Neaprėpiamas Suomijos dizainas
JONAS MALINAUSKAS
Neapsiriksime mūsų šiaurinę kaimynę pavadinę Totalinio dizaino šalimi: suomiai yra nepralenkiami entuziastai, taikantys dizainą visose be išimties gyvenimo srityse. Nieko nuostabaus, kad 2012 m. šalies sostinė Helsinkis paskelbta Pasauline dizaino sostine. Skirtingai nuo mūsų išlaidžių kultūrinimosi pastangų, suomiai jiems patikėtas šalies ir Europos lėšas naudojo labai racionaliai, surengė begalę parodų ir renginių, stengdamiesi išgarsinti dizaino svarbą ir jo pagrindines tendencijas ne tik sostinėje, bet ir aplinkiniuose miestuose: Espe, Lahtyje, Tamperėje, Juveskiulėje ir kitur. Šių eilučių autoriui rugsėjo pradžioje teko lankytis Lahtyje ir įsitikinti Dizaino sostinės programos renginių vykdymo mastais.
Vienu ryškiausių Suomijos dizaino bruožų nuo seno laikomas racionalus medžiagų ir resursų panaudojimas, jų natūralaus grožio išryškinimas. Skurdžios gamtos fone viena populiariausių medžiagų, naudojamų dizaine, architektūroje ir taikomojoje dailėje, savaime aišku, yra medis. Būtent jam buvo skirta tarptautinė konferencija „Feeling for Wood“ („Medžio jausmas“), sukvietusi į Lahtį gausų profesionalų būrį. Forumo metu žymūs šalies ir užsienio specialistai pasidalino naujomis medžio pritaikymo architektūroje, statyboje, pramoninėje ir taikomojoje dailėje idėjomis. Jau šeštą kartą nuo 2000 m. buvo rengiamas tarptautinis konkursas „Spirit of Nature“, remiamas Medžio kultūros asociacijos ir Suomijos miškų fondo. Šiemet už nuopelnus medinės architektūros plėtojimo srityje apdovanotas indų architektas, studijos „Mumbai“ vadovas Bijoy Jainas. Kaip teigė konkurso žiuri pirmininkas architektas Samuli Miettinenas, „B. Jaino projektuose matome pastangas derinti lokalines kultūros vertybes su tradiciniais darbo metodais, šiuolaikinio gyvenimo ir architektūros reikalavimais“. Reikėtų pridurti, kad B. Jaino kūrybai nesvetimos ir ekologinės idėjos – didžioji dalis jo projektų yra įgyvendinti naudojant senesnių pastatų konstrukcijų dalis. Taip pat buvo įteiktas konkurso „Young Spirit of Nature“ apdovanojimas; šiemet jis atiteko Suomijos Oulu universiteto magistrantei Tiinai Antinojai. Konferencijos garbės svečiai buvo ir savo naujausius darbus pristatė ankstesnių metų konkurso laureatai architektai Hermannas Kauffmannas (Austrija) ir Kengo Kuma (Japonija). Beje, konferencijos vieta buvo taip pat parinkta tikslingai – paskaitos vyko Sibelijaus rūmuose, didžiausiame per pastaruosius 100 metų Suomijos pastate, pastatytame vien tik iš medžio ir pasižyminčiame nuostabia akustika. Jo projekto autoriai architektai Kimmo Lintula ir Hannu Tikka su malonumu konferencijos dalyviams aprodė įspūdingą pastatą ir papasakojo apie jo kūrimo istoriją.
Tačiau medis Suomijoje naudojamas ne vien tik įspūdingiems statiniams ręsti. Vienas konferencijos pranešėjų dizaineris Tapio Anttila papasakojo apie savo iškeltą socialinę iniciatyvą „Woodism“, skirtą antriniam medienos panaudojimui. Problema labai paprasta: anksčiau ar vėliau visi miestų parkuose augantys medžiai turi būti nukirsti; ką su jais daryti? Mums įprastas atsakymas – sukapoti ir sudeginti – suomiams atrodo storžieviškas ir primityvus. O gal pabandyti gaminti iš jų lauko baldus? Ir dar pasitelkiant pačius parkų lankytojus? Šiuo tikslu dizaineriai sukūrė keletą visai paprastų lauko baldų modelių, kuriuos kiekvienas suomis, sugebantis nulaikyti kirvį ar pjūklą, gali pasigaminti namie, sodyboje ar viešose dirbtuvėse, tapdamas dizaino bendraautoriu. Kaip taikliai pasakė pats T. Anttila, „mes paprasčiausiai leidžiame medžiui būti medžiu“. Toks reiškinys, kai į objektų kūrimą, ypač naudojant antrines medžiagas ir žaliavas, įtraukiami būsimieji jų vartotojai, yra vadinamas co-design ir įgauna vis didesnį mastą Skandinavijos šalyse. Valstybinės ir visuomeninės organizacijos uoliai jį remia, turėdamos omenyje ne vien atliekų perdirbimo efektyvumą, bet ir gyventojų socialinio aktyvumo ugdymą.
Medį, kad ir grubiai tašytą, galima sėkmingai pritaikyti ir vaizduojamajai dailei, visų pirma skulptūrai. Vienas Dizaino sostinės renginių vyko medžio galerijoje „Pro Puu“, kur buvo atidaryta skulptoriaus Kallės Mustoneno kūrybos paroda. Didžiausias jos eksponatas – salės lubas siekianti kompozicija „Trojan“ – vaizdavo šimtą kartų padidintą lego žmogeliuko figūrą, įgavusią bauginančio monumentalumo. Pasak autoriaus, jo tikslas būtent ir buvo hipertrofuoto dydžio objektų emocinio ir semantinio poveikio analizė, susieta su suomių medinės skulptūros tradicijomis. Belieka pridurti, kad visi be išimties meno kūriniai ir suvenyrai, parduodami minėtos galerijos krautuvėlėje, taip pat pagaminti iš medžio.
Medienos ir kitų medžiagų antrinio panaudojimo tema buvo nagrinėjama dar dviejose Dizaino sostinės programos parodose. Taikomosios dailės ir dizaino ekspozicijoje „NoHere Finland 2012“, surengtoje vienoje Sibelijaus rūmų salių, buvo eksponuojami, rodos, labai skirtingi objektai, skirti taupyti resursus ir mažinti poveikį aplinkai. Vienas keisčiausių, mūsų akimis žiūrint, eksponatų buvo… ekologiškas medinis karstas, kurį galima pasigaminti savo jėgomis. Pasirodo, jau nuo seno suomiai, norėdami apmažinti netekties rūpesčius artimiesiems, stengdavosi iš anksto pasirūpinti laidotuvių įranga. Parodoje eksponuotas modelis yra labai paprastas ir ekologiškas (be vinių ir klijų, nedažytų paviršių), be to, iki panaudojimo jį galima laikyti nesurinktą. Savaime aišku, vidaus drobulės taip pat gaminamos iš perdirbtų lino ir vilnos atliekų. Ne ką prasčiau atrodė ir laidojimo urnos, pagamintos iš presuoto popieriaus masės, – itin vaizdingos iliustracijos tema „Iš dulkių kilęs, dulkėm ir virsi“…
Parodoje „Metamorphosis ’12“, surengtoje Lahčio miesto dailės muziejuje, antriniam medienos ir kitų medžiagų panaudojimui teko kur kas mažiau vietos. 41 dizaineris čia demonstravo kasdienių buities daiktų ir dekoratyvinių objektų, skirtų serijinei gamybai, prototipus. Dalį eksponatų pristatė „Arabia“, „Nuutajärvi Glass“, „Fiskars“ ir kitų įmonių atstovai, kitus – savarankiškai dirbantys menininkai. Parodoje buvo parodytas neįtikėtinai platus medžiagų, technologijų ir išraiškos būdų spektras, atspindintis šiandienos dizainą plačiausia šio žodžio prasme. Greta medžio, keramikos ir stiklo buvo eksponuojami originalūs gaminiai iš odos, popieriaus ir plastiko. Antai dailininkė Riia Paasonen nupynė hamaką iš plastikinių surišimo juostelių elektros laidams, Jaana Parkkila prigamino krepšelių iš baldų aptraukimo odinių atraižų, o Anneli Sainio į tekstilės skiautes panašius pano segmentus išliejo iš popieriaus masės. Paviršiams dekoruoti plačiai taikyta skaitmeninė spauda, cheminis graviravimas, precizinis frezavimas. Dar vienas įdomus parodos bruožas – menininkų universalumas: grafikas plakatininkas imasi gaminti širmas, keramikai projektuoja metalo gaminius ir grafinius pano, tekstilininkai dekoruoja stiklo indus. Matyt, sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis dailininkai ieško ne tik naujų išraiškos priemonių, bet ir veiklos sferų.
Akivaizdu, kad Dizaino sostinės programos renginiai ir konferencija „Feeling for Wood“ gerokai išjudino Lahčio kultūrinį gyvenimą. Taip pat aišku, kad šis sujudimas ūmai nenutrūks ir bus pratęstas visais įmanomais būdais – kadangi dizainas yra neatsiejama regiono ir visos šalies kultūrinio kraštovaizdžio dalis.