Su­si­rin­ki­mo fe­no­me­nas

AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ

Iš­gir­du­sios, kad šau­kia­mas su­si­rin­ki­mas ar po­sė­dis (jau n-tasis šiais me­tais), ap­mirš­ta vi­sos re­gist­ruo­tos blu­sos, o ne­le­ga­lės, su­si­rin­ku­sios šle­pe­tes, ne­si­dai­ry­da­mos pa­bė­ga pas kai­my­ną. Iš pra­džių ši ži­nia at­ima ža­dą. Imi žiop­čio­ti kaip kir­čio lau­kian­tis kar­pis „Ma­xi­mos“ ak­va­riu­me. Pas­kui ban­dai des­pe­ra­tiš­kai ieš­ko­ti prie­žas­ties, pa­aiš­ki­nan­čios bū­si­mo su­si­rin­ki­mo bū­ti­ny­bę ir ne­iš­ven­gia­mu­mą. Kai ga­lu­ti­nai įsi­są­mo­ni­ni, kad ga­li­my­bės iš­si­suk­ti nuo po­sė­džio nė­ra jo­kios (ne­bent emig­ruo­tum), ap­ima pa­ni­ka. Kar­tais ją pa­ly­di ty­lus tarp­tau­ti­nis keiks­mas. Jis pa­de­da pri­si­jau­kin­ti min­tį, kad ke­le­tui va­lan­dų ju­dė­ji­mas lai­ke ir erd­vė­je bus ap­ri­bo­tas. Mak­si­ma­liai. O ta­vo po­rei­kiai su­menks iki mi­ni­ma­laus mas­te­lio. Su­si­rin­ki­mai eg­zis­tuo­ja ne­pri­klau­so­mai nuo in­di­vi­du­a­lių no­rų ir troš­ki­mų. Troš­ki­mus, pa­sak Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi, „ne­iš­ven­gia­mai ly­di iš­ban­dy­mai. Tik troš­ki­mų ma­ža ir vi­si jie abst­rak­tūs, o iš­ban­dy­mų – su kau­pu, ir vi­si jie kon­kre­tūs.“ Iš­ban­dy­mas su­si­rin­ki­mu – la­bai kon­kre­tus. Ir pa­si­kar­to­jan­tis – re­gu­lia­riai ar­ba ne.

Rei­kė­tų fil­muo­ti ne tik Sei­mo po­sė­džius, bet ir ei­li­nės įstai­gos dar­buo­to­jų su­si­rin­ki­mus. Daug įdo­mios in­for­ma­ci­jos tuo­se re­a­ly­bės šou ga­lė­tų ras­ti ro­ma­nų kū­rė­jai (hu­mo­res­kų au­to­riams te­lik­tų nu­pa­sa­ko­ti ma­ty­tus vaiz­dus – ir kū­ri­nys baig­tas). So­cio­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos stu­den­tams jie su­teik­tų aps­čiai me­džia­gos moks­li­niams dar­bams. Psi­cho­lo­gai ir psi­cho­te­ra­peu­tai, mū­sų sie­lų ir vi­so­kių ten ko­lek­ty­vi­nių bei in­di­vi­du­a­lių są­mo­nių ir pa­są­mo­nių blu­si­nė­to­jai, tu­rė­tų uni­ka­lią pro­gą ste­bė­ti sa­vi­čiau­sių as­me­ny­bės ti­pų el­ge­sį ir sa­vi­raiš­ką to­se stre­si­nė­se si­tu­a­ci­jo­se, ku­rios kar­tais pri­me­na pi­lie­ti­nio ka­ro ba­ta­li­jų sce­nas, kar­tais ima pa­nė­šė­ti į Ana­to­li­jaus Kaš­pi­rov­skio hip­no­zės se­an­sus, o ret­kar­čiais net­gi tam­pa kaž­ko­kio­mis po­stmo­der­no ins­ta­lia­ci­jo­mis – spal­vų ir triukš­mo daug, o pa­grin­di­nė min­tis iš­slys­ta, iš­skys­ta ar nu­skęs­ta be­ga­li­nių dis­ku­si­jų lin­mar­ko­je.

Štai su­si­rin­ki­mo pir­mi­nin­kas iš­kil­min­gai pra­ne­ša, kad šian­die­nos po­sė­džio dar­bot­var­kę su­da­ro aš­tuo­ni svar­būs klau­si­mai ir dar 13 „ei­na­mų­jų rei­ka­lų“. Ne­tu­rė­ję pro­gos da­ly­vau­ti su­si­rin­ki­muo­se ga­li pa­klaus­ti, kas gi tie „ei­na­mie­ji rei­ka­lai“. O, tai itin svar­būs rei­ka­lai ir rei­ka­liu­kai, ku­rie ei­na ei­na (nors gal tiks­liau bū­tų sa­ky­ti – slen­ka tar­si Ba­lio Sruo­gos ap­ra­šy­ti kli­pa­tos), ta­čiau nie­ka­da nie­kur ne­iš­vyks­ta. Nors eg­zis­tuo­ja ne vir­tu­a­lio­jo­je erd­vė­je, ne skait­me­ni­nė­je laik­me­no­je – su­ge­ba už­strig­ti pa­ti­ki­miau už pa­tį pa­ti­ki­miau­sią kom­piu­te­rį. Jie ne­ma­žė­jan­tys, ne­nyks­tan­tys ar­ba nuo­lat mis­tiš­kai at­si­nau­ji­nan­tys. Kaip Pro­me­tė­jo ke­pe­nys: die­ną mait­va­na­giai su­le­sa, per nak­tį – vėl svei­ku­tė­lės. „Ei­na­mie­ji rei­ka­lai“ ga­li su­kel­ti mig­re­ną net ir nie­ka­da ja ne­sir­gu­siam po­sė­džio da­ly­viui. Jaut­res­nės psi­chi­kos dar­buo­to­jui ky­la pa­vo­jus su­si­dur­ti su emo­ci­ne dep­ri­va­ci­ja, ku­ri rim­tai iš­kli­bins sa­vi­vaiz­džio ir sa­vi­ver­tės pa­ma­tus. „Ei­na­mie­ji rei­ka­lai“ pa­vo­jin­ges­ni už šal­tą­jį ka­rą ir Ta­li­ba­no su­ki­lė­lius, grės­min­ges­ni už eko­no­mi­kos eks­per­tų prog­no­zes ir link Že­mės skrie­jan­čią ko­me­tą. Ba­na­les­ni už te­li­ko blon­di­nes. Ir vi­sai ne­mo­bi­lūs. Su­ge­ban­tys ei­ti nie­kur ne­ju­dė­da­mi.

Tie­są sa­kant, tie rei­ka­lai ne­ža­da nie­kur emig­ruo­ti. Kur ra­si ki­tą to­kį Ede­ną, to­kią Pa­ža­dė­tą­ją že­mę kaip su­si­rin­ki­mas? Nie­kur, nors tūks­tan­tį ir vie­ną nak­tį ke­liau­tum, nors per­plauk­tum vi­sus van­de­ny­nus po vie­ną ar vi­sus iš kar­to, nors per­lip­tum eve­res­tus, ki­li­man­dža­rus ir ki­tas įveik­tas ir drą­suo­lių te­be­lau­kian­čias vir­šu­kal­nes. Žiū­rėk, pra­ėju­sį mė­ne­sį juos ap­ta­rė­me, iš­spren­dė­me, už­pro­to­ko­la­vo­me ar­ba pa­žy­mė­jo­me žen­klu „Ne pro­to­ko­lui“. Tai itin tin­ka­mas gri­fas, kai rei­kia pa­gąs­din­ti tą, ku­ris iš­drį­so per aukš­tai gal­vą pa­kel­ti (nėr ko ki­tiems sau­lę už­sto­ti), pa­sa­ky­ti, ką gal­vo­ja (gal­vo­ji­mas kenks­min­gas svei­ka­tai), ap­do­va­no­ti pro­jek­te ne­da­ly­va­vu­sius ko­le­gas (da­ly­va­vu­sie­ji iš pre­ten­den­tų į ap­do­va­no­ji­mus są­ra­šo iš­brau­kia­mi pir­miau­siai) ar nu­baus­ti ne­kal­tuo­sius (kad ne­ga­din­tų nuo­tai­kos sa­vo mo­ra­li­niu tvir­tu­mu ar (a)mo­ra­liais prin­ci­pais). Po mė­ne­sio – vėl tas pats.

Ką veik­ti su­si­rin­ki­mo me­tu, pri­klau­so nuo da­ly­vio in­te­lek­to, fan­ta­zi­jos, in­te­re­sų, svei­ka­tos ir ki­tų reikš­min­ges­nių ar sil­pnes­nių veiks­nių. Štai Jo­nė, įsi­tai­siu­si kam­pe, nie­kaip ne­ga­li ap­si­spręs­ti, ku­rį na­gų la­ką už­si­sa­ky­ti iš nau­jo­jo „Avon“ ka­ta­lo­go. Tas žals­vas ge­riau­siai tik­tų prie nau­jo­jo kos­tiu­mė­lio, ku­rį nu­si­pir­ko „Hu­ma­no­je“, bet per­si­kų spal­vos – šio se­zo­no ma­dos klyks­mas. O gal im­ti abu? Bet tai dau­giau kaip 40 li­tų, o at­ly­gi­ni­mas dar to­li… Vai­da įni­ku­si stu­di­juo­ja pai­nų mez­gi­mo raš­tą ir jau įsi­vaiz­duo­ja sa­ve pa­si­puo­šu­sią nau­ju megz­tu­ku. Mal­vi­na ne­pa­kel­da­ma gal­vos skai­to „Žmo­nes“, Lo­re­ta stu­di­juo­ja Hei­deg­ge­rį, o Di­na pleš­ki­na SMS net ne­žiū­rė­da­ma į te­le­fo­no mygtukus. Žvilg­te­liu į ki­tą pu­sę. Prie sie­nos sė­din­čios ko­le­gės ne­už­si­i­ma jo­kiais pa­ša­li­niais dar­bais, bet ne­si­klau­so, iš akių ma­tau – tik­rai ne­si­klau­so. Gal re­flek­tuo­ja nu­ė­ju­sio de­šimt­me­čio ak­tu­a­li­jas? O gal­būt įsi­gi­li­nu­sios į kū­ry­bi­nės vi­zu­a­li­za­ci­jos vin­gius ir tie­si­ą­sias. Sa­ko­ma, tai pa­žan­giau­sias ir pi­giau­sias bū­das įgy­ven­din­ti sa­vo lū­kes­čius. Ne­ti­ki­te? Bai­kit… Tik­rai ne­ti­ki­te? Tiek to, aš ir­gi ne­ti­kiu, bet pa­ban­dy­ti juk ga­li­ma. Su­si­rin­ki­mas tam – tin­ka­miau­sia vie­ta. Vai­kai ne­zir­zia, vy­ras ne­bam­ba. PMS simp­to­mai – ir tie su­švel­nė­ja. Kar­tais net vi­sai dings­ta. Va­dy­bi­nin­kai ne­siū­lo ga­lų ir via­sa­tų. Vi­ta­mi­nų ir kup­ra­nu­ga­rių vil­nos ant­klo­džių. Re­a­ly­bė čia tam­pa fik­ci­ja. At­virkš­čias pro­ce­sas taip pat įma­no­mas. Į su­si­rin­ki­mo erd­vė­lai­kį su­grą­ži­na ra­gi­ni­mas bal­suo­ti. Už ką ir dėl ko, su­vok­ti su­dė­tin­ga. Nes su­si­rin­ki­mo te­mą be ko­vos ir kon­ku­ren­ci­jos nu­ga­li Ju­lios Kris­te­vos „Maiš­to pras­mė ir be­pras­my­bė“. Taip įnin­ku aiš­kin­tis, ko maiš­te dau­giau – pra­smės ar be­pras­my­bės, kad vi­si „už“ ir „prieš“ virs­ta maiš­tu. Be pra­smės.

Il­giau iš­lik­ti su­si­rin­ki­mo erd­vė­je ir lai­ke ne­pa­pras­tai su­dė­tin­ga, vis ky­la ne­nu­ga­li­ma pa­gun­da pa­klai­džio­ti po dan­gaus pie­vas. O tai da­ry­ti aš la­bai mėgs­tu – mea ma­xi­ma cul­pa. Už­tat per su­si­rin­ki­mą sė­džiu per vi­du­rį, o ap­sau­gai su­stip­rin­ti įsi­tai­sau už pla­čios Pau­li­nos nu­ga­ros. Ži­no­ma, ne­pri­eš­ta­rau­čiau, jei prie­ky­je sė­dė­tų koks as­mens sar­gy­bi­nis Ke­vi­nas Cost­ne­ris, ga­lė­tų ir Mi­cha­e­las Doug­la­sas ar bent jau Žyd­rū­nas Sa­vic­kas įsi­tai­sy­ti, bet ta­da gal net kil­tų pa­gun­da už­dai­nuo­ti „Ja soš­la s uma, o mal­čik stran­nyj“. To­kios (ne)in­te­lek­tu­a­lios per­so­nos sten­gia­si iš­nau­do­ti su­si­rin­ki­mų lai­ką su di­džiau­siu nau­din­gu­mo ko­e­fi­cien­tu: su­si­tvar­kau ne­baig­tus do­ku­men­tus, ap­skai­čiuo­ju ne­su­skai­čiuo­tus ro­dik­lius, iš­spren­džiu 15 su­do­ku, nu­si­ra­šau nau­ją troš­ki­nio re­cep­tą (mais­to ga­mi­ni­mas nė­ra di­džiau­sias gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mas, bet ret­kar­čiais šei­mą pa­mai­tin­ti rei­kia, bent jau tą­dien, kai ne­bū­na su­si­rin­ki­mų). Skai­tau. Mąs­tau. Me­di­tuo­ju. Drau­gė nirš­ta: už va­lan­dos dai­lės ga­le­ri­jo­je pa­ro­dos ati­da­ry­mas, pas­kui vy­nas ir ne­įpa­rei­go­jan­tys pa­šne­ke­siai. Be jo­kių in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų. Be skai­čių. Re­gre­si­jų. Pro­gre­si­jų. Vil­tis, kad su­spės, pa­si­blaš­kiu­si už­dūs­ta. Šį su­si­rin­ki­mą ne­pri­si­kels. Ban­dau drau­gę ra­min­ti: „Lo­ok on the bright si­de of li­fe. Per­skai­tei pu­sę Al­fon­so An­driuš­ke­vi­čiaus (kny­gos). Li­te­ra­tū­ra juk ir­gi me­nas, nors ir ne pa­veiks­lai.“ Ne­nu­ra­mi­nu. Tik dar la­biau su­ner­vi­nu. „Dar kar­tą pa­ci­tuok tuos sa­vo an­glus – už­mu­šiu.“ Pri­si­me­nu „Mon­ty Pyt­hon“ fil­mo sce­ną, kur prie kry­žių pri­riš­ti kan­ki­niai dai­nuo­ja šią Eri­co Id­le’o dai­ną. Jiems pa­leng­vė­ja. Jie net ima šyp­so­tis. Drau­gė ne. Gal ir jai pa­leng­vė­tų, jei pa­ti už­dai­nuo­tų? Bet ne­be­siū­lau. Tę­siu maiš­to pra­smės ir be­pras­my­bės pa­ieš­kas Kris­te­vos ir su­si­rin­ki­mo (kon)teks­te.

Pra­ne­šė­jai kei­čia­si, klau­si­mai ir pro­ble­mos nie­kaip ne­iš­sen­ka. Ek­ra­ne mir­ga gra­fi­kai, len­te­lės, diag­ra­mos. Vi­zi­jos, mi­si­jos, pro­gre­si­jos, re­gre­si­jos… Kaž­kas skai­to, kaž­kas sva­jo­ja ar­ba mie­ga at­merk­to­mis aki­mis (gal kon­tem­pliuo­ja sap­nų vaiz­di­nius), kaž­kas skai­čiuo­ja kak­tu­so, džiūs­tan­čio ant pa­lan­gės, spyg­lius. Klau­sia­te, kas gi spren­džia vi­sus tuos kil­no­ja­mus ir ne­kil­no­ja­mus klau­si­mus? Koks įžū­lu­mas? Spren­džia­me mes, po­sė­džio da­ly­viai, ant­raip ko­gi čia pra­kai­tuo­ja­me ke­tu­rias va­lan­das? Spren­džia­me prie­šo­kiais tarp ki­tų jau mi­nė­tų ir li­ku­sių čia ne­pa­sa­ky­tų dar­bų, apie ku­riuos ir už­si­min­ti, sa­ky­čiau, bū­tų ne­etiš­ka.

Ne­pri­si­me­nu, nors bi­lo­bi­lą ge­riu vi­si me­tai, ka­da ir kas pri­sis­py­ręs tvir­ti­no, kad įmo­nės dar­buo­to­jų su­si­rin­ki­mai su­tei­kia ne­įkai­no­ja­mą pro­gą iš­spręs­ti vi­sas ne­ti­kė­tas ir nu­ma­ty­tas pro­ble­mas, su­da­ro są­ly­gas iš­kel­ti nau­jas idė­jas, ben­drau­ti, ben­dra­dar­biau­ti ir ki­taip nau­din­gai ko­mu­ni­kuo­ti dėl ben­drų įstai­gos tiks­lų. No­rė­čiau bent akies kraš­te­liu žvilg­te­lė­ti į to­kį su­si­rin­ki­mą. Ta­čiau ka­da ir ko­kio­je ga­lak­ti­ko­je vyks­ta pa­na­šūs su­si­rin­ki­mai – kol kas iš­si­aiš­kin­ti ne­pa­vy­ko.

Mū­sų su­si­rin­ki­mai – tik­ras ko­vos lau­kas, kur jau­ti, kad ner­vai su­dir­gę iki pa­vo­jin­gos per­kai­ti­mo ri­bos, kai ko­le­gų ne­be­ski­ri nuo te­ro­ris­tų ra­di­ka­lų, ke­lian­čių grės­mę vi­siems ap­skri­tai ir tau as­me­niš­kai. Ret­kar­čiais su­si­rin­ki­mas la­biau pri­me­na mar­sie­čių, pa­te­ku­sių į kaž­ko­kią keis­tą, vi­sai ne­pa­žįs­ta­mą pla­ne­tą, sam­bū­rį, kur des­pe­ra­tiš­kai ban­do­ma su­vok­ti, kas de­da­si ap­link. Me­di­ta­ci­jos virs­ta ins­ta­lia­ci­jo­mis. Su­si­rin­ki­mo da­ly­viai – He­lo­vi­no kau­kė­mis. Pa­vo­jin­go­mis tik lai­ki­nai. Kol bai­giasi su­si­rin­ki­mas ir dar šiek tiek po jo. Kol su­si­grą­ži­ni kaž­kur ban­džiu­sią spruk­ti są­mo­nę.

Ir vis dėl­to mū­sų su­si­rin­ki­mai – ne ei­li­nis įvy­kis, tai sta­čiai fe­no­me­na­lus dis­kur­sas, kur ma­te­ria­lio­ji nau­ja ko­vo­ja dėl po­zi­ci­jų su dva­si­niu kū­ry­bi­niu po­lė­kiu. Gar­sūs Lie­tu­vos ra­šy­to­jai su­kū­rė ben­drą ro­ma­ną pa­va­di­ni­mu „Siu­že­tą siū­lau nu­šau­ti“. O man la­biau­siai no­rė­tų­si nu­šau­ti su­si­rin­ki­mą. Ne iš kerš­to, ne iš pyk­čio ir net ne dėl sma­gu­mo. Dėl nau­jo siu­že­to. O gal rei­kė­tų pa­skelb­ti taik­lio­sios ran­kos (ne­bū­ti­nai drau­gau­jan­čios su in­dė­nais) pa­ieš­ką? Ge­rai bū­tų, jei ji tu­rė­tų ste­buk­lin­gą gin­klą (bū­ti­nai mir­ti­ną), ga­ran­tuo­tai pa­tai­ky­tų į de­šim­tu­ką (bet pri­zo už tai ne­gau­tų, rei­kia juk lai­ky­tis tai­syk­lių iki ga­lo) ir nu­šau­tų vi­sus su­si­rin­ki­mus in cor­po­re. Aš sa­vo ruož­tu ap­ra­šy­čiau šio fe­no­me­no ago­ni­ją ro­ma­ne „Į ry­tus nuo po­sė­džio, į va­ka­rus nuo su­si­rin­ki­mo“ ar­ba „Aš ži­nau, ką tu pa­da­rei su­si­rin­ki­mui“. Tik įdo­mu, kur tuo­met pa­trauk­tų tie ei­na­mie­ji rei­ka­lai?