Pa­ta­ri­mas drau­gui

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Ar tik ne­bū­si link ru­dens ir vėl įsi­my­lė­jęs? Tą pa­čią mo­te­rį kaip vi­sa­da. Tu jai sa­kai:

– Ty­la.

O ji nu­ty­li, ne­at­sa­ko. Tik pirš­tais ly­gi­na pa­klo­dę. Jūs ne­mie­go­jot, aš ži­nau, ta­čiau čia jai kaž­kaip keis­tai at­ro­do, kad lie­čiat siū­lę, kad ta­vo ran­kos rū­pes­tin­gai tru­pi­na raukš­les. Nors puikiai vė­jo iš­džio­vin­ta (tarp obe­lų ji iš­tie­sė vir­vu­tę, to­dėl jau­ti, kaip dvel­kia an­ta­ni­niais), pa­klo­dė ne­ly­gi, ir gė­lės su­si­glam­žiu­sios. Gal­būt to­dėl ta mo­te­ris nu­ty­li. Jūs juo­kia­tės lyg už­suk­ti, nie­kaip ne­iš­ge­riat ar­ba­tos, nes min­ty­se tą bal­tą lau­ką iš­tie­sę lai­kot už kam­pų. Ma­tuo­ja­tės, ar tel­pat. Taip. Jūs tel­pa­te abu, nei co­lio ne­už­au­got, nei sprin­džio, nei dal­gio, nei sau­jos pe­le­nų.

– Ar tau tik­rai pa­to­gu su ne­iš­ly­gin­ta pa­klo­de ir su­si­glam­žiu­siom gė­lėm gal­voj kas­dien mie­got? – aš klau­siu.

Ir tu man vis­ko pri­me­luo­ji, kaip tau ge­rai, koks tu lai­min­gas.

– Nors dvi žo­liap­jo­ves į gal­vą dėk, vis tiek aš nie­ko ne­pa­jau­siu, nes ten ty­la, – kaip vi­sa­da man at­sa­kai į pa­sta­bas, o min­ty­se ir vėl žings­nius dė­lio­ji. Aš ma­tau.

– Va­ryk, drą­siau! – no­rė­čiau tau pa­tart. – Bal­tie­ji pra­de­da ir lai­mi. To­kia tai­syk­lė, pa­ti­kėk. Ir pė­do­mis iš­ly­gin­si pa­klo­dę, su­rink­si žie­dus, ji­nai tarp kny­gos pus­la­pių su­dės, kaip de­ra ge­rai iš­auk­lė­tai pa­ne­lei.

Štai, at­va­žiuo­ja dvi žo­liap­jo­vės per lau­ką. Sa­kau:

– Ma­tai? Juo­die­ji jau dė­lio­ja sa­vo ri­kį, bokš­tą ar val­do­vę. Aš ne­ži­nau Kas­pa­ro­vo ėji­mų, gam­bi­tų, ro­ki­ruo­čių ir t. t., tik­tai gir­dė­jau, kad bū­ti­na pir­mam pra­dėt.

– Ty­la, – sa­kai vos gir­di­mai. Nu­ste­bu­si re­giu, kaip bal­tas pės­ti­nin­kas šok­te­li į prie­kį, la­bai ne­drą­siai, tik vie­ną pus­to­nį. Per bal­tą lau­ką drie­kia­si še­šė­lis.

– Ne­jau­gi man juo­die­ji li­ko? – su­tri­ku­si min­ty­se sau ta­riu, kad ne­iš­girs­tum.

La­bai no­rė­čiau tau tei­sin­gą pa­ta­ri­mą duot, bet tik į že­mę dūž­ta obuo­liai, ne­spė­ju rinkt ir žo­lę pa­vė­la­vau nu­pjaut. Ne­su­gal­vo­ju nie­ko. Ne­ga­liu juo­dai­siais ei­ti. Bus per sun­ku, to­dėl tie­siog nu­ty­liu. Ir tie žie­dai su­džiū­vę man tarp žo­džių truk­do, pri­kai­šio­jai į teks­to pus­la­pius, da­bar ne­si­se­ka ra­šyt! Ge­rai, pa­lauk tru­pu­tį, iš­ly­gin­siu pa­klo­des. Iš­skalb­siu va­sa­ros gė­les, dar per­nai pa­lik­tas po obe­lim, į spin­tą su­dė­lio­siu. Ge­rai, dau­giau ne­nu­ty­lė­siu. Tik­tai iš anks­to už­sa­kau – gal ga­li­ma ir aš bal­tai­siais ei­siu? Kam­pi­niai bokš­tai to­lu­moj, prie gels­tan­čio ber­žy­no, gre­mėz­diš­kai ri­kiuo­ja­si lau­ke, ku­rį dar nak­tį pa­den­gė šal­na. Sa­kau:

– Ty­la.

Tu ne­nu­ty­li, at­sa­kai:

– Rug­sė­jis.

– Ži­nai, – dia­lo­gą ne­gar­siai tę­sia mo­te­ris, o tu su bai­me žiū­ri, – kai aš bu­vau Ber­ly­ne, ne­se­niai vi­sai, be­var­džiam par­ke ei­da­ma ta­ku bal­tų­jų pės­ti­nin­ką pa­mes­tą ra­dau. Gal tu ži­nai, ką tai ga­lė­tų reikš­ti?