Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS

Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 36

Vie­ną kar­tą Pa­ry­žiuj

Svai­čio­jau apie ta­ve.

VII die­na, 2012-06-27

Vi­są nak­tį su Ūla muis­tė­mės ant au­to­bu­so sė­dy­nių, ieš­ko­da­mi mie­go­ti pa­to­gios po­zos, kol šeš­tą va­lan­dą ry­te stai­ga pra­mer­kė­me akis ir pa­ma­tė­me jį – Pa­ry­žių. Iš­si­ri­tau iš au­to­bu­so pas­ku­ti­nis, pa­si­ė­miau kup­ri­nę ir pa­na­ri­nęs gal­vą nu­se­kiau iš pas­kos Ūlai, ku­ri, lai­ky­da­ma sa­vo put­lio­se ran­ke­lė­se nu­trin­tą „No­kia“ ir skai­ty­da­ma jo­je mū­sų bū­si­mo šei­mi­nin­ko siųs­tas nuo­ro­das, jau ve­dė ar­ti­miau­sios met­ro sto­ties link. Ap­si­mie­go­ju­sio­mis aki­mis se­kiau mū­sų pir­mą­jį pa­ry­žie­tiš­ką marš­ru­tą: Por­te Mail­lot–Champs-Élysées–Louv­re-Ri­vo­li–Châte­let–Saint-Paul–Bas­til­le–Ga­re de Ly­on– Na­tion, kol vėl už­snū­dau.

Štai jis! Trum­pų tam­sių plau­kų, veš­lių ant­akių, il­go­ka no­si­mi, ro­maus žvilgs­nio, plo­nų lū­pų, su megz­tu­ku, šor­tais ir pa­plū­di­mio šle­pe­tė­mis. Sto­vi tarp­du­ry­je ir to­kio­mis pat pa­var­gu­sio­mis kaip mū­sų, tik pran­cū­ziš­ko­mis aki­mis pa­si­tin­ka mus, ko­pian­čius su sa­vo kuk­lia man­ta į jo bas­ti­liš­ką mie­go bokš­tą. Mū­sų glo­bė­jas Pier­re’as! „Bon­jour! Je m’ap­pel­le Ūla“, – su­čiauš­kia Ūla. Mes įslen­ka­me į ankš­to­ką, ta­čiau jau­kų būs­te­lį. Šei­mi­nin­kas ne­dels­da­mas pa­siū­lo at­si­ger­ti ir ke­lias va­lan­das nu­mig­ti ant jo so­fos (kiek kū­nų ji jau ma­tė ir jau­tė per sa­vo daik­tiš­ką eg­zis­ten­ci­ją?). Mu­du su Ūla drau­ge iš­kliun­ki­na­me lit­rą van­dens ir kaip la­vo­nai kren­tam ant minkš­tų mieg­mai­šių.

Pa­bu­dę po ke­tu­rių va­lan­dų su­si­pa­žįs­ta­me su Sa­mu, ku­ris, kaip ir mes, sve­čiuo­ja­si Pa­ry­žiu­je ir taip pat yra ap­si­sto­jęs pas Pier­re’ą. Sa­mas yra iš Aust­ra­li­jos, pas­ta­ruo­sius pu­sę me­tų stu­di­ja­vo ar­chi­tek­tū­rą vie­na­me Suo­mi­jos uni­ver­si­te­tų, o da­bar ke­liau­ja po Eu­ro­pą. Jo švie­sūs plau­kai kren­ta ant įrau­du­sio nuo sau­lės vei­do, ku­ris vis pa­si­da­bi­na pla­čia šyp­se­na. Jis pa­siū­lo kar­tu nu­vyk­ti į Pom­pi­dou cen­trą ir mes džiu­giai su­tin­ka­me.

Iš to­lo mus pa­si­tin­ka pastato kū­nas tvirtais kau­lais, įvai­rias­pal­vė­mis krau­ja­gys­lė­mis, ku­rio­mis te­ka van­duo, da­žų li­ku­čiai ir įvai­rios pa­maz­gos, iš­ei­na­mo­sio­mis an­go­mis, iš ku­rių virs­ta tan­kūs ga­rai, stik­li­niu pa­vir­šiu­mi, pro ku­rį ga­li­ma re­gė­ti šim­tus žmo­giš­kų­jų krau­jo kū­ne­lių, šmi­ri­nė­jan­čių po šiuo­lai­ki­nio me­no ga­le­ri­jos vi­du­rius. Sa­mas kaip įbes­tas sto­vi prieš mil­ži­niš­kas War­ho­lo mo­te­rų gal­vas – jos šyp­so­si jam, jis at­sa­ko tuo pa­čiu. Ūla su smal­siu iš­gąs­čiu ap­žiū­ri­nė­ja ru­so Ku­li­ko žmo­gaus-šuns per­for­man­so nuo­trau­kas. Ji vis krai­po gal­vą, o kai pri­siar­ti­na prie pas­ku­ti­nės fo­to­gra­fi­jos, ku­rio­je Ku­li­kas do­ro­ja vy­ro kak­lą, tars­te­li kaž­ką ru­siš­kai ir su­si­rau­ku­si nu­ei­na prie ma­sy­vios mus­mi­rės skulp­tū­ros sa­lės ga­le. Aš lei­džiu lai­ką tarp 43 Be­uyso vel­ti­nio ri­ti­nių, į ku­riuos su­si­ge­ria ne tik ma­no bal­sas, bet ir min­tys. Ga­liau­siai tri­se pa­me­di­tuo­ja­me prie me­na­mos Žil­vi­no Kem­pi­no juos­te­lės, ku­ri vi­saip su­ka­si ir ran­go­si ore, pu­čia­ma mū­sų vaiz­duo­tės ven­ti­lia­to­rių, – bu­vo­me taip ap­si­džiau­gę, kai pa­ma­tė­me Kem­pi­no pa­var­dę ga­le­ri­jos že­mė­la­py­je, bet jo dar­bo 22-ojo­je sa­lė­je taip ir ne­ap­tin­ka­me, ma­tyt, kaž­kur iš­vež­tas ar nu­stum­tas į sau­gyk­lą; pa­klaus­tas apie tai sa­lės dar­buo­to­jas tik pa­gūž­čio­ja pe­čiais. Ta­čiau pats bu­vi­mas to­je sa­lė­je man ir Ūlai su­ke­lia nos­tal­giš­kas min­tis, kaip, gy­ven­da­mi Vil­niu­je, vaikš­čio­da­vo­me į ŠMC. Bu­vo­me ką tik su­si­pa­ži­nę ir mums nie­kas ne­rū­pė­jo, net Kem­pi­nas…

Ša­lia Pom­pi­dou cen­tro yra siau­ra gat­ve­lė, ku­rio­je ga­li­ma su­tik­ti vie­ną iš ne­dau­ge­lio pa­sau­lio užsakomųjų po­etų. Pra­ei­viai pa­pras­čiau­siai pa­mė­tė­ja jam at­si­tik­ti­nį žo­dį ar sa­ki­nį ir nuo jų at­si­spir­da­mas jis per ke­le­tą mi­nu­čių se­na ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le tik čiaukšt čiaukšt – ir su­ka­la ei­lė­raš­tį. Per­skai­tai, pa­si­mė­gau­ji ir su­mo­ki jam tiek, kiek tau pa­si­ro­do ver­ta. Štai to­kios žai­di­mo tai­syk­lės. Kai pa­gal­vo­ji, po­etai me­tų me­tus lau­kia, kol juos ap­lan­kys mū­za, ir net ap­si­reiš­ku­si ji ne vi­sa­da bū­na dos­ni, o šis žmo­gus per sep­ty­nias mi­nu­tes su­ku­ria ei­lė­raš­tį ir dar pra­šo, kad at­si­ly­gin­tu­me, rem­da­mie­si sa­vo nuo­jau­ta! O kaip­gi mums su­vok­ti, kiek ver­tos tos jo ei­lu­tės, su­kur­tos Pom­pi­dou ple­ne­ro ore?

(couch­sur­fing)

i wish

your couch

was the red dress

you wo­re

when your hus­band

to­ok the pic

that pro­fi­led

my tra­vel dre­ams

i wish

you had the ti­me

you was­ted over­se­as

with a shit­lo­ad of dou­che­bags

who we­re not li­ke me

but the­re you are wor­king

all day long

for a thril­ling oil com­pa­ny

that po­iso­ned the sea

of my ca­rib­be­an dre­ams

27/6/12

An­toi­ne

Va­ka­rop Pier­re’as nu­si­ve­da ma­ne, Ūlą ir Sa­mą į pi­ce­ri­ją, o pas­kui į ne­to­li na­mų esan­tį ba­rą žiū­rė­ti fut­bo­lo rung­ty­nių. Ten prie mū­sų pri­si­de­da dar dvi couch­sur­fe­rės, Ju­na ir Jen­ny, taip pat ap­si­sto­ju­sios pas Pier­re’ą. Ju­na – auk­sap­lau­kė ame­ri­kie­tė, ku­rios ra­mios mels­vos akys leng­vai pri­si­mer­kia, kai ji ap­do­va­no­ja ma­ne ir Ūlą san­tū­riu šyps­niu. Tuo tar­pu an­glė Jen­ny be­ria žo­džius pro su­dė­tas į straub­liu­ką put­lias lū­pas ir vis pa­ke­de­na sa­vo rus­vus gar­ba­no­tus plau­kus. Va­ka­ras pra­bė­ga šne­ku­čiuo­jan­tis, gurkš­no­jant gai­viuo­sius gė­ri­mus ir gro­žin­tis įspū­din­gu vie­nuo­li­kių žai­di­mu. Is­pa­nai trium­fuo­ja, o mes ir vėl pa­jun­ta­me mū­sų kū­nus ap­glė­bian­tį nuo­var­gį.

VIII die­na, 2012-06-28

Per La­še­zo ka­pi­nė­se iš ten pa­lai­do­tų įžy­my­bių ap­lan­ko­me Ji­mo Mor­ri­so­no, Mar­ce­lio Pro­us­to ir Os­ca­ro Wil­de’o ka­pus. Kaip ir pri­de­ra ne­kro­po­liui, čio­nykš­tis oras niau­rus ir, kad ir kur ei­tu­me, mus se­kio­ja pil­ki ap­sun­kę de­be­sys, tar­pais šau­dy­da­mi į mus ma­žo­mis la­šų kul­ko­mis. Prie Wil­de’o ka­po Ūla iš­ta­ria: „Bū­tų jė­ga, jei to­kios ka­pi­nės bū­tų Vil­niuj ir ga­lė­tu­me ka­da pa­no­rė­ję ei­ti iš­ger­ti vy­no prie Wil­de’o ka­po. Aiš­ku, iš pra­džių rei­kia, kad jį ten per­lai­do­tų.“ Aš at­lie­piu, kad Ant­akal­nio ka­pi­nė­se vie­nas gre­ta ki­to pa­lai­do­ti Kun­či­nas ir Ga­ve­lis. Prie jų iš­ger­ti ka­da nors tik­rai no­rė­čiau. Ūla iš lie­tu­vių no­rė­tų gal tik prie Ge­dos: „Ne­daug aš jo skai­čiau, bet ką skai­čiau, tai la­bai ga­lin­gi ei­lė­raš­čiai.“ Vėl ima krap­no­ti ir mes nu­ti­lę su­žiū­ra­me į Wil­de’o ka­po mo­nu­men­tą, ap­juos­tą ger­bė­jų iš­mar­gin­ta plas­ti­ki­ne sie­na. Ūla vėl pra­by­la jau tik prie ne­kro­po­lio var­tų – su­sto­ju­si pa­žvel­gia į ma­ne, keis­tai nu­si­šyp­so ir pa­reiš­kia: „Ir mir­tis ne­bus nu­ga­lė­ta.“ Iš­ta­ru­si šiuos mac­kiš­kus bur­ta­žo­džius, ji ūmai už­šo­ka ant (iš anks­to nu­si­žiū­rė­to) skruz­dė­ly­no, stip­riai įspau­džia į jį pa­dus ir pa­su­ki­nė­ja į šo­nus. Prie var­tų su mu­mis at­si­svei­ki­na Sa­mas – jis po po­ros va­lan­dų iš­vyks­ta į Lon­do­ną, o jau iš ten lėks į Suo­mi­ją. At­si­ski­ria­me nuo Jen­ny ir Ju­nos ir pa­trau­kia­me mies­to cen­tro link.

Var­gi­na­mi koš­ma­riš­kai karš­tos sau­lės il­gai pė­di­na­me iki Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ros. Pas­kui il­gai il­gai lau­kia­me ki­lo­met­ri­nė­je ei­lė­je, ku­ri, lai­mei, nu­si­drie­ku­si pa­vė­sy­je. Il­gai il­gai il­gai ko­pia­me į ka­ted­ros bokš­tus, kol už­ko­pę stai­ga pa­ma­to­me gi­gan­tiš­ką Pa­ry­žių, tar­si pa­ties­tą ant stal­tie­sės. Nors nė vie­nas iš mud­vie­jų nė­ra skai­tęs „Pa­ry­žiaus ka­ted­ros“, jau­čia­mės kaip du kva­zi­mo­dai, spit­ri­jan­tys į ro­man­ti­kų sos­ti­nę iš, de­ja, sve­ti­mos mums var­pi­nės. Ka­ži, gal kaip tik da­bar kaž­kur apa­čioj vaikš­ti­nė­ja ir ma­no­ji Es­me­ral­da?

Na­mie (ty­čia grį­žo­me anks­ti) mik­liai su­tar­kuo­ja­me dar išva­karėse pra­dė­tas tarkuoti bul­ves, aš su­pjaus­tau svo­gū­ną, Ūla įmu­ša du kiau­ši­nius, įbe­ria drus­kos, ir voi­là – lie­tu­viš­ki pie­tūs pa­ruoš­ti! Bri­tė Jen­ny ir ame­ri­kie­tė Ju­na sa­ko, kad ska­nu ir kad vi­suo­met įdo­mu pa­ra­gau­ti ko nors nau­jo. Šei­mi­nin­kas Pier­re’as sa­vai­tei yra iš­lė­kęs į ki­tą ša­lies ga­lą, tad mū­sų bul­vi­nių klec­kų jis taip ir ne­pa­ska­nau­ja. O gai­la, la­bai no­rė­jo­me jį pa­si­im­ti į šią ma­žy­tę ku­li­na­ri­nę ke­lio­nę po mū­sų gim­tą­jį kraš­tą. Juo­lab kad troš­ko­me ir at­si­dė­ko­ti: iš­va­žiuo­da­mas Pier­re’as be il­ges­nių dve­jo­nių pa­li­ko mums sa­vo bu­to rak­tus.

At­ei­na­me į ba­rą: „Deux blan­ches, s’il-vous plait.“ Vos ke­lios mi­nu­tės iki „lai­mės va­lan­dos“ pa­bai­gos, tad pir­mas bo­ka­las už 5 €, ki­ti – po 6,50 €. Bar­me­nai mus jau at­pa­žįs­ta – gau­na­me ne­mo­ka­mą traš­ku­čių du­be­nį. Vo­kie­ti­ja–Ita­li­ja – ap­mau­džiai 1:2, ita­lams per­ga­lę pel­no di­dy­sis Ba­lo­tel­li grem­li­niš­ka skiau­te­re.

Pas­kui me­tas dis­ku­si­jai su Ūla apie bri­tų ir lie­tu­vių eti­ke­to skir­tu­mus ir bū­tent Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je nu­tin­kan­čias ne­pa­to­gias so­cia­li­nes si­tu­a­ci­jas. Kal­bė­da­mi su­ka­me ra­tus ap­link kvar­ta­lą ir Nation aikš­tę (kaip de­ra jos pa­va­di­ni­mas prie mū­sų dis­ku­si­jos te­mos!), pir­myn at­gal, pir­myn at­gal, ir taip pus­an­tros va­lan­dos. Ei­da­mas gre­ta Ūlos vis mąs­tau, kad šio­je ke­lio­nė­je imu pa­žin­ti ją daug la­biau, nei bu­vau pa­ži­nęs per ke­le­tą lig­to­li­nio mū­sų ben­dra­vi­mo me­tų. Ji man pa­ti­ki vis dau­giau pa­slap­čių, aš jai. Net ne­ju­čia pra­de­du įsi­vaiz­duo­ti įvai­rias mū­sų san­ty­kių at­ei­ties vi­zi­jas.

Grį­žę na­mo de­šimt mi­nu­čių ban­do­me iš­lanks­ty­ti so­fą-lo­vą. Ko­kius sap­nus mes ši­ą­nakt sap­nuo­si­me?..