Ką ban­dy­mai už­draus­ti Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį sa­ko apie Lie­tu­vos po­li­ti­nę pa­dė­tį?

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Daug kas – tarp jų ga­ly­bė me­ni­nin­kų, in­te­lek­tu­a­lų – nu­ste­bo su­ži­no­ję, kad Sei­me svars­to­mos dvi re­zo­liu­ci­jos dėl re­ži­sie­riaus Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lio „Apie Die­vo sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“, siū­lan­čios pa­smerk­ti ir už­draus­ti spek­tak­lį. Pa­na­šiai nu­stem­ba ir kiek­vie­ną ko­vo 11 d., kai Vil­niaus Ge­di­mi­no pro­spek­tu pra­žy­giuo­ja už ra­sės ir tau­tos gry­nu­mą skan­duo­jan­tys skus­ta­gal­viai. Pra­re­gi. Tie­sa, ne vi­si iki tol bū­na ak­li, kai ku­rie in­te­lek­tu­a­lai nuo­la­tos dir­ba tam, kad pa­ro­dy­tų, kaip for­muo­ja­si val­džios po­li­ti­ka, so­cia­li­nės są­ly­gos ir dis­kur­sai, iš­au­gi­nan­tys de­ši­nį­jį eks­tre­miz­mą. Tad ko­vo 11 d. pa­si­šlykš­tė­ji­mą ke­lian­tis re­gi­nys – tik ma­to­miau­sia kom­plek­siš­ko vi­suo­me­nės fa­ši­za­ci­jos pro­ce­so vir­šū­nė.

Ban­dy­mas už­draus­ti Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį ir­gi yra tam tik­ro pro­ce­so, su­si­ju­sio su fa­ši­za­ci­jos ten­den­ci­ja, pa­da­ri­nys. Tai jo­kiu bū­du ne pa­vie­nis įvy­kis, nė­ra ko gūž­čio­ti pe­čiais ir ap­si­mes­ti, kad tai lyg iš gied­ro dan­gaus. Nes tas dan­gus se­niai ne­be­gied­ras ir tą pa­ste­bė­ti nė­ra sun­ku. Tai, kad de­mok­ra­ti­nės res­pub­li­kos (ne pro­ce­dū­ri­ne jos pras­me) par­la­men­te aukš­čiau­siu po­li­ti­niu ly­giu ir vi­su rim­tu­mu svars­to­ma me­no cen­zū­ra­vi­mo ir žo­džio lais­vės ri­bo­ji­mo bū­ti­ny­bė, suf­le­ruo­ja (švel­niai sa­kant), kad su ta de­mok­ra­ti­ne res­pub­li­ka kaž­kas ne­ge­rai. Iš nie­kur to­kios idė­jos, su­lau­kian­čios di­de­lio pri­ta­ri­mo, ne­at­si­ran­da, kaž­kas jau tu­ri bū­ti įvy­kę, jei ne­tei­sė­ta cen­zū­ros ir pa­ma­ti­nių lais­vių ri­bo­ji­mo ini­cia­ty­va ga­li lais­viau­siai at­si­dur­ti Sei­mo dar­bot­var­kė­je, ką ir kal­bė­ti apie bal­sa­vi­mą… Kaž­kaip prie to bu­vo pri­ei­ta ir tas pro­ce­sas čia la­bai svar­bus.

Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė, ko­men­tuo­da­ma si­tu­a­ci­ją, sa­vo tin­kla­raš­ty­je kri­ti­kuo­ja Sei­mo na­rių iš­si­la­vi­ni­mo spra­gas. Tuo, ži­no­ma, nie­kas ne­abe­jo­ja, ta­čiau ne čia, ma­no gal­va, rei­kė­tų dė­ti ak­cen­tą šio­je is­to­ri­jo­je. Ne iš­si­la­vi­ni­mo sto­ka su­ke­lia troš­ki­mą po­li­ti­nės ga­lios prie­mo­nė­mis cen­zū­ruo­ti žo­džio lais­vę. Ir net ne cen­zū­ra čia tu­rė­tų bū­ti cen­tri­nis kri­ti­kos ob­jek­tas – tai tik pa­da­ri­nys to, ką kai ku­rie in­te­lek­tu­a­lai pa­va­di­no re­li­gi­niu fa­na­tiz­mu. Tai tik nuo­sek­liai die­gia­mos kle­ri­ka­liz­mo po­li­ti­kos re­zul­ta­tas. Kle­ri­ka­liz­mo – re­li­gi­jos ir po­li­ti­kos jun­gi­nio, ku­ria­me ra­di­ka­li­zuo­ja­si tiek vie­na, tiek ki­ta: re­li­gi­ja iš as­me­ni­nio ti­kė­ji­mo mo­da­lu­mo tam­pa re­li­gi­niu fa­na­tiz­mu (čia ti­kė­ji­mas dings­ta, re­li­gi­ja tam­pa tik po­li­ti­nio vei­ki­mo įran­kiu), o po­li­ti­ka iš idė­jų įvai­ro­vės mo­da­lu­mo tam­pa be­kom­pro­mi­sės ga­lios apa­ra­tu. Tie­sa, ver­ta pa­žy­mė­ti, kad kle­ri­ka­li­nė val­džia taip ap­svai­gi­na są­mo­nę, jog pas­ta­ro­ji ku­ria net pa­tį Cas­tel­luc­ci pra­noks­tan­čius siu­že­tus – Sei­mo po­sė­džių sa­lė­je pa­sie­ku­si tran­są vie­nos iš re­zo­liu­ci­jų au­to­rė Vi­li­ja Alek­nai­tė-Ab­ra­mi­kie­nė pa­siū­lė pri­šla­pin­ti pie­tau­jan­čiam kul­tū­ros mi­nist­rui Arū­nui Ge­lū­nui į lėkš­tę.

Bet tai smul­kme­na, nu­blanks­tan­ti prieš tai, kaip ir ko­kiu mas­tu kle­ri­ka­liz­mas, vi­sais įma­no­mais bū­dais pa­nei­giant kon­sti­tu­ci­nį vals­ty­bės ir re­li­gi­jos at­ski­ru­mo prin­ci­pą, yra įsi­ga­lė­jęs val­džio­je. Šis at­ve­jis, kai ban­do­ma už­draus­ti spek­tak­lį fa­na­tiš­kai lai­kan­tis krikš­čio­niš­kų dog­mų vals­ty­bi­niu ly­giu, – vie­nas iš gau­sy­bės, kai po­li­ti­niai spren­di­mai, su­si­ję su vi­sais pi­lie­čiais, pri­ima­mi va­do­vau­jan­tis to­mis dog­mo­mis ir tie­sio­giai į po­li­ti­nių spren­di­mų pro­ce­są įsi­trau­kiant Baž­ny­čios hie­rar­chams ir lo­bis­tams. Tad šiek tiek gai­la, jog me­ni­nin­kai ir in­te­lek­tu­a­lai vie­ša­me krei­pi­me­si prieš žo­džio lais­vės ri­bo­ji­mą ne­už­si­mi­nė apie tai, kad už cen­zū­ros sto­vi ele­men­ta­rus kle­ri­ka­liz­mas – ne­tei­sė­tai re­li­gi­niu fa­na­tiz­mu grįs­ta po­li­ti­ka. Nes me­ni­nin­kų ir in­te­lek­tu­a­lų ko­va už žo­džio lais­vę šiuo at­ve­ju reiš­kia ko­vą už se­ku­lia­rią vals­ty­bę, ku­ri ne­bū­tų val­do­ma tam­siais re­li­gi­nio fa­na­tiz­mo po­stu­la­tais, kur ga­lė­tų eg­zis­tuo­ti net ir tas žo­dis, ku­ris ne­bū­ti­nai ati­tin­ka krikš­čio­niš­ką mo­ra­lę ar dog­mų rin­ki­nius, nes mo­ra­lių yra daug ir įvai­rių. Kur me­nas, prieš iš­vys­da­mas die­nos švie­są, ne­tu­rė­tų bū­ti ap­ro­buo­tas Baž­ny­čios hie­rar­chų ar krikš­čio­niš­kų po­li­ti­kų.

Svar­bu stab­dy­ti kle­ri­ka­li­za­ci­jos pro­ce­sus ypač dėl to, kad kuo to­liau, tuo la­biau jie įsi­tvir­ti­na ir įtei­si­na sa­ve. Jei be di­des­nio šur­mu­lio ne­va se­ku­lia­rio­je vals­ty­bė­je pa­vyks­ta dviem sa­vi­val­dy­bėms pri­im­ti Kris­taus Ka­ra­liaus in­tro­ni­za­ci­jos ak­tus, per­lei­džian­čius val­džią Jė­zui, jei įpras­ta, kad Vy­riau­sy­bė de­ri­na įvai­rius tei­sės ak­tus su Lie­tu­vos Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­ja, jei baž­ny­ti­nin­kai ga­li per Sei­mo na­rius da­ry­ti sva­rią įta­ką įsta­ty­mų pri­ėmi­mui ar at­me­ti­mui, jei yra kvie­čia­mi į frak­ci­jų po­sė­džius, da­ly­vau­ja Sei­mo ko­mi­te­tų po­sė­džiuo­se, agi­tuo­ja baž­ny­čio­se, at­vi­rai re­mia kon­kre­čias po­li­ti­nes jė­gas ir gau­na po­li­ti­nį at­ly­gį, t. y. tu­ri re­a­lią po­li­ti­nę ga­lią sa­vo ran­ko­se, jei vi­sa tai yra nor­ma, tai ko­dėl gi ne­pa­cen­zū­ra­vus vie­no ki­to ne­pa­to­gaus spek­tak­liu­ko? Pas­kui, kaip sa­ko re­ži­sie­rius, dar ir ko­kios kny­gos, fil­mo, kal­bė­ji­mo ir vie­nos ki­tos as­me­ny­bės? Jei re­li­gi­niai fa­na­ti­kai ir kle­ri­ka­lai tu­rės įžū­lu­mo to įsi­geis­ti – su­lauk­si­me ir ši­to.

Dėl kle­ri­ka­lų cen­zū­ros ne­pri­im­ta ne­ma­žai rei­ka­lin­giau­sių įsta­ty­mų, kai ku­rie pri­im­ti tik po il­gų ko­vų, bet tai ma­žai ką jau­di­na. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad kle­ri­ka­liz­mo po­li­ti­ka per šiuos veiks­mus yra de fac­to sa­ve įtei­si­nu­si ne tik įsta­ty­mų lei­džia­mo­jo­je val­džio­je, bet ir po­li­ti­nia­me dis­kur­se. Ma­žai ką ste­bi­na, kai kaip po­li­ti­niai ar­gu­men­tai pa­tei­kia­mos re­fe­ren­ci­jos į Bib­li­ją ar­ba to­kie pa­sa­žai (šis – tos pa­čios Ab­ra­mi­kie­nės): „Įsi­vaiz­duo­ki­me ki­tą si­tu­a­ci­ją, jei­gu da­bar čia at­ei­tų ir at­si­sės­tų į mū­sų tar­pą Jė­zus. [...] Aš la­bai no­rė­čiau pa­ma­ty­ti, jei jis at­ei­tų vi­sas žaiz­do­tas…“

Ta­čiau rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad kle­ri­ka­liz­mas – ne nuo­šir­daus ti­kė­ji­mo per­do­za­vi­mo ša­lu­ti­nis po­vei­kis, o ele­men­ta­ri po­li­ti­nė stra­te­gi­ja, ku­rio­je to ti­kė­ji­mo nė su ži­bu­riu ne­ra­si. Čia re­li­gi­ja pa­si­nau­do­ja­ma kaip įran­kiu, prie­mo­ne po­li­ti­nei ga­liai pa­siek­ti. Vi­si tie kūk­čio­ji­mai „Ša­lin ran­kas nuo Jė­zaus pa­veiks­lo!“ Sei­mo sa­lė­je tė­ra po­li­ti­nis (ir rin­ki­mų) šou.

Pa­bai­go­je – iro­niš­kas pa­sa­žas Cas­tel­luc­ci te­ma. Vil­niu­je, Ku­ni­go Bro­niaus Lau­ri­na­vi­čiaus sto­te­lė­je, riog­so krau­pi krau­jais ap­si­py­lu­sio Jė­zaus, vel­kan­čio gi­gan­tiš­ką kry­žių, skulp­tū­ra, iš­kal­ta iš ak­mens. Vaiz­das, pa­ti­kė­ki­te, nu­tei­kian­tis ne­kaip… Ne­ga­na to, ta­me skve­re vi­sa­da pil­na ba­lan­džių, ku­rie skulp­tū­rą aiš­kiai lai­ko tuš­ti­ni­mo­si vie­ta, tad mū­sų ak­me­ni­nis Jė­zus – pa­sa­ky­siu tie­siai – nuo­la­tos ap­te­kęs ba­lan­džių iš­ma­to­mis. Kai lie­taus ne­bū­na il­giau – vi­su tuo ap­te­ku­si skulp­tū­ra krau­pu­lį pa­dvi­gu­bi­na. Tad kur tie ver­kian­tys at­ei­ti­nin­kai, kur Sei­mo re­zo­liu­ci­jos, kur Ab­ra­mi­kie­nės grau­du­lin­gos ei­lės? Jei­gu kle­ri­ka­lams re­li­gi­niai sim­bo­liai to­kie šven­ti ir ne­lie­čia­mi – tai, ger­bia­mie­ji, lai­ky­ki­tės nuo­sek­lu­mo ir ne­del­siant skelb­ki­te krikš­čio­niš­ką­jį dži­ha­dą vals­ty­bės var­du, o jei re­li­gi­niai sim­bo­liai jums tik po­li­ti­ka ir po­li­ti­nio šou įran­kiai – tai bū­ki­te są­ži­nin­gi.

Bū­ki­te są­ži­nin­gi ir pri­pa­žin­ki­te, kad re­li­gi­ją nau­do­ja­te po­li­ti­nei ga­liai įgau­ti, kad ji tik­tai pa­ran­kus vėz­das, kad vie­na ar ki­ta Bib­li­jos ei­lu­tė jums yra ne as­me­ni­nio ti­kė­ji­mo šal­ti­nis, o pa­grin­das ką nors už­draus­ti ar pa­nie­kin­ti, kad ti­kė­ji­mo klau­si­mai ir in­ter­pre­ta­ci­jos jū­sų vi­sai ne­do­mi­na. Ant­raip Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis – gi­liai krikš­čio­niš­kas spek­tak­lis, kaip tvir­ti­na dau­gu­ma jį ma­čiu­sių­jų, – bū­tų pa­si­tik­tas su džiaugs­mu, o ne su pro­tes­tu ir cen­zū­ra.