Bitnikas šalikelėje: neatitikimų diskurso variacija
MAKSIM IVANOV
Kerouaco ir Co. skaitymo ir vertimo galimybės
Visiems įprasta, kad į lietuvių skaitytoją Houldenas Kolfildas kreipiasi daugiskaitos antruoju asmeniu: „Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo…“ Toks kreipinys steigia individualų skaitytoją kaip kolektyvinio darinio narį, kaip vieną iš aibės žmonių visame pasaulyje su ta pačia knyga rankose ar esančių toje pačioje sanatorijos patalpoje su Houldenu. Individualus skaitymo aktas koduojamas kaip bendro, globalaus skaitymo akto dalis. (Beje, kita galimybė, kad tai pagarbia forma kreipiamasi į vieną asmenį, atkrinta dėl atitinkamų veiksmažodinių formų nebuvimo, pvz.: „Jeigu nesat apie jį girdėję…“ vietoj „girdėjęs / girdėjusi“, „Bent jau reklamas tai tikrai esat matę“ vietoj „matęs / mačiusi“ ir t. t.*) Angliškąjį „you“, žinoma, galima buvo versti keleriopai, ir vertėjui Povilui Gasiuliui teko pareiga nuosekliai išanalizuoti pasirinktą kūrinį, kad galutinis sprendimas būtų pagrįstas. Antra vertus, nederėtų pamiršti, kad bet koks išverstas kūrinys nėra ir negali būti originalo kopija, jis realizuoja tik vieną iš galimų interpretacijų ir sykiu pats yra tarsi naujas kūrinys. Kitas vertėjas gal verstų kitaip ir jo vertimas kurtų kitokią skaitymo patirtį. Tiesą sakant, amerikiečių literatūros tyrinėtojas Michaelas Cowanas yra įtikinamai parodęs, kad romano „Rugiuose prie bedugnės“ nominali auditorija yra vienaskaitinė, t. y. „you“ turėtų būti (ir anglakalbio skaitytojo veikiausiai yra) suprantamas kaip lietuvių „tu“. Tad lietuvių skaitytojas Salingerio kūrinį skaito kitaip negu jo kolega JAV. Net mažiausios vertimo smulkmenos lemia visiškai skirtingą to paties kūrinio skaitymo patirtį ir padėtį įvairių kultūrų laukuose.
Nuo šio pavyzdžio pereisiu prie pagrindinių mano rašinio objektų, t. y. Jacko Kerouaco romano „Kelyje“, jo ekranizacijos ir termino „bitnikas“ vartojimo. Verčiant Kerouacą taip pat pasitaikė abejotinų sprendimų ir net nesusipratimų. Pavyzdžiui, dainininkė Billie Holiday pirmajame vertimo leidime buvo virtusi Biliu Holidėjumi. Savo partiją sužaidė ir lietuvių gramatika: Carlo Marxui tapus Karlu Marksu, skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis, kad Kerouacas apie XIX a. vokiečių filosofą nė nebuvo girdėjęs ir savo veikėjui tokį neatsitiktinį vardą suteikė būtent atsitiktinai. Kiek svarbesnis dalykas yra Dino Moriarčio kalbėjimo būdas, kuris pirmuosiuose vertimo puslapiuose (nors pasakotojas atkreipia mūsų dėmesį į jo „anų laikų stilių“) žodyno ir sintaksės atžvilgiu visgi nedaug tesiskiria nuo jo kalbėjimo likusioje knygos dalyje, nors Kerouaco originale Dino kalbos raida iš negyvos, pseudoakademinės į energingą, gaivališką ir, baigiantis pasakojimui, netvirtą, vapamą yra labai svarbi ir nesyk akcentuojama. Atlikę nuodugnią lyginamąją analizę, be abejonės, rastume labai daug alternatyvias prasmes kuriančių neatitikimų, bet lietuviško „Kelyje“ atvejis įdomesnis nei „Rugiuose prie bedugnės“ pirmiausia dėl kitko – Kerouaco romano vertimas pats yra tik viena iš ištiso neatitikimų diskurso sudedamųjų dalių.
Viena vertus, mūsų kultūros erdvėje apskritai trūksta straipsnių ir tyrimų, kuriais būtų siekiama sistemingai apsvarstyti romano „Kelyje“ (ir visos vadinamųjų bitnikų literatūros) svarbą pasaulinės literatūros istorijai, remiantis minėto kūrinio leksinės, naratyvinės, semantinės ir kitų plotmių analize. Taip pat nesama ir išsamesnių studijų, skirtų kūrinyje plėtojamoms temoms, įvaizdžiams ar tropams**. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslinių publikacijų duomenų bazėse man pavyko rasti vos vieną darbą, kurio objektas yra romanas „Kelyje“ (2011 m. VU Filologijos fakultete apgintas bakalauro darbas). Kokios tad yra esamos situacijos pasekmės (o gal tai kaip tik jos priežastys?) – ne visai kritiškas ir ne visai atsakingas požiūris į literatūrą, kai pasitenkinama teiginiais be argumentų, išvadomis be analizės.
Šių metų balandžio 3 d. klube „SoulBox“ vykusio Kerouacui skirto renginio metu Williamo S. Burroughso „Nuogo kąsnio“ vertėja Gabrielė Gailiūtė teigė, kad Kerouacas neturėjo stiliaus ir aiškiai apibrėžtos vertybių sistemos. Teiginys skambėjo įtartinai, juolab kad renginio pradžioje vertėjas ir leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka citavo rašytojo interviu, kuriame pastarasis akcentavo spontanišką rašymą ir skeptiškai atsiliepė apie smulkmenišką tekstų redagavimą ir tobulinimą, nes tai galiausiai paverčia juos negyvais. Rašytojas savo propaguojamą rašymo būdą prilygino baro aplinkoje bičiuliams pasakojamai istorijai, kai pasakojimo efektą kuria taikliai parinkti žodžiai, pasakojimo glaustumas ir nuoseklumas, o bet koks trūkis ar kalbančiojo grįžimas atgal, kad pasitaisytų ar patikslintų vieną ar kitą detalę, automatiškai reiškia klausytojų dėmesio praradimą. Nors apie tai renginio metu nebuvo kalbama, galima bendrais bruožais prisiminti, kad Kerouacas drauge su kitais vadinamaisiais bitnikais modernistų polinkį į formalizmą ir akademizmą manė esant nebeefektyvų kūrybai, kuria mėginta reflektuoti individo ir bendruomenės būseną pokario JAV visuomenėje, ypač turint omeny po karo gerokai pasikeitusias gyvenimo sąlygas. Literatūros ir poezijos kilmę jie siejo su šventumu, ekstaze, gyva patirtimi, kūniškumu, buitimi ir kitais veiksniais, lig tol buvusiais aukštosios kultūros paribyje, todėl šių rašytojų kūryboje nemažai dėmesio skiriama intymiausiems, neretai gėdingiems ir „nedekoratyviems“ žmogaus gyvenimo aspektams, piešiami veikėjai, kurių veiksmų programa ir samprotavimai priešpriešinami visuomenėje pripažintoms moralės normoms ir valstybėje galiojantiems įstatymams. Yale’io universiteto profesorė Amy Hungerford yra pažymėjusi Kerouaco siekį priartinti literatūrinę kalbą prie šnekamosios, „socializuoti“ rašytinio diskurso gramatiką, žodyną ir ritmiką. Kaip žinoma, daugmaž tuo pat metu Prancūzijoje Roland’as Barthes’as kaip tik šį literatūros siekį konceptualizavo kaip svarbiausią, utopinį rašytinės kalbos projektą. Turint visa tai omenyje, buvo gan keista minėtame renginyje (kaip buvo galima suprasti, jame dalyvavo vieni pagrindinių Kerouaco ir jam artimų rašytojų kūrybos žinovų Lietuvoje) išgirsti tokį kategorišką vertėjos tvirtinimą.
Antra vertus, mūsuose yra paplitęs nekorektiškas termino „bitnikas“ vartojimas. Lietuvos kultūros erdvėje tapo įprasta bitnikais (arba neva autentiškiau – bytnikais) vadinti Kerouacą, Alleną Ginsbergą, Burroughsą ir būrį kitų su jais susijusių rašytojų. (Iki šios rašinio vietos vengiau to termino ir tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad ten, kur buvau priverstas kaip nors įvardyti minėtus rašytojus, rašiau „vadinamieji bitnikai“.) Anglų kalboje šie rašytojai vadinami „the Beats“ arba „the Beat Generation“, o jų literatūra – „the Beat literature“. Taigi „Beat“ yra žodis, skirtas įvardyti akademinėje aplinkoje (Kerouacas, Ginsbergas ir keletas kitų grupės narių susipažino prestižiniame Kolumbijos universitete Niujorke) užgimusį literatūrinį judėjimą, padariusį didžiulę įtaką progresyviajai šeštojo ir septintojo dešimtmečio minčiai pasaulyje. Yra ir kitas žodis – „beatnik“ (sudarytas iš „Beat“ ir „Sputnik“), dažnai vartotas to laikotarpio amerikiečių žiniasklaidoje įvardyti jaunuoliams, linkusiems į hedonizmą, lytinį ištvirkavimą ir nusikalstamumą bei turintiems savitą žargoną ir aprangos stilių. Tarp abiejų sąvokų yra konkretus ryšys – „beatnik“ yra paviršutiniškų „Beat“ kultūros bruožų personifikacija. Beretę, dryžuotus marškinėlius ir akinius nuo saulės dėvintis, ožio barzdelę puoselėjantis, nuo svaigalų apkvaitęs, improvizuotais poezijos skaitymais tokį gyvenimo būdą šlovinantis „beatnikas“ tapo stereotipu, pajuokos objektu to meto spaudoje, televizijos ir radijo laidose, serialuose, filmuose, beletristikoje. Kerouacas stipriai dėl to išgyveno ir kratėsi bet kokių pokalbių apie „beatnikus“. Kitaip tariant, žodis „beatnik“ nevartotinas kalbant apie Kerouacą, Ginsbergą, Burroughsą ir jų bičiulius, jų literatūrą ar jų pažiūras, jis veikiau sietinas su socialiniu reiškinio aspektu: „Beat“ idėjų išpopuliarėjimu ir iškraipymu, kurį lydėjo jų literatūros kanonizavimas.
Vis dėlto Lietuvoje į šią skirtį neatsižvelgiama: romanas „Kelyje“ jau ne vieną dešimtmetį vadinamas „bitnikų Odisėja“ (kartais „bitnikų Biblija“), tokį požiūrį matome ir filmo „Kelyje“ anonsuose ir reklamose; Kerouaco, Ginsbergo ir Burroughso trijulė įvairiose knygose vadinama „bytnikų kartos šerdimi“ ar kaip nors panašiai; bitnikais minėtų rašytojų grupė buvo vadinta „SoulBox“ renginyje ir su juo susijusiose publikacijose; kartais per santykį su bitnikais apibrėžiami kiti rašytojai, pvz., Richardas Brautiganas („tiltas tarp bytnikų ir hipių kartų“), ir t. t. Rugsėjo mėnesį Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje buvo rodoma speciali programa „Bitnikai kelyje“, kurioje buvo pristatyti keturi filmai, tarp jų „Ištakos: bitnikų ir palūžusios kartos istorija“***. Šiame filme ir „Beats“, ir „beatniks“ buvo verčiami vienodai – bitnikai, neatsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis filme vartojamos tos dvi skirtingos sąvokos****. Filme pasirodo nemaža dalis svarbių „Beat“ judėjimui asmenybių, tokių kaip Herbertas Huncke’as, Gary Snyderis ir Lawrence’as Ferlinghetti, bet jos niekaip nepristatomos, tik vardais. Tai suprantama: filmas sukurtas JAV televizijai, taigi pirmiausia JAV žiūrovams, gyvenantiems anos kultūros tąsoje ir gerai tas asmenybes žinantiems. Panašiai kaip lietuvių televizijai sukurtame filme nereikėtų jokių papildomų paaiškinimų prie, pvz., Tomo Venclovos ar Jurgio Kunčino pavardžių. (Beje, pirmuosiuose dviejuose romano „Kelyje“ lietuviškuose leidimuose – 1972 ir 1991 m. – buvo išspausdinti ir keli paaiškinimų puslapiai.) „Ištakose“ taip pat šmėsteli Johno Clellono Holmeso romano „Go!“ viršelis, apie kurį atskirai nekalbama, o visgi šis romanas savaip svarbus: jis laikomas pirmuoju literatūros kūriniu, kuriame aprašyta „Beat“ karta – šiaip ar taip, tai irgi ištakos, o apie Holmesą ir jo kūrinį Lietuvoje, kiek žinau, dar nėra rašyta. Ir čia įžvelgiu esminį paradoksą: kultūroje, kurioje „Beats“ atsainiai verčiama kaip „bitnikai“, matyt, vis dėlto tikima, jog žiūrovui (ar skaitytojui) nereikalinga kultūros istorikų ar literatūros tyrinėtojų pagalba, kad būtų galima iš laiko atstumo suvokti sudėtingą svetimos kultūros kontekstą, kurio esminiai aspektai filme net neaiškinami, o pristatomi kaip savaime suprantami. Nors žinau, kad filmas parinktas kaip tik tuo tikslu – supažindinti žiūrovą su svarbaus amerikiečių ir pasaulinės kultūros reiškinio ištakomis, manau, efektas gali būti priešingas, tik sustiprinantis ir taip iškreiptą vaizdą apie „Beat“ judėjimą.
Kerouacui žodis „Beat“ turėjo bent tris susipynusias reikšmes: nuovargis / palūžimas (to be beat), beatifikacija / palaiminimas (beatification), džiaugsmingumas (to be upbeat). Pridėkime kiek akivaizdesnę muzikinę konotaciją: ritmas (to feel the beat). Esama tekstų, kur „Beat Generation“ verčiama kaip „sutriuškintųjų“, „palūžusiųjų“ ar „palūžusioji karta“ (plg. „prarastoji karta“), kitur (tarkim, „Kelyje“ vertėjos Irenos Balčiūnienės straipsniuose) – kaip „palaimintoji karta“. Pirmasis mano pasiūlymas yra apsistoti ties šiais variantais, pirmenybę teikiant „palaimintajai kartai“ dėl religinės nuorodos (religija buvo svarbi bent daliai grupės), ir eliminuoti „bitnikus“, tiksliau, įtvirtinti skirtį tarp „Beats“ ir „beatniks“. Antrasis pasiūlymas yra greta to kultūrinėje spaudoje įteisinti neišverčiamojo keturreikšmio angliško žodžio „Beat“ rašymą kabutėse arba tiesiog kursyvu. Žodelį „Beat“ būtų galima vartoti kalbant ne tik apie patį judėjimą, bet ir apie individualius rašytojus (pvz., „Beat“ rašytojas Jackas Kerouacas), ypač tais atvejais, kai būtų siekiama išvengti gremėzdiškų konstrukcijų (pvz., „palaimintųjų kartos“ atstovas rašytojas Jackas Kerouacas). Kaip tik čia ir išryškėja priežastis, dėl kurios buvo taip patogu vartoti sąvoką „bitnikas“, bet svarbu pabrėžti, kad termino „Beat“ neišverčiamumas (beje, ne toks jau retas atvejis) nereiškia, kad vietoj jo turėtume vartoti kitą, nekorektišką ir kone priešingą terminą. Kalbant semiotiniais terminais, nė viena iš semų, pavaldžių leksemai „Beat“, nesutampa su kuria nors leksemai „beatnik“ pavaldžia sema. Todėl terminas „bitnikas“ neturėtų būti vartojamas aptariamoje situacijoje.
Dėl romano ekranizacijos (rež. Walter Salles, 2012) per daug neišsiplėsiu. Kiekvienas romano „Kelyje“ skaitytojas be jokių sunkumų atpažins fabulos ir nuotaikos pokyčius filme: tos ar anos scenos romane nebuvo, ta frazė ar objektas romane pasirodo kitu momentu, to fragmento nuotaika ar tų veikėjų santykiai knygoje yra kitokie ir t. t. Tačiau, ko gero, bus sunkoka nustatyti grynai literatūrinių Kerouaco kūrinio savybių visumos santykį su kinematografinių ekranizacijos savybių visuma, nes pritrūksime kaip tik tos tekstų bazės, akademinio pamato, galimybės nuo ko nors atsispirti. (Čia dar nekalbu apie atitinkamo kino teorijos žinių pamato buvimo klausimą.) Apskritai, visiems dar dvejojantiems rekomenduoju pažiūrėti filmą, o kartu pasiūlysiu vieną, mano manymu, vaisingą jo refleksijai kategoriją: kanoniškumas / avangardiškumas. „Kelyje“ buvo šeštojo dešimtmečio JAV literatūros avangardas, o ar toks šiuolaikinio kino kontekste yra Salleso filmas? Ir, kita vertus, ar filme remiamasi kanonine romano interpretacija, ar vis dėlto nuo jos nukrypstama ir pasiūlomos alternatyvios teksto vertinimo strategijos?
Baigdamas norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad nekritiškas – ir tuo labiau klaidingas – tokio kultūrinio reiškinio kaip „Beat“ literatūrinis sąjūdis supratimas ir apropriacija reiškia, kad greičiausiai būsime susidarę ribotą ir iškreiptą visos XX a. amerikiečių kultūros vaizdą.
___
* Cituojama iš: J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės, Vilnius: „Alma littera“, 2003, p. 5 ir 6.
** Turiu omenyje tokio pobūdžio rašinius kaip Eriko R. Mortensono „Beating Time: Configurations of Temporality in Jack Kerouac’s On the Road“ (College Literature, 28 (3), 2001, prieinama http://www.jstor.org/stable/25112602).
*** Angl. k. „The Source: The Story of the Beats and the Beat Generation“ (rež. Chuck Workman, 1999). Atkreiptinas dėmesys į tai, kuris žodis verčiant tapo bitnikų.
**** Šioje vietoje galima užmesti akį į Charleso Bukowskio eilėraštį „tai, ko mums reikia“ ir jame veikiančio „seno bitnikų poeto“ įvaizdį (originale taip pat beatnik). Gedimino Puloko vertimas prieinamas tinklalapyje www.tekstai.lt.
