And no one kills the chil­dren any­mo­re

MA­RIUS PLEČ­KAI­TIS

Lais­va mu­zi­ki­nė re­flek­si­ja

Mu­sic is the fa­ce of a god („Mu­zi­ka yra die­vo vei­das“), – by­lo­ja Joh­no Frus­cian­tės ci­ta­ta vie­no drau­go feis­bu­ke. „Po­ezi­ja yra am­ži­na, am­ži­ny­bė yra su­po­e­tin­ta“, – by­lo­ja vie­nos an­derg­raun­di­nės lie­tu­vių gru­pės dai­nos teks­tas. „Nes man at­ro­do, kad va­kar ir šian­dien, ir ry­toj ma­ne veš ge­rai“, – už­bai­gia „N-14“ ma­no anks­ty­vo­sios pa­aug­lys­tės ga­ba­le.

Pri­si­jau­kin­ti mu­zi­ką, kaip ir pri­si­jau­kin­ti po­ezi­ją, – nė­ra vie­na­die­nis da­ly­kas. Tu­ri įpras­ti bū­ti su ja, mu­zi­ka tu­ri tap­ti ta­vo da­li­mi, o tu, nors tai ir sun­ku, – mu­zi­kos. At­ro­do, se­no­sios gen­tys ir kul­tū­ros ge­rai su­pra­to tam ta­ta tam svar­bą ir reikš­mę. Per tam tik­rą trans­cen­den­ti­nę kreip­tį ben­dra­vę su die­vais ir su tuo, kas yra už jų, ša­ma­nai ir kri­vai­čiai ne­są­mo­nin­gai su­kū­rė ne­blo­gą per­ėji­mą į ki­tą ver­ba­li­nės iš­baig­ties pu­sę. Kaip „Enig­ma“ bu­vo ne­drą­sus ir ne­iš­reikš­tas vie­no pro­to sig­na­las ki­tam, taip jos iš­šif­ra­vi­mas lei­do su­jung­ti abi žai­džian­čių sme­ge­nė­lių pu­se­les.

Mis­ti­fi­kuo­ti ir už­die­vin­ti mu­zi­ką nie­ka­da ne­bus sun­kiau nei, tu­rint ma­sę ir tū­rį, ap­skai­čiuo­ti tan­kį. Ap­skri­tai pa­gal­vo­jus, nie­ko nė­ra pa­pras­tes­nio ir var­to­to­jiš­kes­nio nei ke­li ge­ri są­skam­biai, šir­de­lę ku­te­nan­ti me­lo­di­ja, ta­ra­ra­ra­ra ra­ra ra iš­par­da­vi­mas „Ma­xi­mo­je“. Kaip pieš­tu­kas be­pro­čio ran­ko­se tam­pa mir­ti­nu ta­vo ert­mių prie­šu, taip ir mu­zi­ka, pa­jung­ta bro­lių šau­nuo­lių, ne­ga­li ne­si­nai­kin­ti. O tik su­si­nai­ki­nu­si mu­zi­ka ga­li pa­nė­šė­ti į die­vą, nes tik ano su­si­nai­ki­ni­mas ga­li jam leis­ti jaus­tis pa­na­šiam į žmo­gų. Ar­gi ne to jis vi­suo­se mi­tuo­se ir re­li­gi­nė­se sak­mė­se sie­kia? Nu­to­lęs nuo sa­vo pir­mo­jo au­to­por­tre­to, die­vas vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gė­si pa­si­vy­ti žmo­gų: žu­dy­da­mas, prie­var­tau­da­mas, net de­gin­da­mas krū­mus. De­ja, čia įvy­ko kaip ir vi­siems žmo­gaus pa­tai­kū­nams – grei­tai pa­skau­do dirb­ti­nes on­to­lo­gi­nes ko­jy­tes. Tai­gi, pa­nė­šė­jan­ti į die­vą, o tam tik­ra pras­me – ir į žmo­gų, mu­zi­ka no­ri pa­ro­dy­ti esan­ti są­mo­nin­ga ir au­to­no­miš­ka. Bent jau kaip Va­ti­ka­nas Ita­li­jo­je ar­ba au­ga­las pa­ra­zi­tas me­džio vai­ni­ke.

Ne­įma­no­ma ir nė­ra pra­smės kal­bė­ti apie mu­zi­kos at­sky­ri­mą iki ga­lo, mo­ra­lio­jo pre­di­ka­to iš­sky­rą. Su­bli­muo­ta sa­vo pa­čios no­ro val­dy­ti troš­ki­mą, ši pa­ra­dig­ma te­reiš­kia ne dau­giau nei ty­lų ato­dū­sį, ty­lų nuo­sai­kų pa­si­da­vi­mą, bi­jant su­grįž­ti, o gal pir­mą kar­tą tik­rai įei­ti į žmo­gų, o šiam – į mu­zi­ką. Tai iki ga­lo įvyk­tų tik ne­tu­rint iš­ei­ties du­rų, su­de­gi­nus til­tus. Gar­so įšal­dy­mas – vie­nas iš žings­nių. Run away, turn away, run away, turn away, run away. Fo­res­tas Gam­pas bė­ga ir klau­so­si dai­nų ar­ba dai­nos, be­si­mo­ky­da­mas bėg­ti, žiū­ri į Fo­res­tą, į jo po­etiš­ką lie­me­nį, į jo sak­so­fo­niš­ką lie­me­nę, į jo anus.

Net jei­gu vi­si ty­lė­tu­me už­si­rau­kę lyg Joh­no Ca­ge’o ne­by­lu­sis or­kest­ras – tai te­bū­tų bė­gi­mas nuo to, ku­rio ko­jos il­ges­nės, o žings­niai – mik­les­ni. Spė­ki­me, kad net die­vas su vi­sais an­ge­lais, mir­ti­mi ir šė­to­nu pir­miau­sia tė­ra są­skam­bio da­ly­kas, gal tik pas­kui min­ties. Pa­me­nu gin­či­ję­sis su kaž­ku­ria drau­ge, ar ga­li pir­ma at­ei­ti veiks­mas, tik ta­da min­tis. Ži­no­ma, ga­li. Net ne­įsi­vaiz­duo­ja­me, kiek daug kar­tų ko­pi­ja­vo­me tą, kas bu­vo mes­te­lė­tas, jei­gu no­ri­te – iš dan­gaus, jei ne – at­si­tik­ti­nu­mo. Ko­kią be­ga­ly­bę kar­tų plau­kė­me kar­tu į So­lia­rį, spir­tel­ti ne kur ki­tur, o į anus.

I think, this is a song of ho­pe („Ma­nau, tai yra dai­na apie vil­tį“), kaip mėg­da­vo sa­ky­ti Ro­ber­tas Plan­tas.

The­re’s a la­dy who’s su­re

All that glit­ters is gold

And she’s bu­y­ing

A stair­way to he­a­ven

(„Led Zep­pe­lin“)

Yra mo­te­ris,

Ku­ri ma­no, vi­si

Šie bliz­gu­čiai – tai auk­sas.

Ir ji per­ka laip­te­lius į dan­gų (siū­ly­čiau kir­čiuo­ti laip­te­lius)

(Lais­vas ver­ti­mas)

To­liau li­pa­me sie­no­mis ir de­juo­ja­me paukš­čiais. Jau­čia­me vir­pu­lius ir sa­vo kle­jo­jan­čią dva­sią. Mąs­to­me sva­jo­nes ir per­ka­me per­ka­me per­ka­me [...] „Ma­xi­mo­je“ per­ka­me laip­te­lius į dan­gų. Įsi­gy­ja­me die­vą Ma­ru­ką, pas­kui le­dų šal­dy­tu­ve – „Aš ne­mėgs­tu pir­ma­die­nių“. At­si­skai­ty­mas įvyks­ta aki­mirk­sniu. Ši tran­sak­ci­ja [...] šios tran­sak­ci­jos bu­vo to­kios… straz­diš­kos.

Pra­dė­ję ne­bė­gio­jan­čiu ge­ne­ro­lu, bai­gia­me sė­din­čiais jau­čiais. Mu­ša­mie­ji įsi­bė­gė­ja, tuoj tuoj skelbs dai­nos per­si­mu­ši­mą ir pa­ma­ty­si­me stip­riau iš­reikš­tą elek­tri­nę gi­ta­rą. Gar­ba­no­ti plau­kai su­si­mai­šo su wi­namp vi­zu­a­li­za­ci­jo­mis: da­bar tu tik­rai ma­tai ją – vie­nin­te­lę ir tik­rą. Sė­din­čią ant su­lū­žu­sios lo­vos, ap­si­ka­bi­nu­sią sa­ve ir taip des­pe­ra­tiš­kai ver­kian­čią. Jos skruos­tais te­ka vi­sai ne ly­riš­kos aša­ros, jos gak­ta bė­gio­ja ug­nis, po šimts, vai­ki­ne, ji to no­ri.

Nu­stok mąs­ty­ti, kad eg­zis­ta­vai, nu­stok mąs­ty­ti, kad eg­zis­tuo­si. Įsi­klau­syk į de­juo­jan­tį ru­dens or­kest­rą. Ar jis tik­rai na­mu­di­nis? Ar jis kon­cer­tuo­ja tik­rai vien tau? O gal ta ne­gy­ve­na­ma sa­la su bun­ke­riais – tai ta­vo mie­ga­mo­jo pa­sta­lė, gal tie ak­li vai­kai – tai ka­dai­se pa­skan­din­ti kai­my­no ka­čiu­kai, gal dram­bliai ir an­tys – tai po­no Pleč­kai­čio bai­mės ir ne­gan­dos?

And as we wind on down the ro­ad

Our sha­dows tal­ler than our soul.

The­re walks a la­dy we all know

Who shi­nes whi­te light and wants to show

How eve­ryt­hing still turns to gold.

And if you lis­ten ve­ry hard

The tu­ne will co­me to you at last.

When all is one and one is all

To be a rock and not to roll.

And she’s bu­y­ing a stair­way to he­a­ven.

(Ne­iš­ver­čia­ma)

2012-09-27

(Ra­šant gro­jo – „Led Zep­pe­lin“, „Ra­dio­he­ad“, „Biosphe­re“, „Bei­rut“, „Ali­ce in Chains“, „Thie­ve­ry Cor­po­ra­tion“, „Ug­ly Kid Joe“, „Te­ars for Fe­ars“, Glen­nas Goul­das, „Brons­ki Be­at“, „Daft Punk“.)