Bėgu, vadinasi, esu
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Haruki Murakami. Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 192 p.
Skaitytojui, pripratusiam prie įvairiausių metaforų, toks knygos pavadinimas gali pasirodyti tarytum viena iš jų. Visiškai nesinori patikėti, kad rašytojas gali kalbėti apie bėgimą. Juolab kad vien šiam sportui gali būti skirta visa knyga.
Bet patikėti tenka. Pasirodo, rašytojai gali būti puikūs bėgikai. O gal rašymas išties ne taip jau labai skiriasi nuo bėgimo, kaip rašo pats Haruki Murakami: „Rašymas labai panašus į maratonų bėgimą. Iš esmės kūrybinė motyvacija glūdi paties kūrėjo viduje, todėl jos formų ir standartų nereikėtų ieškoti išorėje.“ Štai ir atsakymas, kur reikėtų ieškoti motyvacijos, norint nugalėti dėdę tingulį ir pradėti bėgioti jau nuo rytojaus. Arba rašyti.
Maratonai, triatlonai, raumenų pavarų perjungimai yra neabejotinai dažniausiai šioje knygoje minimi dalykai. Viskas artima ir pažįstama gali pasirodyti tik tuo atveju, jei esi sportininkas. Nesportuojančiam žmogui tinkamai įsijausti, tikėtina, nepavyks. Taip nutiko ir man.
Tarp gausybės maratonų kartkartėmis galima rasti šiek tiek informacijos apie rašytojo gyvenimą. Gyvenimą ne maratonų metu, kuris atrodo ganėtinai nykus. Gal būtent dėl to, kad nėra (pagrindinio?) bėgimo elemento.
Skaitydamas, kaip Murakami pakeitė profesiją, kaip įsigijo naujus (bėgimo) batelius, imi galvoti, kad vis dėlto skaitai autobiografiją. Bet tuomet vėl atsiranda bėgimo veiksmas. Kartais tai veikia tarytum trikdys, kartais, priešingai, it meditatyviai harmoningas judesys. Tiesa, bent jau mane pastarasis atvejis ištikdavo rečiau nei tasai minėtasis su trikdžiais.
Norisi priekaištauti autoriui – kodėl vien ši tema, kodėl nėra kitų, labiau išplėtotų, svarbesnių? Tuomet aplanko aiškus suvokimas, kad jam būtent ši tema yra nenuginčijamos svarbos ir priekaištai dėl to prilygtų priekaištams dėl individualumo.
Knyga parašyta savotiška bėgiko dienoraščio forma. Įrašuose galima rasti skaičių, akivaizdžiai svarbių autoriui, bet visiškai nesvarbių skaitytojui. Ar man buvo svarbu, kiek kilometrų Murakami nubėgo birželį, kiek liepą, rugpjūtį? Ne.
Man buvo svarbesni vietomis pakuždėti lyg ir slapti išgyvenimai, priartėjimas ne prie bėgiko, sutikto parke, bet prie žmogaus, kamuojamo kompleksų, abejonių. Pavyzdžiui, savo nuogo kūno stebėjimas veidrodyje. „Kad ir kiek ilgai stovėtum nuogas prieš veidrodį, vidus jame neatsispindi“, – sako jis. Paprasčiausias truizmas, bet pertraukose tarp maratonų suspingsta.
Taigi, tokio Murakamio norėjosi daugiau. Apsinuoginusio priešais veidrodį, priešais skaitytoją. Tai padaryti išdrįsta toli gražu ne kiekvienas rašytojas, o štai bėgikų, skaičiuojančių savo laimėjimus beigi pralaimėjimus, netrūksta. Tik, žinoma, ne visi rašo apie tai knygas.
Itin siautulingi bohemos atstovų gyvenimai mus paprastai labai domina. Vis dėlto jie kažkuo patraukia, galbūt drąsa būti. Būti taisyklių laužytoju, neigti fiziškumo kultą ir visa galva nerti į dvasios gelmes. Vieniems tai nuopuolis, kitiems pakilimas.
Murakami rašo apie kitokį gyvenimą, ramų, ritmingą, be ypatingų nuopuolių ar pakilimų. Na, išskyrus sėkmes ir nesėkmes bėgant. Tokie gyvenimo įrašai nebus įdomūs skaitytojams, kurie nesisvaigina bėgimu. Užtat visiems šio rašytojo gerbėjams perskaityti privalu. Nors jie tai veikiausiai jau padarė.