Su­per­bas­tū­no už­ra­šai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Jon Kra­kau­er. Į lau­ki­nį pa­sau­lį. Iš an­glų k. ver­tė Ge­di­mi­nas Sa­daus­kas.
V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 221 p.

Tik­riau­siai dau­ge­lis pri­si­me­na prieš ke­le­tą me­tų pa­si­ro­džiu­sį ir itin di­de­lio pa­si­se­ki­mo su­lau­ku­sį Se­a­no Pen­no fil­mą „At­gal į gam­tą“. Nie­ko keis­ta, kad dar vie­nas ame­ri­kie­tiš­kas pro­duk­tas ta­po go­džiai per­ka­ma (ar, vei­kiau, go­džiai pi­ra­tau­ja­ma) pre­ke mū­sų ša­ly­je. Smal­su, ar taip pat nu­tiks su kny­ga, „Bal­tų lan­kų“ iš­leis­ta šiais me­tais.

Kny­gą pa­ra­šė ne pats su­per­bas­tū­nas, nors jo min­čių čia taip pat ga­li­ma ras­ti. Ži­no­ma, vi­sų pir­ma rei­kia tu­rė­ti en­tu­ziaz­mo jų ieš­ko­ti. Rei­kia su­do­min­ti sa­ve šio vai­kio nuo­ty­kiais, nes ak­lai ža­vė­tis maiš­tau­jan­čiu jau­nuo­liu, ku­rio maiš­to pra­smin­gu­mas yra smar­kiai kves­tio­nuo­ti­nas, pa­vyks ne kiek­vie­nam. Ne­pa­vy­kus su­si­do­min­ti, be­liks bo­dė­tis au­to­riaus ra­šy­mo mo­no­to­ni­ja, vie­to­mis su­si­pi­nan­čia su įvai­ria­rū­še pai­nia­va. Pa­vyz­džiui, mi­ni­mais Ame­ri­kos vie­to­vių pa­va­di­ni­mais, ku­rių ei­li­nis eu­ro­pie­tis tik­rai ne­bus gir­dė­jęs.

Au­to­rius Jo­nas Kra­kau­e­ris – žur­na­lis­tas, ke­liau­to­jas, al­pi­nis­tas. Nie­ko keis­ta, kad jį su­do­mi­no jau­no vai­ki­no ke­lio­nė į lau­ki­nį pa­sau­lį. Kra­kau­e­rį ste­bi­no trik­dan­čios pa­ra­le­lės tarp Ale­xo McCandlesso ir jo pa­ties gy­ve­ni­mo įvy­kių. Vie­na­me sky­riu­je žur­na­lis­tas pa­sa­ko­ja ir apie sa­vo maiš­tin­gus nuo­ty­kius, ku­rie iš­ties pri­me­na kny­gos he­ro­jaus po­ty­rius. Tik, prie­šin­gai nei McCandlesso, Kra­kau­e­rio nuo­ty­kiai bai­gė­si lai­min­gai.

„Jau se­niai Alias­ka trau­kia sva­jok­lius ir ne­pri­ta­pė­lius – žmo­nes, ma­nan­čius, kad ne­su­terš­ta Pas­ku­ti­nio­jo pa­sie­nio di­dy­bė už­lo­pys jų gy­ve­ni­mo sky­les“, – ra­šo Kra­kau­e­ris. Dėl pa­grin­di­nio ir vie­nin­te­lio sa­vo tiks­lo – Alias­kos – Ale­xas pa­lie­ka na­mus, my­li­mą se­se­rį ir kur kas ma­žiau my­li­mus tė­vus. Aki­vaiz­du, kad jau­nuo­lio gy­ve­ni­mas tik­rai sky­lė­tas, ki­taip juk ne­bū­tų pa­si­ry­žęs to­kiam žings­niui. Žings­nio bū­ta pla­taus – nuo ci­vi­li­za­ci­jos iki ne­ci­vi­li­za­ci­jos.

Alias­ka pa­siek­ta, bet ar sky­lės už­lo­py­tos? Vie­toj jų tie­siog at­si­vė­rė vie­na di­de­lė pra­ra­ja. Tie­sa, šį­kart ne bas­tū­no gy­ve­ni­me, ku­rio baig­tis pra­ra­ją ir at­vė­rė, o jo tė­vų, ar­ti­mų­jų, vi­sų su­tik­tų žmo­nių gy­ve­ni­muo­se.

Nors McCandlesso san­ty­kiai su tė­vais tik­rai ne­ati­ti­ko tra­di­ci­nio lai­min­gos šei­mos mo­de­lio, jis jau­tė­si pri­slėg­tas ma­te­ria­li­nio per­tek­liaus pa­sau­lio tuš­ty­bės ir bu­vo ka­muo­ja­mas mo­no­ma­ni­jos, ras­ti pa­tei­si­ni­mą vė­ja­vai­kiš­kam, bet ko­kį at­sa­ko­my­bės jaus­mą pa­nei­gian­čiam el­ge­siui veik ne­įma­no­ma.

Ir štai čia skai­ty­to­jai sto­ja į skir­tin­gas ba­ri­ka­dų pu­ses: vie­no­je pu­sė­je be­si­ža­vin­tys maiš­tau­to­ju, ki­to­je – lai­kan­tys jį idio­tu.

Per­skai­čiu­si kny­gą įsi­ti­ki­nau, kad pa­ti pri­klau­sau ant­ra­jai ka­te­go­ri­jai.

Iš tie­sų Ale­xas ne­bu­vo kvai­lys. Vi­suo­met mo­kė­si ge­riau­siais pa­žy­miais, bai­gė uni­ver­si­te­tą. Ne­pa­gal­vo­tum, kad kuo nors iš­skir­ti­nis jau­nuo­lis, jei ke­liau­da­mas į uni­ver­si­te­tą tarp ki­tų daik­tų ne­bū­tų įsi­me­tęs ma­če­tės ir me­džiok­li­nio šau­tu­vo.

Nie­kas ne­ži­no­jo, kam rei­ka­lin­gi to­kie gin­klai, bet bas­tū­nas tu­rė­jo ir rim­tes­nių už­mo­jų. Pa­vyz­džiui, vi­siš­kai rim­tai kal­bė­da­vo, kad rei­kia kon­tra­ban­da įvež­ti gin­klų į Pie­tų Af­ri­ką. Čia tiks­las bu­vo aiš­kus – ko­vai su apart­hei­du.

Ir vie­ną die­ną, pa­li­kęs vi­siš­ko­je ne­ži­nio­je ar­ti­muo­sius ir to­li­muo­sius, ko­vo­to­jas pa­trau­kė šiau­rėn. Nuo tos die­nos kur nors va­žiuo­da­mi jo tė­vai, pa­ste­bė­ję au­to­sto­pi­nin­ką, bent kiek pa­na­šų į sū­nų, ap­si­suk­da­vo ir pra­va­žiuo­da­vo pro jį dar kar­tą. Mo­ti­na kas­nakt ne­ri­mau­da­vo, ar jam nie­ko ne­nu­ti­ko. Ypač ne­ra­mu bū­da­vo šal­to­mis nak­ti­mis.

Pra­ėjus mė­ne­siui po lai­do­tu­vių, ji per­žiū­ri­nė­ja pas­ku­ti­nių sū­naus gy­ve­ni­mo die­nų fo­to­gra­fi­jas ir vis pra­trūks­ta rau­do­ti. „Toks iš ar­ti ma­to­mas ge­du­las net ir pa­čius iš­kal­bin­giau­sius ar­gu­men­tus, gi­nan­čius ri­zi­kin­gus už­si­ė­mi­mus, pa­ver­čia tuš­čiais ir be­pras­miš­kais“, – pa­žy­mi Kra­kau­e­ris. Tai be­ne taik­liau­sias pa­ste­bė­ji­mas, ku­rį ra­dau šio­je kny­go­je. Vi­sos ki­tos min­tys, ku­rio­mis au­to­rius tei­si­na maiš­tau­to­ją (o to­kių min­čių tik­rai daug), tam­pa be­reikš­miais tauš­ka­lais.

McCandlesso įskau­din­tų žmo­nių są­ra­šą, ma­tyt, bū­tų ga­li­ma tęs­ti iki be­ga­ly­bės. Vie­nas iš jų yra Ro­nas Fran­zas, aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis se­nu­kas, ne­tu­rin­tis šei­mos ir no­rė­jęs įsi­sū­ny­ti bas­tū­ną, kai juo­du su­si­ti­ko McCandlesso odi­sė­jos me­tu. Įskau­di­no, ži­no­ma, sa­vo din­gi­mu, kai Ro­nas jau bu­vo spė­jęs prie jo pri­si­riš­ti. Au­to­rius, kaip ir dau­ge­liu ki­tų at­ve­jų, tei­si­na bas­tū­ną. Be­lie­ka ste­bė­tis, ko­dėl se­nu­kas pa­klau­so jau­nuo­lio pa­ta­ri­mo ir, pa­li­kęs sa­vo bu­tą, iš­si­kraus­to į dy­ku­mą. Vei­kiau­siai ten jis vi­lia­si ne pir­map­ra­diš­kai su­si­lie­ti su gam­ta, o tie­siog pa­si­jus­ti esąs ar­čiau Ale­xo.

Be­ga­lė žmo­nių, bent kiek pa­si­do­mė­ju­sių McCandlesso is­to­ri­ja, jį he­roi­zuo­ja. Tar­si bū­tų la­bai did­vy­riš­ka pa­lik­ti vi­sa ką li­ki­mo va­liai ir pa­bėg­ti į lau­ki­nę gam­tą net ne­pa­gal­vo­jus, kuo toks pa­bė­gi­mas ga­li baig­tis. Tra­giš­ka baig­tis, ro­dos, tik su­stip­ri­no bas­tū­no, kaip tik­ro he­ro­jaus, po­zi­ci­ją. Be­lie­ka ti­kė­tis, kad at­si­da­vu­sių se­kė­jų, bė­gan­čių į gam­tą be ele­men­ta­rių ži­nių, kaip jo­je iš­gy­ven­ti, ne­at­si­ras itin daug.

Kal­bant ne­be apie mo­ra­li­nius as­pek­tus, o apie kny­gos ver­ti­mą, nu­ste­bi­no keis­tas ver­tė­jo pa­si­rin­ki­mas. Ka­žin ko­kio­je an­ke­to­je McCandlesso įra­šy­tas ne­tik­ras var­das ver­čia­mas kaip Iri­sas Fak­ju. Fuc­ky­ou bū­tų ge­ro­kai tiks­liau ir pa­pras­čiau.

Vie­to­mis er­zi­na teks­to da­lių frag­men­tiš­ku­mas, o ti­kė­tis at­pa­žin­ti mi­ni­mas vie­to­ves, ne­iš­stu­di­ja­vus JAV ge­og­ra­fi­jos, bū­tų be­vil­tiš­ka.

Ra­šy­da­mas Kra­kau­e­ris lai­ko­si žur­na­lis­ti­nio tiks­lu­mo, bet ana­li­ti­nis po­žiū­ris lyg ir kaž­kur pa­si­me­tęs. Jo vis dėl­to no­rė­tų­si, kad tai ne­bū­tų tie­siog pa­pras­ta is­to­ri­ja apie maiš­tau­jan­tį ke­liau­to­ją.

Da­bar ji to­kia ir yra. Jo­kiu bū­du ne­nei­giu bas­tū­no is­to­ri­jos svar­bos ar­ti­miems žmo­nėms, bet juk ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų nu­tin­ka kas­dien. Tik kaž­ko­dėl re­tas ku­ris su­lau­kia to­kio su­si­do­mė­ji­mo, nors, ne­abe­jo­ju, pa­si­tai­ko ir la­biau ver­tų mū­sų dė­me­sio.

Tai­gi, jei per­skai­tę kny­gą su­gal­vo­si­te iš­ke­liau­ti į lau­ki­nį pa­sau­lį, ap­si­spręs­ki­te – ke­liau­ja­te gy­ven­ti ar mir­ti. Ti­kė­ti­na, kad apie jus taip ir ne­pa­ra­šys.