Ge­ri gy­ve­ni­mo ver­ti­mai

ELE­NA BA­LIU­TY­TĖ

Eu­ge­ni­jus Ali­šan­ka. Gat­vė tarp dvie­jų baž­ny­čių.
Esė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 213 p.

Jau ku­ris lai­kas, me­tams bai­gian­tis, ra­šy­to­jai ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai ima­si svars­ty­ti per me­tus pa­si­ro­džiu­sias kny­gas, rei­tin­guo­da­mi jas dvy­lik­tu­kais, pen­ke­tu­kais ar ki­tais bū­dais. Kaip ro­do prak­ti­ka, in­tri­guo­jan­ti kon­ku­ren­ci­nė ko­va vyks­ta ne tik tarp kon­kre­čių kū­ri­nių, bet ir tarp žan­rų. Vie­nu to­kių in­tri­gą kū­ru­sių žan­rų ku­rį lai­ką bu­vo esė, „at­ras­ta“ Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais, grei­tai iš­po­pu­lia­rė­ju­si, o vie­nu me­tu li­te­ra­tū­ros lau­ke pre­ten­da­vu­si ir į cen­tro po­zi­ci­ją. Da­bar lyg ir su­si­for­ma­vo nuo­mo­nė, kad esė žan­ras jau pa­sie­kė apo­gė­jų ir ku­rį lai­ką „il­sė­sis“. Bet štai pa­si­ro­dė Eu­ge­ni­jaus Ali­šan­kos eseis­ti­nės pro­zos kny­ga, ir vėl esu įti­kin­ta, kad žan­ras te­bė­ra gy­vy­bin­gas ir pro­duk­ty­vus. Au­to­riaus teks­tai to­liau ste­bi­na šio žan­ro po­eti­kos ga­li­my­bė­mis, men­ta­li­te­to šiuo­lai­kiš­ku­mu. Ne­abe­jo­ju, kad ši kny­ga verta pa­tekti į ge­riau­sių me­tų kny­gų dvy­lik­tu­ką ir pen­ke­tu­ką.

Iš po­ezi­jos ir kul­tū­ro­lo­gi­nės eseis­ti­kos kny­gų Ali­šan­ką ži­no­me kaip in­te­lek­tu­a­laus, žais­min­gai (au­to)iro­niš­ko, ele­gan­tiš­ko sti­liaus ra­šy­to­ją. Eseis­ti­nė­je pro­zo­je šios jo au­to­ri­nio sti­liaus sa­vy­bės įgau­na nau­jų spal­vų: stip­rė­ja au­to­bio­gra­fiš­ku­mas, dė­me­sys tik­ro­vei, kas­die­ny­bei, vi­su ryš­ku­mu at­si­sklei­džia pa­sa­ko­to­jo ta­len­tas. Al­fon­sas An­driuš­ke­vi­čius yra įvar­di­jęs tris bū­ti­nas są­ly­gas, kad ga­lė­tų bū­ti su­kur­ta ge­ra esė: au­to­rius pri­va­lo tu­rė­ti au­to­biog­ra­fi­ją, eks­hi­bi­cio­nis­ti­nės drą­sos ir li­te­ra­tū­ri­nį ta­len­tą. Pra­dė­jus nuo pir­mo­sios są­ly­gos, ga­li­ma sa­ky­ti, kad Ali­šan­kai eseis­tui su biog­ra­fi­ja pa­ra­dok­sa­liai pa­si­se­kė – jis tu­ri ne tik pa­sa­ko­to­jo ta­len­tą, bet ir is­to­riš­kai raiš­kią, ne­ba­na­lią biog­ra­fi­ją: gi­mė trem­ty­je, Si­bi­re, Bar­nau­lo mies­te (1960), dve­jų me­tų su tė­vais grį­žo į Lie­tu­vą, au­go ir bren­do stag­nuo­jan­čio so­cia­liz­mo epo­cho­je, o kū­ry­bos ke­lią pra­dė­jo jau Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je (pir­mo­ji po­ezi­jos kny­ga „Ly­gia­die­nis“ pa­si­ro­dė 1991 me­tais). Au­to­biog­ra­fi­niai fak­tai ir pa­tir­tis try­li­ko­je kny­gos teks­tų na­tū­ra­liai tam­pa šei­mos, gi­mi­nės, o ben­driau – ir Lie­tu­vos žmo­nių ma­ža­isiais is­to­ri­niais pa­sa­ko­ji­mais. „Ma­žo­ji is­to­ri­ja“ ne­si­ri­bo­ja bu­vu­siu so­vie­ti­niu lai­ku, bet tik­ro­viš­kai ški­cuo­ja ir šian­die­ni­nės Lie­tu­vos kai­mą: kai­my­nų so­cia­li­nius ti­pus ir li­ki­mus ir, ži­no­ma, eu­ro­pie­tiš­ką au­to­riaus pa­tir­tį. Tik ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad šių kon­teks­ti­nių is­to­ri­jų cen­tre yra pa­sa­ko­to­jas, žai­džian­tis pa­gal esė žan­ro tai­syk­les: tai­gi li­ni­ji­nio, nuo­sek­laus na­ra­ty­vo čia ne­ra­si­me. Lai­kas, įvy­kiai, fak­tai yra ta­pę są­mo­nės bū­se­no­mis, ku­rio­se pra­ei­tis ir da­bar­tis su­si­py­nu­sios į ne­at­pai­nio­ja­mą maz­gą. Tik pir­muo­se ke­tu­riuo­se teks­tuo­se, ku­riuo­se siu­že­to prad­me­nys ryš­kes­ni, veiks­mas vyks­ta vien so­vie­ti­niu lai­ku: pa­sa­ko­to­jas frag­men­tiš­kai pri­si­me­na vai­kys­tės, pa­aug­lys­tės, jau­nys­tės epi­zo­dus, „Gat­vės tarp dvie­jų baž­ny­čių“ Vil­nių. To­ji gat­vė – tai pe­ri­fe­ri­nės Vil­niaus da­lies, au­to­riaus vai­kys­tės Kal­va­ri­jų gat­vė, anuo­met tu­rė­ju­si re­vo­liu­ci­jos vei­kė­jo Fe­lik­so Dzer­žins­kio var­dą. Tai erd­vė, ku­ri, no­rs ir įrė­min­ta dvie­jų baž­ny­čių, pri­klau­sė pro­fa­num sfe­rai: jo­sios cen­tras yra di­dy­sis mies­to tur­gus. Tai mies­to da­lis, ku­ri, pa­sak pa­sa­ko­to­jo, nė­ra tik­ras mies­tas, kaip kul­tū­ros ser­ti­fi­ka­tą tu­rin­tys se­na­mies­tis, Ant­akal­nis ar Žvė­ry­nas. Dzer­žins­kio gat­vės gy­ven­to­jai yra bui­ti­nės kas­die­ny­bės per­so­na­žai, ir re­a­liai, ir sim­bo­liš­kai pri­klau­san­tys tur­gaus erd­vei, gy­ve­nan­tys sa­vų pa­pro­čių ir įpro­čių (ne­re­tai ža­lin­gų) rit­mu; jų ta­pa­ty­bę au­to­rius api­bū­di­na kaip tar­pi­nę bū­se­ną tarp kai­mie­čio ir mies­tie­čio: tai ir jų ne­mies­tiš­ka bui­tis (nė­ra van­den­tie­kio, būs­tai šil­do­mi kros­ni­mis, že­mės skly­pe­liuo­se prie na­mų au­gi­na­mos dar­žo­vės), ir spe­ci­fi­nis ben­druo­me­niš­ku­mo jaus­mas (va­di­na­mo­ji ko­mu­na­li­nė bui­tis, kai vie­na­me bu­te tu­ri su­gy­ven­ti ke­lios šei­mos). Pa­sak vie­nos esė, lai­kas čia stin­go ki­taip nei tik­ra­ja­me mies­te, pi­lies pri­ei­go­se: „Ten jis vir­to ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klu, čia – są­mo­nės bū­se­na“ (p. 11). Štai apie tas vai­ko, pa­aug­lio, po So­vie­tų Są­jun­gos res­pub­li­kas au­to­sto­pu ke­liau­jan­čio jau­nuo­lio ar so­vie­ti­nės ar­mi­jos ka­rei­vio „są­mo­nės bū­se­nas“ ir kal­ba­ma šio­se esė. Jos yra la­bai įdo­mios ne tik dėl pa­sa­ko­ja­mų is­to­ri­jų – pa­vyz­džiui, ko ver­ti vien ke­lio­nių nuo­ty­kiai esė „Di­dy­sis tran­zas“, ku­rią ga­li­ma pa­va­din­ti lai­min­gai pa­si­bai­gu­sia he­ro­jaus ini­cia­ci­ja, ar uni­ka­li he­ro­jaus pa­tir­tis, fik­suo­jan­ti so­vie­ti­nės ar­mi­jos kas­die­ny­bę „Šiau­rės už­kar­do­je“, ar aist­ros kal­nams is­to­ri­jos („Nie dla idiotów“), – bet ir dėl to, kad šios is­to­ri­jos yra in­te­lek­tu­a­liai, šiuo­lai­kiš­kai pa­pa­sa­ko­tos. Apie ano lai­ko au­to­biog­ra­fiš­ką pa­tir­tį pa­sa­ko­ja da­bar­ti­nis au­to­rius – eru­di­tas, lais­vos, ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės ir at­si­vė­ru­sio pa­sau­lio pi­lie­tis. Štai šis at­stu­mas, eg­zis­tuo­jan­tis tarp pa­sa­ko­to­jo (au­to­rius jį įvar­di­ja kaip kro­ni­ki­nin­ką) ir to, apie ku­rį pa­sa­ko­ja­ma, šio­se esė yra svar­bus. Dvi­gu­ba per­spek­ty­va su­ku­ria leng­vai iro­niš­ką dis­tan­ci­ją ir su anuo lai­ku, ir su sa­vi­mi ir pa­de­da sėk­min­gai įveik­ti eg­zis­tuo­jan­tį lai­kų nuo­to­lį. Be to, svar­bi šio in­tri­guo­jan­čio au­to­biog­ra­fiš­ko pa­sa­ko­ji­mo ypa­ty­bė yra ta, kad sma­gi iro­ni­ja nė­ra vie­nak­ryp­tė: ji ne tik skir­ta ano nu­to­lu­sio lai­ko da­ly­viams, bet ir me­ta at­švai­tą ant da­bar­ti­nio kro­ni­ki­nin­ko. Kaip tai reiš­kia­si teks­te? Kad ir įvai­riai di­so­nuo­jan­čiais žo­džių są­skam­biais, „sve­ti­mo žo­džio“ efek­tais, pla­čiai su­pras­tu in­ter­teks­tu­a­lu­mu. Štai ra­šant apie vai­kys­tės ban­de­les pa­var­to­tas ki­to kon­teks­to žo­dis „žan­ras“ tam­pa leng­vai iro­niš­kas: „Kiek­vie­na ban­de­lė skir­tin­gos for­mos, kad bū­tų at­pa­žįs­ta­mas žan­ras [...]“ (p. 21). Taip įvei­kia­mas ne tik tar­pas su anuo­ju, lai­ke nu­to­lu­siu „aš“, bet ir stei­gia­mas tar­pe­lis su šia­pus esan­čiu pa­sa­ko­to­ju-kro­ni­ki­nin­ku: juos jun­gia ben­dras šyps­nio til­tu­kas – kū­ry­bai bū­ti­nas lais­vos są­mo­nės tar­pas. Kaip tiks­liai įvar­di­jo eseis­tė Gied­ra Rad­vi­la­vi­čiū­tė, anas lai­kas šio­se esė yra nu­spal­vin­tas ne sen­ti­men­ta­lia, bet ana­li­ti­ne nos­tal­gi­ja. Ir dėl to skir­tin­gų kar­tų šiuo­lai­ki­niams skai­ty­to­jams ji ga­li tap­ti sa­va, ben­dra pa­tir­ti­mi.

Au­to­rius ge­rai ver­čia į šian­die­ni­nę jau­se­ną ne tik lai­ke nu­to­lu­sią pa­tir­tį, bet ir pa­sau­lį, tik­ro­vę, bū­tį – į kal­bą, į teks­tą. Ir nors vie­no­je esė ra­šo­ma, kad tai vi­sa­da tik pa­žo­di­nis ver­ti­mas, bet vis tiek pra­smin­gas: „Iš­pa­sa­ko­ti ką nors tam, kad lik­tų tik ne­pa­pa­sa­ko­ja­mi da­ly­kai“ (p. 58) – kaip pui­kiuo­se teks­tuo­se apie tė­vą („Ply­šiai“) ar apie Si­bi­ro įša­le li­ku­sius nie­ka­da ne­ma­ty­tus se­ne­lius („In­ter­viu“). To­se esė, kur do­mi­nuo­ja kro­ni­ki­nin­ko da­bar­tis, teks­to po­eti­kos įtam­pa kau­pia­si bū­tent tarp tik­ro­vės ir teks­to sfe­rų. Ne vie­nu at­ve­ju au­to­rius esė ta­len­tin­gai ku­ria tar­si „iš nie­ko“, ra­šy­da­mas apie tai, kad tarp­tau­ti­niam li­te­ra­tū­ros fes­ti­va­liui rei­kia teks­to apie pa­sau­lį, glū­din­tį ana­pus kal­bos („Šiau­rie­tiš­kas ėji­mas“), svars­ty­da­mas, koks tu­rė­tų bū­ti pir­mas sa­ki­nys („Car­ta­ge­na no pro­blem“), ar re­flek­tuo­da­mas ra­šy­mo pro­ce­so ypa­tu­mus („Drib­lin­gas“). Au­to­rius ra­šo teks­tus apie ra­šy­mą ir juos be­ra­šy­da­mas įra­šo gy­ve­ni­mą: su at­si­tik­ti­nu­mais, smul­kme­no­mis, lem­tin­gais su­ta­pi­mais, eg­zis­ten­ci­niais po­ty­riais. Taip tar­si at­si­tik­ti­nės, ne itin reikš­min­gos ke­lio­nių de­ta­lės ar su hu­mo­ru trak­tuo­ja­mi kai ku­rie li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo nu­ti­ki­mai ne­ti­kė­tai su­pi­na­mi su eg­zis­ten­ci­niais ar me­ta­fi­zi­niais klau­si­mais, ir pir­mie­ji įgy­ja ne­ti­kė­to sim­bo­liš­ku­mo, ant­rie­ji – pra­ran­da li­te­ra­tū­ri­nę pa­te­ti­ką. Pa­na­šiai ne­su­reikš­min­da­mas, lyg tarp kit­ko au­to­rius ra­šo įdo­mius da­ly­kus ir apie sa­vo, lais­vo eu­ro­pie­čio, sa­vi­vo­ką, apie tai, kad da­bar, kai jau li­ko tik ke­le­tas Eu­ro­pos ša­lių, ku­rio­se nė­ra bu­vęs, o ir po to­li­mes­nes pa­sau­lio ša­lis pa­si­va­ži­nė­ta, ėmęs jus­ti grei­to, pa­vir­šu­ti­niš­ko tu­ris­ti­nio ke­lia­vi­mo, kai „pro­tas ne­be­spė­ja pas­kui kū­ną“, be­pras­my­bę. Už­si­me­na­ma apie grį­ži­mo tra­jek­to­ri­ją, ku­rios žen­klų au­to­rius įžvel­gia ir ki­tų ša­lių li­te­ra­tų, tu­rin­čių pa­na­šią pa­tir­tį, kū­ry­bo­je („Iš že­mė­la­pių is­to­ri­jos, ar­ba Laiš­kas Ale­šui“); lai­ki­no gy­ve­ni­mo me­di­ta­ci­jos ap­nin­ka, kū­ry­bos rei­ka­lais il­ges­niam lai­kui at­si­dū­rus vie­na­me Švei­ca­ri­jos mies­te­ly­je („Cir­kas at­va­žia­vo“, „Kai­my­nai“). Aso­cia­ty­vu­mu, kal­bos ir mąs­ty­mo fi­gū­ro­mis be­si­re­mian­tis to­kių teks­tų riš­lu­mas ro­do, kad au­to­rius yra ra­šy­mo vir­tuo­zas. Šias esė ga­li sėk­min­gai struk­tū­ruo­ti iki gy­ve­ni­mo dės­nio iš­au­gan­tis bal­sio ir prie­bal­sio api­brė­ži­mas (oras iš­ei­na lais­vai, oras su­tin­ka kliū­tį; „Obe­lių tri­kam­pis“), ply­šio me­ta­fi­zi­ka ar drib­lin­go fi­zi­ka. Ieš­ko­da­mas tik­ro­vės reiš­ki­nių pa­na­šu­mų, ana­lo­gi­jų, su­ta­pi­mų, „dvie­jų pa­na­šių kla­via­tū­ros kla­vi­šų“, kaip ra­šo­ma vie­no­je esė, au­to­rius tik­ro­vę ana­li­zuo­ja, skai­do ir jun­gia pa­gal sa­vus po­eti­nės teks­to lo­gi­kos ypa­tu­mus. Be­je, vie­nu to­kių „kla­vi­šų“ ga­li­ma lai­ky­ti ir šioms esė bū­din­gą in­ten­sy­vų, in­tri­guo­jan­tį in­ter­teks­tu­a­lu­mą. Au­to­riui pa­vy­ko – teks­tai su­gro­ti pui­kiai, gy­ve­ni­mo blyks­nių į esė teks­tus ver­ti­mai ge­ri.