Šiek tiek pa­mąs­ty­mų apie Ta­deus­zą Kan­to­rą

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Len­ki­ja tur­i daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų ir pel­ny­tai di­džiuo­ja­si sa­vo mu­zi­kais, dai­li­nin­kais, ra­šy­to­jais, po­etais. Słowac­kis, Mic­ke­vi­čius, Mi­la­šius ir Miłos­zas, Cho­pi­nas, Mo­niuška, Pen­de­rec­kis, Wys­pians­kis, Rus­te­mas, Eid­ri­ge­vi­čius – tai pir­ma, kas at­ei­na į gal­vą. (Be­je, kai ku­riais jų esa­me lin­kę su len­kais da­ly­tis, ieš­ko­da­mi lie­tu­viš­kų šak­nų.) O kiek dar vis­ko! Tarp žy­miau­sių te­at­ro kū­rė­jų ir re­for­ma­to­rių – ir Ta­deus­zas Kan­to­ras. Jo dar­bų pa­ro­da šį­met į Vil­nių bu­vo at­ke­lia­vu­si vi­sai va­sa­rai, kad kiek­vie­nas, kam įdo­mu, ga­lė­tų pa­ma­ty­ti ir ap­mąs­ty­ti di­džio­jo meist­ro pa­li­ki­mą. Gai­la, kad tai ne­įvy­ko daug anks­čiau. Nes tai, kas bu­vo avan­gar­das, eks­pe­ri­men­tas, stul­bi­nan­ti nau­jo­vė, šian­dien vir­to ret­ros­pek­ty­va. Be kon­teks­to ir be­veik be liu­dy­to­jų. Ta­čiau pa­ro­da (ir in­for­ma­ty­vus bei ele­gan­tiš­kas jos ka­ta­lo­gas), nors ir pa­vė­la­vu­si ko­kiais tris­de­šimt me­tų, įdė­miam žvilgs­niui at­ve­ria daug įdo­mių as­pek­tų ir jau­di­na. Rei­kia įsi­vaiz­duo­ti dir­vą, iš ku­rios ki­lo Kan­to­ro su­ma­ny­mai ir įvaiz­džiai, bū­ti su­si­pa­ži­nu­siam su me­ni­nin­ko kū­ry­bos „ma­ni­fes­tais“ ir ke­lio vin­giais (po­grin­di­nis, be­for­mis, nu­li­nis, mir­ties te­at­rai ir ki­ta), su jo sie­kiais ir iš­si­ža­dė­ji­mais, su vi­sa jo an­ti­nor­mi­ne kū­ry­ba, kad iš eks­po­zi­ci­jo­je pa­teik­tų tos kū­ry­bos iš­trau­kų, ci­ta­tų, at­klys­tan­čių bu­vu­sių spek­tak­lių mu­zi­kos gar­sų at­kur­tum vi­su­mą. Kaip ir dau­ge­lis ki­tų tik­rų me­ni­nin­kų, Kan­to­ras pri­klau­sė ke­lioms me­no sri­tims: jis bu­vo sce­nog­ra­fas ir sa­vo spek­tak­lių teks­tų-sce­na­ri­jų au­to­rius, re­ži­sie­rius, ta­py­to­jas, pie­šė­jas, sce­ni­nių švie­sų meist­ras, tam tik­ru po­žiū­riu – lė­li­nin­kas ir skulp­to­rius: jo te­at­re vei­kė ak­to­riai, kar­tais pa­na­šūs į ma­ne­ke­nus, vei­kė ir di­džiu­lės lė­lės, vaiz­duo­jan­čios žmo­nes, daž­niau – mi­ru­sius žmo­nes. Ne­ži­nau, ar kū­rė mu­zi­ką, bet ne­nu­steb­čiau…

Jau­nys­tė­je ne tik mo­kė­si dai­lės, bet ir gro­jo vio­lon­če­le. Bu­vo mu­zi­ka­lus, jau­tė pul­suo­jan­čius gy­ve­ni­mo rit­mus ir šai­žius di­so­nan­sus.

Kan­to­ro įvai­ria­ly­pės kū­ry­bos frag­men­tai dau­ge­lio pa­sau­lio me­ni­nin­kų šen bei ten jau ma­ty­ti. Įvai­rio­se ša­ly­se yra pa­sta­tęs spek­tak­lių, jo te­at­ras „Cri­cot 2“ gast­ro­lia­vo įvai­riuo­se že­my­nuo­se, tad su­pran­ta­ma, kad ir pa­ti es­te­ti­ka jau se­no­kai įau­go į šiuo­lai­ki­nio te­at­ro, ki­no, dai­lės kū­ną. (Gi­liau­sius Kan­to­ro kū­ry­bos pėd­sa­kus tik­riau­siai at­sek­tu­me len­kų vi­zu­a­li­niuo­se me­nuo­se, te­at­re ir ypač – lė­lių te­at­re.) Apie Kan­to­rą įvai­riom kal­bom yra iš­leis­ta dau­gy­bė straips­nių ir kny­gų. Ne­kar­to­siu to, kas ži­no­ma ir ne­sun­kiai at­ran­da­ma.

Tadeusz Kantor. Vaikai savo suoluose (iš spektaklio "Mirusi klasė"). 1989

Pa­si­da­ly­siu tik ke­liais gy­vais pri­si­mi­ni­mais.

Ne­pa­me­nu ka­da, tik man at­ro­do, kad sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, gal 1969 me­tais, bū­da­ma Var­šu­vo­je, tu­rė­jau lai­mės pir­mą kar­tą ypa­tin­gom ap­lin­ky­bėm pa­ma­ty­ti Kan­to­ro pa­veiks­lus: po di­džiu­lę len­kų ta­py­bos pa­ro­dą ma­ne ve­džio­jo ir dar­bus ko­men­ta­vo pats Ze­no­bius­zas Strze­lec­kis (ži­no­mas sce­nog­ra­fas, dai­lė­ty­ri­nin­kas, pa­ra­šęs ke­lis len­kų sce­nog­ra­fi­jos is­to­ri­jos to­mus) su žmo­na me­no­ty­ri­nin­ke Krys­ty­na Ma­zur. Ži­no­vo ir ža­vaus žmo­gaus ko­men­ta­rai bu­vo itin ver­tin­gi; pri­ėjęs prie Kan­to­ro dro­bių, ku­rios pa­ly­gin­ti tra­di­ciš­kai ra­mia­me pa­ro­dos fo­ne kė­lė šo­ką, jis pa­sa­kė: „Į ši­tą dai­li­nin­ką at­kreip­kit dė­me­sį – tai iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė!“ (Po ke­le­rių me­tų po­nas Ze­no­bius­zas sa­vo na­muo­se jau ro­dė stir­tas ren­gia­mai kny­gai apie len­kų sce­nog­ra­fi­ją su­kaup­tos me­džia­gos, kar­tu ir apie Kan­to­rą…) Žiū­rė­jau anuo­met į du pa­čius mo­der­niau­sius, pa­čius „drą­siau­sius“ pa­ro­dos dar­bus: vie­na­me bu­vo juo­das su­lau­žy­tas skė­tis, pri­li­pęs prie pa­sto­ziš­ko bal­to fo­no, o kitame – vis­kas at­virkš­čiai – ir gal­vo­jau, kad tai ir ab­sur­diš­ka, ir įspū­din­ga, lyg koks iš­šū­kis žiū­rin­čia­jam, lau­kian­čiam ki­to­kios es­te­ti­kos, ki­to­kio „gro­žio“; nie­ko pa­na­šaus mū­sų pa­ro­dų sa­lė­se ne­bu­vau ma­čiu­si. To­dėl dai­li­nin­ko pa­var­dę ir tuos du dar­bus su skė­čiais įsi­mi­niau vi­siems lai­kams… Vė­les­niais me­tais įspū­džiai ge­ro­kai pa­si­pil­dė.

Gi­męs 1915 me­tais, Kan­to­ras su­sė­mė vi­są XX am­žiaus mo­der­naus me­no ir dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų pa­sek­mių dva­si­nę pa­tir­tį. Jis jaut­rus sa­vo epo­chos me­diu­mas ir sy­kiu – ak­ty­vus kū­rė­jas, pa­na­šus į cir­ki­nin­ką, vaikš­tan­tį sa­vo at­ra­di­mų ly­nu, ka­ban­tis virš sa­vo ir vi­so pa­sau­lio ne­iš­si­pil­dy­mų be­dug­nės, bet vis dar gy­vas ir ti­kin­tis. Kon­kre­ti jo kū­ri­nių re­a­ly­bė tar­si su­pin­ta su at­kly­du­siais iš sap­no vaiz­dais, grau­dus il­ge­sys – su sar­kaz­mu, aša­ros – su sar­do­niš­ku juo­ku. Iš čia ir tie dvi­gu­bi, dvi­reikš­miai per­so­na­žai ir ob­jek­tai – am­ba­lia­žai: slau­gė – mir­tis, lo­va – mir­ties vars­to­tas, me­di­nė kai­mo iš­vie­tė – kar­tu­vės, mo­kyk­la – mir­ties na­mai, se­na me­di­nė spin­ta – dva­re­lis su per­so­na­žais-dra­bu­žiais ar­ba se­no­vi­nis fo­to­apa­ra­tas – pa­tran­ka, šau­dan­ti į ku­kuo­jan­čių laik­ro­džių paukš­te­lius… Bet žiū­rė­da­mas į spin­tą, tam­pan­čią sce­na, tu­ri šį tą ži­no­ti apie Ig­na­cą Wit­kie­wic­zių ir jo pje­sę „Ma­ža­me dva­re­ly­je“, žiū­rė­da­mas į pa­lai­kę kup­ri­nę – at­pa­žin­ti il­gą gy­ve­ni­mo ke­lią nu­ė­ju­sį žmo­gų, į su­mes­tus ant že­mės kaž­ko pri­kimš­tus mai­šus – pa­jus­ti ne­ri­mą, bai­mę. Ką vi­sa tai pri­me­na? O pro ap­mu­si­ju­sius ma­žo na­me­lio lan­ge­lius ste­bė­da­mas su­gu­ru­sios pa­lei plen­tą bu­vu­sios mo­kyk­lė­lės tuš­čią kla­sę su iš­li­ku­siais se­nais at­ver­čia­mais suo­lais, ko­kią prieš dau­gel me­tų kaž­kur Len­ki­jos pa­jū­ry­je ap­ti­ko Kan­to­ras, tu­ri su­vok­ti, kaip ir ko­dėl at­si­ra­do spek­tak­lis „Mi­ru­si kla­sė“: čia jau mi­rę mo­ki­niai kaip gy­vi at­ei­na už­im­ti sa­vo vie­tų, iš­stu­mia pa­čius sa­ve bu­vu­sius, ta­pu­sius ma­ne­ke­nais. Tik­ras mir­ties ra­tas, ku­rį liu­di­ja ir di­džiu­le šluo­ta kla­sę šluo­jan­tis sar­gas – tar­si mū­sų lai­kų Cha­ro­nas. Mir­ties te­at­ras. Bet ne bau­gi­nan­tis, ne niū­rus, o ku­pi­nas jo au­to­riaus gy­vo mąs­ty­mo, fan­ta­zi­jos, sub­ti­laus ap­lin­kos ju­ti­mo, tei­gian­čio gy­vy­bę, gy­ve­ni­mą… Vi­sa Ta­deus­zo Kan­to­ro kū­ry­ba tar­si nu­aus­ta iš pa­ra­dok­sų.

Žy­dų kil­mės, bet pri­klau­sęs vi­sam pa­sau­liui ir dos­niai sklei­dęs jam sa­vo kū­ry­bą (pa­ro­dos, spek­tak­liai, se­mi­na­rai, per­for­man­sai, he­pe­nin­gai), Ta­deus­zas Kan­to­ras Lie­tu­vo­je iki šiol ne­bu­vo ge­rai ži­no­mas. To­dėl į klau­si­mą, ko­kią įta­ką Lie­tu­vos me­no kū­rė­jams tu­rė­jo Kan­to­ras, ne­įma­no­ma pa­pras­tai at­sa­ky­ti. Ma­nau, su Kan­to­ro kū­ry­ba bu­vo su­si­pa­ži­nę kai ku­rie pla­čiau be­si­dai­ran­tys, dar so­viet­me­čiu var­tę Lie­tu­vą pa­sie­kian­čius len­kų žur­na­lus „Sztu­ka“ ir „Pro­jekt“ ar pa­lai­kę kon­tak­tus su ki­tais lais­vais pa­sau­lio kraš­tais; in­te­lek­tu­a­les­ni dai­lės ar te­at­ro kū­rė­jai, me­no­ty­ri­nin­kai Kan­to­ro dar­bus ga­lė­jo bū­ti ma­tę įvai­riuo­se lei­di­niuo­se, skai­tę apie jį. Yra ži­no­ma, kad sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je juos ma­tė Va­len­ti­nas An­ta­na­vi­čius ir Vin­cas Ki­sa­raus­kas, ge­ro­kai vė­liau Pra­hos kvad­rie­na­lė­je – Ado­mas Ja­cov­skis ir, aiš­ku, dar ne vie­nas. Įta­kos pėd­sa­kus at­se­ka­me vil­niš­kės Kan­to­ro pa­ro­dos tę­si­ny­je, kur sa­vo ban­dy­mus ei­ti pa­na­šia kryp­ti­mi eks­po­na­vo lie­tu­vių dai­li­nin­kai; vis dėl­to jų dar­bai gre­ta Kan­to­ro man pa­si­ro­dė la­bai jau vie­na­reikš­miai, be kon­teks­to, be po­teks­tės, be hu­mo­ro ir be už­slėp­to tra­giz­mo, ku­rio per­smelk­ta vi­sa Kan­to­ro kū­ry­ba.

Vis dėl­to sun­ku už­čiuop­ti kon­kre­čius įta­kos pėd­sa­kus ir apie juos kal­bė­ti, nes kiek­vie­nas kū­rė­jas to­kius kal­bė­ji­mus ga­li už­pro­tes­tuo­ti, pa­neig­ti. Šiaip jau mū­sų re­ži­sie­rių – gal kar­tais Vi­ta­li­jaus Ma­zū­ro, gal Ei­mun­to Ne­kro­šiaus ar klai­pė­diš­kio Be­no Šar­kos – kū­ry­bo­je ga­li­ma įžvelg­ti kai ką ben­dra su Kan­to­ru žmo­gaus ir daik­to, „že­miau­sios gran­dies“ daik­tų ir per­so­na­žo san­ty­kių plot­mė­je. Ben­dra bū­tų ir ab­sur­diš­kos si­tu­a­ci­jos, ir pa­ra­dok­so po­mė­gis, ir sa­vi­tas iro­niš­kas po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą. Bet ta­len­tin­gi žmo­nės pa­pras­tai ne­se­ka, jie ven­gia įta­kų, nes ku­ria sa­vo pa­sau­lį. O pa­sau­lė­jau­ta ga­li bū­ti gi­mi­niš­ka, pa­na­šaus lai­ko, ap­lin­ky­bių, pa­vel­dė­to pra­ei­ties at­ra­di­mų ge­no su­for­muo­ta. Kū­ry­bos lau­ke nė­ra mo­ky­to­jų, vis­ką rei­kia pa­da­ry­ti pa­čiam. Pa­klaus­ki­te čia mi­nė­tų me­ni­nin­kų, ar tu­rė­jo jiems įta­kos Kan­to­ro kū­ry­ba, ir jie tik­rai pa­neigs. Ir taip pat bus tei­sūs, nes kiek­vie­nas ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas sten­gia­si kur­ti sa­vi­tą, ne­pri­klau­so­mą pa­sau­lį, ne­svar­bu, ką bus ma­tęs ar čiu­pi­nė­jęs, ko­kią mo­kyk­lą iš­ėjęs. Ko­ne vi­si vy­res­nės kar­tos lie­tu­vių re­ži­sie­riai už­au­go ant stip­rių ru­sų te­at­ri­nės mo­kyk­los pa­ma­tų, bet jų lie­tu­viš­ko­ji pa­sau­lė­jau­ta bu­vo to­kia stip­ri, kad jie kū­rė lie­tu­vių te­at­rą net sta­ty­da­mi to­kių au­to­rių kaip Šeks­py­ras, Če­cho­vas ar Go­go­lis kū­ri­nius.

Vie­nin­te­lis fo­to­gra­fi­jo­se ir re­cen­zi­jo­se už­fik­suo­tas te­at­ro kū­ri­nys, ku­ria­me tie­sio­giai reiš­kė­si Kan­to­ro įta­ka, bu­vo 1995 me­tų sau­sį pa­si­ro­dęs re­ži­sie­riaus Li­no Zai­kaus­ko spek­tak­lis „Pa­sau­lio pa­kraš­ty“ Ru­sų dra­mos te­at­re pa­gal įžy­mų­jį Kan­to­ro „Wie­lo­po­le, Wie­lo­po­le“; tai bu­vo iš tie­sų ne­pra­stas se­ki­mas, kur ne­sun­kiai at­pa­žįs­ta­mi Kan­to­ro per­so­na­žai ir vaiz­do sti­lis­ti­ka ir pats vei­ki­mo sce­no­je bū­das. Ir ak­to­riai, ku­pi­ni vai­dy­bos džiaugs­mo. Trū­ko čia tik vie­no – pa­ties Kan­to­ro su juo­du dra­bu­žiu ir minkš­ta fet­ri­ne skry­bė­le, jo čia pat bu­vi­mo, san­ty­kio su tuo, kas vyks­ta sce­no­je… to, ko ne­įma­no­ma pa­da­ry­ti, imi­tuo­ti, at­kur­ti.

Kan­to­ro kū­ry­bą sun­ku ap­rėp­ti – tiek daug čia vis­ko. Jau lais­vos Lie­tu­vos lai­kais te­ko pa­ma­ty­ti dvi per­so­na­li­nes jo dar­bų pa­ro­das. Vie­na iš jų, di­džiu­lė, bu­vo vėl Var­šu­vo­je, ki­ta – To­ru­nė­je, pa­ly­din­ti te­at­ro fes­ti­va­lio ren­gi­nius. Ta­da ro­dy­ta ir fil­muo­ta gy­vo­jo Kan­to­ro te­at­ro me­džia­ga – iš­trau­kos iš įžy­mių­jų spek­tak­lių „Wie­lo­po­le, Wie­lo­po­le“, „Mi­ru­si kla­sė“, he­pe­nin­gai, re­pe­ti­ci­jos, ku­rių pa­grin­di­nis vei­kė­jas vi­suo­met bu­vo ža­vus, pa­siu­tu­siai tem­pe­ra­men­tin­gas, eks­pre­sy­vus po­nas Ta­deus­zas. Am­ži­nai ne­pa­ten­kin­tas dar­bo re­zul­ta­tu, sie­kian­tis to­bu­ly­bės ir to­dėl, pa­sak liu­dy­to­jų, rė­kian­tis ant vi­sų ben­dra­dar­bių, kan­ki­nan­tis juos ir my­lin­tis. Vie­nas iš tų, ku­riuos mir­tis pa­si­kvie­čia tie­siog nuo sce­nos.

Di­džiau­sią įspū­dį vis dėl­to pa­li­ko ne pa­ro­dos, ne ta­py­ba, o pas­ku­ti­nis spek­tak­lis – tar­si iš­plė­to­tas at­si­svei­ki­ni­mo ri­tu­a­las – „Dzis są mo­je uro­dzi­ny“ („Šian­dien ma­no gim­ta­die­nis“), at­vė­ręs dau­gy­bę Kan­to­ro kū­ry­bos ko­dų ir šif­rų, iš­sklei­dęs jo žmo­giš­ką­ją es­mę, jau­di­nan­tis ir ne­pa­mirš­ta­mas… Ja­me Kan­to­ras sod­riais vaiz­dais „iš­klo­ja“ vi­są sa­vo biog­ra­fi­ją – pa­grin­di­nius gy­ve­ni­mo įvy­kius nuo gi­mi­mo iki mir­ties, ku­rie kar­tais su­si­kry­žiuo­ja su stam­biau­siais vi­suo­me­nės įvy­kiais. Spek­tak­lis bu­vo pa­ro­dy­tas To­ru­nės fes­ti­va­lio „Kontakt ’92“ pro­gra­mo­je pa­va­sa­rį, ne­tru­kus po Kan­to­ro mir­ties (1990). Jis dar bu­vo gy­vas. Sce­no­je, ar­čiau žiū­ro­vų, įky­pai pa­suk­ti sto­vė­jo kė­dė ir dai­lus sta­le­lis, prie ku­rio re­pe­ti­ci­jų me­tu ir bū­ti­nai per spek­tak­lį sė­dė­da­vo Kan­to­ras – di­dy­sis vyks­mo de­miur­gas. Kuo il­giau ste­bė­jai spek­tak­lio įvy­kius, ku­riuo­se ly­giom tei­sėm vei­kė žmo­nės ir lė­lės, daik­tai ir ta­py­tų de­ko­ra­ci­jų frag­men­tai, tuo la­biau ti­kė­jai, kad Kan­to­ras čia te­be­sė­di. Jei ne­klys­tu, kaž­ku­ris iš ak­to­rių ir ban­dė pa­būti prie sta­le­lio, „virs­ti“ Kan­to­ru, net­gi at­kar­to­ti cha­rak­te­rin­gą ne­kan­triai iš­mes­tos į vir­šų ran­kos pirš­tų sprag­te­lė­ji­mą, – o gal tai bu­vo tik ma­no įkai­tu­sios vaiz­duo­tės vai­sius?

Svar­biau­sia jo spek­tak­liuo­se ne pa­sa­ko­ji­mas, o vaiz­dų, me­ta­fo­rų kal­ba, to­dėl žo­džio vaid­muo čia ar­ba la­bai su­siau­rė­jęs, ar­ba vi­sai eli­mi­nuo­tas. Jo pa­ties žo­džiais ta­riant, vaiz­duo­tės sfe­ra at­si­ran­da, kai pa­si­tel­kia­ma skur­di re­a­ly­bė – tik­ri, pa­pras­ti „že­mes­nės gran­dies“ vi­sų at­pa­žįs­ta­mi ir ska­ti­nan­tys veik­ti daik­tai: se­nas me­di­nis ve­ži­mo ra­tas, kė­dė, ap­mu­si­ję lan­ge­liai, kvie­čian­tys pa­žvelg­ti į vi­dų, du­rų stak­ta, pro ku­rią vei­kė­jų įei­na­ma ir iš­ei­na­ma, pa­veiks­lo rė­mas, ku­ria­me pa­si­ro­do Sta­li­no lai­kų ka­gė­bis­tų nu­kan­kin­tas Me­jer­hol­das ar Velázqu­e­zo in­fan­tė, tar­si įkvė­pė­ja ar pir­mo­ji my­li­mo­ji… Ypa­tin­gas vaid­muo ten­ka per­so­na­žui, vir­tu­siam žmo­gaus, pri­klau­san­čio tam tik­rai so­cia­li­nei gru­pei, žen­klu: mo­ki­nys, ka­rei­vis (pra­džio­je gy­vas, pas­kui – jau mi­ręs, su­tvars­ty­to ma­ne­ke­no pa­vi­da­lu), nuo­ta­ka (bal­ta, gra­ži, iš­di­di, pas­kui – ka­rei­vių iš­prie­var­tau­tas ma­ne­ke­nas, nu­mes­tas ant ka­rei­vių la­vo­nų krū­vos), jau­ni­kis, ku­ni­gas, dė­dės ir te­tos, kar­tais tu­rin­tys dvi­gu­bą vaid­me­nį; pa­vyz­džiui, rie­bi Te­tu­lė pa­tar­nau­to­ja – ji ir Mir­tis, Tė­vas ir jo iden­tiš­kas dvy­nys, tar­si veid­ro­di­nis at­spin­dys… Tie per­so­na­žai yra „pa­sa­ko­jan­čio Aš“ biog­ra­fi­jos epi­zo­dų vei­kė­jai. Vie­naip ar ki­taip dau­ge­lis jų grįž­ta, pa­si­ro­dy­da­mi įvai­riuo­se Kan­to­ro spek­tak­liuo­se.

Ne­be­pa­me­nu kur, tur­būt To­ru­nė­je, prieš ke­le­tą me­tų nu­si­pir­kau pui­kaus len­kų te­at­ro kri­ti­ko, eseis­to Ja­no Kot­to, ku­ris ra­šė iš­min­tin­gus straips­nius ir kny­gas apie Šeks­py­rą, Mo­liè­re’ą, su­sie­da­mas jų kū­ry­bą su mū­sų lai­kų pro­ble­mo­mis ir net sa­vo biog­ra­fi­ja, ma­žu­tę juo­dą kny­ge­lę „Ka­dysz. Stro­ny o Ta­deus­zu Kan­tor­ze“ (1997) – joje su­rink­ti au­to­riaus įvai­rio­mis pro­go­mis ra­šy­ti įspū­džiai ir pri­si­mi­ni­mai. Vi­so la­bo 55 pus­la­pė­liai ir ke­le­tas pui­kių fo­to­gra­fi­jų iš šei­mos ar­chy­vo ir nuo Kan­to­ro dar­bo sta­lo; tai tie ob­jek­tai, įkvė­pę re­ži­sie­rių kal­bė­ti apie jo ku­ria­mus am­ba­lia­žus kaip apie tai, kas no­ri gi­liai pa­si­slėp­ti, iš­si­sau­go­ti, pa­bėg­ti nuo lai­ko… Pa­ra­šy­ta taip ta­len­tin­gai, taip po­etiš­kai, kad drįs­tu su­abe­jo­ti, ar kas nors ki­tas ga­lė­tų ši­taip gi­liai pa­jus­ti pa­čią Kan­to­ro as­me­ny­bės ir jo kū­ry­bos es­mę. Štai ke­le­tas Kot­to kon­den­suo­tų įžval­gų:

Kan­to­ras, kaip ne­dau­ge­lis mū­sų lai­kų me­ni­nin­kų, te­at­ro žen­klais pa­ver­tė pa­mirš­tą at­min­tį, ku­ri yra kiek­vie­na­me iš mū­sų kaip ne­už­gy­jan­ti žaiz­da.

Esu sa­kęs, kad di­die­ji kū­rė­jai bu­vo sa­vo koš­ma­rų ka­li­niai. Kaip Go­ya ir Füs­sli, kaip Kan­to­rui ar­ti­mes­nis Le­bens­tei­nas. Ir gal ar­ti­miau­sias, nors tur­būt nie­kas jo ne­pri­si­mi­nė, Fel­li­ni, cir­ke at­vė­ręs gy­ve­ni­mo kvin­te­sen­ci­ją, gy­ve­ni­mo, ku­ris yra mir­ties kai­my­nas. Vi­si jie gy­ve­no ir mi­rė, mirš­ta ir gy­ve­na, sa­vo koš­ma­rų du­si­na­mi.

Kan­to­ras su­kū­rė „kam­ba­rį be sie­nų“. Tas „skur­dus vaiz­duo­tės kam­ba­rys“ ta­po dau­gy­be at­min­ties kam­ba­rių te­at­ro „Cri­cot“ mu­zie­ju­je ir Kro­ku­vos ga­le­ri­joj Sien­nos gat­vė­je.

Po Kan­to­ro mir­ties jo mir­ties te­at­ras jau vi­siems lai­kams, ga­lu­ti­nai ta­po at­min­ties te­at­ru.

Kan­to­ro te­at­re ak­to­riai gy­ve­no tuo te­at­ru. Su­pran­tu, kad ne­ga­li su juo iš­si­skir­ti. Ne tik dėl pie­tiz­mo Kan­to­rui, bet ir dėl sa­vęs no­ri jį pra­tęs­ti. Ne­no­rė­čiau būti žiau­rus, bet tas te­at­ras be Kan­to­ro yra tar­si kū­nas be sie­los.