Žvė­re­lių rau­dos

PAULINA DRĖGVAITĖ

Sta­rir á mig lítill álfur.*

„Si­gur Rós“

Tik per­merk­ta lie­taus su­pran­tu, kad liet­pal­tis vėl li­ko na­mie. Rug­pjū­tį tik iš­si­gal­vo­jau. Pra­va­žiuo­jan­tys au­to­bu­sai ba­las taš­ko tie­siai vei­dan ir net ne­ma­no at­si­pra­šy­ti. Nė­ra lai­ko. Na­muo­se ty­lu. Iš­si­ver­du ka­vos ir sten­giuo­si su­si­kaup­ti: su­rink­ti pa­bi­ru­sius žo­džius. Jie rai­to­si ir sle­pia­si pa­kam­pė­mis.

Esu ap­verk­ti­nai pri­klau­so­ma nuo me­tų lai­kų: re­gu­lia­riai tu­riu per­dė­lio­ti sa­vo vi­sa­tė­lės dė­žu­čių tu­ri­nį ir su­teik­ti joms nau­ją for­mą. Ban­dau iš­ras­ti sa­ve iš nau­jo. Ne­se­niai iš­si­ver­čiau is­lan­dų mu­zi­kos gru­pės „Si­gur Rós“ dai­nos „Starálfur“ teks­tą; jos pa­va­di­ni­mas – „Spok­san­tis el­fas“. Ko­ne nu­švi­tau: kas­ryt veid­ro­dy ste­biu ne­pa­žįs­ta­mą žvė­rį, ga­lin­tį bet ka­da spruk­ti ša­lin. Iš Šiau­rės par­si­vež­tas pa­sti­ręs tro­lis. Kaip man ta­ve pri­si­jau­kin­ti? Pra­šau – ne­si­dras­kyk.

Aš iš­ve­žu ta­ve pa­skrai­dy­ti lėk­tu­vais ir pa­žiū­rė­ti ste­buk­lin­go kraš­to­vaiz­džio, juk, sa­ko, gam­ta ir ke­lio­nės pa­de­da at­ras­ti vi­di­nį lai­mės cen­trą, o tu šnypš­ti, esą per­var­gai ir te­no­ri mie­go­ti. Aš tau ro­dau pa­sa­kų mies­to aikš­tę ir klai­džius skers­gat­vius, o tu vis zy­zi, kad tai nie­kis, pa­ly­gin­ti su Pa­ry­žiu­mi. Ko­dėl ne­va­žiuo­ja­me į Pa­ry­žių, ką?

Tu klau­sai sa­vo my­li­miau­sių­jų lie­taus per­merk­to­je sos­ti­nė­je, mu­zi­ka ta­ve ne­ša tar­tum pa­šė­lu­sios ban­gos, pa­kil­siu, gal­vo­ji ir nu­ta­ri šį­kart tik­rai su­rim­tė­ti ir bū­ti lai­min­ga, taip, nuo šian­dien tik­rai bū­siu lai­min­ga, nes yra tik čia ir da­bar, bet, vis­kam pa­si­bai­gus, tau pra­ga­riš­kai su­skaus­ta gal­vą ir te­si­no­ri trenk­tis į ar­ti­miau­sią sie­ną.

Idi­liš­kai fi­ni­šuo­ji: ma­žy­tė gat­ve­lė, ska­nus vy­nas ir dū­mų vo­ra­tin­kliais nu­aus­tas po­kal­bis. Pro ša­lį pra­skrie­ja dvi­ra­ti­nin­kas, pa­si­svei­ki­na. Po mi­nu­tės tren­kia­si į ar­ti­miau­sią stul­pą ir nuo že­mės pra­ne­ša, kad ne­si­jau­din­ki­te, vis­kas ge­rai. Iš par­duo­tu­vė­lės gal­vas iš­ki­ša tur­kai, bet, ne­pa­ma­tę nie­ko įdo­maus, grįž­ta į sa­vą­ją im­por­ti­nių ci­ga­re­čių vi­sa­tą. Ki­ta­pus po me­džiu jau pus­va­lan­dį sto­vi in­ten­sy­viai rū­kan­tis vy­ras, ne­atit­rau­kian­tis še­šė­lin­go žvilgs­nio. At­va­žiuo­ja tak­si, iš­li­pa trys vy­ru­kai, vie­nas jų – su gi­ta­ra. Ei­na į įtar­ti­nai rau­do­ną ba­rą, ku­rį jau spė­jo­me pa­krikš­ty­ti gat­vės bor­de­liu. Po mi­nu­tės iš­le­kia karšt­li­giš­kai šne­kan­tis te­le­fo­nu. Klau­sia, kur mes esa­me. Kni­sa­mės že­mė­la­py. Ne­ran­dam. Į dau­gia­bu­čio bal­ko­ną iš­ei­na se­nu­čiu­kė, gar­siai pa­sa­ko, kad čia W. gat­vė. Dė­ko­jam jai, siū­lom vy­no, sa­ko, ne, bet jūs, jau­ni­mas, pa­si­links­min­kit. Links­mi­na­mės.

O pas­kui bus, kas būt pri­va­lo: var­dai, po­mė­giai, am­žius, pa­siū­ly­mas. Rau­do­nas. Iš­si­gan­dęs žvė­re­lis, pa­bru­kęs uo­de­gą, skuo­džia na­muos­na ir ty­liai ty­liai brau­kia aša­rė­lę.

Mu­zi­kan­to drau­gas įpy­kęs skam­bi­na ir rė­kia, kad nu­va­žia­vo į to pa­ties pa­va­di­ni­mo gat­vę, tik ki­to­je mies­to pu­sė­je. Paš­to in­dek­sas, sa­ko, la­bai svar­bus rei­ka­las.

Tu ma­ne gąs­di­ni, žvė­re­liuk. Ne­si­lei­di glos­to­mas ir stau­gi pil­na­ti­mis. Nie­ka­da ne­ži­nau, ką iš­krė­si ry­toj. Gal pa­rei­gin­gai at­si­kel­si ir pa­svei­kin­si nau­ją die­ną, o gal gu­lė­si, iki ap­aug­si sa­ma­nom. Ap­ker­pu ta­ve, su­šu­kuo­ju ir nuo­šir­džiai sa­kau, kad vi­soms mo­ni­koms be­lu­či tik slėp­tis po la­pais. Tu už­si­da­rai vo­nio­je ir ūbau­ji, kad nu­šnio­jau ta­vo uo­liai au­gin­tus plau­kus, kad te­tin­ki bū­ti ka­liau­se, kad ry­toj sto­si į klou­nų aka­de­mi­ją.

Ap­vel­ku rau­do­no ak­so­mo suk­ne­le, kad iš­veng­tu­mei tų „va­lan­di­nių kri­zių, prieš iš­ei­nant į žmo­nes“, spy­gau­jant, kad šian­dien lik­si na­mie su ki­log­ra­mu le­dų ir nie­kad ne­be­si­kel­si iš lo­vos. Nie­kad nie­kad nie­kad, tren­ki kumš­čiu į du­ris. Sa­kai, kad ak­so­mas – ne ta­vo rei­ka­las, ne­no­ri bū­ti kaž­ko­kia des­pe­ra­tiš­ka gun­dy­to­ja mo­te­riš­kė, be to, ta­vo šlau­nys at­ro­do kaip vo­kiš­kas tan­kas. Ge­rai, aš kan­tri, su­ran­du vy­riš­kas Cha­nel-es­que kel­nes, juk tu ir Co­co – be­veik sie­los se­se­rys. Ga­lė­si sė­dėt ko­ja ant ko­jos ir pūst dū­mus Pa­ry­žiuj. Ak taip, da­bar tu no­ri ma­ne pa­vers­ti des­po­tiš­ka biu­ro fu­ri­ja? Veid­ro­dy­je niau­riai dėb­so dvi pla­čios akys. Ei­me lau­kan.

Mies­tą pa­ver­tei la­bi­rin­tu – nu­trin­tų ka­vi­nių, iš­nars­ty­tų kny­gy­nų, pa­mirš­tų su­si­ti­ki­mų. Kei­ki jo pro­vin­cia­lu­mą ir kiek­vie­na­me kam­pe ty­kan­čius bu­vu­siuo­sius, bet slap­čia jį my­li. Mė­gau­jies ma­žais mo­men­tais: su­si­dū­ru­si su svy­lan­čia mė­sa dvel­kian­čia gran­dio­zi­ne šven­te, pa­grin­di­nę gat­vę iš­mai­nai į tuš­čią slap­tą skers­gat­vį ir ty­liai ki­ke­ni. Mies­tas te­be­ga­li ta­ve pri­blokš­ti – kad ir ne­ti­kė­ti pie­tūs ant ap­leis­tos ga­myk­los sto­go, be­pro­tiš­kai ke­pi­nant rug­pjū­čio sau­lei. Mur­kei ši­lu­moj it ka­tė.

Ki­tą­dien vėt­ra cen­tri­nė­je alė­jo­je nu­lau­žė vie­ną my­li­miau­sių ta­vo lie­pų ir pa­ga­liau su­pra­tai, kad me­tas iš­va­žiuo­ti.

Jau se­niai bum­bė­jai, kad, vos ga­vu­si pro­gą, iš­va­žiuo­si ir net neat­si­grę­ši. Bet da­bar vis daž­niau ty­li ir net bi­jai pa­gal­vo­ti apie la­ga­mi­nus. Sen­ti­men­ta­lu­mo ne­pa­slėp­si, žvė­riuk: ta­vo ake­lės keis­tai žvil­gė­jo, pa­ry­čiais grįž­tant mies­tan iš to­jo di­de­lio met­ro­po­lio, kur paš­to in­dek­sai su­mai­šo va­ka­ro kor­tas. At­si­du­sai. Tai jau ne­be­bus ta­vo na­mai ir jau ki­ti užims ta­vo sta­lą ka­vi­nėj. Ims kny­gas bib­lio­te­ko­je. Daik­tus pa­si­im­si su sa­vi­mi, bet kas su­rinks ta­ve, iš­si­bars­čiu­sią po mies­to ker­tes?

Ne­krūp­čiok, žvė­riuk.

Ma­no šiau­rės el­fui pa­tin­ka ru­duo. Bū­tų jo va­lia – liet­pal­čiai vi­sa­da lik­tų na­mie. Va­sa­ra, sa­ko jis, pri­vers­ti­nių va­ka­rė­lių ir krau­piai pra­kai­tuo­jan­čių žmo­nių me­tas, o ru­de­nį ne­be­rei­kia net ap­si­me­ti­nė­ti, kad tu jų trokš­ti. Pa­ga­liau ga­li at­si­duo­ti iš­sva­jo­toms kny­goms ir ki­nui. Bet aš at­pa­žįs­tu ta­vo il­ge­sį iš ma­žų de­ta­lių: kruopš­čiai tik­ri­na­mos paš­to dė­žu­tės ir kan­ki­ni­mo te­le­fo­no ty­la. Ty­lėk ne­ty­lė­jęs, ma­tau, kaip vir­pi.

Ir ką man su ta­vi­mi da­ry­ti, m? Ar­tė­ja lai­kas grą­žin­ti sko­las ir at­si­svei­kin­ti. Trum­pam, tie­sa, mus skirs tik skry­dis lėk­tu­vu, bet tu juk ži­nai, kad at­stu­mas tarp žmo­nių nė­ra pa­val­dus ki­lo­met­rams. Pa­na­cė­jos nuo il­ge­sio ne­iš­ra­siu, žvė­riuk. Mud­vi nu­sto­jo­me skai­ty­ti il­ge­sin­guo­sius po­etus, su­pra­tu­sios, kad vi­sa tai ir taip jau sle­pias mu­my­se. Ne­sku­biai, anot Bor­ge­so, „kaip dygs­ta au­ga­lai ir ju­da pla­ne­tos“, ran­dam ben­drą kal­bą. Nu­si­pir­ko­me pluoš­tą ho­me­o­pa­ti­nių vais­tų pa­čios nuo sa­vęs, sa­ko, vi­sos mū­sų bė­dos dėl emo­ci­jų, po gy­dy­mo kur­so nie­ko ne­be­jau­si­me. Pa­šiur­pęs šiau­rės tro­lis virs švel­niu pū­kuo­tu ka­čiu­ku.

Ar rei­kia? Gir­dė­jau, gy­ve­ni­mas dvie­se – tai dvie­jų su­lau­kė­ju­sių vie­nat­vių san­do­ra.

Juk vi­sas mū­sų mies­tas, mū­sų rug­pjū­tis, mū­sų po­pie­tės, mū­sų jū­ra, mū­sų vy­nas, mū­sų žmo­nės – vi­sai ne mū­sų. Jie sklai­dos pe­le­nais, vos pa­pū­tus vė­jui.

Me­tas pa­bus­ti, žvė­riuk.

___

* Į ma­ne žiū­ri ma­žas el­fas.