Pro šalį

MONIKA ŠIPELYTĖ

Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių, kai obe­lys bu­vo pil­nos iš­vy­ki­mo nuo­jau­tos ir il­ge­sio, o nuš­čiu­vus sau­lei jos šerkš­nu pra­žy­do. Ir ne­iš­kri­to nė vie­na aša­ra, nes bū­tų kaip­mat pri­ša­lu­si prie skruos­to…

Žval­gau­si po se­nas sa­vo gi­mi­nės nuo­trau­kas – tar­si žiū­rė­čiau į XX am­žiaus ka­lei­dos­ko­pą. Ma­tau be­si­šyp­san­čius vei­dus ir tau­tos gy­vas­ti­mi spin­du­liuo­jan­čias akis. Vėl, ma­tyt, ro­do­si, kad gir­džiu jau­nos vals­ty­bės juo­ką, gir­džiu lū­kes­čius, ty­liai šnabž­da­mus į au­sį, vil­tis, ty­liai sva­jo­ja­mas su­čiaup­to­se lū­po­se. Auk­so am­žius ma­no Tė­vy­nė­je? Keis­čiau­sia, kad jis bai­gia­si ne tuo­met, kai pra­ūžia ka­ras (per ka­rą daž­niau­siai nie­kas ne­tu­ri lai­ko da­ry­ti nuo­trau­kas), bet 7-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je, kai pa­si­duo­da net tie, ku­rie iš­li­ko gy­vi: nuo­trau­ko­se lie­ka vien niū­rios lai­do­tu­vių ko­lo­nos, ge­din­tie­ji var­no rū­bais, gru­būs sunk­ve­ži­mių ra­tai, liū­de­sio iš­ar­tos dir­vos ir nė vie­no šyps­nio. Ne­gi tik tiek li­ko mū­sų die­nų at­min­imui? Vie­nos ves­tu­vės ir mi­li­jo­nai lai­do­tu­vių? Gal­būt jie, ma­no pro­tė­viai iš taip ne­to­li, tik no­ri iš­sau­go­ti pri­si­mi­ni­mus apie tą bu­vu­sį Auk­so am­žių? Ne­ga­li­ma jų smerk­ti už tai, kad apie at­ei­tį, ku­rio­je gal­būt bū­si­me mes, jie ma­žiau­siai gal­vo­ja. Nes mū­sų dar ga­li ir ne­bū­ti… Ką ga­li at­neš­ti at­ei­tis ir pa­sta­ty­ti prieš to­kią jų pra­ei­tį? Nie­ko. Ga­lė­čiau už­merk­ti akis, nu­leis­ti ran­kas, ne­įpras­min­ti šių vaiz­di­nių, jei bū­tų taip pa­pras­ta nuo­trau­kas tie­siog įrė­min­ti kas­die­ny­bės pil­ku­me, jei­gu mes ne­bū­tu­me tiek daug sko­lin­gi tiems, ku­rie rin­ko­si skau­džią pra­ei­tį, li­ko prie to, kas pa­vel­dė­ta iš am­žių glū­du­mos, vie­toj švie­sios at­ei­ties, taip at­kak­liai ža­da­mos. Ir ga­li ban­dy­ti at­si­dur­ti jų vie­to­je, už juos nu­spręs­ti, im­ti ver­tin­ti mo­ra­lę ne­įver­ti­na­mais kri­te­ri­jais – tai vi­siš­ki nie­kai, ne­įma­no­mai sun­ku, be pro­to sun­ku ten pa­tek­ti. Nie­ko ne­pa­me­nu, net vi­sas kū­no ląs­te­les įtem­pu­si ne­ži­nau, ar ma­no tau­ta, ta iš pra­ei­ties, no­ri apie ma­ne ži­no­ti, ne­jau­čiu, ar no­ri, kad aš pa­pa­sa­ko­čiau šį tą apie at­ei­tį.

Dariaus Misiuno piešinys

Žvilgs­niu ge­nu sa­vo žings­nius į prie­kį ir ma­no sme­ge­nų vaiz­da­juos­tės vėl su­ka­si: to­li­mo­je ša­ly­je, kur kal­nuo­se vi­suo­met švie­čia sau­lė, pil­kai žals­vų na­mų gat­vė­se, vos gal­vą pa­kė­lu­si, ma­tau vėl tą pa­tį tiek sap­nuo­tą vaiz­dą: man vi­sos du­rys ati­da­ry­tos, lan­gai at­la­po­ti, lipk, ropš­kis vi­dun, imk ar vok vis­ką, ko tik ga­lė­tum geis­ti, nors ko­kia čia va­gys­tė be kal­tės, vis­ką neš­kis, vis­kas ta­vo – nuo an­ti­kos tra­ge­di­jų nu­kirs­tų gal­vų iki po­stmo­der­nis­to pur­vi­nų šle­pe­čių, nie­kas ne­už­ra­kin­ta, nie­kas ne­už­draus­ta, ant lan­gų nė­ra tin­kle­lių nuo vabz­džių, nes čia ne pie­ti­nių jū­rų uos­tai, nė­ra gro­tų, nes čia nie­ka­da ne­bu­vo Ru­si­ja, nė­ra nei ran­ke­nų du­ry­se, nei spy­nų – nie­kas čia jų ne­ra­ki­na ar­ba vi­si vie­nu me­tu pa­me­ta rak­tus, ne­tran­ko du­rų net skers­vė­jai, nes vi­si vė­jai pu­čia tik į vie­ną pu­sę – šil­tyn, o lan­guo­se… lan­guo­se net krykš­tau­ja iš džiaugs­mo kak­tu­sai, stve­ria­si už gal­vos rū­kan­čios mo­te­rys, tie­sia į ma­ne ran­kas jų iš­skalb­tos pa­klo­dės, į ma­ne at­ver­tos šir­dys, į ma­ne su­dė­ti vi­si jų lū­kes­čiai, kad aš už­ei­siu, pri­sė­siu, pa­bū­siu, iš­ger­siu ar­ba­tos, ka­vos, jau­ku­mo, deg­ti­nės be cuk­raus, kad nak­tį pra­temp­sim ki­taip per­da­li­ję sa­vo vie­nat­vės kor­tas, kad aš bū­siu tas iš­gel­bė­tas val­ka­ta, pa­kly­dęs erd­vė­lai­vis, iš­muš­tas iš ke­lio, ku­rio nie­ka­da ne­tu­rė­jo, kad aš bū­siu ta pas­ku­ti­nė ga­li­my­bė, ku­ri pa­dės iš­si­pirk­ti vi­sas nuo­dė­mes, o pas­kui bus ga­li­ma at­gai­lau­ti iš nau­jo, vėl pra­dė­ti sa­vip­la­kos ra­tą, vėl iš nau­jo įjung­ti sa­viš­vie­tos gir­nas, kad aš bū­siu ta trūks­ta­ma dė­lio­nės da­lis, ku­rią bal­ta­pū­kiai vai­kai vis pa­me­ta po lo­va, kad aš bū­siu be­si­elis in­das, į ku­rį bus ga­li­ma su­pil­ti vi­są sa­vo pa­gie­žą ir aist­rą, in­das, su nie­kuo jau ne­be­su­si­siek­sian­tis; tos ma­no ke­liau­jan­čio­jo tuš­ty­bės gei­džia vi­sos at­ver­tos du­rys, tos lai­ki­nu­mo pil­nat­vės trokš­ta vi­si iš­si­žio­ję lan­gai, be­si­drai­kan­tys užuo­lai­do­mis kaip lap­kri­čio vė­lė­mis, nors jau ir va­sa­ris at­ėjo, nors sau­lė čia kiau­rus me­tus pil­na va­sa­riš­kos ne­jaut­ros, bet vis tiek nie­kaip ne­pa­lei­džia jaus­mas, kad kaž­kas, kaž­kas ki­tas no­ri ti­kė­ti to­kia iliu­zi­ja, kaž­kam ki­tam teks vi­sas mū­sų lai­kų naš­les pa­guos­ti, ki­tur di­dy­bės ga­lia sklei­sis žo­džių men­ky­bė­je, nes aš ne­įženg­siu į tam­są, ku­ri ty­li kaip mi­ru­si, ma­no tam­sa ki­tur: dar kvė­puo­jan­ti kny­gų mie­gu, nors se­no­vi­nių gaub­lių jū­ro­mis už­pus­ty­ta, ma­nęs čia ma­žiau, ne­gu ga­liu pa­ma­ty­ti veid­ro­dy­je, o tas „pro ša­lį“ tik dėl to reikš­min­gas, kad nie­ka­da ne­nu­ro­do kryp­ties, tik po­bū­dį, ku­riuo iriuo­si vaiz­dų jū­ro­je, ir nie­ko nau­jo ne­be­no­riu iš­vys­ti, ne­be­įdo­mu man, žmo­gau, ką tu pa­sė­jai sa­vo ap­mąs­ty­mų dy­ku­mo­je, aš jau ne­be ten, kur bu­vau ka­dai­se, bet dar ne ryt­die­no­je, nes kas ta ryt­die­na, ji tik vie­na ga­li­my­bė iš to, kas ga­li bū­ti, taip pat vie­na iš di­džiau­sių ne­ga­li­my­bių; kas, kad vi­sos du­rys at­ver­tos, kam man jos, jei­gu aš tik iš­ei­ti no­riu, o iš­ėji­mo nė vie­no nė­ra, nė rak­to sky­lu­tės iš­lįs­ti, tik į vi­dų, gi­lyn, že­myn ar į vir­šų, jo­kio skir­tu­mo, vis to­lyn, vis į pa­bai­gą, ne­ži­nau, ar bus dar ka­da įma­no­ma tiek daug grįž­ti, kiek da­bar nu­ei­ta, na, ne­svar­bu, pa­ban­dy­siu iš­trūk­ti iš ši­to šal­nos pri­tvin­ku­sio ry­to – į bet kur, į ne­da­lo­mus niek­nie­kius, į pa­tį pir­mą­jį žo­dį, taip se­niai be­gir­dė­tą.

At­si­svei­ki­ni­mas. Kaž­kas įkri­to man į akį – gal blaks­tie­na, o gal šu­kė. Vos pa­tri­nu ran­ka, ji smin­ga gi­lyn, iki pat šir­dies. Tu­riu su­si­kaup­ti, kad ne­pra­virk­čiau. Kai akis tem­dė ta ne­nu­trau­kia­ma marš­ka, aš iš­ėjau iš po jos juo­du­mos, aš su­spė­jau į pas­ku­ti­nį trau­ki­nį. O da­bar ky­la rū­kas nuo Al­pių, toks ke­rin­tis, minkš­tas, ty­lo­je iš­tir­pęs prieš sau­lei pa­te­kant. Ro­dos, toks pats rū­kas že­mė­je tvy­ro­jo jai ką tik gi­mus – bau­gus, bet ne­šal­tas. Jis ty­liai lei­džia­si ir ma­ne už­pil­do, kad tuš­tu­mai ne­lik­tų vie­tos. Pri­si­mi­ni­mai kar­tais mel­džia at­lei­di­mo, vėl pra­šo­si į sie­los na­mus pa­si­šil­dy­ti. Vėl no­ri su­jauk­ti iš­puo­se­lė­tą sek­ma­die­nio tvar­ką. Ve­ju ša­lin, ša­lin, ma­no ne­ri­mas­tin­gas lau­ki­me! Kiek daug mes iš­kei­čia­me į ke­lias aki­mir­kas be­tar­piš­ko ar­tu­mo, o jis iš­si­sklai­do vos stip­riau pa­dvel­kus vė­jui. Dė­ko­ju, kad ne­su­vė­lei man plau­kų, kad ran­kos li­ko iš­kel­tos tam mos­tui, bet be at­sa­ko, į ty­lą su­du­žu­sios… Gim­ti­ne ma­no, be­veik ne­gir­džiu ta­vo šnabž­dė­ji­mo į ru­de­nį. Pri­ti­lę paukš­čiai lau­kia auš­ros, kad pa­kil­tų pir­mo ar­ba pas­ku­ti­nio skry­džio, ša­li­ke­lių ma­do­nos mo­ja at­vyks­tan­tiems, o aš nie­kaip ne­ran­du tei­sin­go ke­lio. Žmo­nės šyp­so­si ir vai­ši­na ma­ne le­dais, o aš ne­ži­nau, ką at­sa­ky­ti – ma­no šir­dies že­mė­la­piai pa­se­nę, jie nie­ko ne­be­ro­do, nie­kur ne­nu­krei­pia, ke­lio na­mo ne­ran­da… Ge­rai, kad pas­ku­ti­nis žvilgs­nis bu­vo su­tik­tas ty­liai: iš­ei­nan­čio­jo ge­du­las – tik jo pa­ties rei­ka­las. Ne­si­no­ri kal­nuo­se rėk­ti – ai­das kar­to­tų žo­džius, juos iš­kreip­da­mas sa­vo vie­nat­vė­je. „Sau­lė ma­no min­čių ne­lies.“ Aš tik ste­bė­siuo­si, ko­dėl mes vis to­kie pik­ti ir ar­šūs. Tė­vy­ne, ko­dėl tu vis lai­kai už­tai­sy­tus ne­apy­kan­tos gin­klus, jei nie­kas ta­vęs ne­puo­la? Kan­džio­jie­si, šau­ki: „Iš­da­vi­kai!“ Ap­mė­tai ak­me­ni­mis sa­vo mo­te­ris, šu­ni­mis už­pju­dai sa­vo vy­rus, su­ry­ji vai­kus… To­dėl mes nie­ka­da ir ne­už­au­gam: nė­ra prieš ką šiauš­tis, to­dėl daž­niau­siai ap­kan­džio­jam sa­vus. Ir lie­ka tik sals­vas pa­vy­do sko­nis bur­no­je, bi­jai pra­si­žio­ti, kad ne­su­pras­čiau, iš kie­no skaus­mo ši­ą­nakt at­si­gė­rei. Taip ir lie­ka ne­ap­lan­ky­ti pa­va­sa­riai, ku­riuo­se tu­rė­jo net ak­me­nys žy­dė­ti. Lie­ka tik ak­me­nys. Ir lai­min­gas esi, jei­gu ga­li juos pa­kel­ti ir svai­dy­ti į upę, kad grįž­tų į sa­vo pra­džią.

„Val­džia kal­ta, kad mes Tė­vy­nės ne­my­li­me“, – sa­ko man ma­no da­bar­tis. Ži­no­ma, kal­ta! Vi­sos val­džios kal­tos, kad mes to­kie iš­au­go­me. Tik, de­ja, ta, ku­ri tū­no ma­no sme­ge­nų dė­žu­tė­je, daž­niau­siai pa­ti kal­čiau­sia… Ir kaip ją už tai nu­baus­ti ir nu­ša­lin­ti?

Ma­no se­ne­lis grį­žo va­sa­rą, jau nu­žy­dė­jus vyš­nioms ir obe­lims, vai­kams už­au­gus, pa­si­kei­tus kai­mams ir žmo­nių vei­dams pa­pil­kė­jus. Grį­žo, kaip pats mėg­da­vo sa­ky­ti, „iš atos­to­gų“ ir nie­kam nie­ka­da apie jas ne­pa­sa­ko­da­vo. To­dėl aš ir ne­pa­ži­no­jau sa­vo se­ne­lio, man jis vis dar ne­grį­žęs.