Indėnai miršta geriau

AUD­RA BA­RA­NAUS­KAI­TĖ

Ve­ru­tės Lap­cius am­si už tvo­ros. Mie­las, di­de­lis, gau­ruo­tas ir lė­tas. Ve­ru­tė sa­ko, kad la­bai ne­gra­žus, o mums at­ro­do, kad jis – as­me­ny­bė.

Aiš­ku, sa­vo die­nas as­me­ny­bė stu­mia ne itin įdo­miai. Pri­riš­tas prie bū­dos, viš­tų kai­my­nys­tė­je, tai­gi – pa­že­min­tas… Už­va­kar jam at­ve­žiau di­de­lį kau­lą – prieš ke­le­rius me­tus bu­vom ga­vę žvė­rie­nos, už­si­šal­dė­me ir pa­mir­šom. Ka­me­rą rei­kė­jo iš­tuš­tin­ti ir su­le­dė­ju­sią mė­są iš­me­čiau į šiukš­lia­dė­žę. Ta­da pri­si­mi­niau, kad tai, kas įšą­la le­dy­nuo­se, iš­si­lai­ko tūks­tan­čius me­tų. At­si­pra­šiu­si vi­sų pa­sau­lio ma­mu­tų, iš šiukš­lia­dė­žės mai­še­lį iš­trau­kiau. Mė­są at­šil­dėm, už­ma­ri­na­vom ir iš­troš­ki­nom.

Kai su­val­gai žvė­rie­nos, ap­ima ne­nu­sa­ko­mas pil­nat­vės jaus­mas, tą ga­liu pa­sa­ky­ti vi­siems ve­ge­ta­rams. Ma­nau, Lap­cius pri­tar­tų – kiau­rą die­ną grau­žė tą kau­lą, va­ka­re stro­piai už­ka­sė, ry­tą iš­si­ka­sė ir la­bai py­ko ant viš­tų, ku­rios ap­link šmi­ri­nė­jo. Nak­tį pa­lei­do jį pa­laks­ty­ti, kas nu­tin­ka ne taip ir daž­nai. Ki­tą die­ną įli­pau į jo…

– Ką taip su­si­kau­pu­si da­rei ant liep­te­lio? – klau­sia Ve­ru­tė.

Ką, ką? Aiš­ku, ką… Nors ne taip ir svar­bu… Jau dvi sa­vai­tes mū­sų eže­re ma­tau bal­tą ger­vę.

Gal Pu­ti­nas ne tą kryp­tį pa­ro­dė ir ji ne ten nu­mig­ra­vo, bet la­bai jau gra­žiai at­ro­do tu­pė­da­ma ant gre­mėz­diš­ko šiekš­to. Van­duo eže­re nu­ri­męs, su vis­kuo su­si­tai­kęs, jo pa­vir­šiu­je plū­du­riuo­ja pa­var­gę alks­nių la­pe­liai, ta­čiau kai va­ka­ro sau­lė ap­lie­ja jį raus­vu per­la­mut­ru, bal­ta ger­vė pri­lygs­ta šim­tui fla­min­gų.

Vie­no­je vie­to­je ji ne­nu­stygs­ta, iš­ban­do net mū­sų pa­lai­kį liep­tu­ką. Kar­tais ima tik­rin­ti vi­są pa­kran­tę – jei bū­tų šuo, ma­ny­čiau, kad žy­mi­si te­ri­to­ri­ją; man pa­kan­ka kils­tel­ti gal­vą nuo že­mės bet ku­ria kryp­ti­mi ir kas­kart pa­ma­tau, kaip virp­te­li bal­tas jos si­lu­e­tas.

Mū­sų gat­ve­lė ma­ža, bet jo­je net­gi du Ka­ziu­kai. Vie­ną jų va­di­nam Pa­tru­liu. Jis vi­sur – ne­svar­bu, esi at­va­žia­vęs ir ei­ni į…, ruo­šies iš­va­žiuo­ti ir ei­ni iš…, ei­ni per… ar pro…, vi­sur ma­tai jį, pa­na­šiai kaip tą ger­vę.

Ne­ži­nau, ar jam dvi­de­šimt, ar aš­tuo­nias­de­šimt. Akys kak­to­je kaip aust­ra­lų abo­ri­ge­no. Jo šu­niu­kas į jį la­bai pa­na­šus. Jie daž­nai abu vaikš­ti­nė­ja, tiks­liau, vie­nas ki­tą tem­pia pa­kai­to­mis, ma­nau, Dia­ne Ar­bus pro juos tik­rai ne­pra­ei­tų.

Ki­tą Ka­ziu­ką va­di­nam In­dė­nu. Me­tų jam ne­ma­žai, bet dirb­ti nie­kad ne­mė­go. Kol bu­vo gy­va jo te­ta ir ga­lė­jo žu­vį va­ly­ti, Ka­ziu­kas per die­nas gau­dė ka­ro­sus. Meš­ke­rė, ki­bi­rė­lis, ap­skri­ti juo­di aki­niai, be­re­tė ant šo­no – iš akies trauk­tas ka­ti­nas Ba­zi­li­jus.

Su­te­mus jo ve­ran­do­je kar­tais ple­ve­na žva­ku­tė. Du juo­di si­lu­e­tai prie sta­lo. Sė­di, ge­ria pils­tu­ką, „bl…“, „na ch…“, sa­ko. Kar­tais pa­vy­džiu… Juk jei aš ir Ka­ziu­kas kas­dien po tru­pu­tį nu­mirš­tam, tai ko­dėl man at­ro­do, kad Ka­ziu­kas mirš­ta ge­riau?

Į se­niai pjau­tą žo­lę pro tan­kias ša­kas pra­si­sprau­dęs šlumš­te­li obuo­lys. Va­sa­rai bai­gian­tis so­dy­ba pri­me­na nu­dreng­tas de­ko­ra­ci­jas. Die­na ap­si­niau­ku­si, ma­no ger­vė styp­so įtrau­ku­si kak­lą, kar­tais ly­ja lie­tus… Ne­bė­ra čia nė vie­no fla­min­go.