Bokš­te­lio kro­ni­kos, Drus­ki­nin­kai

Poetinis Druskininkų ruduo 2012

IEVA GUDMONAITĖ

„Įsi­vaiz­duo­kit, kad viš­čiu­kas tu­pi stik­li­niam bu­te­ly­je. Kaip iš­im­ti viš­čiu­ką iš stik­li­nio bu­te­lio plo­nu kak­le­liu?“ Klau­si­mas, į ku­rį nie­kaip ne­ran­da­me at­sa­ky­mo, su­si­rū­pi­nę ir su­si­krim­tę ban­do­me spė­ti vis ki­tus va­rian­tus – Ar­tū­ras Va­lio­nis net mė­gi­na su­vai­din­ti po­kal­bį su viš­čiu­ku, tu­pin­čiu bu­te­ly­je, – vis tiek ne­at­spė­ja­me. Po il­gų spė­lio­ji­mų iš­var­gu­siais pro­tais mal­dau­ja­me at­sa­ky­mo. O jis yra toks: įsi­vaiz­duo­kit, kad viš­čiu­kas sė­di ša­lia.

Kai pa­pa­sa­ko­jau šį vie­ną iš vik­to­ri­nos pa­vyz­džių sek­ma­die­nio va­ka­rą Vil­niu­je su­tik­tam į PDR’o skai­ty­mus ėju­siam, bet ne­nu­ė­ju­siam An­driui Ja­ku­čiū­nui – tas net pa­bė­go. Ir aš su­pran­tu – tik ne­su­pran­tu, kaip tą maž­daug ket­vir­tą ry­to, ant­rą­ją „Po­eti­nio Drus­ki­nin­kų ru­dens“ nak­tį, mes nie­kaip ne­ga­lė­jome nu­sto­ti tų įlinks­mė­ju­sio Min­dau­go Nas­ta­ra­vi­čiaus mįs­lių spręs­ti – ogi tik­rai pa­si­ro­dė, kad jis ne­įti­kė­ti­nai ta­len­tin­gas – tiek ži­no is­to­ri­jų, tik spėk at­sa­ky­mus! Ma­nau, kad jis tik­riau­siai itin įpyks man vie­šai at­sklei­dus kai ku­rių mįs­lių at­sa­ky­mus – ki­ta ver­tus, esu tik­ra, jog jis ga­nė­ti­nai ta­len­tin­gas, kad su­gal­vo­tų nau­jų už­da­vi­nių ir nau­jų at­sa­ky­mų ki­tų me­tų PDR’ui, ypač ki­tą kar­tą bokš­te­lio nak­čiai įsu­kus jį į sa­vo ne­nu­sa­ko­mą ra­tu be­si­su­kan­tį lai­ką.

Vis­ką vai­ni­ka­vo jau pas­ku­ti­nė – prieš įkren­tant į mie­gą – mįs­lė. Du vai­ki­nai tu­ri deg­tu­kų dė­žu­tę. Vie­nas klau­sia: „Spėk, kiek vi­duj deg­tu­kų.“ Ki­tas sa­ko: „Aštuoni.“ – „Ne­at­spė­jai – de­vy­ni“ (pa­ro­do, tiek ir yra). Ta­da tas ki­tas vėl pa­ima tą pa­čią dė­žu­tę, pa­kra­to ir sa­ko: „Spėk, kiek da­bar.“ – „Na aiš­ku – de­vy­ni.“ Ati­da­ro – ne de­vy­ni. Kas nu­ti­ko? Po il­gų ir rim­tų spė­lio­ji­mų pa­si­da­vus pa­aiš­kė­jo at­sa­ky­mas: vei­kė­jai bu­vo skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se ir lai­kė skir­tin­gas dė­žu­tes, ir gal net kra­tė skir­tin­gu lai­ku, tai­gi jie vie­nas su ki­tu vi­siš­kai ne­su­si­ję ir vi­du­je tie­siog bu­vo skir­tin­gas skai­čius deg­tu­kų. Po šios mįs­lės jau tik­rai te­ko skirs­ty­tis, nes ko nors dau­giau bu­vo ne­be­įma­no­ma su­gal­vo­ti – ko nors ira­cio­na­les­nio. Šios mįs­lės at­sa­ky­mu va­ka­ro vyks­mui tie­siog pa­dė­tas taš­kas.

To­je ova­lio­je erd­vė­je, kur vis­kas, ro­dos, su­ka­si ra­tu – nie­kas ne­sto­vi vie­toj: žmo­nių kom­bi­na­ci­jos nuo­lat kei­čia­si, vie­ni iš­ei­na, svir­du­liuo­da­mi per­ei­na į ki­tą erd­vę, ne to­kių „aukš­tų daž­nių“, kur nors ar­čiau že­mės. Ki­ti at­ei­na – bū­ti įkvėp­ti stip­rio­mis spal­vų do­zė­mis sa­ve do­va­no­jan­čio ru­dens (jei die­na) ar nak­tį – tie­siog bū­ti, pri­klau­sy­ti tai bokš­te­lio mo­le­ku­lei su tik tam lai­kui bū­din­gu vyks­mu ar mu­zi­kuo­ti – net Rim­vy­das Stan­ke­vi­čius, sa­kęs ke­lio­li­ka me­tų ne­gro­jęs gi­ta­ra, čiu­po ją ir pa­gro­jo, ir net pa­dai­na­vo, vers­da­mas žo­džius iš ru­sų kal­bos: „Pas ta­ve na­mai, o pas ma­ne – dū­mai.“ Dai­na­vo ir pats pra­džio­je mi­nė­tas žy­mu­sis Min­dau­gas, ver­ti­nan­čio Rim­vy­do aki­vaiz­do­je kur­da­mas nau­jas mu­zi­kos for­mas, ša­lia sė­din­tis Ar­tū­ras Va­lio­nis vi­sus ža­vė­jo sa­vo pirš­tų šo­kiu sty­gų pa­vir­šiu­mi, o aš įsi­ter­piau per­siš­kai – sa­vo Ira­ne iš­mok­ta dai­na apie jaus­mą, ku­ris ky­la, kai lau­kia­ma my­li­mo­ji ne­at­ei­na į so­dą.

Bokš­te­ly­je ant­rą­jį va­ka­rą po­etams ira­cio­na­liai sklei­džian­tis vy­ko veiks­mas, o „Dai­na­vos“ val­gyk­lo­je kas­me­ti­nė­je va­ka­ro­nė­je da­lis PDR’o liau­dies įsi­siau­tė­ję šo­ko – vie­na mer­gi­na skun­dė­si, kad dau­ge­lis nė­jo šok­ti ne to­dėl, kad nė­ra lan­kę šo­kių pa­mo­kų, o to­dėl, kad pa­ne­lė Ma­ri­ja vis­ką fil­ma­vo. Pa­ti bu­vau aikš­te­lė­je ir ma­čiau, vis­ką įra­šan­ti akis ma­nęs ne­iš­gąs­di­no – šiek tiek bu­vo fil­muo­ta ir bokš­te­ly­je, – sa­kiau, kad ge­ras fil­mas iš­ei­tų, ne ką pra­stes­nis už Ša­rū­no Bar­to. Bet, aiš­ku, per ge­riau­sius kad­rus ope­ra­to­riai mie­ga, tad pa­tiems po­etams ten­ka vis­ką už­ra­šy­ti.

Ry­te bokš­te­ly­je kaip vi­sad – stik­li­nės ta­ros ir po­etiš­kų šiukš­lių griū­tis, įma­no­ma ten ras­ti net­gi mais­to ta­lo­nė­lių, pa­dri­kų ei­lė­raš­čių la­pų – to­kia­me ap­leis­ta­me bokš­te­ly­je kaž­kam gal­būt gy­vy­bės iš­gel­bė­ji­mas. Taip ir įsi­vaiz­duo­ju fil­mo kad­rą – lė­tai ru­dens švie­sa spin­din­čių bu­te­lių pa­vir­šiais slen­kan­tis vaiz­das.

Tur­būt la­biau­siai ma­ne PDR’e nu­džiu­gi­nęs da­ly­kas – Sta­sio Sta­ce­vi­čiaus man pa­do­va­no­ta „Stik­li­nė“ ir stik­li­nė. Tai yra jis man pa­do­va­no­jęs sa­vo nau­ją­jį po­ezi­jos rin­ki­nį, o pas­kui – tik­rų tik­riau­sią val­gyk­li­nę stik­li­nę. Ja la­bai džiau­giau­si, bet pa­me­čiau, o ry­te tu­rė­jau pro­gą sa­ky­ti: „Stik­li­nę pa­me­čiau, bet stik­li­nė li­ko.“ Ban­džiau nu­pieš­ti Sta­se­lio por­tre­tą, bet jis be per­sto­jo spur­dė­jo, ne­že­miš­kai grei­tai ju­din­da­mas gal­vą, tad te­ko „Šir­de­lė­je“ ieš­ko­ti ki­tų nu­pieš­ti­nų po­etų, vie­na iš jų – Jau­no­jo jot­vin­gio pre­mi­jos lau­re­a­tė In­drė Va­lan­ti­nai­tė (siū­liau ir Jot­vin­gių pre­mi­jos lau­re­a­tui R. Stan­ke­vi­čiui, bet jis sa­kė sa­vo at­vaiz­dų ne­mėgs­tąs). Vė­liau jų por­tre­tai bu­vo par­duo­ti per Auš­ros Ka­zi­liū­nai­tės ve­da­mą „po­eti­nį auk­cio­ną“. Ir ko tik ten ne­bu­vo par­duo­ta! Ir dar už kiek! Vi­sa tai net pri­ly­go mįs­lėms bokš­te­ly­je – ta­lo­nė­liai, pra­smin­gai pri­ra­šy­ti la­piūkš­čiai – kar­tais net už še­šias­de­šimt, sep­ty­nias­de­šimt li­tų! Daug kai­nuo­ja žy­mių po­etų ato­mai ir mo­le­ku­lės, pa­si­li­ku­sios ant jų lies­tų daik­tų…

Dar vie­na links­ma pra­mo­ga, iš­ti­ku­si ant­ros die­nos ry­tą, – ben­druo­me­niš­kas Vy­tau­to Dekš­nio va­do­vau­ja­mas ei­lė­raš­čio ra­šy­mas aikš­tė­je už „Šir­de­lės“. Ko­kia pui­ki idė­ja šia­me in­di­vi­du­a­liz­mo am­žiu­je! Te­ma kaž­ko­dėl bu­vo Ar­ti­mie­ji Ry­tai, Gru­zi­ja – taip ir ne­su­pra­tau ko­dėl, bet man ti­ko, nes esu ne­se­niai grį­žu­si iš Ira­no, tad tu­rė­jau pro­gą įsi­terp­ti iš ei­lė­raš­čio kon­teks­to iš­kren­tan­čio­mis ei­lu­tė­mis.

Kaž­kur pa­šo­nė­je vy­ko skai­ty­mai – vie­ni įdė­miai jų klau­sė­si, lauk­da­mi ko­kio ge­res­nio ei­lė­raš­čio, ki­ti ner­vin­gai su­ko ra­tus po aikš­te­lę, lauk­da­mi pie­tų, ki­še­nė­se šiugž­den­da­mi spal­vo­tuo­sius mais­to ta­lo­nė­lius. Dar ki­ti sto­vi­nia­vo prie to ben­dro­jo ei­lė­raš­čio la­po kri­zen­da­mi ir lauk­da­mi, kas dar ką pa­ra­šys. Vi­si kaž­ko lau­kė. O aš ėjau į gy­dyk­lą sū­raus van­dens at­si­ger­ti. Dar ta­da su­mąs­čiau, kad vie­toj ke­le­to vie­nas į ki­tą pa­na­šių skai­ty­mų ge­riau į pro­gra­mą bū­tų įra­šy­tas mau­dy­ma­sis ba­sei­nuo­se, ku­rių pil­nos Drus­ki­nin­kų sa­na­to­ri­jos. Ar­ba ko­kį nors po­ezi­jos kon­kur­są lai­mė­ję po­etai gau­tų ku­po­ną iš­ban­dy­ti žy­mų­jį Drus­ki­nin­kų van­dens at­rak­cio­nų par­ką, esan­tį vi­sai ne­to­li „Šir­de­lės“ ir kas­kart už­griū­van­tį erd­vė­je iš­si­rai­čiu­sių vamz­džių vaiz­du.

„Po­eti­nis Drus­ki­nin­kų ru­duo“ kaip vi­sad bai­gia­si pus­ry­čiais, ati­duo­dant pas­ku­ti­nį ta­lo­nė­lį, tai­gi pa­ma­žu at­si­ri­šant ir nuo po­eti­nio vyks­mo – ku­rio, ma­nau, nei ren­gi­niuo­se (nors ne­nei­giu ir jų svar­bos) daug dau­giau pa­čia­me po­etų su­si­ti­ki­mo lau­ke, ku­ria­me ga­li stip­riau nei kur ki­tur skleis­tis vi­so­kie ira­cio­na­lūs da­ly­kai.