Ko­mik­sų pa­ro­da „MickeyMaus“

PAU­LIUS AN­DRIUŠ­KE­VI­ČIUS

Ei­da­mas į Mo­der­naus me­no cen­tre vyks­tan­čią ko­mik­sų pa­ro­dą „MickeyMaus“ gal­vo­jau, kad kol kas jis pa­na­šes­nis į ma­žo­jo me­no cen­trą – kuo la­biau ar­tė­ji link to me­no, tuo la­biau vis­kas trau­kia­si ap­link ta­ve: ei­ni gan erd­via Pi­lies gat­ve, tuo­met pa­su­ki į Li­te­ra­tų gat­vę, kur kar­tais, kad pra­si­spraus­tum, jau ten­ka pa­si­grum­ti su dvi­ra­ti­nin­kais, pra­ei­ni pro žy­mi­ą­ją li­te­ra­tų sie­ną, no­rint įsi­žiū­rė­ti į ra­šy­to­jams skir­tas de­di­ka­ci­jas, ten­ka kaip rei­kiant prie jų pri­siar­tin­ti, tuo­met šiek tiek gunk­te­lė­jęs įei­ni į ma­žą­ją ga­le­ri­ją, jau esi vi­du­je, ta­čiau ten­ka dar la­biau su­si­lenk­ti, nes bū­ni pri­vers­tas pra­lįs­ti po že­ma ar­ke­le, ve­dan­čia į pa­ro­dų erd­vę, ta­da pa­ma­tai len­te­les su ko­mik­sais. Pa­ga­liau kiek at­si­kve­pi, ta­čiau tai dar ne pa­bai­ga, pri­ėjęs ar­čiau įsi­ti­ki­ni, kad tos ne­di­de­lės len­te­lės su­da­ry­tos iš ma­žy­čių lan­ge­lių, da­li­jan­čių ko­mik­so pa­sa­ko­ji­mą į at­ski­ras sce­nas, o jo­se kaž­ką vei­kia mik­ro­sko­pi­nės fi­gū­rė­lės, ku­rių dau­ge­lį pa­vyk­tų įžiū­rė­ti jau tik pro di­di­na­mą­jį stik­lą.

Ta­čiau akys grei­tai pri­pra­to ir ėmė skir­ti spal­vas. O jų pa­ro­do­je do­mi­na­vo dvi: juo­da ir bal­ta. Pa­si­ju­tau kaip se­no ki­no fil­mo mon­tuo­to­jas, ste­bin­tis ant sie­nos iš­ti­si­ne li­ni­ja bė­gan­čią ki­no juos­tą, pro­tar­piais nu­trūks­tan­čią, pas­kui vėl su­si­jun­gian­čią, kaip vikš­ras su­da­ry­tą iš in­ter­va­liš­kų seg­men­tų. Juo­da, bal­ta, juo­da, bal­ta, juo­da, bal­ta. Šią se­ką su­drums­čia spal­vin­gi Anos Pa­vlo­vos, Lu­kos Vait­ke­vi­čie­nės ir Si­mo­no Ju­so kū­ri­niai. Jų ko­mik­suo­se nė­ra ar­ba be­veik nė­ra teks­to, lyg, su­si­tel­kę į gra­fi­nes ir spal­vi­nes kū­ri­nių de­ta­les, jie bū­tų pa­pras­čiau­siai už­mir­šę, kad tu­ri tei­sę ne tik pieš­ti, bet ir ra­šy­ti. Pa­ro­dos erd­vės bal­to­se lan­ko­se su juo­do­mis avi­mis šie au­to­riai yra trys mar­gos var­nos, ku­rių kū­ri­niai iš­si­ski­ria sa­vo spal­vin­gu kū­nu ir ne­by­lu­mu. Is­to­ri­jas jie pa­sa­ko­ja vi­zu­a­lio­mis prie­mo­nė­mis, taip iš­lik­da­mi la­biau dai­li­nin­kai nei li­te­ra­tai.

Iš čia ky­la ki­ta pa­ro­dos opo­zi­ci­ja – li­te­ra­tū­ra vs dai­lė. Gal­būt čia dė­ta Li­te­ra­tų gat­vės fa­bu­la, o gal tai, kad „Mi­ckey­Maus“ ati­da­ry­mas vy­ko Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lio me­tu, ta­čiau šią dvi­ko­vą vie­na­reikš­miš­kai lai­mė­jo li­te­ra­tū­ra. Shalt­mi­ros ko­mik­suo­se daug svar­biau, kas ir kaip pa­sa­ky­ta, pa­ly­gin­ti su tuo, kas tai sa­ko ar kaip at­ro­do sa­kan­tie­ji, o kai ku­rių dai­li­nin­kų kū­ri­niuo­se žo­džiai pa­si­glem­žia iš­ti­sus pa­sa­ko­ji­mo kad­rus. Ta­čiau ge­riau­sias li­te­ra­tū­ros trium­fo prieš dai­lę įro­dy­mas yra Ger­dos Venč­kaus­kai­tės gra­fi­nė no­ve­lė „Ger­trū­da“. Kū­ri­ny­je, be pa­čios li­te­ra­tū­ros, gau­su nuo­ro­dų į ją. Pa­vyz­džiui, no­ve­lės pa­grin­di­nės vei­kė­jos Ger­trū­dos mo­čiu­tė die­vi­no Ger­tru­de Stein ir nie­ki­no Sa­lo­mė­ją Nė­rį. Šią no­ve­lę lai­ky­čiau ne­ofi­cia­liu pa­ro­dos ka­ta­lo­gu, nes ji ne tik rep­re­zen­tuo­ja li­te­ra­tū­ros ir dai­lės sin­te­zę (kas, kad li­te­ra­tū­ros dau­giau), vy­rau­jan­čią pa­ro­do­je, tai ir be­ne vie­nin­te­lis tik­ras ko­mik­sas – for­ma­tas leis­tų par­si­neš­ti jį na­mo ir var­ti­nė­ti prie pus­ry­čių sta­lo.

Jei­gu su­tik­si­me su tuo, kad „MickeyMaus“ yra li­te­ra­tū­riš­ka pa­ro­da, pa­mė­gin­ki­me ap­svars­ty­ti bū­dus, ku­riais ga­li­ma skai­ty­ti jo­je pri­sta­to­mus kū­ri­nius. Vi­zu­a­li­niu as­pek­tu: iš kai­rės į de­ši­nę, iš vir­šaus į apa­čią – nie­ko čia nau­jo. Kiek įdo­mes­nis at­ve­jis yra L. Vait­ke­vi­čie­nės kū­ri­niai, ku­rių pa­da­liji­mas į pa­sa­ko­ji­mo sce­nas su­ku­ria ga­li­my­bę juos skai­ty­ti, taip pat ir in­ter­pre­tuo­ti įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Li­te­ra­tū­ri­niu as­pek­tu: kū­ri­niai tam­pa dau­gia­teks­tu­a­lūs, jų skai­ty­mas ir su­vo­ki­mas pri­klau­so nuo juos su­pan­čio kon­teks­to. Pa­vyz­džiui, Mig­lės Anu­šaus­kai­tės ko­mik­so, vaiz­duo­jan­čio gro­tes­kiš­kos iš­vaiz­dos per­so­na­žus, is­te­riš­kai rė­kian­čius žo­dį „krep­ši­nis“, ži­nu­tę iki ga­lo ga­li su­vok­ti tik­tai žiū­ro­vas, su­pran­tan­tis, ką Lie­tu­vo­je reiš­kia „oran­ži­nė ma­ni­ja“. At­si­žvel­giant į šį kon­teks­tą kū­ri­ny­je ga­li­ma iš­skai­ty­ti so­cia­li­nes, kul­tū­ri­nes, po­li­ti­nes ir ki­tas nuo­ro­das. Šiuo at­žvil­giu kryps­ta­ma į kon­cep­tu­a­lu­mą, ku­ris iš es­mės yra lin­kęs gi­mi­niuo­tis su kal­ba la­biau ne­gu su for­ma. Net­gi tuo­se kū­ri­niuo­se, ku­riuo­se teks­tas da­ly­vau­ja mi­ni­ma­liai, kū­ri­nio kon­cep­ci­ja tam­pa es­mi­nė. Taip lyg ban­do­ma iš­tei­sin­ti ko­mik­so žan­rą, daž­nai va­di­na­mą ma­žuo­ju, ku­ris, li­kęs gry­nai for­ma­lis­ti­nis, be teks­to ir idė­jos, su­bliūkš­tų.

Ap­ta­riant kū­ri­nių te­ma­ti­ką rei­kia pa­mi­nė­ti, kad ši pa­ro­da ne vai­kams. Jos lo­go­ti­pas, vaiz­duo­jan­tis juo­dą di­džia­au­sę pe­lę, ir pa­va­di­ni­mas ga­li su­klai­din­ti. Pa­ro­dos ku­ra­to­riai įspė­ja lan­ky­to­jus, kad pa­ro­dą įkvė­pė grei­čiau Ar­to Spie­gel­ma­no gra­fi­nė no­ve­lė su­au­gu­sie­siems „Maus“ ne­gu Wal­to Dis­ne­y­aus ko­mik­sai. Vie­nin­te­lės po pa­ro­dą šmi­ri­nė­jan­čios pe­lės bu­vo „Var­go pe­lės“, ku­rių kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se su­kur­ti ko­mik­sai tik­rai ne­įžieb­tų ma­žų­jų lan­ky­to­jų šyp­se­nų, grei­čiau už­au­gin­tų jiems ant vei­dų va­gi­nas, ku­rios, re­mian­tis vie­nu dirb­tu­vių dar­be­liu, yra per­ša­li­mo ir Lau­rie An­der­son kon­cer­to bi­lie­to įsi­gi­ji­mo simp­to­mas. Nuo­gu­mo pa­ro­do­je yra ir dau­giau. Štai be­vei­dė Shalt­mi­ros nu­dis­tė, iš­si­žer­gu­si ir lai­ky­da­ma ran­ko­je sku­ti­mo­si pei­liu­ką, man­da­giai pra­šo žiū­ro­vo: „I sha­ved my pus­sy for you, so, ple­a­se, lick it.“ Dėl šio ir ki­tų kū­ri­nių pa­ro­dą bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti kū­niš­ka, o gal net­gi tru­pu­tį ero­tiš­ka, ta­čiau jo­je gau­su ir ki­to­kios, ne fi­ziš­kos, su žmo­gu­mi, ku­ris (prie­šin­gai nei pe­lės) tam­pa kū­ri­nių cen­tru, su­si­ju­sios pro­ble­ma­ti­kos. Di­džio­ji dau­gu­ma ko­mik­sų kal­ba apie jau­no žmo­gaus pa­sau­lė­žiū­rą – jo / jos žvilgs­nį į at­bu­ku­sią vi­suo­me­nę, pa­si­rin­ki­mo di­le­mą, so­cia­li­za­ci­jos sty­gių, su­sve­ti­mė­ji­mą etc. Tai­gi iš pir­mo žvilgs­nio „vai­kiš­kas“ žan­ras sle­pia­ ne­vai­kiš­kas pro­ble­mas.

Pa­bai­go­je no­rė­čiau su­grįž­ti prie dai­lės ir pa­mi­nė­ti čia įsi­mai­šiu­sias su ko­mik­sų žan­ru ne­su­si­ju­sias dai­lės kryp­tis – ko­lia­žą ir asam­blia­žą. Tai ko­lia­ži­nių ko­mik­sų se­ri­ja iš vien­kar­ti­nių au­to­bu­so bi­lie­tų, duo­nos pa­kuo­čių spaus­tu­kų ir mais­to eti­ke­čių ar­ba spren­di­mas prie vir­ve­lių, ant ku­rių ka­bė­jo kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių da­ly­vių ko­mik­sai, ga­lų pri­tvir­tin­ti tik­rus pe­lė­kau­tus. Šiuo at­žvil­giu ko­mik­sus, ma­tyt, rei­kė­tų su­pras­ti kaip ma­sa­lą žiū­ro­vui pri­vi­lio­ti. Ap­žiū­ri­nė­da­mas juos jau­čiau nuo­la­ti­nį ne­ri­mą ir net­gi bai­mę pernelyg pri­si­ar­tin­ti. Var­gas tiems, kas į juos pa­kliu­vo!

Pa­li­kęs už­nu­ga­ry spąs­tus pe­lėms (žmo­nėms), teks­tus ir kon­teks­tus, dai­lę ir li­te­ra­tū­rą, juo­da / bal­ta ir spal­vo­ta, ma­žą­ją ga­le­ri­ją, jos ar­ke­lę ir du­re­les, pa­ga­liau iš­ko­piau į iš­orę. Gat­vės kun­ku­lia­vo kaip ir prieš tai, tik sau­lė jau bu­vo kiek pri­ge­su­si.