Būtų galima sakyti, kad tai – pasakojimas

OLJA SAVIČEVIĆ-IVANČEVIĆ

Yra pa­sa­ko­ji­mas, apie ku­rį gal­vo­ju iš­ti­sas die­nas. Tie­są pa­sa­kius, apie jį gal­vo­ju jau dvi­de­šimt me­tų, bet tik vi­sai ne­se­niai su­pra­tau, kad tai ga­lė­tų bū­ti pa­sa­ko­ji­mas. Jis va­di­na­si „Jū­ra už dan­go­rai­žio“, o bė­da ta, kad vi­sas pa­sa­ko­ji­mas tel­pa į vie­ną vie­nin­te­lį sa­ki­nį:

Aš­tuo­nias­de­šimt šeš­tai­siais ma­no tė­vai sky­rė­si, ir aš tą va­sa­rą pra­lei­dau pas mo­čiu­tę di­des­nia­me mies­te, o jū­rą ga­lė­jau ma­ty­ti tik iš dan­go­rai­žio vir­šū­nės.

Tie­są pa­sa­kius, šis pa­sa­ko­ji­mas ma­ne taip ap­sė­do, kad nu­spren­džiau kuo grei­čiau ap­lan­ky­ti mo­čiu­tę, ku­ri vis dar gy­ve­na to dan­go­rai­žio de­šim­ta­me aukš­te. Mo­čiu­tė da­bar jau ga­na se­na, bet vis tiek kiek­vie­ną die­ną ei­na pas kir­pė­ją suk­tis gar­ba­nų ir su te­ta Mi­ci­ka ke­pa tor­tus, puo­šia juos įvai­rias­pal­viais tru­pi­nė­liais bei cuk­ri­nė­mis gė­lė­mis ir par­duo­da šven­čian­tiems gim­ta­die­nius ir ki­tas šven­tes.

– Jei­gu bū­tum pa­sa­kius, kad at­ei­si, bū­čiau tau iš­ke­pus zui­kį su tin­gi­nu­kais, – pra­dė­jo suk­tis vir­tu­vė­je. – Da­bar tai lik­si it musę kandus?! A ko­dėl ne­pa­skam­bi­nai, po vel­niais!

Aš­tuo­nias­de­šimt šeš­tai­siais ma­no tė­vai sky­rė­si, ir aš tą va­sa­rą pra­lei­dau pas mo­čiu­tę di­des­nia­me mies­te, o jū­rą ga­lė­jau ma­ty­ti tik iš dan­go­rai­žio vir­šū­nės.

Va­sa­rą leis­da­vo­me kar­tu ei­da­mos į tur­gų ir į kir­pyk­lą, kur dau­gy­bė mo­te­rų sė­dė­jo po plau­kų džio­vin­tu­vais. Mo­čiu­tė daž­nai ga­min­da­vo ma­no mėgs­ta­miau­sią pa­tie­ka­lą – zui­kį su pa­da­žu ir tin­gi­nu­kais. O po pie­tų ji iš­ei­da­vo pas te­tą Mi­ci­ką kep­ti šven­ti­nių tor­tų, ku­riuos puoš­da­vo įvai­rias­pal­viais tru­pi­nė­liais.

 

 

 

 

 

 

 

– O tu man me­luo­da­vai, kad skai­tai pri­va­lo­mą li­te­ra­tū­rą, nors iš tik­rų­jų bėg­da­vai į dan­go­rai­žio te­ra­są žaist su tuo sa­vo pra­keik­tu Za­ne Don­ko­vu.

Za­nė Don­ko­vas ruo­šia­si pa­tai­soms dan­go­rai­žio vir­šū­nė­je esan­čia­me ma­žy­čia­me bu­tu­ke, ku­ria­me gy­ve­na kar­tu su tė­vu. Ir rū­ko. Šie­met jis sep­tin­to­kas, gal­būt per­eis ir į aš­tun­tą kla­sę, pri­klau­so nuo pa­tai­sų re­zul­ta­tų. Aš ne­drau­gau­ju su to­kiais, ku­rie rū­ko ir ruo­šia­si pa­tai­soms.

…Vie­ną po­pie­tę nu­spren­džiau lif­tu pa­kil­ti į pen­kio­lik­tą aukš­tą, ta­da už­bėg­ti tais še­šiais siau­rais laip­te­liais, kuo ty­liau ati­da­ry­ti te­ra­sos du­ris… Iš ten tu­rė­tų ma­ty­tis jū­ra. Bė­gu tarp skal­bi­nių, ko­ji­nių jū­ros, pa­klo­džių kal­nų. Ma­no ke­lio pa­bai­go­je – ant tu­rėk­lų – sė­di ber­niu­kas. Sė­dė­da­mas ant tu­rėk­lų, jis mo­suo­ja ko­jo­mis ir į dan­gų pu­čia ta­ba­ko dū­mų ka­muo­lė­lius. Jo nu­ga­ra mo­lio spal­vos ir nu­oga, jis mū­vi tik ha­va­jie­tiš­ko sti­liaus trum­pas kel­nes, jo pė­dos ba­sos, o nykš­tys kru­vi­nas, su­muš­tas. Pa­vo­jin­gai lin­guo­da­mas ant tų tu­rėk­lų, per ku­riuos per­sis­vė­rus gat­vė­je sto­vin­tys au­to­mo­bi­liai at­ro­do kaip žais­liu­kai, užuot pa­si­svei­ki­nęs, Za­nė Don­ko­vas aukš­tai pa­ke­lia sa­vo ko­ją ir pa­ki­ša nykš­tį man prieš no­sį:

– Be pleist­ro.

– Aha. – Pa­lin­guo­ju gal­vą, vi­sai ne­si­ste­bė­da­ma.

Za­nės plau­kai gel­to­ni ir gar­ba­no­ti. Jis ži­no dau­gy­bę da­ly­kų, ku­rių jo am­žiaus ber­niu­kai ži­no­ti ne­tu­rė­tų. Kiek­vie­ną die­ną, kai mo­čiu­tė ei­na pas te­tą Mi­ci­ką, aš pa­lie­ku kny­gas ir sku­bu į pen­kio­lik­tą aukš­tą. Ten jis bū­na So­je­ris ar­ba Kvrži­ca. Aš daž­niau­siai bū­nu Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je ar­ba kar­tais Pe­pė. Jis ma­ne va­di­na snar­gle, bet man tai nė mo­tais. Kai ne­tu­ri­me ką veik­ti, vaikš­to­me ap­link te­ra­sos tu­rėk­lus. Apa­čio­je, lyg iliust­ruo­to­je kny­go­je, už pa­sta­tų, par­kų ir gat­vių, ma­to­si plia­žas, uos­tas to­lu­mo­je ir ma­žy­tis lo­pi­nė­lis jū­ros, la­bai žyd­ros, su po­pie­ri­niais lai­ve­liais…

Mo­čiu­tė pa­tie­sia stal­tie­sę, pa­de­du jai pa­deng­ti pie­tums sta­lą. Ji vis dar tie­si ir lie­sa. Re­gu­lia­riai da­žo­si plau­kus. Kai nu­si­šyp­so, o šyp­so­si ji pla­čiai kaip ir aš, vir­šu­ti­nė­je ei­lė­je pa­si­ma­to du auk­si­niai dan­tys. Ta­da ji ma­nęs klau­sia, ar rei­kė­tų tuos dan­tis keis­ti į por­ce­lia­ni­nius, nes ta­da bu­vo to­kia ma­da, auk­si­niai dan­tys. At­sa­kau, kad ji ir taip la­bai gra­ži ir kad tie dan­tys ją iš tie­sų puo­šia, juk net šiuo­lai­ki­nės pop­žvaigž­dės dan­tis puo­šia dei­man­tais, o tai yra tas pats. Ta­da ji bū­na pa­ten­kin­ta ir dar pri­du­ria, kad vi­si dan­tys, iš­sky­rus tuos du, yra tik­ri. At­ro­do, kad tuo ji la­bai di­džiuo­ja­si. Stik­lai­ny­je kve­pia sal­sa, bet aš vi­sų pir­ma tu­riu su­val­gy­ti tą sriu­bą.

Stip­riau­sius pa­sau­lio dan­tis tu­rė­jo Za­nė Don­ko­vas. Tas ber­niu­kas dan­ti­mis ati­da­ri­nė­da­vo bu­te­lius ir ga­lė­jo per­kąs­ti bet ką. Gy­rė­si, kad kar­tą net­gi nu­kan­do gal­vą ba­lan­džiui, ku­ris šnerkš­da­vo ant pa­klo­džių. Jis bu­vo grės­min­gas, tas Za­nė Don­ko­vas.

Vie­ną vel­niš­kai karš­tą va­sa­ros po­pie­tę gu­lė­jo­me po iš­temp­to­mis pa­klo­dė­mis ir mo­te­riš­ko­mis kel­nai­tė­mis, ku­rios ka­ro­jo ant skal­bi­nių vir­vių.

– Vie­ną kar­tą bu­vau iš čia nu­kniau­kęs mo­te­riš­kus apa­ti­nius, bet tėvs ma­ne pri­ga­va i da­ba juos tik trum­pam pa­imu, kai nieks ne­ma­ta, i iš­kart grą­ži­nu į vie­tą.

– O kam tau rei­kia mo­te­riš­kų kel­nai­čių?

– Ei, snar­gle, snar­gle… Cha cha cha, kam man reik? Nu su jom ga­li daug ką, ga­li jas uos­tyt…

– Fu­u­u­u­u­u­u­uu.

– Nu bet tai ge­riau nei uos­tyt ke­dus.

– Esi šlykš­tus ir bai­sus me­la­gis.

– Taip ma­nai? O įro­dy­siu tau, ka ne­su. Oi, i ko iš­si­gan­dai, tik ne­pra­dėk žliumbt. Che che, ko­kia tu snar­glė. Aiš­ku, ka nie­kad ne­si ma­čius nu­oga kū­na.

– Ne­tie­sa, kiek­vie­ną ry­tą ma­tau mo­čiu­tės už­pa­ka­lį, kai ji vel­ka­si nak­ti­nius!

– Jo, mo­čiu­tės už­pa­ka­lį. Cit, tai iš­vis ne­si­skai­ta, iš­dur­nė­siu aš su ta­vim!

Jis pa­si­re­mia ant al­kū­nių ir pa­kra­to sa­vo gra­žią gal­vą, o ta­da iš­si­trau­kia iš dė­žu­tės pas­ku­ti­nę ci­ga­re­tę. Aš pa­trau­kiu pir­mus du dū­mus. Ta­da su­lai­kau aša­ras ir ko­su­lį ger­klė­je.

– Man jau už­teks, šian­dien aš ne­nu­si­tei­kus, – vos iš­spau­džiu.

Jis pu­čia dū­mus per no­sį ir pa­sa­ko­ja:

– Kai bu­vau jau­nes­nis už ta­ve, ma­čiau be­veik vi­sų mo­kyk­los pa­nų už­pa­ka­lius. Įei­da­vau į mo­te­rų tu­a­le­tą, už­lip­da­vau ant klo­ze­ta i žiū­rė­da­vau per per­tva­ras vir­šų. Kol vie­ną die­ną A kla­sės mo­ky­to­jai pa­lei­da vi­du­rius i jin nu­lė­kė į mo­ki­nių tu­a­le­tą. Oi, smar­vė, iš­skuo­džiau kai įgelts, i ta­da kaž­kas pa­ma­tė, ka iš­ei­nu iš mer­gai­čių tu­a­le­ta, o da kaž­ko­kios skun­di­kės pa­sa­kė, ka ma­tė, kai aš vėp­sau, kai jos sy­sio­ja, i ta­da pa­sta­tė ma­ne ant ki­li­mė­lia. Bet da­ba tai man at­ro­da vai­kų žai­dims… Ži­nai tu tą sep­tin­to­kę Va­ne­są?

Va­ne­są aš pa­ži­no­jau, šiais me­tais ji eis į gim­na­zi­ją, gy­ve­na te­tos Mi­ci­kos laip­ti­nė­je, tik ki­to­je pu­sė­je.

– Nu, tai su ja aš, taip sa­kant… kru­šau­si. Jau tris kar­tus.

Jis pa­si­žiū­ri į ma­ne ir ge­si­na nuo­rū­ką į tu­rėk­lus. Jau­čiau, kaip man de­ga skruos­tai.

– No­ri pa­ma­tyt kaip?! Va taip!

Jis at­si­su­ka į ma­ne, ir mes pra­de­da­me ris­tis kaip ko­kie šu­niu­kai, o ta­da už­gu­la ma­ne ir pri­spau­džia sa­vo lū­pas prie ma­nų­jų. Mmmmmmm… ne­ga­liu nu­suk­ti vei­do nei iš­trauk­ti ran­kų iš jo del­nų… vis­kas, ką ga­liu, tai… ži­no­ma – įkąs­ti jam į no­sį! Ir ne­pa­leis­ti.

– Aaa­aa. Pa­leisk! Ne­su­pran­ti juo­kų, ei, snar­gle. Ko iš­si­gan­dai. Ei, a pyks­ti, ka tau pa­kšte­lė­jau? Eeei, pa­leisk, mo­te­rie! Dau­giau taip ne­da­ry­siu!

Už se­kun­dės jau bu­vau ke­liais aukš­tais že­miau. Pa­siu­tu­si kaip vel­nias, nors gal ir ne to­kia pa­siu­tu­si.

Mo­čiu­tė krau­na man jau an­trą du­be­nį ma­ka­ro­nų, bars­to gel­to­ną par­me­za­ną ant rau­do­no pa­da­žo.

Se­na­me mag­ne­to­fo­ne vi­są lai­ką su­ka­si ta pa­ti ka­se­tė: A pu­sė­je – Te­re­za Ke­so­vi­ja, B pu­sė­je – ant Oli­ve­rio įra­šy­tas sa­vai­tės to­pas, ma­no ran­kų dar­bas, at­lik­tas, kaip pra­ne­ša ve­dė­jas, pir­mą­jį rug­pjū­čio šeš­ta­die­nį, aš­tuo­nias­de­šimt šeš­tai­siais me­tais. Ma­no tė­vai sky­rė­si, ir aš tą va­sa­rą pra­lei­dau pas mo­čiu­tę di­des­nia­me mies­te, o jū­rą ga­lė­jau ma­ty­ti tik iš dan­go­rai­žio vir­šū­nės.

Gal­vo­ju apie tą sa­vo pa­sa­ko­ji­mą-sa­ki­nį. Ką nors pri­dė­ti man at­ro­do ne­rei­ka­lin­ga. Vi­sas tos va­sa­ros dra­mi­nis krū­vis, at­mos­fe­ra, kon­flik­tas, užuo­maz­ga ir ato­maz­ga tel­pa į vie­ną vie­nin­te­lį sa­ki­nį. Aš ga­lė­čiau pa­sa­ko­ti ir to­liau, ieš­ko­ti pra­ras­to lai­ko, temp­ti tris­de­šimt du pus­la­pius, lai­ky­da­ma mo­čiu­tės bu­to du­rų ran­ke­ną, ga­lė­čiau pa­sa­ko­ti ir mo­ku me­luo­ti, bet jei­gu at­vi­rai, tai is­to­ri­ja čia ir bai­gia­si. Jau pa­čio­je pra­džio­je. Jei­gu no­rė­čiau pa­ra­šy­ti pa­sa­ko­ji­mą apie tą va­sa­rą, svar­biau­sią ma­no vai­kys­tė­je, po ku­rios nie­kas ne­be­bu­vo kaip bu­vę, ar tu­rė­čiau ją iš nau­jo su­gal­vo­ti?

– Na, ne­bū­čiau aš ta­vęs vie­nos pa­li­kus… bet kad bu­vai taip įsi­žiū­rė­jus į Mi­ci­kos Ro­bį, jog gė­di­jais eit su ma­nim. Oli, gal­vo­ji, kad ne­ži­nau?! Toks juo­kings, blon­dins, straz­da­nots, o jau koks lau­ki­nis, vi­sad pri­si­dirb, vi­sad mo­kos pa­tai­som, varg­šai tė­vai. Eik, eik, i ge­rai, kad su juo ne­žai­dei!

– Eik tu, mo­čiu­te, į jo­kį Ro­bį ne­bu­vau įsi­žiū­rė­jus, be­veik jo ir ne­pri­si­me­nu. Ži­nai, kad bu­vau įsi­my­lė­jus Za­nę Don­ko­vą.

– Cha cha cha, ko tik iš­gir­siu! Duk­re­le ma­no, ką – ne­ži­nau, kad tą Za­nę Don­ko­vą iš­si­gal­vo­jai, ir iš kur jį iš­trau­kei… be­ne iš kny­gų? Nei šian­die ne­su­pran­tu, ko­kio vel­nio ieš­ko­jai ten ant sto­go. Be skal­bi­nių vir­vių, ten nie­ko nėr. Ži­nau, kad tau bu­vo nuo­bo­du su se­na ba­ba, i vis­kas, kas bu­vo su mo­ti­na i tė­vu, ta­ve su­krė­tė, čia nor­ma­lu. Bu­vo, i pra­ėjo! I ačiū die­vui! E. A pri­si­me­ni tą ma­ži­kę Va­ne­są, ki­toj pu­sėj nuo Mi­ci­kos. E, ją Ro­bis ve­dė, su­si­me­tė jie jau vi­du­ri­nėj, i ga­li būt, kad da­ba iš­si­skirs…

– Klys­ti, mo­čiu­te, eg­zis­tuo­ja Za­nė.

Pa­ra­šiau jam laiš­ką, ku­ria­me sa­kiau, kad jam vis­ką at­lei­džiu, kad mu­du ga­li­me lik­ti se­ni drau­gai ir kad jis ma­nęs nie­ka­da ne­ga­li bu­čiuo­ti į lū­pas, bent jau kol ne­su­lauk­siu dvy­li­kos ar­ba pa­ti jo ne­pra­šy­siu.

Pri­ti­pe­nau prie jo bu­tu­ko lan­go, ku­ris bu­vo at­sklęs­tas, ir po­pie­ti­nis mist­ra­lis su trenks­mu jį tai už­da­ry­da­vo, tai vėl ati­da­ry­da­vo. Gal­vo­ju, kad jo gal­būt čia nė­ra, kad ma­nęs šian­dien ne­lau­kia, nes su­py­ko, kad jam taip įkan­dau į no­sį. O ta­da kaž­ką iš­girs­tu, štai kaip tai skam­bė­jo:

– A-a-a-aaa. A-a-a-aaa. A-a-a-aaa…

Va­ne­sa ne­ju­dė­da­ma gu­lė­jo ant so­fos, žiū­rė­jo į lu­bas ir lei­do tuos rit­min­gus gar­sus. Ant jos gu­lė­jo Za­nė, rau­do­nu vei­du, la­bai bjau­rus, jo kel­nės bu­vo nu­leis­tos iki kulkš­nių, o ly­gus nuo­gas už­pa­ka­lis grei­tai ju­dė­jo aukš­tyn že­myn.

Pas­kui nie­ka­da ne­be­li­pau į te­ra­są.

Po­ryt at­va­žia­vo ma­ma ir iš­si­ve­žė ma­ne į mū­sų mies­te­lį, ku­ria­me nė­ra dan­go­rai­žių ir ku­ria­me ga­li­ma aiš­kiai gir­dė­ti, kaip jū­ra tren­kia­si į kran­tą, ji taip ar­ti. Vis­kas bu­vo kaip bu­vę, iš­sky­rus tai, kad tė­čio šle­pe­tės jo ne­be­lau­kė prieš­kam­ba­ry­je. Ne­be­lau­kė jo ir ma­no ma­ma. Lau­kiau jo tik aš, kas an­tro penk­ta­die­nio po­pie­tę.

Daž­nai va­žiuo­da­vau pas mo­čiu­tę, bet Za­nės Don­ko­vo nie­ka­da ne­be­su­ti­kau. Sep­tin­to­je kla­sė­je įsi­my­lė­jau vie­ną me­ta­lis­tą, jis ma­ne iš­mo­kė bu­čiuo­tis kaip fil­muo­se, su lie­žu­viu. Ban­džiau ir me­ta­lą pa­mėg­ti, bet ne­ga­lė­jau, vi­siš­kai.

Iš­ei­da­ma bu­čiuo­ju mo­čiu­tei į skruos­tus, o lif­te vie­toj pir­mas aukš­tas pa­spau­džiu myg­tu­ką su skai­čiu­mi pen­kio­li­ka.

Še­ši laip­te­liai, rau­do­nos me­ta­li­nės du­rys, ly­giai kaip ir prieš dvi­de­šimt me­tų, yra ir vir­vės su skal­bi­niais, pil­nais vė­jo. Ma­sy­vus mo­čiu­tės dan­go­rai­žis, kaž­ka­da aukš­čiau­sias mies­te, gal ir pri­ar­tė­jo per ko­kį met­rą prie jū­ros.

Tie­są pa­sa­kius, dan­go­rai­žio vir­šū­nė­je nė­ra to ma­žo pri­mū­ry­to bu­tu­ko, nė­ra jo, tik­riau­siai nie­ka­da ir ne­bu­vo, o tai yra tas pats.

To­mas, Kvrži­ca ir Za­nė Don­ko­vas vi­sa­da iš­lie­ka try­li­kos. Kaip­gi Za­nė ga­lė­tų bū­ti te­tos Mi­ci­kos Ro­bis, ku­riam da­bar tris­de­šimt tre­ji?

To, kas iš tie­sų įvy­ko, ir to, ką iš­si­gal­vo­jau pa­ti, ne­be­ga­liu at­skir­ti. Ma­nau, kad ir ta­da ne­ga­lė­jau. Kaip­gi ga­lė­čiau tiks­liai at­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją, tai, kas bu­vo kaž­ka­da, jei­gu jos ne­iš­gal­vo­čiau?

Pri­si­pa­žįs­tu, kad ir mo­čiu­tės jau se­niai ne­bė­ra de­šim­ta­me aukš­te, ji nu­mi­rė prieš ke­le­tą me­tų, kaip ir te­ta Mi­ci­ka, su ku­ria jos kep­da­vo tor­tus, pa­puoš­tus cuk­ri­nė­mis gė­lė­mis ir įvai­rias­pal­viais tru­pi­nė­liais.

Bet apy­tik­riai bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad vis­kas įvy­ko taip, kaip ir ap­ra­šiau.

Iš: Ol­ja Sa­vi­če­vić-Ivan­če­vić. Nas­mi­ja­ti psa.

Be­og­rad: Sa­miz­dat B92, 2009

Ver­tė Kris­ti­na Ta­mu­le­vi­čiū­tė