An­ti­po­dai

Teks­tas ir į tvo­rą, ir į mie­tą

RE­GI­MAN­TAS TA­MO­ŠAI­TIS

Di­de­lė­je au­di­to­ri­jo­je skai­tau pa­skai­tą stu­den­tams. To­kią te­ori­nę, spe­ku­lia­ty­vią. Te­ma, ži­no­ma, ne kar­tą jau aiš­kin­ta, vis­kas ži­no­ma, bet pra­ne­ši­mo te­zes for­mu­luo­ju kaž­kaip van­giai, be įkvė­pi­mo. Ties vie­nu sa­vo tei­gi­niu imu ir su­sto­ju, įklimps­tu, nes jis nė­ra iki ga­lo aiš­kus, min­ty­se ieš­kau tiks­les­nio žo­džio.

Vie­na stu­den­tė iš ga­lo ima ir pa­klau­sia ma­ne kaž­ko dėl to api­brė­ži­mo, ne­va jis esąs ne­ko­rek­tiš­kas. Su­prask, klai­din­gas. Sa­ko, kaip taip ga­li bū­ti?

At­sa­kau jai, kad ga­li bū­ti, nors su­pran­tu, kad jos klau­si­mas tei­sė­tas. Ji tik­rai ga­li ma­no mįs­lin­go tei­gi­nio ne­su­pras­ti ir tu­ri tei­sę pa­klaus­ti. Ji net ko­kiu nors daik­tu ga­li iš ten į ma­ne mes­ti ir bū­tų vi­siš­kai tei­si. Ant jos aš vi­sai ne­pyks­tu. Aš čia juk ir sė­džiu prieš vi­sus, kad vis­ką iš­kęs­čiau. Gal to­kia ma­no kar­ma? An­tai ka­dai­se jiems įro­di­nė­jau, kad kar­ma ir kur­mis yra vi­siš­kai tas pats, jo­kio skir­tu­mo. Jie ir pa­ti­kė­jo. Nors tai tik to­kie žo­džiai, aš jais ne­ti­kiu.

Bet iš tik­rų­jų tas api­brė­ži­mas, dėl ku­rio prie ma­nęs čia ka­bi­nė­ja­si, nė­ra klai­din­gas, tik per­ne­lyg me­ta­fo­riš­kas, mig­lo­tas, to­dėl ban­dau jį pa­tiks­lin­ti, iš­plės­ti. Tiks­liau su­jung­ti ok­si­mo­ro­niš­ką api­brė­ži­mo tu­ri­nį, nes san­do sub­jek­tas yra lyg juo­das, o pre­di­ka­tas – tar­si bal­tas. O gal at­virkš­čiai? Aiš­ku tik tiek, kad abu dė­me­nys sun­kiai de­ra ir ne­su­si­jun­gia į sklan­džią me­ta­fo­rą, iš ko­kių au­džia­ma gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Bet ta stu­den­tė iš ga­lo nu­trau­kia ma­no sam­pro­ta­vi­mą sa­ky­da­ma:

– Ge­riau tu, dės­ty­to­jau, eik na­mo, ap­ka­bink sa­vo Lau­rą ir pail­sėk…

Čia tai bent! Toks fa­mi­lia­ru­mas… Bet vi­sa tai pa­sa­ky­ta su užuo­jau­tos gai­de­le, net su kaž­ko­kiu drau­giš­ku­mu. Kaip ge­ra­no­riš­kas pa­ta­ri­mas ir nuo­dė­mių at­lei­di­mas. Eik sau da­bar na­mo ir dau­giau ne­be­pliurpk nie­kų.

– Aš ir ei­siu, – sa­kau tai stu­den­tei iš ga­lo, – ir pail­sė­siu. Tik pir­ma gal už­bai­ki­me tą te­mą. Nė­ra taip pa­pras­ta su­dė­tin­gus da­ly­kus api­brėž­ti iš kar­to. Tai­gi…

Bet žiū­riu, kad stu­den­tai po tru­pu­tį ke­lia­si iš sa­vo vie­tų, ima į ran­kas už­ra­šus, pal­tus ir ty­lė­da­mi slen­ka iš au­di­to­ri­jos, nors pa­skai­tos lai­kas dar ne­pa­si­bai­gęs. Nie­ko man ne­sa­ko, tie­siog iš­ei­na, ir tiek. Aš ir­gi ty­lė­da­mas su­si­ren­ku sa­vo po­pie­rius, ku­riuos pa­skai­to­se tu­riu tik dėl vaiz­do, nes vi­sa­da kal­bu iš gal­vos, ir taip pat ju­du link du­rų.

Pra­si­len­kiu su ta stu­den­te iš ga­lo, ku­ri nė­ra man prie­šiš­ka, tik nu­si­vy­lu­si, pra­ei­nu pro ją ra­miai, ne­žiū­rė­da­mas į ją. Ty­čia žiū­riu į grin­dis.

Bet jau iš­ėjęs iš au­di­to­ri­jos imu ap­gai­les­tau­ti – ko­dėl ne­pa­žvel­giau jai į akis! Da­bar ne­ži­no­siu, ką ji gal­vo­ja, kas jos vi­du­je. Pra­sliū­ki­nau, lyg bū­čiau kal­tas…

Sap­nas – abst­rak­tus, mig­lo­tas rei­ka­las, bet jo vaiz­di­niai kon­kre­tūs. Ži­nau tą stu­den­tę, ji se­niai bai­gė Uni­ver­si­te­tą, gal prieš de­šimt me­tų. Bet vis tiek ne­nu­stygs­ta, sie­kia ži­nių. O iš kur tos ži­nios tu­ri at­ei­ti? Kaip man jas iš­pro­tau­ti, kai esu iki au­sų įklim­pęs į bui­tį ir ne­ži­nau, kaip čia mums iš­gy­ven­ti? Bet ne­gi stu­den­tai dėl to kal­ti? Esu kaip koks ap­ga­vi­kas ir ap­si­me­tė­lis. Jei­gu bū­tų vi­du­ram­žiai, to­kiems pe­da­go­gams rei­kė­tų duo­ti laz­dų. Bet juk mes hu­ma­nis­tai, bent jau aš to mo­kau. Ban­dau mo­ky­ti…

Ko­pia­me su ko­le­go­mis iš fi­lo­so­fi­jos laip­tais aukš­tyn. Tie laip­tai pa­da­ry­ti iš kny­gų, lip­da­mas žiū­riu į jų nu­ga­rė­les ir spė­ju per­skai­ty­ti pa­va­di­ni­mus. An­tai fun­da­men­ta­lūs Ry­tų fi­lo­so­fi­jos trak­ta­tai, ki­ti so­li­dūs vei­ka­lai. Upa­ni­ša­dų aka­de­mi­nio lei­di­nio nu­ga­rė­lė ypač ryš­ki – mė­ly­na ir spin­din­ti. Vis­kas ge­rai ži­no­ma, vis­kas skai­ty­ta per­skai­ty­ta.

Li­pu to­mis kny­go­mis aukš­tyn ir gal­vo­ju, kad rei­kė­tų tiems reik­liems stu­den­tams pa­pa­sa­ko­ti „Ma­hab­ha­ra­tos“ siu­že­tą. Tie­siog vi­są is­to­ri­ją, ak­cen­tuo­jant dra­ma­tiš­kus he­ro­jų li­ki­mus, ta tu­rė­tų juos įkvėp­ti. Ma­ne – taip pat. Juk vi­si he­ro­jai ten nu­mi­rė.

Ko­le­ga iš Fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­to, Ne­ri­jus Mi­le­rius, man drau­giš­kai kal­ba:

– Ži­nai, dėl ta­vęs skun­dė­si stu­den­tė As­ta. Ji mums pa­ra­šė il­gą laiš­ką, kad ta­vo pa­skai­toms trūks­ta tu­ri­nio ir nuo­sek­lu­mo. Pri­pa­sa­ko­ji vi­so­kių įdo­mių da­ly­kų, bet nau­dos – jo­kios…

– Ma­no sme­ge­nims trūks­ta ba­na­nų, – sa­kau Ne­ri­jui.

Šią die­ną (ka­žin, ar tai tik­rai die­na?) su­pra­tau, kad Ne­ri­jus man – di­džiu­lis au­to­ri­te­tas. Sto­vi abiem ko­jom gry­no­sios fi­lo­so­fi­jos lau­ke, ir jo švie­sios akys ma­to la­bai to­li. Ir ta jo vi­di­nė ra­my­bė, tas tik­ru­mas…

Ne­ži­nau, kas ta As­ta, man ne­svar­bu. Kur kas svar­biau, ką rei­kė­tų da­ry­ti. Mė­gi­nu tei­sin­tis:

– Aš jau daug me­tų su­ku tuos pa­čius kur­sus, man vis­kas yra la­bai ge­rai ži­no­ma, nes vis­kas kar­to­ja­si. Kai man vis­kas ži­no­ma, tai ima ro­dy­tis, kad stu­den­tams ir­gi vis­kas aiš­ku, to­dėl ne­įdo­mu. Aš pra­ran­du mo­ty­va­ci­ją. Man rei­kia at­nau­jin­ti ži­nias, per­skai­ty­ti ką nors vi­siš­kai nau­jo, pa­si­žiū­rė­ti į da­ly­kus iš ki­tos pu­sės. Da­ly­kai vi­sa­da bus tie pa­tys, bet kal­bė­ji­mą rei­kia keis­ti.

Pa­ga­liau už­li­pa­me to­mis kny­go­mis į vir­šų, o ten – pe­ro­nas, ge­le­žin­ke­lio sto­tis. Tai­gi at­vy­ko­me į In­di­ją!

Čia daug tam­saus gy­mio žmo­nių. Ap­link plaiks­to­si in­dės mer­gi­nos, jos kaž­ko lau­kia, kaž­ką pa­si­tin­ka ar pa­ly­di, bet, aiš­ku, ne ma­ne. Links­my­bės ne­ap­sa­ko­mos, jo­kių rū­pes­čių. Bet į ma­ne ten nie­kas dė­me­sio ne­krei­pia, tar­si ne­ma­to. Gal ma­nęs čia ir nė­ra?

Įdo­miai jie čia pri­ima sve­čius iš mū­sų ša­lies: čium­pa juos už ran­kų ir ko­jų – ke­tu­rie­se vie­ną ke­lei­vį – ir ima smar­kiai pur­ty­ti. Ne­va ma­sa­žuo­ja, kad kū­nas at­si­pa­lai­duo­tų po var­gi­nan­čios ke­lio­nės. Mat tie ke­liau­nin­kai su­sta­ba­rė­ję ir įsi­tem­pę, rei­kia juos at­gai­vin­ti. Iš­pur­to kaip rei­kiant ir ta­da jau bėg­te ne­ša į vieš­bu­tį – gal­va į prie­kį, pa­ke­liui vis dar pa­pur­ty­da­mi ir be­si­juok­da­mi. Vi­siems čia la­bai links­ma, kaip ma­tau, nie­kas dėl nie­ko gal­vos ne­su­ka.

Žiū­riu akies kraš­te­liu į be­si­juo­kian­čią tam­sia­o­dę mer­gi­ną kai­rė­je – ne­at­ro­do, kad ją ka­da nors kvar­šin­tų ko­kios nors te­ori­nės pro­ble­mos ar tiks­lių de­fi­ni­ci­jų bū­ti­ny­bė. Vi­sai ne­pa­na­ši į As­tą ar aną stu­den­tę iš ga­lo. Juk tai mū­sų stu­den­tei vi­sas rū­pes­tis vei­de iš­ra­šy­tas, pa­ži­ni­mo al­kis tie­siog lau­kan ver­žia­si. Pa­pras­čiau­siai šyp­se­nai vei­de vie­tos nė­ra li­kę, ką ir kal­bė­ti apie šiaip sau gro­žį. Pro­tin­gi žmo­nės apie gro­žį ne­gal­vo­ja, to­dėl jie ir yra pro­tin­gi. O gal at­virkš­čiai? Kaž­kas tarp tų de­fi­ni­ci­jų lem­tin­gai su­si­ję, gal su­si­pai­nio­ję. Ma­tyt, žmo­gus ne­kal­tas, kad yra pro­tin­gas. Nors ką ga­li ži­no­ti, juk gal­būt vis­kas, kas mus trik­do, – iš pro­to pui­ky­bės.

Gal ir tei­sus bu­vo Her­ber­tas Mar­cu­se su­prie­šin­da­mas dar­bo ir ma­lo­nu­mo ci­vi­li­za­ci­jas? Ne­pa­sa­ko­ju stu­den­tams apie Mar­cu­sę, kad jie ne­su­pras­tų ma­nęs klai­din­gai. Man tai jis pa­tin­ka…

Tuo me­tu vi­si sve­čiai jau kaž­kur nu­dan­gin­ti, tik iš to­lo dar gir­di­si juo­kas ir vi­so­kios links­my­bės. Įdo­mūs čia žmo­nės, tik­ri an­ti­po­dai. Kaž­kur čia tu­rė­tų vaikš­ti­nė­ti ir sa­vo fe­no­me­no­lo­gi­nius šo­kius tryp­ti Al­gis Mic­kū­nas. Dai­rau­si, bet jo ne­ma­tau.

Kar­tais, kai įdė­miai žiū­riu į ko­kį ob­jek­tą, jis dings­ta man iš akių. O dau­ge­lis daik­tų ma­no aki­ra­ty­je at­si­ran­da ne­ti­kė­tai. Tas pats pa­sa­ky­ti­na ir apie min­tis. Kuo il­giau mąs­tau ko­kią nors są­vo­ką, tuo la­biau ji man da­ro­si ne­su­pran­ta­ma, kar­tais net vi­siš­kai ab­sur­diš­ka. Pa­vyz­džiui, aš nie­kaip ne­ga­liu su­vok­ti, kas yra vie­ne­tas. Kai ne­gal­vo­ju – ži­nau, bet kai pra­de­du gal­vo­ti iš es­mės – ne­ži­nau. Ne­gi tai ab­so­liu­ti­nė są­vo­ka?

Ta­čiau ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­no gal­va tuš­čia – jo­je pil­na vi­so­kio šlamš­to. Tik ne­su­pran­ta­ma, kaip jis ten at­si­ran­da, ko­dėl vi­sa tai sap­nuo­ju? Be­veik vis­kas, ką esu pa­ty­ręs sa­vo gy­ve­ni­me, man yra ne­ti­kė­ta ir ne­nu­ma­ty­ta. Pra­dė­da­mas gy­ven­ti net ne­gal­vo­jau, kad taip su ma­ni­mi bus. Aš ir da­bar ne­la­bai gal­vo­ju, tik lei­džiu plauk­ti per ma­ne vi­so­kioms min­tims, ku­rias man be pa­lio­vos, net ir mie­gant, siun­čia šis ne­su­vo­kia­mas, ne­nu­spė­ja­mas, ne­pa­ži­nus pa­sau­lis.

Už­teks apie tai, nes il­gai mąs­ty­da­mas at­si­du­ri ydin­ga­me ra­te. Ge­riau gy­ven­ti tie­siog dai­ran­tis.

Čia, ma­no sap­ne, kaž­ko­dėl nė­ra Al­gio Mic­kū­no, ku­ris man ga­lė­tų vis­ką pa­aiš­kin­ti ar bent pa­sa­ky­ti – kas yra tie links­mi ir lipš­nūs žmo­nės. Tie­sa, jie lipš­nūs vie­nas ki­tam, ma­nęs jie ne­ma­to. Nes ne jie ma­ne sap­nuo­ja, o aš juos. Tai ma­no tei­sė bū­ti in­kog­ni­to šio­je jų pa­my­lė­to­je že­mė­je.

Ne­no­rė­čiau, kad jie ir ma­ne čia taip tam­py­tų ir ne­šio­tų, bet ap­skri­tai jų pa­pro­tys ne­blo­gas, sa­vo­tiš­kai hu­ma­niš­kas. Jie juk rū­pi­na­si žmo­nė­mis, jiems žmo­gaus bū­se­na svar­biau nei jo pro­ta­vi­mo ga­li­my­bės. Bet aš taip ne­be­ga­liu…

– Ma­tai, kaip čia įdo­miai yra, – sa­kau Gied­riui Vi­liū­nui, ku­ris lū­ku­riuo­ja ta­me pa­čia­me pe­ro­ne. – Mes va­žiuo­ja­me į pa­skai­tas ir į vi­so­kias kon­fe­ren­ci­jas ne­la­bai pa­to­giais trau­ki­niais, vi­są die­ną sė­di­me su­kaus­ty­ti ant kė­džių au­di­to­ri­jo­se, o pas­kui vėl dar­da­me kie­tuo­se va­go­nuo­se na­mo – ar­gi tai gy­ve­ni­mas? Su­lūž­ti ga­li­ma taip su­sta­ba­rė­jus.

Gied­rius juo­kia­si ir bal­su, ir aki­mis, kaip yra įpra­tęs. Pri­ta­ria man.

– Tai jau taip, – sa­ko. – Mes mo­ka­me bū­ti įsi­tem­pę. Mes skai­to­me kny­gas…

Kaž­kur man tai gir­dė­ta. Bet, ma­tyt, tai ir­gi at­si­tik­ti­nės ži­nios, kaip ir vi­sa ki­ta. Juk vis­kas čia – ne­bū­ti­na. Bet jei­gu jau at­si­ra­do, tai jau tar­si ir tik­ra.

Dar ma­tau, kad vie­ti­niai lai­ko ran­ko­se kaž­ko­kius ne­pa­do­riai at­ro­dan­čius vai­sius. Pa­na­šūs į per­no­ku­sius ba­na­nus, tik kur kas bjau­res­ni, į ran­kas to­kio ne­im­čiau. Man net ne­sma­gu į juos žiū­rė­ti, gė­da, su­ku akis ša­lin, bet vie­ti­niams tie jų ap­nuo­gin­ti iš­ple­rę vai­siai – nė mo­tais. Ma­ta­ruo­ja jais kal­bė­da­mie­si vie­nas su ki­tu, be­veik baks­no­ja­si, ir dė­me­sio nie­kas ne­krei­pia. Tik­ri gam­tos vai­kai, ne­žiū­ri, ką lai­ko sau­jo­je. Ga­lė­tų nu­ogi šok­ti po šia ne­tik­ra sau­le, taip pat ir mė­ne­sie­no­je.

Jie čia vi­sa­da lai­min­gi.

Ir tam­sią nak­tį,

Ir švie­sią die­ną –

Bū­ties aki­mir­ką

Kiek­vie­ną. – – –

Keis­ta ša­lis…