Galvoje tik keturios dešrelės
PETRAS RAKŠTIKAS
Galvoje tik keturios dešrelės, batonas, kava ir prakiurusi kojinė. Rankoje rezginė ir piniginė. Prakiurusi kojinė slepiasi kairiajame bate, o neprakiurusi šildo ir puošia dešinę pėdą. Moteris žengia į balą. Šlapių batų pėdsakai slepiasi parduotuvėje. Jiems dar neišdžiūvus, sausi batai kaukši iš parduotuvės, šoka per balą. Šlapi kairiojo pėdsakai šlubuoja į laiptinę, kurioje keturios dešrelės, batonas, kava rezginėje ir iš galvos iškritusi prakiurusi kojinė kairiajame bate dingsta už penkto buto durų.
Žvejys žiūri į vandenį, stebi svajingai liūliuojančią plūdę. Žuvys žiūri į plūdę, į slieką ant kabliuko, vizgina uodegas ir visiškai nieko neveikia. Vidurdienis. Poilsio metas. Šeštadienio kalendoriaus lapelis primygtinai reikalauja ilsėtis. Europa guli žemėlapyje. Jautis kojomis plaka Viduržemio jūros vandenis nesiekdamas begalybėn nugrimzdusių istorijų dugno.
Kai mylimoji sustojo po medžiu, jo lapai ėmė tyliai šnabždėtis. Vienas išrinktasis atsargiai nuvinguriavo žemyn ir atsigulė šalia jos. Mylimoji tylėjo. Tada kitas nusileido ant nosies, dar kitas ant užpakalio, o dar ir dar kiti visą naktį leidosi, gulė, leidosi, gulė ant jos, kol saulei patekėjus atėjo vyras, nubraukė lapus, atidaręs uždarė dureles ir palei nuplikusių medžių eilę nuvažiavo kažkur.
Muzika sklinda labai plonu laideliu iš striukės kišenės į ausį, iš ausies leidžiasi žemyn į pilvą, į kelnes. Pilkas batas tapsi į šaligatvio plytelę. Plytelė tyli. Kai pėda pavargsta, tada kitas pilkas beldžia, kol atburzgia autobusas. Abu pilki pakaitomis daužo autobuso grindis pagal muzikos taktą.
Niekas po vakar nepasikeitė. Paukščiai čiulba, mašinos burzgia, balandžiai ant stogo kasinėjasi pasparnes, pensininkė ant kiemo pabėrė kelias saujas trupinių. Visi sotūs, visi bamba, nes sėdi be darbo, žiūri pro langus į kiemus, į grybus, uogas miške, į televizorius. Snaudžiančiam tėvui ant galvos užpylęs alaus, vaikas tvarkingai atsistojo į kampą, dūsauja, gokčioja. Rytas.
Sumintas prisiminimų takelis dyla atminties piešinio labirintuose. Akimirkos, kurių neprisimeni, šiam pasauliui nebepriklauso. Didžiąją gyvenimo dalį negyveni, esi miręs, nepabudęs, o gal ir nė nesapnavęs.
Užsidėjusios šviesos nimbus, šieno kaugės žiūri prieš saulę į namą, kuriame snaudžia jas sukrovęs žmogus. Šešėlių rodyklės pievos sapne tyliai ropoja į rytus persmeigtos vidurdienio šakėmis.
Gyvenimu nepatenkintas šuo apgadino praeivio kelnes, gavo batu į dantis ir dar labiau nepatenkintas aršiai kiauksi lydėdamas jį ligi parduotuvės. Kai durys užsidaro, laižosi praskeltą šunišką lūpą, nurimsta, šlapinasi ant laiptelių, uosto ir, užmiršęs ką tik įvykusį incidentą, bidzena takeliu už namo.
Jonas eina keliu pas Albiną, o kelias eina į Šaukėnus. Jonas eina žingsniais, o kelias eina metrais ir kilometrais. Jonui einant, eina jam skirtas laikas. Ties sankryža Šaukėnai–Bubiai–Luokė Jonas sustoja ir rūko, žiūri į kelią, kuris dalijasi į tris, visi trys eina į skirtingas puses. Parūkęs Jonas vejasi kelią, kuris eina pas Albiną. Besisvečiuojant pas draugą praeina pusdienis ir Jonas grįžta keliu Albinas–Namai, bet eiti prieš kelią, kuris eina į Šaukėnus, labai sunku, todėl Jonas ne eina, o šliaužia ir pavargęs atsigula pailsėti ant einančio į Šaukėnus kelio pakraščio.
Lėkštės ant stalo. Aliejuje plauko silkės, grietinėje – mišrainė, taukų ežerėlyje kalakutas rodo obuolių prikimštus vidurius, atšildytos braškės su cukrumi gerai lenda į skrandį. Televizoriuje liesi tamsiaodžiai kraipo užpakalius, skėsčioja rankomis ir tyliai žiopčioja. Išgėrę aguonų pieno klausosi gyvūnėlių kalbų. Kalbos be išimties apie viską. Bankams plėšti tinka ir suplėšytos pėdkelnės.
Moteris įjungė radiją, išklausė Obelių aliejaus, Krekenavos dešros, „Pampers“ ir partijos Nr. 7 reklamas, išklausė orų prognozę, pažiūrėjusi pro langą, įsitikino, kad ji teisinga, prikėlė iš miego dukrą ir nuėjo virtuvėn kepti blynų su dviejų šimtų minučių žinių ir uogienės įdaru.
Lyriškai pakreipęs galvą į kairę arba į dešinę žiūri į pasaulį ir, visur kaišiodamas savo ilgą nosį, audžia eilėraščių tinklus, nes rašyti nemoka. Jam priklauso 35 hektarai žemės ir miško nuo Velikuškių–Dusetų kelio į vakarus. Kiemsargiu Bartą vadinti būtų neteisinga. Tiesiog ūkininkas be pažymėjimo. Gerutis. Guli ant ežiuku nukirpto kiemo, stebi katiną, kurio viena pusė su stačiomis ausimis, žvitriomis akimis išlindusi iš jazmino pakrūmės liudija krūme besiraitančią uodegą ir dvi baltas kojas. Kojos tirta, pritupia ir iššauna kūną virš žolyno. Laumžirgis suka į kairę nuo iškvėpintų, orą raižančių nagų ir mikliai birbia tolyn, nešdamas katino kritimo ant žemės paveikslą į debesų muziejų. Šuo užmerkia akis. Katinas kraipo uodegą ir žiūri į dangų. Gražu.
Vaikystėje Augis klausinėjo motinos, kodėl jo kraujas mėlynas. Motina išmintingai šypsojosi ir tylėjo. Švęsdamas savo keturiasdešimtmetį, prie vaišių stalo bendravo su ateiviais. Šie arogantiški pasitaikė, tad profilaktiškai vienam jų trenkė į nosį ir sužinojo, kodėl jo kraujas mėlynas.
Patricijus kala, lanksto, dėlioja, stato, daužo, griauna, perdėlioja, sukinėja, stebisi, šūkauja, šokinėja, ropoja, pavargęs ragauja šokolado, arbatos, gyvena laisvo žmogaus gyvenimą, išskyrus tas valandas, kai jį savo karalystėn pasiima miegas. Tuomet pūkuotų meškų, plastikinių katinėlių, šuniukų, žvėrelių prižiūrimi lėktuvai ir tankai saugo jo sapnus, o paukštis už lango medyje apdainuoja nuveiktus darbus.
Lauke prie vieškelio kažkas paliko panelę su mėlyna suknele, su nuostaba baltai nudažytame veide, su išskėstomis rankomis, su plastikinių gėlių puokštele, kad niekada nesibaigtų žydėjimas koplytėlėje, ties kuria retai kas sustoja, tik spalvoti drugiai teaplanko.
Tarp stambių Tverų bažnyčios akmenų betono upeliais mažieji plaukia su musėmis, skruzdėmis į šeštadienio ryto mišias, kviečiami varpinėje prakaituojančio zakristijono. Vėjas miške ir klevuose prie bažnyčios šnypščia vienodai. Vištos skirtingai kudakuoja prieš kiaušinio padėjimą ir po jo. Kiaulpienės auga tarp šventoriaus akmenų ir paupyje, tik paupyje jų niekas nerauna. Akmenų veidai labai seni ir nesikeičia. Žmonės juos stebi, dėlioja, čiupinėdami pasensta, numiršta ir palieka šiuos darbus kitiems. Jau mažai liko tvoroms tinkamų akmenų, tik smulkieji vis dar kliūva po kojomis ir gadina žemdirbių agregatus.
Baltai padažyti mediniai šventieji skėsčioja rankomis virš raudonų plytų vartų prieš geltoną bažnyčią su juodu kryžiumi viršuje, įsmigusiu į pilkų debesų slėgtainį. Mėlyna uniforma pasipuošęs gaisrininkas nuobodžiaudamas rūko nesibaigiantį cigarečių pakelį, užkėlęs koją ant kojos, akimis seka penktą kartą per pusvalandį apie parduotuvę sukantį keturratį ir periodiškai spjaudydamas seilėmis nutaško apie save saugos ratą. Niekas nedega, niekas neskęsta, nėra ko gelbėti šeštadienio popietę. Braškių ir vyšnių persivalgęs vaikas pats rado pagalbą lauko tualete ir, pro durų plyšį skaičiuodamas mašinas prie bažnyčios, viduriuoja. Visi kažką spaudo: cigaretę, tualetinį popierių, taurę, telefono mygtukus, durų rankenas, spuogus, šaukštus, klaviatūras. Varniuose jokių varnų nepastebėjau, o vietiniai daugiau dairosi į mergas trumpais sijonais, ilgomis kojomis ir blakstienomis. Keturračiu ratus garsiai sukantis visiems seniai jau pabodo, o jam ratai patinka iš pašaukimo, bet vis vien jis šiandien jau ryškiai padaugino. Vietinis ūkininkas su žaliais batais brūžina šaligatvio plyteles. Ant juodos jo palaidinės užrašas „Shopen art“. Kramtomosios gumos sarkofage paslėpęs nuorūką, vaikas ją priklijuoja po suolu ateinančioms kartoms.
Dangaus pievų šieną sugrėbęs į kupstus, vėjas pavargęs sūpuojasi medžio viršūnėje. Sidabriniame marių padėkle dangus, švendrių šluotelė, pušų žalumynai, kvarksinčios antys ir juodakaklė žąsis filmuojasi su vokiečių porele atminimui. Tokia vakarienė Juodkrantėje.
Penktos ryto valandos kaimynas stipriai masažuoja radijo imtuvo garso reguliatorių. Verksmingas įsimylėjėlio vokalas aimanuodamas iš pirmo aukšto ropoja balkonais aukštyn, iš sapnų pinklių vaduoja kaimynus, nematomu skydu atmušinėja į pravirą virtuvės langą lekiančius prakeiksmus, šlepetes, akmenis, timpčioja keturių penkiaaukščių miegalių nervus. Po keliolikos minučių pailsęs užsnūsta su cigarete rankoje, klykdamas pašoka, kiša nudegintą pirštą į stiklinę su alumi ir traiškanotomis akimis stebi tarp alaus burbuliukų pampstančią pūslę. Šeimos gydytoja už trijų valandų išrašys jam nedarbingumo lapelį.
Krepšyje tarp durų kabantis mažylis šypsosi, stebi brolį, seilėja plastikinį pistoletą. Dar nepajėgia nuspausti gaiduko. Brolio piešinyje nebaigta spalvinti višta Birutė pešioja savo juodą ir baltą uodegą, neišlenda iš linijų pinklių, raitosi, vaiposi, neatsimerkia, nežiūri į brolį, todėl jis trina, trina ir tyliai dūsaudamas gaudo žaismingą, vikrią Birutę.
Balkone su alumi, tamsoje su cigaretėmis, tyloje diskutuoja apie gyvenimo vertybes. Penkiaraidžiai dviskiemeniai keiksmažodžiai įžūliai šokinėja į nakčiai pravertus balkonus ir langus.
Upe plaukia žuvys, antys, lapai, mauduolė, medžiai ir debesys. Tarp debesų skrenda žuvys, antys, lapai, medžiai ir mauduolė. Upės kirminas raitosi per Žemaitiją ir, įlindęs į Latviją, šiek tiek atskiedžia sūrius Baltijos vandenis. Išlipusi ant kranto mauduolė pasižiūri, ar toli nuplaukė, ir iš nuostabos suakmenėja. Daug turistų gyrėsi tai matę Kopenhagoje.
Gegužės trisdešimtos dienos kalendoriaus lapelis papuoštas šalnos ornamentais ir išmargintas lakštingalų kalbos raidėmis. Tarp eglių įmestas į mėlyną tvenkinio guolį, ant bangų sūpuojasi nučiulptas pavasario delčios ledinukas.
Paskutiniai mano užrašyti tėvo žodžiai ligoninėje 2004-05-02: „Noriu numirti. Palaidok mane už tuos 2000 Lt. Už Adamkų nebalsuok. Kada atvažiuosi? Ar tu gyva esi, ar numirei? Važiuok į Telšius. Tai kur esi? Barščių yra puode.“