Vie­no pa­veiks­lo iš­šū­kis

Prieš tris sa­vai­tes kvie­tė­me skai­ty­to­jus in­ter­pre­tuo­ti Vin­cen­to Ge­čo pa­veiks­lą „Ko­lū­kio tur­gu­je“. Džiau­gia­mės įvai­rė­jan­čio­mis in­ter­pre­ta­ci­jo­mis ir Šiaurės Atėnų Nr. 38 pub­li­kuo­ja­me ke­lias įdo­miau­sias iš jų. Kvie­čia­me ap­si­lan­ky­ti kon­kur­so in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je, kur ra­si­te vi­sus kon­kur­sui at­siųs­tus teks­tus ir vaiz­dus.

Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos pri­zas – me­ti­nis abo­ne­men­tas dviem as­me­nims – šį kar­tą ati­ten­ka Ma­til­dai Moc­ke­vi­čiū­tei. Vi­siems ki­tiems au­to­riams dė­ko­ja­me pri­si­dė­jus ir pri­me­na­me, kad ki­tą sa­vai­tę bus pa­skelb­tas ir jū­sų in­ter­pre­ta­ci­jų lauks tre­čia­sis pa­veiks­las.

___

Vin­cen­to Ge­čo pa­veiks­lo „Ko­lū­kio tur­gu­je“ in­ter­pre­ta­ci­ja

MA­TIL­DA MOC­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Šian­dien pa­sa­ko­ti vai­kai­čiams apie ko­lū­kį bū­tų tas pats, kaip pa­sa­ko­ti apie dan­gaus pie­vas, ku­rio­se ga­no­si „auk­si­nės ave­lės“, o jas sau­go „lai­min­giau­sia“ pa­sau­lio mo­te­ris – ma­no Ma­ma, nes Tė­tis, pro­tes­tuo­da­mas prieš sto­ji­mą į ko­lū­kį ir ne­pa­si­ra­šęs, at­si­gu­lė už kros­nies į lo­vą ir pa­ža­dė­jo nie­ka­da iš jos ne­si­kel­ti.

Vincentas Gečas. Kolūkio turguje. 1959

Ma­ma, mū­sų ke­tu­rių pa­me­ti­nu­kų ap­sup­ta, sta­bo iš­tik­ta, žiū­rė­jo į sa­vo ne­at­pa­žįs­ta­mą vy­rą ir ver­kė. Kur pra­sme­go jos darbš­tu­sis žmo­gus, ku­ris sa­vo že­mę kruopš­čiau­siai apar­da­vo, nu­šie­nau­da­vo, o ru­gių ir mie­žių lau­kus nu­ra­vė­da­vo, iš­kas­da­vo grio­ve­lius van­de­niui nu­te­kė­ti į Mai­šio upe­lį, kad, gau­siai pa­li­jus, bul­vės ne­pri­ger­tų?! Tai kė­lė nuo­sta­bą net kai­my­nams, o ar­ti­miau­sias – Ža­lys kar­tais pra­si­tar­da­vo: „Na, ir ap­suk­rus tu, Ka­zi­mie­rai, ta­vo lau­kai taip pri­žiū­rė­ti ir to­ki ža­li kaip dar­že­lio rū­tos.“

Ne­pa­si­ra­šy­mo į ko­lū­kį pa­sek­mės pa­si­py­lė kaip iš gau­sy­bės ra­go: di­dė­jo mo­kes­čiai, paš­ti­nin­kas ne­spė­jo neš­ti gra­si­nan­čių įspė­ji­mų, o ne­su­mo­kė­jus di­de­lių mo­kes­čių vie­ną anks­tų ry­tą at­va­žia­vo ko­lū­kio „Ko­mu­niz­mo švy­tu­rys“ ap­skai­ti­nin­kas su stri­bais, su­kro­vė į sunk­ve­ži­mį grū­dus, ne­pa­lik­da­mas net sėk­lai, kiau­les, o į prie­ka­bą įkė­lė ver­šiu­ką, ša­lia su­ri­kia­vo bul­vių, mor­kų, bu­ro­kų mai­šus ir pa­ža­dė­jo ry­toj at­va­žiuo­ti li­ku­sių gy­vu­lių ir der­liaus, nes ar­klius jau anks­čiau bu­vo at­ėmę ir iš­va­rę į Po­vi­lai­čio tvar­tus.

Nak­čia Ma­ma su bro­liu Alek­su pa­pjo­vė li­ku­sius par­šiu­kus, su­sū­dė į bi­do­nus ir už­ka­sė so­de.

Anks­ti at­si­kė­lusi Ma­ma pas­ku­bo­mis nu­ė­jo į ko­lū­kio raš­ti­nę ir, ki­ke­nant ak­ty­vis­tams dėl nu­si­su­ku­sių į šo­ną jos ko­ji­nių siū­lių, pa­si­ra­šė sto­jan­ti į ko­lū­kį. Tą die­ną ir pra­si­dė­jo mū­sų šei­mos ke­lia­vi­mas „į švie­sų ko­mu­niz­mo ry­to­jų“, į ku­rį, kaip daž­nai Tė­čiui pri­min­da­vo ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, nie­kas su šau­tu­vu ne­va­rė.

Nuo ta­da mums di­džiau­sios šven­tės bu­vo ke­lio­nės į ko­lū­kio tur­gų. Į tur­gų Ma­ma pa­si­im­da­vo iš mū­sų tik tą, ku­ris tą sa­vai­tę bu­vo ge­riau­sias: ne­gau­da­vo mo­kyk­lo­je blo­gų pa­žy­mių, at­lik­da­vo vi­sus pa­ves­tus dar­bus ir pa­skai­ty­da­vo pa­sa­kas, mig­dy­da­mas ma­žes­niuo­sius vai­kus.

Ei­nant į tur­gų, kaip ir į baž­ny­čią, pa­si­puoš­da­vo­me gra­žiau­siais rū­bais: Ma­ma vi­sa­da ap­si­vilk­da­vo bal­ta pa­lai­di­nu­ke, už­si­seg­da­vo se­sers Ma­ry­tės pa­siū­tą juo­dą si­jo­ną, apa­čio­je jos pa­čios iš­siu­vi­nė­tą tul­pė­mis, ir už­si­riš­da­vo smul­kio­mis rau­do­no­mis gė­ly­tė­mis pa­kraš­čiuo­se nu­sė­tą bal­tą ska­re­lę. Daž­nai ei­da­vo­me į tur­gų kar­tu su kai­my­ne Či­bir­kie­ne, ku­ri taip pat bū­da­vo iš­si­puo­šu­si.

Į tur­gų neš­da­vo­me par­duo­ti pie­ną, svies­tą, sū­rius, ku­riuos Ma­ma su­dė­da­vo į pin­ti­nę ir už­deng­da­vo li­ni­niu rankš­luos­čiu. Kar­tais – kiau­ši­nius, pa­pjau­tus triu­šius ir gy­vas viš­tas, ku­rias dau­giau­siai pirk­da­vo žy­de­liai, ko­ky­bę tik­rin­da­mi pa­pū­ti­mu į jų už­pa­ka­lius.

To­dėl kai žiū­riu į Vin­cen­to Ge­čo pa­veiks­lą „Ko­lū­kio tur­gu­je“, man at­ro­do, kad ja­me pir­ma­me pla­ne nu­ta­py­ta Ma­ma ir jos kai­my­nė Či­bir­kie­nė tuo mo­men­tu, kai sto­vė­jo prie mo­li­nių dir­bi­nių.

Tur­gu­je Ma­ma vi­sa­da, par­da­vu­si, o kar­tais dar ne­par­da­vu­si at­si­neš­tų pro­duk­tų, ei­da­vo prie par­duo­da­mų mo­li­nių ąso­čių ir bū­ti­nai vie­ną nu­si­pirk­da­vo. Vin­cen­to Ge­čo pa­veiks­le kaip tik ir nu­ta­py­tas tas mo­men­tas, kai Ma­ma ren­ka­si pirk­ti ža­lią ąso­tį. Ji tu­ri ne­daug pi­ni­gų, to­dėl at­si­su­ku­si nu­ga­ra į Puo­džių ir stip­riai at­si­rė­mu­si ko­jo­mis į tur­gaus grin­di­nį, prie­ka­biai ap­žiū­ri­nė­ja ža­lią ąso­tį, o ypač jo dug­ną, ieš­ko­da­ma nors ma­žiau­sios kliau­dos ar pa­na­šios į įtrū­ki­mą tam­sios juos­te­lės, kad ga­lė­tų nu­si­de­rė­ti ir par­si­neš­ti na­mo tą ma­te­ria­li­zuo­tą ža­lu­mą, už­pil­dan­čią nors ma­žą da­le­lę ply­tin­čios kas­die­ny­bės tuš­tu­mos.

Už Ma­mos nu­ga­ros at­si­rė­męs į ve­ži­mą sto­vi sėk­min­gą pre­ky­bą rep­re­zen­tuo­jan­čiu švie­siu puoš­niu kos­tiu­mu ap­si­vil­kęs Puo­džius, leng­vai lū­pų kam­pu­čiais pri­lai­ky­da­mas kvap­niai smilks­tan­čią mo­li­nę pyp­kę, ir at­lai­džiai šyp­so­si: „Sa­vo puo­dus par­duo­du tik aukš­čiau­sios ko­ky­bės, to­dėl vel­tui taip įsi­spy­ru­si ieš­kai ma­no ąso­ty­je bro­ko. Jei­gu jau taip la­bai už­si­no­rė­jai to ąso­čio, tai de­rė­kis, bū­ti­nai nu­si­lei­siu.“

Už Ma­mos nu­ga­ros dai­li­nin­kas, be abe­jo­nės, nu­ta­pė kai­my­nę Či­bir­kie­nę, ku­ri tik iš smal­su­mo ap­žiū­ri­nė­ja Puo­džiaus dirbi­nius, nes į tur­gų ji dau­giau­siai ei­da­vo ne ko nors par­duo­ti ar pirk­ti, o pa­si­pui­kuo­ti sa­vo si­jo­nais (šį kar­tą ža­liu, klos­tuo­tu), su­si­rink­ti ži­nių apie to­li­mes­nius kai­my­nus, o ypač pa­si­gir­ti ran­ki­nu­ku, par­vež­tu iš Vo­kie­ti­jos, ko­kio net pa­na­šaus nė vie­na mo­te­ris ne­tu­rė­jo.

Tarp Puo­džiaus ir Či­bir­kie­nės tik­riau­siai nu­ta­py­ta ko­lū­kio ak­ty­vis­tė Bi­ru­tė ma­din­gai kirp­tais plau­kais ir pro­to­ko­li­niu kos­tiu­mė­liu, ku­ri vi­sa­da tur­gu­je steng­da­vo­si pa­kal­bė­ti su Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku apie pa­va­sa­rio sė­ją ar­ba ko­lū­kio dar­bo did­vy­rę An­to­sę, vien­bal­siai iš­rink­tą de­pu­ta­te į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, nes vie­nin­te­lė ži­no­jo, kaip di­din­ti ir di­din­ti pie­no pri­mil­žius, mel­žiant ke­tu­rias­de­šimt kar­vių, o nu­ro­dant tik dvi­de­šimt. Už jų nu­ta­py­ti ka­rei­viai, ku­rie vi­sa­da ly­dė­da­vo par­ti­nius, sau­go­da­mi juos nuo ža­liu­kų kerš­to.

Pa­veiks­lo de­ši­nė­je dai­li­nin­kas nu­ta­pė ar­klį ap­gau­bian­tį lan­ką, to­dėl leng­vai ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti už jo sto­vin­tį ve­ži­mą, pri­krau­tą par­duo­da­mų gė­ry­bių, ir daug daug to­kių pa­čių ve­ži­mų.

Ko­lū­kio tur­gūs šur­mu­liuo­da­vo, baub­da­vo, ga­gen­da­vo, bliau­da­vo ir ka­ka­rie­ko­da­vo, jei­gu tik gai­dys nar­ve ga­lė­da­vo iš­ties­ti sa­vo puoš­nų kak­lą bliz­gan­čio­mis įvai­rias­pal­vė­mis plunks­no­mis.

Kai vis­ką par­duo­da­vo­me, Ma­ma man nu­pirk­da­vo bam­bon­kių po­pie­ri­nė­je tū­te­lė­je ar­ba pa­ka­bin­da­vo ant kak­lo ries­tai­nių vir­ti­nę – iš jų ga­lė­da­vau su­val­gy­ti tik vie­ną, nes ki­ti bu­vo skir­ti bro­liui ir se­se­rims, li­ku­siems na­mie.

Į ko­lū­kio tur­gų ei­da­vo­me aš­tuo­nis ki­lo­met­rus pės­čio­mis, ta­čiau grįž­tant ke­lias ne­pra­ilg­da­vo, nes to­li lau­kuo­se mus pa­si­tik­da­vo bro­lis ir se­se­rys ir vie­nas per ki­tą sku­bė­da­vo pa­si­da­lin­ti lauk­tu­ves.