Beveik niekas

KĘSTUTIS NAVAKAS

Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

Pa­ma­čiau ją gu­lint ant vir­tu­vės grin­dų. Nors pra­ėjo ne dau­giau kaip ke­tu­rios mi­nu­tės, krau­jas jau kre­šė­jo ply­te­lių san­dū­ro­se, skleis­da­mas ant­rą­syk už­pli­ky­tos ža­lio­sios ar­ba­tos kva­pą. Mi­ru­sios mo­te­rys yra itin ero­tiš­kos, tai ži­no­jo dar Ed­ga­ras Poe. Mi­ru­sios mo­te­rys li­te­ra­tū­rai svar­bes­nės už mi­ru­sius vy­rus, jei tik jos ar jie nė­ra ra­šy­to­jai. Pa­mi­lau ją ant­rą­syk, už tai, kad mi­ru­si, ir už tai, kad stings­tan­čios lū­pos, re­gis, te­be­ta­ria kaž­ku­rią ka­dai­se ir man tar­tą rai­dę. Už lan­go te­kė­jo upė. Anks­čiau jos čia ne­bu­vo, ji to­liau, nors ne­nu­ste­bau, kad da­bar at­si­ra­do. Upės ati­te­ka ne­ti­kė­tai, bet il­gam.

Ži­no­jau ir kur tas žmo­gus, jis spin­toj, nuo jo pei­lio la­ša krau­jas, o iš pis­to­le­to vamz­džio ky­la ža­lio­sios ar­ba­tos ga­rai. Jis sė­di spin­to­je, pa­ma­žu virs­da­mas griau­čiais, ir žiū­ri į sa­vo nykš­tį. Žiū­rės ne­ri­bo­tą lai­ką, jis tai ga­li, žu­di­kams nykš­čiai liau­ja­si au­gę, trys su pu­se mi­nu­tės jiems nie­kas, jų laik­ro­džiuo­se vi­sai ki­tos pa­da­los.

Monica Vitti filme "Modestė Bleiz" (rež Joseph Losey, 1966)

Pa­klau­siau, ar jis pa­val­gęs, at­sa­kė tei­gia­mai, į tai tik link­te­lė­jau gal­vą, – žu­di­kai iš­girs­ta kiek­vie­ną gal­vos link­te­lė­ji­mą. Pri­si­mi­niau ka­dai­se skai­tęs ba­ro­nie­nės von Kas­chnitz no­ve­lę Die Eisbären, ten mo­te­ris kal­ba­si su ką tik au­to­ava­ri­jo­je žu­vu­siu vy­ru, ku­ris at­ėjo pas ją prieš iš­ke­liau­da­mas, tam­so­je, ne­ma­to­mas, vien gir­di­mas, vis sil­pniau, prieš iš­dil­da­mas vi­siems lai­kams, dar spė­jo pa­klaus­ti jos apie ke­le­tą svar­biau­sių neiš­si­aiš­kin­tų da­ly­kų. Vė­liau ji už­de­ga švie­są, at­ei­na po­li­ci­ja ir nuo ap­siaus­tų la­ša. Man ten bu­vo gra­žu, kad la­šė­jo.

Į du­ris pa­bel­dė. Du­rų skam­bu­tis jau se­niai ne­be­vei­kia, jo lai­dus ka­dai­se nu­kan­do šikš­nos­par­nis – vie­nin­te­lis gy­vū­nas, ku­rio ne­ga­li nu­trenk­ti elek­tra. Šikš­nos­par­niai man ar­ti­mi pa­da­rai, jie pri­me­na, kad ir aš nu­trenk­tas elek­tros ga­liu bū­ti tik vie­ną kar­tą, o vie­nas kar­tas man vi­siš­kai nie­ko ne­reiš­kia. Vie­nas kar­tas ne­ku­ria rit­mo, rit­mą ku­ria du kar­tai. Kar­tais – ke­tu­ri, bet ke­tu­rių nie­ka­da ne­su­lauk­si.

Į du­ris pa­bel­dė dar­syk. Čia ta­vęs, pa­sa­kiau žmo­gui spin­to­je, jau ži­no­da­mas, kad me­luo­ju. Ne, čia ta­vęs, at­sa­kė žmo­gus, o kai kas nors man sa­ko aki­vaiz­džią tie­są – su­trin­ku. Lyg at­ras­čiau se­na­me al­bu­me nuo­trau­ką, liu­di­jan­čią šį tą vy­kus ir prieš tris­de­šim­tį me­tų. Van­duo iš stik­li­nės iš­ga­ruo­ja per sa­vai­tę, to­dėl ne­su­ge­bu su­vok­ti to­kio lai­ko tar­po: tris­de­šim­ties me­tų. Įta­riu, kad to­kio ir nė­ra, kaip nė­ra dau­gy­bės iš pa­žiū­ros vi­siš­kai įpras­tų da­ly­kų. Ir kaip kas nors su­ge­bė­jo prie jų pri­pras­ti? Net, kaip sa­ko­ma, vi­siš­kai.

Žmo­gus spin­to­je ir­gi pa­bel­dė į sa­vo du­ris, iš vi­daus, no­rė­da­mas ma­ne su­klai­din­ti. Ta­čiau ati­da­riau ne jas, o tas, už ku­rių pra­si­de­da man ne­be­bū­din­gas pa­sau­lis. Na, ta­rė dė­dė, na, ta­rė te­ta, taip, ta­riau aš, juos jau bu­vo anon­sa­vę laiš­kai, ne­nu­ste­bau, jie už­ėjo, ir trys jų vai­kai, se­niai ne­te­kę vai­kys­tės, ir ma­čiau, kaip jie ne­mo­ka ei­ti, kaip ne­mo­ka sta­ty­ti ko­jų, ko­jas jie tik iš­mė­to, ir ma­čiau, kaip jie ne­mo­ka reng­tis, ir man at­ro­dė, kad jų ki­še­nė­se vien dul­kės, ir nie­kas man dar ne­bu­vo at­ne­šęs vien dul­kių, at­ne­šė tik da­bar. Dul­kės šian­dien man ti­ko.

To­kiu at­ve­ju de­ra pa­siū­ly­ti sės­tis, nes ne­at­si­sė­dę jie vaikš­čios, ap­ta­ri­nės ma­no va­ze­les, ra­ga­no­sių iš­kam­šas, pra­šys pa­ro­dy­ti paš­to žen­klų ko­lek­ci­ją, nu­eis į vir­tu­vę, ras jos krau­ją, pas­kui ati­da­rys spin­tą ir žmo­gus juos nu­šaus sa­vo ža­lio­sios ar­ba­tos ga­rais, o šikš­nos­par­nis nu­kąs jų elek­trą. Ne, gi­mi­nės tu­ri sė­dė­ti, kaip se­nų fo­to­atel­jė nuo­trau­ko­se. Ir jie štai sė­di, nes ne­mo­ka vaikš­čio­ti. Ir elek­tra ban­do įsi­min­ti jų grei­tai pra­nyk­sian­čius kon­tū­rus.

Mes kal­ba­mės, kal­ba gelbs­ti tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jos liau­ja­ma­si klau­sy­tis, pa­si­kliau­jant kas­die­ny­bės au­to­ma­tiz­mu, jos be­si­klau­so tik sie­no­mis iš­ve­džio­ti lai­dai, bet mes kal­ba­mės, it kas­tu­me duo­bę, ne­įma­no­mo gy­lio, duo­bės dug­ne uo­lie­nos jau lieps­no­tų. Jie ne­tu­rė­tų už­ei­ti į vir­tu­vę, pa­gal­vo­ju, vir­tu­vė šian­dien per­ne­lyg ki­ne­ma­to­gra­fiš­ka ir sce­na­ri­jaus jai dar ne­pa­ra­šiau. Vir­tu­vė­je tik ma­ka­ro­nai, mor­kos, šiek tiek bu­ro­kė­lių, prie­sko­niai ir ji. Tam­pan­ti dar ne­re­a­les­nė nei tie prie­sko­niai. Tie­są sa­kant, re­a­li ji nie­kad ir ne­bu­vo, jei my­li­mo­ji re­a­li­zuo­ja­si, ji iš­nyks­ta, kaip elek­tra du­rų skam­bu­ty­je ar­ba lem­pu­tės vol­fra­mo siū­le­ly­je. Ji tu­rė­jo mir­ti, vi­sa­da to lau­kiau, ma­čiau sa­vo pirš­tus ant jos kak­lo ir sa­vo nuo­dus jos lū­pų kam­pu­čiuos, jai ne­bu­vo lem­ta gy­ven­ti, nes sa­vu gy­ve­ni­mu ji try­nė ma­ną­jį, tai bū­ti­no­ji gin­tis, tai del­nas, pri­den­gian­tis akis nuo žai­bo iš­kro­vos. No­riu tai pa­sa­ky­ti jiems, bet jie val­go, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma vi­sa tai pa­sa­ky­ti val­gan­tiems žmo­nėms.

Ne­ži­nau, iš kur tas val­gis, jo ne­bu­vo, bet da­bar aps­tu, gal ji prieš mir­da­ma, gal žmo­gus, prieš lip­da­mas į spin­tą, jį pa­ruo­šė. Jau­čiu ne­nu­sa­ko­mą dė­kin­gu­mą tam žmo­gui, nes val­gis ska­nus ir jo pa­kan­ka vi­siems, jei ne­bū­tų taip gra­žiai su­dė­tas į ma­no lėkš­tes, tek­tų ei­ti į vir­tu­vę, ku­ri trum­pam lai­kui ta­pu­si jos ur­na, pe­le­nais ir ko­lum­ba­riu­mu. Jai te­lie­ka su­deg­ti. Tik ji net ir mi­ru­si to ne­no­ri, gu­li ir ne­de­ga, lyg bū­tų upė (upę už lan­go jau­čiuo­si su­gal­vo­jęs, ki­taip ji ma­ne jau gąs­din­tų).

Dė­dė ir te­ta yra gi­mi­nės, ta­čiau ne­pa­me­nu nė vie­nos ben­dros mū­sų nuo­trau­kos, klau­siu jų, ko­dėl to­kių ne­tu­ri­me, ta­čiau jie val­go, o val­gan­čių žmo­nių at­sa­ky­mai man ne­įdo­mūs. Trys jų vai­kai kaž­ką te­be­žai­džia, no­riu žais­ti su jais, at­si­ne­šu vir­vę ir su­ku ap­link gal­vą, kvies­da­mas, ta­da vai­kai pri­ty­la ir ma­tau, kad jų žai­di­mas be­si­bai­gian­tis, beiš­dy­lan­tis, kaip vy­ro bal­sas ba­ro­nie­nės von Kas­chnitz ap­sa­ky­me. Nu­ei­nu į vir­tu­vę ir ap­su­ku vir­vę jai ap­link kak­lą, jai pa­tin­ka vir­vės, jos yra vie­nas tra­pios be­ga­ly­bės sim­bo­lių. Kaž­ką pa­pjaus­tau, pa­pras­to ir ba­na­laus, nie­ko nė­ra ba­na­liau už dar­žo­ves, nu­ne­šu į ki­tą kam­ba­rį, la­bai keis­ta, kad jie ir vėl val­go. Tai guo­džia, nes jie vėl man ne­be­svar­būs, be fo­to­gra­fi­jų, be del­no li­ni­jų, lyg pa­ra­šy­ti sim­pa­ti­niu ra­ša­lu, svo­gū­nų sul­ti­mis, kai rai­dės iš­ryš­kė­ja tik pa­kai­ti­nus virš žva­kės.

Jiems pri­trū­ko mais­to, pri­trū­ko jį pjaus­tan­čių pei­lių ir link bur­nos ke­lian­čių ša­ku­čių, jie nu­ė­jo į vir­tu­vę ir šiek tiek pa­sto­vė­jo ties tuo, kas ka­dai­se bu­vo ji. Įta­riau, kad jie su ja tu­ri ben­drų nuo­trau­kų, su ma­ni­mi ne. Ta­da vie­nin­te­lį kar­tą nu­ti­lo, o trys jų vai­kai trum­pam lio­vė­si žai­dę. Krau­jas jau bu­vo lio­vę­sis kre­šė­ti ir ma­čiau, kad plau­ti ne­rei­kės il­gai. Ne­ži­nau, kur jie din­go, da­bar kiek abe­jo­ju, ar ap­skri­tai bu­vo at­ėję, ta­čiau juos liu­di­ja kam­ba­ry­je li­kęs šok­čio­ti ka­muo­liu­kas, kaip Te­sa­mu Ozu­kos ani­me. Te­be­šok­čio­jo, kiek per įky­riai, kiek per di­dak­tiš­kai, tik krau­jas jau ne­be­tiš­ko, skel­dė­jo. Skel­dė­ji­mas ir­gi vie­na di­dak­ti­kos at­mai­nų.

Ne­no­rė­jau kal­bė­tis, nors ne­be­bu­vo ir su kuo, bet ga­li­ma ne­no­rė­ti ir ne­sant su kuo, ne­bent su me­džiais, o me­džiai ne vi­sa­da ge­ri pa­šne­ko­vai. Me­džiai pui­kūs iš­da­vi­kai, kiek­vie­nas ge­ras iš­da­vi­kas yra sti­lin­gas ir chao­tiš­kas, o šį­syk gam­ta to ne­liu­di­jo, už lan­go gir­di­mas oši­mas bu­vo per sil­pnas, lyg į la­pus kaž­kas kvė­puo­tų, ir tik tiek. Man bu­vo įdo­mu, kas tas žmo­gus spin­to­je, tad nu­ė­jau ir pra­vė­riau jos du­ris. Ir til­pau jo­je, dra­bu­žius jau va­kar bu­vo­me su­dė­ję į la­ga­mi­nus, spin­to­je te­siū­ba­vo pa­ka­bų kil­pos, kaip di­de­lio mies­to met­ro va­go­nuo­se, pa­to­giai įsi­tai­siau, du­rys už­si­da­rė pa­čios, kaip di­de­lio mies­to met­ro. Iš ki­tos du­rų pu­sės jau­čiau sto­vint ją. Vie­ną di­de­lia­me mies­te. Nuo jos ap­siaus­to la­šė­jo, tad ži­no­jau tai esant ne­be­vi­siš­kai ją. Sa­kė: taip, tą vie­nin­te­lį kar­tą bu­vau tau ne­iš­ti­ki­ma. Man taip rei­kė­jo, man rei­kė­jo to, ko nie­kaip ne­įsteng­čiau. Bu­vau tau ne­iš­ti­ki­ma vien šia min­ti­mi, kū­nu ne. Kū­nas tik ta­vo, kaip ir ta­vo marš­ki­niai ar kak­la­ry­šis. Imk ši­tą kū­ną ir pa­si­rišk po kak­lu. Pa­si­smauk juo ir dusk il­gai, kol iš­gir­si, kad upė te­ka ir pa­kran­tė mums įma­no­ma. Kol iš­gir­si net at­spin­džius nie­ka­da pro mus ne­te­kė­ju­sios upės pa­vir­šiu­je.

Pra­vė­riau spin­tos du­ris, o už jų tik tai, kas ma­ty­ti pra­vė­rus: grin­dys, sie­nos, lu­bos. La­ga­mi­nai. Juo­se mū­sų dra­bu­žiai, no­rė­jo­me iš­va­žiuo­ti la­bai to­li. Iš­va­žiuo­jant to­li ten­ka įsi­dė­ti la­bai daug dra­bu­žių. Be­veik vi­sus. Dra­bu­žius, ku­rių nie­kas ne­dė­vės. Be­veik nie­kas.

Į du­ris vėl pa­bel­dė. Ne­be­ati­da­riau, žiū­rė­jau į sa­vo nykš­tį. Nie­kas ne­at­ve­ria du­rų bu­te, už ku­rio lan­gų te­ka upė ir ku­ria­me ne­be­li­ko to, dėl ko bū­tų įma­no­ma ką nors at­ver­ti ar­ba ką nors už­da­ry­ti.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.