Trau­kiam špa­gas, gla­dia­to­riai

MA­RI­JA AN­TA­NA­VI­ČIŪ­TĖ

Kaš­to­nus šiais me­tais už­puo­lė kaž­ko­kios li­gos, kaip ge­rai, kad mū­sų kle­vas svei­kas, krykš­tau­ja te­ta Jol­ka, at­ki­šu­si rau­do­ną no­sį, žiū­rė­da­ma man į akis ir stum­da­ma lėkš­tę ry­žių. Iš už­sta­lės jai du­e­tu ati­ta­ria Si­ma su Po­vi­lu, jie, nors dve­ji me­tai jau su­si­tuo­kę, lyg dvy­niai grau­žia viš­tie­nos šlau­ne­les, vis pa­da­žy­da­mi tas kul­šis į po­mi­do­rų pa­da­žą.

Po pat kle­vu sto­vi te­le­vi­zo­riaus dė­žė, at­vilk­ta iš sve­tai­nės, lyg ar­te­ri­ja su na­mu su­jung­ta ke­tu­riais il­gi­namaisiais lai­dais. Kaip fo­nas, sa­ko, te­le­vi­zo­rius rei­ka­lin­gas kaip fo­nas, lyg kle­vo ūži­mo ne­už­tek­tų. Ką ten ro­do, žvilg­te­liu, o, „Gla­dia­to­rius“, ma­tyt, jau vir­ši­ja re­kor­dus, mi­li­jo­na­sis kar­tas per ket­vir­tą ka­na­lą, o kur dar bent trys šim­tai tūks­tan­čių per tre­či­ą­jį. Si­ma su Po­vi­lu ban­do pri­si­min­ti, kaip fil­mas bai­gia­si, rem­da­mi sa­vo ar­gu­men­tus vis ki­to­mis fil­mo sce­no­mis.

Nie­ko nau­ja nei po sau­le, nei po mė­nu­liu – pa­slap­tys vi­siems ži­no­mos, ži­nom, kaip baig­sis gy­ve­ni­mai vos jiems pra­si­dė­jus.

Sta­lo ga­le sė­di DĖDĖ, iš­si­skė­tęs, su šor­tais, ty­li ir ati­džiai, su skep­siu ste­bi te­le­vi­zo­rių, lyg tas ruoš­tų­si pul­ti. Pa­bai­gęs val­gy­ti, jis sė­di įsi­ki­bęs sta­lo kraš­tų abiem ran­ko­mis. Tur­būt, jei ga­lė­tų, lauž­tų ran­kas su te­le­vi­zo­riu­mi, o gal net su pa­čiu gla­dia­to­riu­mi ar to fil­mo re­ži­sie­riu­mi sto­tų dvi­ko­von, ku­ri re­a­ly­bė – fil­mo ar DĖDĖS – yra tik­res­nė. At­ro­do, DĖDĖ tu­ri at­sa­ky­mą.

Tuo tar­pu Si­ma su Po­vi­lu – ne. Jie gin­či­ja­si, ar vis­kas bu­vo taip, kaip pa­vaiz­duo­ta fil­me, ar ki­taip – žiau­riau, švel­niau, pa­pras­čiau, bar­ba­riš­kiau, gar­bin­giau. At­ro­do, prie sta­lo gru­mia­si ne juo­du, bet Ži­že­kas su Baud­ril­lard’u, kim­ba vie­nas ki­tam už ger­klės le­mia­ma­me mū­šy­je dėl re­a­ly­bės: pir­ma­sis teš­kia ją į akis ste­bė­da­mas, kaip vi­si ap­si­sei­lė­ja šo­ki­ruo­ti anos, tuo tar­pu ant­ra­sis pirš­tu su­kio­ja sky­lę, kur to­ji re­a­ly­bė tu­rė­jo bū­ti. Vie­nas krem­ta šaš­ly­ką šio­je ek­ra­no pu­sė­je, o anas juo­kia­si iš Jol­kos, ku­ri ver­kia dėl tik­ros gla­dia­to­riaus drą­sos ir mei­lės, tik­ros kan­čios tik­ro ro­mė­no šir­dy­je.

Stai­ga kaž­kas nu­tin­ka, te­le­vi­zo­rius pra­de­da šnypš­ti, bet ne­at­ro­do, kad ku­ris nors tai pa­ste­bė­tų, Jol­ka tik nu­si­šluos­to pas­ku­ti­nius al­ter­na­ty­vios re­a­ly­bės įro­dy­mus – aša­ras, o anie du, at­ro­do, tuoj pra­si­verš aist­rom, čia pat, prie sta­lo. Kaž­kur din­go DĖDĖ, net ne­pa­ste­bė­jau. Dings­tu ir aš: ačiū jums la­bai už vis­ką, ypač šaš­ly­kus ir re­a­ly­bės ko­vas, aš ei­nu at­gal į sa­vą­jį tik­ro­vės kiau­ši­nį.

Lau­kai lyg pik­tžo­lėm ap­leis­ti smil­gom, bris­da­mas glos­tau jas lyg mo­ters plau­kus, anos ku­te­na ir plaiks­to­si vė­jy­je. Pa­gau­nu sa­ve ku­riant ga­li­mus sce­na­ri­jus ir įsi­vaiz­duo­ja­mas si­tu­a­ci­jas su mo­te­ri­mis, sek­su­a­li­nės fan­ta­zi­jos su­mi­šu­sios su pir­mais pa­si­ma­ty­mais, dis­ku­si­jom, ty­liai šnabž­du sau, ką sa­kau aš, ir at­merk­to­mis aki­mis ma­tau, ką da­ro jos – trum­pap­lau­kės siau­rom sau­som, kiek pa­ba­lu­siom lū­pom ir ra­miom akim, ty­kia šyp­se­na įstu­mian­čios į ta­vo vie­tą pa­sau­ly­je, san­tū­riai ran­kos mos­tu pa­ro­dan­čios, kur pri­klau­sai, kur ta­vo šir­dis ga­li pail­sė­ti; ir, aiš­ku, il­gap­lau­kės, tos, ku­rios juo­kia­si, vė­jui pu­čiant plau­kus tarp jų put­lių lū­pų ir ant di­de­lių akių, ap­glėb­tas tų lie­sų pirš­tų, aš nie­ka­da ne­no­riu il­sė­tis, nie­ka­da ne­no­riu mir­ti. Ką jos sa­ko, ką aš da­rau, ku­riu įsi­vaiz­duo­ja­mus pa­sau­lius, ku­ris jų re­a­les­nis už šį, ku­ria­me jų aš la­biau aš. Kaž­kaip liūd­na, kad ki­tos re­a­ly­bės pa­de­da man taip leng­vai at­si­ri­bo­ti nuo šio sa­vęs, ku­rio ne­la­bai mėgs­tu, lyg re­a­ly­bės ir ne-re­a­ly­bės skir­tis tik tam ir eg­zis­tuo­ja, kad ga­lė­čiau pa­tei­sin­ti sa­vo ne­vy­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Lau­kuo­se su­skam­ba ka­pe­los mu­zi­ka, o aš tik ir lau­kiu, kol iš smil­gy­no iš­šoks gla­dia­to­rius ir per­pjaus man skran­dį sker­sai, nors, tie­są sa­kant, la­biau no­rė­čiau, kad jis pri­ei­tų ir pa­sa­ky­tų, kaip pa­im­ti už uo­de­gų vi­sas puo­lan­čias re­a­ly­bes, trenk­ti jas ant mo­lė­to ke­lio ir su­tryp­ti, kaip ko­vo­ti už sa­vo re­a­ly­bę, kaip ne­pa­leis­ti tos vie­nin­te­lės mo­ters nei trum­pais, nei il­gais plau­kais, kaip ap­ka­bin­ti pus­se­se­rę ir ne­bi­jo­ti pri­pa­žin­ti sau sa­vo pra­stu­mą. Ka­pe­la nu­ty­la.

Aš no­riu per­ma­nen­ti­nio vyz­džių iš­plė­ti­mo, kad kuo dau­giau pa­sau­lio ir žmo­nių pa­tek­tų vi­dun, pas­ta­ruo­ju me­tu at­ro­do, kad tik per juos ga­liu nu­sto­ti stum­ti pa­tį sa­ve ša­lin, tik per juos ga­liu pri­lai­ky­ti sa­vą­jį re­a­ly­bės ko­ko­ną.

Ana ten, ne­to­li miš­ko, pa­vir­tęs ant šo­no pa­sli­kas gu­li ke­lei­vi­nio trau­ki­nio va­go­nas. Ne­klau­siu sa­vęs ar ko ki­to, iš kur jis ten at­si­ra­do; jau daug me­tų ir dau­ge­liui kar­tų jis tei­kia ke­lia­vi­mo ir bė­gi­mo iliu­zi­ją, ga­be­na vi­są ma­no gi­mi­nę, vie­ną po ki­to, kuo to­liau nuo kvai­lų jų pa­čių gal­vų.

Ne­nu­stem­bu va­go­ne ra­dęs DĖDĘ, grei­čiau­siai jis dir­ba kon­duk­to­riu­mi rei­suo­se to­lyn nuo sa­vęs, nes pats nie­kaip ne­ga­li at­si­plėš­ti nuo to, kas yra. DĖDĖS ko­jos ap­ša­šu­sios ir nu­plak­tos dil­gė­lių, ko­jų gy­vap­lau­kiai kaip snie­go žmo­gaus – il­gi ir ap­li­pę pur­vu. Pū­van­čių ko­jų ne­skau­da – DĖDĖ pa­kan­ka­mai ap­lais­to jas pi­giu bren­džiu, kai ne­pa­tai­ko įsi­pil­ti ten, kur bren­dis tu­rė­tų bū­ti pi­la­mas. Ži­nau, jis špa­go­mis kau­tų­si dėl re­a­ly­bės, dėl to, kad jo kan­čia ma­tant sa­ve ir sa­vo pė­das yra tik­ra, bet bė­da ta, kad bau­džia­ma­sis ko­dek­sas nu­ma­to ci­vi­li­nę at­sa­ko­my­bę už dvi­ko­vas špa­go­mis, ne­bė­ra sai­to tarp drą­sos ir gar­bės už ek­ra­no / akių ir už­sta­lės. Jei bū­čiau mo­te­ris, dras­ky­čiau sa­vo suk­ne­lę į sku­tus, bet da­bar gu­luo­si ant dū­lan­čios trau­ki­nio sė­dy­nės ir ošiant smil­goms ke­liu tos­tą už gla­dia­to­rius – su špa­gom ar žo­džiais ir bo­ka­lais vie­toj jų.