo­juo­ti dal­giu. O iš ry­to mums tik rą­žan­tis, prau­sian­tis ir sė­dan­tis prie pus­ry­čių sta­lo tu že­mės at­gai­vin­to­mis ir pa­dau­gin­to­mis jė­go­mis bei žy­bu­riuo­jan­čio­mis aki­mis po nu­gul­dy­tos pie­vos kir­tai kiau­ši­ny­nę su la­ši­niais ir mie­ži­ne ci­ko­ri­jų ka­va. O pas­kui sė­dai ant dvi­ra­čio ir į dar­bą – dir­bai ūky­je prie lau­ko dar­bų, dar­ži­nin­ku, dar­žo­vių eks­pe­di­to­riu­mi bei tie­kė­ju, ir nors mo­kyk­lo­je bu­vai pra­sė­dė­jęs tik tris žie­mas, su važ­ta­raš­čiais ir pen­kiais dar­žo­vių per­krau­tais sunk­ve­ži­miais nu­brau­kus Klai­pė­don ar Ka­ra­liau­čiun nė joks iš ta­da įsi­ga­lė­ju­sių vals­ty­bi­nių šmu­gel­nin­kų ne­pri­kro­pė – tai jie tan­kiai ban­dy­da­mi pa­si­pel­ny­ti iš esą ne­pa­ty­ru­sio do­ku­men­tų tvar­ky­to­jo lik­da­vo lyg gro­bą pū­tę. Ir at­me­nu, kad tą įsi­min­ti­ną va­sa­ros die­ną va­ka­rop grį­žęs iš val­diš­kų prie­der­mių dar lyg juo­kau­da­mas nu­rė­žei mak­tin­gą do­bi­lų lau­ką. Vė­liau dirb­da­mas ūkio gais­ri­nin­ku, mė­ga­vai­si ga­lė­da­mas lai­ky­ti ar­klį, ve­ži­mus, ro­ges, va­že­lius, vi­sus že­mės dar­bų pa­dar­gus. Ka­da ką sė­ti, ypač vi­sa esy­be pri­gus­tą­sias bul­ves, ir pjau­ti, tavęs klaus­da­vo ne tik kai­my­nai, bet ir jau­ni, dar neap­si­plunks­na­vę ag­ro­no­miu­kai iš Že­mės ūkio aka­de­mi­jos. Bet ypač ta­vo ag­nu­mu nu­si­ste­bė­jau, kai, pra­rū­kęs apie ke­tu­ris de­šimt­me­čius, lio­vei­si, kaip pats sa­kei, šil­dy­ti pa­no­sį. Ga­lė­jai vi­sa, ką no­rė­da­vai ar tu­rė­da­vai pa­da­ry­ti, juk nuo sep­ty­ne­rių me­tų bu­vai naš­lai­tis, pie­muo, sun­kiau­sių lau­ko dar­bų ber­nas, meist­rui įti­kęs dar­bi­nin­kas, vė­liau lei­dė­jas prie zei­me­rio, vy­res­niam bro­liui Žva­gi­niuo­se pa­dė­jęs su­ręs­ti tro­bą ir pa­sta­ty­ti ant ka­zi­lų (taip Že­mai­ti­jo­je va­di­na­mi sto­gų ožiai) vai­ni­kus. Bu­vai per­ėjęs kan­ki­nan­tį ru­sų ka­rei­vų mušt­rą ir al­ka­ną bū­vį Ko­zels­ko ir Go­me­lio pa­fron­tė­se bei gy­vy­bės lo­te­ri­ją, kai skuo­dei į pir­mo­sios li­ni­jos ata­kas kar­tu su ne­ži­nia ko­kia drau­ge prieš oku­pan­tus šva­bus Len­ki­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je, kai iš pas­kos su at­sta­ty­tais pis­to­le­tais va­rė­si sau­gu­mie­čiai po­lit­ru­kai, kai for­sa­vai nuo krau­jo rau­do­ną Ode­rį, kai du­kart gu­lė­jai ant gruo­do po pik­tų­jų šir­šių įgė­li­mų į blauz­das, o su­žeis­tų­jų su­rin­kė­jai, su ro­ges tem­pian­čio­mis iš­tver­min­go­mis lai­ko­mis at­si­kliu­vę kur ar­tė­liau, lem­tin­gai nu­spren­dė pa­im­ti į san­ba­tą, ki­taip sa­kant, į gy­ve­ni­mą, o ten pa­pras­ta tvar­ka esan­ti – jei ne iš to da­li­nio, lauk kaip do­va­nos nu­krau­ja­vęs su­žeis­tų­jų rin­kė­jų ro­gių ar ve­ži­mų va­ka­rop ar ki­tą die­ną pa­si­ro­dy­mo. Sa­kei, tiek su­pra­tau, per­trau­kiau au­to­ma­to už­rak­tą, už­tai­siau, ma­niau, ar taip, ar ki­taip, kvit, le­li­jė­le – ga­las, o tie už­rūg­ta­kiai mon­go­lai ar to­to­riai kei­kė­si kaip pa­pra­tę, rie­biai mo­ti­nia­vo­si garbs­ty­da­mi kaž­kie­no gim­dy­to­jas, bet vis tiek gy­ven­ti tei­kė­si leis­ti ir už čiup­ry­nos įtem­pė į ro­ges.

Vidos Šatkauskienės nuotrauka

Lyg vais­tus vi­są gy­ve­ni­mą sau­go­jai ir tar­si po krum­slį tru­pi­nai že­mę, už­sė­da­vai kiek­vie­ną ker­te­lę, to­dėl bu­vau dik­čiai nu­ste­bęs, kad ne tik su me­lio­ra­to­riais prie ke­la­lio nuo plen­to ati­tem­pei di­de­lį kū­lį, bet ir už­so­di­nai pir­muo­sius ber­že­lius ir epu­šes (ne tik kad grei­čiau aug­tų, bet ir kad bū­tų užuo­vė­ja iš ry­to su kai­my­nais lau­kiant pien­ve­žio ir kiau­rai trau­kiant va­ka­rų vė­jams, lyg žą­si­nams pa­tro­bio to­lį ru­bi­nė­jan­tiems). Ir vi­siems va­di­na­mo­ji ta­vo alė­ja įkri­to į šir­dis, akis ir ant lie­žu­vio ga­lo, ir vie­ną ry­tą neat­si­ste­bė­jau dy­vais, kas da­rė­si su vos plo­ny­mus nu­ži­lu­siu pus­am­žiu kai­mie­čiu – men­kų že­mės lo­pi­nė­lių sau­go­to­jas ka­sė di­de­les duo­bes ir die­gė eg­les, lie­pas ir ypač ber­žus, ku­rie ne­by­liu kai­mie­čių kai­my­nų su­ta­ri­mu ir by­liu kū­mu­čių ap­ska­la­ti­ji­mu sun­kia dir­vo­že­mį ir stel­bia pie­vas, dir­vas ir ki­tus au­ga­lus. O tu pa­sa­kei, kad at­si­me­ni, ko­kios bu­vo dva­ro alė­jos gim­to­jo­je Gin­ta­liš­kė­je, Ša­tei­kiuo­se ir Pla­te­liuo­se, ir no­ri, kad į kal­ne­lį link so­dy­bos ves­tų bal­tų­jų ka­mie­nų juos­ta. Už­si­de­gęs kū­rei alė­ją ir ma­ne įtrau­kei į ne­si­bai­gian­čius so­di­ni­mus ir lais­ty­mus, ir il­gai­niui pa­ke­liui nuo Skuo­do į lat­viš­ką­jį (nes yra ir lie­tu­viš­ka­sis ar­ba že­mai­tiš­ka­sis) Kur­šą ėmė tarp­ti gy­vy­bin­ga la­pi­ja al­suo­jan­ti so­dy­ba, pa­na­ši į mi­ni me­dę, o jau­ni mies­čio­nys pas da­bar ten gy­ve­nan­tį ta­vo vai­kai­tį ir ma­no sū­nė­ną tak­si va­žiuo­ja nu­ro­dy­da­mi keis­tai įsi­tei­sė­ju­sią vie­to­vę – Ber­žų alė­ją.

Vidos Šatkauskienės nuotrauka

Pas­ku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me esam vie­nu­du, tė­vai. Pra­lei­siu su ta­vim šią nak­tį akys į akis, nors tu ir už­si­mer­kęs, bet jau­čiu, ką man no­ri pa­sa­ky­ti, ko­kias eg­zis­ten­ci­nio na­tū­ra­lu­mo ir tvir­tu­mo ban­gas sklei­di, kai už sie­nų plū­kia­si ei­li­nis ar­šus piet­va­ka­ris, tra­ta si­jos ir šim­ta­me­čiai me­džiai, gir­di­si Bar­tu­vos už­tvan­kos prie bu­vu­sio ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus ma­lū­no šniokš­te­sys, ne­se­niai at­gran­dy­to jo tven­ki­nio ban­gu­čių va­ry­ma­sis į kran­tą, ant ku­rio šią pas­ku­ti­nę ta­vo nak­tį ant že­mės kūp­ro­ja­mės ir ro­kuo­ja­mės. At­me­nu, kaip pa­sa­ko­jai, ka­da pir­mą­kart iš Gin­ta­liš­kės so­dy­bų su kai­my­nais pri­sik­ro­vę ve­ži­mus grū­dų at­brau­kėt į Skuo­do ma­lū­ną jų su­si­mal­ti, bet bu­vo tiek no­rin­čių­jų, kad te­ko lauk­ti ne tik tą die­ną, per nak­tį ir dar ki­tą­dien po­piet. Kaip tik da­bar į tą aikš­te­lę prie ma­lū­no var­tų ir esi at­si­su­kęs, iš ten tra­ta bal­kiai, bet že­mai­tiš­kie­ji bau­bai iš pa­ker­čių ne­ro­po­ja, vei­zo­lų at­vers­ti ne­pra­šo, ant­skry­džiais ne­gąs­di­na, tad ir ra­to nuo jų neap­si­brė­ži­nė­siu, juo­lab kad ir krei­dos ši­ą­nakt ne­tu­riu – ne­si­ne­šio­ju api­briz­gu­sio­se mo­kyk­li­nė­se ki­še­nė­se nuo tų lai­kų, kai jo­se dar tilp­da­vo lai­dy­nė, pri­tai­sy­ta prie ša­ko­to stim­bu­rio, ak­me­nys, deg­tu­ki­nis iš kaž­kur gau­tų, ro­dos, va­ri­nių vamz­de­lių, ku­riuo­se at­si­dur­da­vo vi­sos na­mų deg­tu­kų nuo­gran­dos, ko­te­liai kie­tiems po­pie­riu­kams ar ry­žiams į pa­ni­kių ar jau­nų, ką tik at­si­kė­lu­sių mo­ky­to­jų nai­lo­ni­nes ko­ji­nes pleš­kin­ti. De­ga dvi žva­ki­dės po ke­tu­rias žva­kes, nuo jų švie­su lyg die­ną, ir man tas aš­tuo­ne­tas pri­me­na gi­mi­mo die­nos skait­me­nį ir nuo ma­žens gal­vos­na įdieg­tą ne­iš­skai­do­mą mū­sų šei­mos ket­ver­tą – li­ki­miš­ką ne­tra­di­ci­nį kumš­tį, ku­rio pa­grin­di­nis vek­to­rius ar­ba di­dy­sis pirš­tas vi­sa­da bu­vo gim­tų­jų na­mų že­mė ir dan­gus, jų su­ki­bi­mas ir dar­na. O kur be­kla­jo­da­mi su­si­rink­da­vom prie di­de­lio vir­tu­vės sta­lo, ant ku­rio at­na­šau­da­vom kas­die­nes ir sa­vaip iš­kil­min­gas val­gių, ar­tu­mo ir tik­ro­sios dva­si­nės gi­mi­nys­tės apei­gas. Da­bar prie ta­vęs sė­džiu ant penk­to­sios Bro­niaus Anu­žio va­do­vau­ja­mos šar­vo­ji­mo sa­lės kė­dės, ap­si­tū­lo­jęs „vi­sa­da ma­din­gais“ juo­dais kla­si­ki­niais smer­čio dra­bu­žiais, ir gal­vo­ju, kur da­bar niūk­so prie vir­tu­vės sta­lo ga­lo sto­vė­ju­si kra­sė, ant ku­rios nuo­lat sė­dė­jo ir val­gė se­suo Jo­vi­ta. Ta ma­sy­vi ir ga­na gre­mėz­diš­ka sta­liaus dar­bo kra­sė bu­vo ne­to­li mie­ga­mo­jo du­rų ir prie kros­nies du­re­lių nu­blokš­tų ke­lių klė­bių (že­mai­čiai ne­sa­ko „glė­biai“) mal­kų, nuo ku­rių nuo­lat tvos­kė karš­tis ir jų žie­vių są­mie­ži­ny­je kar­ši­no­si jau­ku­sis mū­sų se­niu­kas ka­ti­nu­kas Ki­cis. Ir se­suo tik už di­džiau­sias ma­lo­nes trum­pam ant tos ne­pa­pras­tos vie­te­lės leis­da­vo nu­tūp­ti, o jau pus­ry­čiau­ti ar pie­tau­ti – kur ten, jei no­ri – bliauk ver­šiu ar me­kenk ožiu. Tu­ri sa­vo ta­bu­ret­kę prie sta­lo šo­no ir krank­sok ne­zy­zęs! Bū­da­vau nu­ga­rą at­su­kęs į ug­nies du­re­les, ir lieps­nos lie­žu­viai nu­švies­da­vo pri­te­mu­sias tro­bos ker­tes ir vir­tu­vės sta­lo apa­čią, ku­rio­je, jei lau­ke bū­da­vo spei­gas, šve­tin­da­vo­si lau­ki­nis sar­gas Liuk­sis. Ži­no­jau, kad prieš be­veik tre­jais me­tais vy­res­nę se­sę ne­pa­si­ša­ko­si, o, tie­są sa­kant, ir bė­dos ne­bu­vo, nes prie sta­lo sė­dė­jau gre­ta nuo čiu­gū­nų įkai­tu­sios ma­mos, ku­ri ar­čiau­siu ke­liu pa­duo­da­vo ant sta­lo tos die­nos pa­teik­me­nes – šu­ty­nę, bul­vy­nę ar bat­vi­ny­nę su per­vi­ru­sia ar pir­ma iš­vir­ta, o pas­kui skru­džiai iki traš­ke­sio per­kep­ta kum­pio ar ki­to­kia kiau­lie­na, mor­ky­nę su ru­de­nį tuk­lių gai­džiu­kų ar taš­kuo­tų kiau­šių ne­be­no­rin­čių dė­ti ku­rių stang­ria mė­sa. Ma­ma vis kaip vi­jur­kas, spė­da­vo ir mū­sų by­las su vi­su pa­sau­liu iš­spręs­ti, ir ska­nes­nį kąs­nį po no­sim pa­kiš­ti, ir su, kaip ji sa­ky­da­vo, pa­te­riu ūkio ne­aiš­ku­mus iš­vy­tur­ti. Ji bu­vo vi­sų na­mų kam­pų ko­men­dan­tė, o tu, tė­vai, – vi­sų ūki­nių tro­be­sių tvar­ky­to­jas ir ne­pa­vargs­tan­tis lau­ko dar­bų su­kė­jas. Kaip gas­pa­do­rius sė­dė­jai ki­tam sta­lo ga­le – ro­dos, ra­miai ir ne­sku­biai val­gy­da­mas vis sky­pai žvilg­čio­da­vai pro lan­go rū­tę vir­šum lie­pų – ar ne­su­si­me­tė lie­taus de­be­sys ir ne­si­tai­so sau­le­lės už­sto­ti, o kve­pian­tis gurgž­dan­tis šie­ne­lis dar į kra­ba­kius ar­ba ža­gi­nius ne­su­mes­tas, ne­si­no­rė­tų, kad ap­ker­no­tų… Ro­kuo­da­vo­mės vi­si kar­tu, o tė­vų ro­da, ypač lė­tai pa­si­ta­riant, di­de­liai zgreb­niai su­kris­da­vo, ir nuo pat ma­žens nė ne­pa­ju­to­me, kaip vi­si mū­sų di­de­li ir ma­ži rū­pes­čiai pa­ta­po ben­dri. Tu prie dar­bo bū­da­vai tar­si su­de­gęs, mit­rus, pra­ma­nus, į tave vei­zė­da­mas su­vok­da­vau, kad dar­bas ne­tu­ri bū­ti la­žas, kad jis ne tik tu­ri, bet ir ga­li teik­ti gi­lų gel­mi­nį dva­si­nį pa­si­ten­ki­ni­mą. Vis pri­si­me­nu ta­vo at­sa­ky­mą į Skuo­do kle­bo­no klau­si­mą 1947 m., ko­dėl su­ma­nęs ves­ti Bro­nis­la­vą Ve­se­ly­tę iš pa­ru­be­žės. „Kad pa­sau­lis ne­iš­nyk­tų!“

Vidos Šatkauskienės nuotrauka

Ta­vo pas­ku­ti­nis šar­vas, tė­vai, be šar­vuo­tų­jų marš­ki­nių ir mū­sų gen­čiai įpras­tų gin­klų ir prie kie­tų nuos­pau­dų pri­sit­ry­nu­sių me­di­nių įran­kių – ne toks sa­vas ir jau­kus kaip mū­sų įpras­ta­sis ir nu­my­lė­ta­sis sta­le­lis, nors bū­ta ir ki­tų va­di­na­ma­ja­me sa­lio­ne ir ki­tuo­se kam­ba­riuo­se, bet ant jo til­po ne tik val­giai, bet ir vi­sa kas ki­ta, ant jo vis­ko pri­si­neš­da­vom, su se­se­ria ant jo kar­tais ir už­si­lip­da­vom be ba­tų, ir ka­ti­nus su tak­ši­kiais šu­ni­mis Pu­piu ir Bu­giu su­si­kel­da­vom… Ta­vo da­bar­ti­nė pas­ku­ti­nė būs­ti­nė bu­vu­sio­je „ža­lio­jo­je li­go­ni­nė­je“ yra Skuo­do nau­mies­čio šir­dy­je, ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kai sa­kė, kad vi­sai ne­se­niai prie ka­dai­se pra­pla­tin­tos Bar­tu­vos va­gos, vir­tu­sios tven­ki­niu, be­si­mau­dy­da­mi vai­kiu­kai že­mė­se ap­ti­ko žmo­nių pa­lai­do­ji­mų vie­tų, o jas be­nag­ri­nė­jant – ir se­no­sios baž­ny­čios pa­ma­tų lie­ka­nų. O kiek ten zui­ta ba­so­mis, žie­mą – su sli­dė­mis ir su le­džin­go­mis ant per­re­gi­mo le­do, re­gis, tie­siai rau­doms per pe­le­kus. O juk dar ne­se­niai pluoš­da­mi iš­ger­ti alaus ir pa­si­vaikš­čio­ti po se­na­mies­tį pra­ėjo­me ir pro P. Ple­cha­vi­čiaus ma­lū­ną, ku­ris jau ke­lio­li­ka me­tų ne­be­dūz­gia ir ant se­nio­kiš­kai nu­mur­zin­to mies­to „pus­me­ti­nio che­mi­nio“ ir, ki­ta ver­tus, spal­vo­mis žė­rin­čios še­ve­liū­ros ne­be­tem­pia bals­vai sals­vos mil­tų au­re­o­lės. „O juk per ka­rą upė ki­tur te­kė­jo ir už­tvan­ka ko­kį pus­šim­tį žings­nių bu­vo į va­ka­rus, – dy­vo­jai­si. – Tiek kar­tų va­žia­vau pro ša­lį, o ne­įsi­vei­zė­jau.“ O dar ta­da abu ne tik pra­si­džiu­gom dėl per­mai­nų, bet ir nu­si­ste­bė­jom, kad nau­jo­sios ma­lū­no sa­vi­nin­kės Ode­tos va­lia į pa­sta­to sie­nas bu­vo per­kel­tos mė­me­len­de­rių fach­ver­ko sta­ty­bos tra­di­ci­jos, nors to­lė­liau vo­kie­čių ir lie­tu­vių sie­nos ties Kre­tin­ga­le ir Ba­jo­rais jos ne­nu­ke­liau­da­vo. Tai iš no­ro ki­to­niš­kai eu­ro­re­mon­tiš­kai iš­si­šok­ti vir­to įpras­tos mū­sų sta­ty­bos sti­lis­ti­kos iš­kvar­klia­vi­mu.

Da­bar su­sė­dę ir vi­su il­giu iš­si­tie­sę ga­lim apie vis­ką, kas ant sei­lės už­plau­kia, pa­si­kal­bė­ti. Pa­vyz­džiui, apie tai, kad su ben­dra­dar­biais iš sos­ta­pi­lės va­žiuo­da­mas į Skuo­dą eks­pe­di­ci­jon vis gal­vo­jau, ko­kį ta­ve ra­siu, ar dar šty­vas vy­ras bū­si. Ir lyg lauk­tum ma­nęs, pa­kry­pęs ant šo­ne­lio ir tuo ma­žu, bet tau už­tek­ti­nai di­de­liu lai­mi­kiu lik­da­mas kon­tėns (ki­taip sa­kant, pa­ten­kin­tas) ir vi­siš­kai są­mo­nin­gas lyg krau­ju pa­si­te­pęs ir į ka­ro ke­lią sto­jęs in­dė­nų va­das (tau iš no­sies iš­trū­ko tik ait­ri tam­siai rau­do­na ban­ge­lė). O kai po Puo­kės di­džio­jo kū­lio ir Apuo­lės pi­lia­kal­nio ąžuo­ly­nų skaid­ros su­sto­jom prie Trui­ki­nų ke­tu­rių spal­vų ver­smių šal­ti­nių nu­si­praus­ti akių ir at­si­ger­ti gy­vy­bės van­dens, virš sa­vęs me­džių guo­te iš­vy­do­me tar­si be prie­žas­ties de­be­sų mar­gi­ny­je švy­tin­čią vai­vo­rykš­tę, ku­rios to­bu­la spal­vų der­mė bu­vo ne­be­že­miš­ka ir, im­pul­so pa­gau­tą, ver­tė spir­tis iš ba­tų ir per­bris­ti gel­mė­mis net va­sa­rą nu­vi­ri­nan­tį šal­ti­nio upe­lį… Ži­no­ma, ra­do­si ir pa­tei­si­na­mo­ji prie­žas­tis – iš ap­tver­tos šal­ti­nio van­de­ni­jos iš­trenk­ti ne­ži­nia kie­no ir kam įmes­tą kel­mą. Bū­tų ge­riau, jei to­kiems gry­nuo­liams kaip Trui­ki­nų (Šmi­tos) šal­ti­nis įvai­rių pa­krai­pų ti­ky­bi­nės kon­fe­si­jos duo­tų šven­tą ra­my­bę ir ne­bruk­tų į jo ap­lin­ką ne­sko­nin­gos at­ri­bu­ti­kos.

Po to lyg (ne)ty­čia į ap­si­sto­ji­mo vie­tą pa­trau­kė­me tie­siai pro Nar­vy­džių ka­pi­nes. Ne ap­lin­kui per mies­tą, bet tuoj už Luo­bos upės į kal­vą link mar­ka­pių ir se­nų­jų ka­pi­nių deg­tų var­pų, skam­ban­čių iš­ei­nan­čioms sie­loms… Tai di­džiau­sia šių apy­lin­kių kal­va ir ne­abe­jo­ti­na, kad kaip švent­vie­tė ji il­gai­niui im­ta nau­do­ti ir kaip sak­ra­lu­sis gel­to­no­jo smė­lio kal­ne­lis, juk, be Ku­lų, ki­lu­sių iš kū­lių ar­ba ak­me­nų ger­bi­mo tra­di­ci­jos, ka­pi­nių, ki­tų vi­suo­ti­nio ar­ba vie­ti­nio mas­to pan­te­o­nų Skuo­das ar­ba se­nų­jų ra­šy­ti­nių šal­ti­nių bei že­mė­la­pių Sko­da nė ne­tu­rė­jo. O ir pa­si­girs­ta ga­na ar­gu­men­tuo­tų ar­che­o­lo­gų bal­sų, kad se­na­sis Skuo­das ga­lė­jęs kur­tis ne da­bar­ti­nė­je ke­lių san­kry­žo­je, bet vie­na­me iš di­džiau­sių da­bar gre­ta esan­čių Puod­ka­lių pi­lia­kal­nių, ne­to­li ku­rio, spė­ja­ma, 1253 m. že­mai­čių ku­ni­gaikš­tis Alg­mi­nas su at­si­me­tu­sių nuo pa­ver­gė­jų kur­šių kir­viais ir ra­go­ti­nė­mis lai­mė­jo vie­nas svar­biau­sių pa­ren­gia­mų­jų Dur­bės mū­šiui – Skuo­do kau­ty­nes. O mes su sur­du­tais ir fren­čiu­kais nuo vė­jo bei iki be­ga­ly­bės už­rai­ša­lio­tais ba­tų už­vars­čiais (ko­le­gei In­gai ne­duok val­gy­ti ar kal­bė­ti, tik lyg kriu­pio nu­ga­ros kar­po­mis už­nar­plio­ti pa­vė­pu­sio iš­si­blaš­kė­lio bat­raiš­čius) prieš sim­bo­li­nes tris die­nas prieš ta­vo mir­tį le­kio­jom au­to­bu­siu­ku li­ki­miš­kai nu­spal­vin­to­mis kai­mo kal­vo­mis ir pau­piais, nuo Del­ši­nos kal­ve­lės ir nuo kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos „Ža­lia­sis na­me­lis“ žval­gė­mės į Lat­vi­ją, po Mel­no su­tar­ties at­si­rie­ku­sią is­to­ri­nių kur­šių že­mių už Ap­šos upės, dar vė­liau pro pa­ke­lės kū­lį ir ber­žų alė­ją ap­lan­kė­me kiek nuo­žul­nes­nę kal­ve­lę – per vi­są gy­ve­ni­mą ta­vo su­si­kur­tus na­mus-tvir­to­vę ir mū­sų gi­mi­nės cen­tri­nę ašį.

Ir va vėl sė­dim, ro­kuo­ja­mės, skra­jo­jam tar­si po dau­sas, tė­vai, vi­sai ne­si­lai­ky­da­mi tai­syk­lių ir reg­la­men­tų, lais­vo­sio­mis skaus­mo ir at­min­ties aso­cia­ci­jų jung­ti­mis. Ra­mu, ge­ra, nes vi­sa čia lies­ta ta­vo ran­ko­mis ir steng­ta­si dėl šei­mos ir vi­sos gi­mi­nės, dėl vi­sų tik­rų žmo­nių. Nė­ra mums pa­skir­ta su Sau­le ant Že­mės gy­ven­ti – sa­kei.

Ži­no­vai po bu­dy­nių ir lai­do­tu­vių sa­kė, kad tė­vas, vi­są gy­ve­ni­mą sū­riu pra­kai­tu drė­ki­nęs že­mę, tie­siu tai­ky­mu nu­ke­lia­vo į pa­čias aukš­čiau­sias dan­giš­ką­sias sfe­ras, nes žen­giant pro var­tus į nau­ją­sias Nar­vy­džių ka­pi­nes nu­ti­ko ne­ti­kė­tas ir keis­tai sim­bo­li­nis dan­gaus nu­švi­ti­mas. Vė­juo­tą ir sau­lė­tą kal­vos ir ka­pi­nių pa­dan­gę tie­sia vai­vo­rykš­tės li­ni­ja prieš vi­sų akis nu­švie­tė va­di­na­mo­ji ma­lo­nės juos­ta. Tai Vai­vos juos­ta ar­ba re­ta, tie­siai, o ne lan­ku į dan­gaus vir­šū­nę šau­nan­ti ora­juos­tė, ku­ri kar­tais ver­tie­siems (pa­vyz­džiui, po va­ka­rykš­čio nuo­šir­daus kai­my­nų že­mai­tiš­kų Kal­nų su­gie­do­ji­mo ir prieš dan­gaus skliau­tus kė­lu­sį tra­di­ci­nių trū­bi­nin­kų pa­gro­ji­mą – do­ram ar­to­jui tė­vui) įspįs­ta prieš akis le­mia­muo­ju iš­kil­mių ir aki­sta­tos su am­ži­ny­be me­tu. Ma­lo­nės juos­ta iš do­rai ati­dirb­to gy­ve­ni­mo į am­ži­ną­sias dau­sas.