Gė­rio pro­ble­ma

HO­WARD KAINZ

Fi­lo­so­fai pra­lei­do ne­su­skai­čiuo­ja­mą dau­gy­bę va­lan­dų ra­šy­da­mi apie „blo­gio pro­ble­mą“ ir ją ana­li­zuo­da­mi. Ir pats tam su­gai­šau ne­ma­žai lai­ko, įskai­tant ant­rą­jį savo kny­gos „Die­vo bu­vi­mas ir ti­kė­ji­mo ins­tink­tas“ sky­rių. Bet fi­lo­so­fai daž­niau­siai ne­krei­pia jo­kio dė­me­sio į gė­rio pro­ble­mą. O ir dau­gu­ma žmo­nių tik­riau­siai nie­ko ne­nu­tuo­kia apie šios iš­ties su­dė­tin­gos pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą.

Sa­vo kny­go­je kal­bu apie tris blo­gio ka­te­go­ri­jas – gam­tos blo­gy­bes (cu­na­mius ir že­mės dre­bė­ji­mus), mo­ra­li­nį blo­gį (pvz., ma­si­nes ne­kal­tų žmo­nių žu­dy­nes) ir fi­zi­nę / psi­cho­lo­gi­nę kan­čią, ypač pa­vel­di­mas li­gas ir ne­įga­lu­mą. Pa­na­šiai ga­li­ma kal­bė­ti ir apie gė­rio pro­ble­mą.

Gam­tos gė­ry­bės

Tie­siog bū­ti­na į są­ra­šą įtrauk­ti am­ži­nas gam­tos gė­ry­bes, ku­rios sau­go nuo iš­ny­ki­mo po­etus. Tai pa­sau­lio gro­žis – stul­bi­nan­tys sau­su­mos ir jū­ros vaiz­dai ir ne­pa­pras­tai įvai­ri fau­na ir flo­ra.

Mes, mo­der­nių­jų lai­kų žmo­nės, taip pat tu­ri­me ga­li­my­bę pa­žin­ti įsta­bius pas­ta­rų­jų dvie­jų šimt­me­čių moks­lo at­ra­di­mus, ku­rie at­ve­ria ne­įti­kė­ti­nai su­dė­tin­gą mik­ro­pa­sau­lio har­mo­ni­ją, pra­de­dant kvar­kais ir bai­giant ka­mie­ni­nių ląs­te­lių DNR; fi­zi­kos dės­nius, ku­riais va­do­vau­da­mie­si ga­li­me ty­ri­nė­ti kos­mo­so pa­slap­tis ir siųs­ti zon­dus į ki­tas pla­ne­tas bei sis­te­mas; ir nuo­sta­bią vi­sų po „di­džio­jo spro­gi­mo“ įma­no­mų va­ria­ci­jų der­mę, dėl ku­rios at­si­dū­rė­me pa­sau­ly­je, ta­ry­tum su­kur­ta­me žmo­giš­ko­sios gy­vy­bės at­si­ra­di­mui ir ap­sau­gai, ver­ti­nant tiek Sau­lės sis­te­mos vie­tą Paukš­čių Ta­ko ga­lak­ti­ko­je, tiek Že­mės pa­si­slin­ki­mą nuo Sau­lės.

Gy­ve­na­me „kas­die­nio“ gro­žio ka­ra­lys­tė­je, ku­ri ga­li pa­dė­ti pa­aiš­kin­ti kū­di­kių ir ma­žų vai­kų gro­žį bei ne­kal­tu­mą. Rei­kia vil­tis, kad šią ka­ra­lys­tę rū­pes­tin­gai ir at­sa­kin­gai sau­go su­au­gu­sie­ji, ku­riems ji yra pa­ti­kė­ta. Pri­si­min­ki­me ir tie­siog pri­bloš­kian­tį prie­šin­gos ly­ties as­me­nų gro­žį, ku­ris ga­li tiek su­jauk­ti pro­tą, tiek su­kel­ti es­te­ti­nį pa­si­gė­rė­ji­mą, o lai­min­guo­sius net­gi pa­šauk­ti į ro­man­ti­nę mei­lę, ku­rią pa­ti­rian­tis as­muo, ne­kreip­da­mas dė­me­sio į aki­vaiz­džias mū­sų silp­ny­bes ir trū­ku­mus, kaž­ko­kiu ne­su­vo­kia­mu bū­du ga­li mus lai­ky­ti ga­nė­ti­nai pa­trauk­liais, kad no­rė­tų pra­leis­ti drau­ge vi­są gy­ve­ni­mą.

Mo­ra­li­nis gė­ris

Char­le­sas Dar­wi­nas iš­si­gi­mi­mus ir pa­ra­zi­tų eg­zis­ta­vi­mą or­ga­niz­muo­se lai­kė įro­dy­mu, kad evo­liu­ci­niai po­ky­čiai yra at­si­tik­ti­niai. Bet rei­kė­tų pa­aiš­kin­ti ir ki­tą rei­ka­lo pu­sę. Evo­liu­ci­jos psi­cho­lo­gai vis dar ne­ra­do at­sa­ky­mo, kaip „sa­va­nau­diš­ki ge­nai“ ir „me­mai“ bei vi­si at­si­tik­ti­niai po­ky­čiai, ve­dan­tys į „ge­riau­siai pri­si­tai­kiu­sių­jų iš­li­ki­mą“, ga­lė­tų pa­aiš­kin­ti be­veik ne­ap­rė­pia­mą mo­ti­nų ir tė­vų mei­lę ar­ba ki­tų as­me­nų rū­pi­ni­mą­si mū­sų gy­ve­ni­mu. Juk kar­tais at­ro­do, kad ki­tas žmo­gus su ne­su­nai­ki­na­mu ins­tink­tu sten­gia­si mums pa­dė­ti ir iš­tie­sia pa­gal­bos ran­ką, siek­da­mas iš­trauk­ti iš kom­pli­kuo­tų si­tu­a­ci­jų, į ku­rias ne­re­tai pa­tys bū­na­me sa­ve įstū­mę, net­gi su­dė­tin­giau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Nuo­lat gir­di­me per ži­nias, o kar­tais ir pa­tys tam­pa­me liu­di­nin­kais evo­liu­ci­jos te­ori­ja ne­pa­aiš­ki­na­mo he­ro­jiš­ku­mo, kai žmo­nės ryž­ta­si net gy­vy­bę ati­duo­ti už ki­tus, ku­rie daž­nai yra vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi.

Be to, evo­liu­ci­nės abi­pu­siš­ku­mo ir gru­pės so­li­da­ru­mo te­ori­jos la­bai men­kai te­pa­de­da su­pras­ti, ko­dėl ne­įga­lūs ar­ba vy­res­nio am­žiaus li­go­niai, daž­nai ty­liai ken­čian­tys skaus­mus ir sa­vo ne­įga­lu­mą, bū­na kan­trūs ir ge­ros nuo­tai­kos.

Fi­zi­nis / psi­cho­lo­gi­nis gė­ris

Ne­pa­pras­ti iš­gi­ji­mai, li­gos simp­to­mų su­sil­pnė­ji­mai ir ki­ta, ką gy­dy­to­jai, ži­niask­lai­da ir žmo­nės įpras­tai va­di­na „ste­buk­lais“, – įma­no­mais ste­buk­lais, – aki­vaiz­džiai iliust­ruo­ja, ko­kių ypa­tin­gų ge­bė­ji­mų įveik­ti kar­tais, at­ro­dy­tų, ne­įvei­kia­mus iš­šū­kius tu­ri gy­vy­bė ir mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma.

Taip pat ne­pa­mirš­ki­me kū­no siun­čia­mų skaus­mo ir kan­čios sig­na­lų, be ku­rių ne­ga­lė­tu­me diag­no­zuo­ti ir iš­gy­dy­ti mū­sų fi­zi­nius bei psi­cho­lo­gi­nius su­tri­ki­mus.

Kal­bant apie psi­chi­ką, mū­sų gy­ve­ni­mą es­min­gai pa­lai­ko iš mei­lės ir drau­gys­tės ky­lan­tis džiaugs­mas ir kon­struk­ty­vus da­li­ni­ma­sis idė­jo­mis bei ide­a­lais – jei vyks­ta tin­ka­mu lai­ku ir tin­ka­mo­je vie­to­je, jis ga­li pa­ska­tin­ti ne­ri­bo­tą in­te­lek­ti­nį to­bu­lė­ji­mą.

Į šį są­ra­šą ga­li­me įtrauk­ti ir „trans­cen­den­ti­nes“ aki­mir­kas, tuos re­tus, bet bran­gius džiaugs­mo ant­plū­džius, ku­rie kar­tais tam­pa ir re­li­gi­ne pa­tir­ti­mi. Stip­riau­sia iš pas­ta­rų­jų yra ne­nu­ga­li­mas krikš­čio­nio su­pra­ti­mas, kad ne­aiš­ku ko­dėl, bet pats Die­vas pa­no­rė­jo su mu­mis pa­si­da­lin­ti sa­vo die­viš­ku gy­ve­ni­mu ir net pa­si­ry­žo at­siųs­ti sa­vo Sū­nų, ku­ris ta­po žmo­gu­mi, gy­ve­no ir mi­rė kaip vie­nas iš mū­sų, kad ir mes sa­vo ruož­tu ga­lė­tu­me bū­ti su­die­vin­ti.

Api­ben­dri­nant, kol blo­gis gau­na ne­mo­ka­mos re­kla­mos di­džią­ją da­lį, mes, Ado­mo ir Ie­vos vai­kai, at­ei­na­me į pa­sau­lį, są­mo­nin­gai su­pras­da­mi, kad ja­me yra ir ge­ro, ir blo­go.

Vie­na ver­tus, su­si­du­ria­me su gam­ta, ku­rios ne­nu­spė­ja­mu­mas tu­ri šiur­pi­nan­čių pa­sek­mių. Ki­ta ver­tus, ga­li­me įžvelg­ti ne­pa­pras­tą fi­zi­kos dės­nių tvar­ką, ku­ri lei­do at­si­ras­ti žmo­gui gro­žy­bių pil­no­je pla­ne­to­je.

Mus šo­ki­ruo­ja ži­niask­lai­do­je pla­čiai ap­ra­šo­mos ne­įti­kė­ti­nos žiau­ry­bės, pa­tvir­ti­nan­čios įsi­ti­ki­ni­mą, kad žmo­gus žmo­gui yra vil­kas. Vis dėl­to esa­me guo­džia­mi nuo­la­ti­nė­mis ste­bi­nan­čio­mis mei­lės ir pa­si­au­ko­ji­mo is­to­ri­jo­mis, ku­rių da­ly­viai per­žen­gia vi­sas įma­no­mas as­me­nis ski­rian­čias ri­bas.

Su­ka­me gal­vą dėl kan­ki­nan­čių pa­vel­di­mų li­gų ir epi­de­mi­jų, ku­rių me­di­ci­nos moks­las dar ne­mo­ka įveik­ti; bet taip pat ma­to­me ne­įti­kė­ti­nų nu­ti­ki­mų, pa­tvir­ti­nan­čių ne­pa­pras­tus žmo­gaus at­spa­ru­mo ir iš­gy­ve­ni­mo ge­bė­ji­mus.

Blo­gio gau­sa pa­sau­ly­je iš tie­sų liū­di­na ir šo­ki­ruo­ja. Bet, ge­riau pa­gal­vo­jus, ne ma­žiau keis­ta ir ne­įti­kė­ti­na, kad eg­zis­tuo­ja tiek daug gė­rio. Iš tie­sų, gė­rio kie­kis yra slė­pi­nin­gas, o jo slė­pi­nin­gu­mą dar la­biau iš­ryš­ki­no šiuo­lai­ki­nio moks­lo lai­mė­ji­mai.

Tur­būt tin­ka­miau­sia lai­ky­se­na, net ir liūd­niau­siems iš mū­sų, bū­tų ka­da nors pri­sės­ti, trum­pam pa­mirš­ti apie vi­sus rū­pes­čius ir ste­bė­tis, kaip že­mė­je ga­li bū­ti tiek daug gė­rio.

www.thecatholicthing.org

Ver­tė To­mas Taš­kaus­kas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.