AGNĖ KARDELYTĖ. Eilės

Kol kas

Atrodo laukuos
Išsitiesčiau ant augt
Besiruošiančios pievos
Įsikabinčiau pirštais į dirvą
Ir išaugčiau liepa ar dobilu
Bites prisišaukčiau
Paukštį į širdį priimčiau
Matyčiau kiekvieną saulėtekį
Žinočiau žvaigždynai kaip sukasi
O kol kas
Miesto šviesa ryškesnė už dangų
Grindinys kietesnis už žemę

Kas man

Kas man tavo samsara
Tik dar vienas ratas vaizduotės
Lai sukasi greitai gyvenimai
Kol kelsimės rytą nušvisti

.

Iki stebuklai

Vakare ėjau į iki
Pirkt kažko vakarienei
Jau buvau prie kasos
Kai priešais stovėjusi moteris
Sudaužė butelį vodkos

.

Artima

Pauzės galiausiai užspaudžia mintis
Net jeigu po šimto gyvenimų —

Vyzdžiai ištvinsta rainelių ūkuose
Kvėpavimas tarsi
Povandeninis pulsavimas
Ąžuolo pošakniuos —

Trys broliai ir sesės devynios
Visi jie kvaileliai
Visi jie laimingi —

Vėjai per stuburą smelkiasi
Paukščiai čia taką suranda
Bet būna
Skrist toliau nebenori ir lizdą susisuka
Ir murkia plunksnelėse
Tuo tarpu
Juodvarnių pyktis saulėj nublunka
Ir daugiau nepažįsta jie skausmo

Vartosena

kad ir ką tu vartoji
noriu to dvigubai
sako jie
po meditacijos
į akis man žiūrėdami

Pasienio ruožas

Lašnoja
Į pakeles, žemuogėm ir žalčiais aplipusias
Aklos trobelės, miškai ir jazminai
Iš lėto atsikvepia
Kvepia žmogaus nebuvimas
Tik vietinis bomžas,
Ir tas, sekęs iš paskos,
Pailsta
Nutolsta
Neskaičiuojamos
Tįsta valandų gijos
Galiausiai
Dangaus gelmės bedugnystė
Mėlynumą atidengia
Pilna uogų bežodė burna
Ką aš galiu pasakyt
Kai kalba dievybės
Ką aš galiu pasakyt

.

Sesuo

Mano genai ne tie jau
Kodas užlūžo
Jų akyse anei žodžiuos
Nerandu savo atspalvio
Tiktai pas tave
Dar noriu užsukt
Tik tave dar jaučiu
Savo akiračiuos