Raktas
AUGUSTAS SIREIKIS
Suvokimas apima taip staigiai, kad norisi nusirauti galvą. Delnais trenkiu sau per akis, lyg prisiūti pirštai prilipdo juos prie veido ir bijau atsimerkti. Suvokimas apima taip staigiai, kad šonkauliai ima keistis vienas su kitu, o kūnas drebėti, it virtų. Pažvelgiu į veidrodį ir maža meilė ten miega jaukiai įsirangiusi it voverė medžio drevėj. Švelniai užmerkusi akis, sulenkusi kojas ir priglaudusi jas prie krūtinės, lėtai pajudina galvą šienais ne plaukais trindamasi į drevės šonus. Rausva jos oda glosto mane, plėšo į skirtingas puses ir laiko vienoj vietoj. Apima taip staigiai, kad suvoki, jog gulėjo ten jau seniai.
Kai išeinu stebėti ir būti stebimas, tokia pajauta pranyksta. Retkarčiais apima meilė žmogui apskritai, bet ją tegaliu vadint įkvėpimu. Einu Šiaulių gatvėm, geriausia – lyjant lietui. Ne per stipriam, kad plaikstytų mano skudurus į šonus, ir ne per silpnam, kad erzintų gležnom adatėlėm. Skėtį laikančios rankos turi jausti pasipriešinimą, iš lėto jos tirpsta, apima malonus jausmas, lyg jas žnaibytų ilgi moteriški nagai. Vos girdimai plyšta vandens lašai balų paviršiuje. Batų nosys nusidažo tamsesne spalva, ima šalti pirštų galai ir tuomet pro šalį važiuojančios mašinos virsta ta ūžesio siena, kuri uždaro mane nuo buities ir realybės. Už jos garsai ir vaizdai susimaišo į abstrakcijų miškus ir taip velniškai atitolsta, kad įkvėpimas praranda konkretybę.
Ar jaučiu ką nors tikrą tuomet? Ar mąstau ką nors realaus? Apima abejonė, ar jausena gali viršyti nuojautos ribas. Vos kelioms minutėms išmokstu pasitenkinti vien nuojauta, gyventi vien nuojauta ir likti sotus vien nuojauta. Nuojauta, kad yra kažkas daugiau nei abstrakcijų miškas toli prie horizonto ir aš prie to priartėjau. Tai neįgaus jokios formos ir netaps kūriniu, aš niekam apie tai nepapasakosiu ir apskritai poryt užmiršiu, bet nuojauta, kad kažkas dabar pildo mano kūną taip, lyg verdantį auksą, kuris garuoja, piltų į stiklinę vazą, ta nuojauta dar kol kas būna.
Ir taip žygiuoju diena iš dienos tarp pastatų, sienų, mokslo ir meno šakų. Kartais nuojautai skambinu telefonu, bet ji palieka tik atsakiklį. Aš ten įrašinėju ilgas žinutes, kurias mano mokytojai ir draugai vadina eilėraščiais, esė, kūriniais ar tik tekstais, bet nuojauta jų niekad neklauso. Net jei ir klauso, atskambina tik pati to panorėjusi. Kaip ir moters jos nesupaisysi, bet kaip moters jos nemylėsi.
Galbūt todėl, kiek žemiškumo išsiilgusiam, man patinka klausytis laiškų. Andrius Bialobžeskis Šiaulių „Laiptų“ galerijoj skaitė Mačernio eiles, vizijas ir laiškus. Lyg kas tą dievišką poeto sielą nukabintų nuo simbolių bei metaforų dangaus ir leistų basai lakstyti vasarą kieme. Laiškuose jis laisvas, paprastas, vis dar barstantis aukso dulkes ant žodžių, tačiau neskiedžiantis krauju ir prakaitu rašalo. Malonu išgirsti balsu jo laiškus, nes jie skirti žmonėms. Ne man ir ne lietingai spalio dienai, bet kažkam konkrečiam. Taip išmonę pakeičia atvirumas, o simboliką nuoširdumas. Trumpam lyg patikėčiau, kad iš tikrųjų girdžiu, pro rakto skylutę stebiu, kaip nuvargusiu veidu jis skundžiasi kūrėjo savo viduj pliekiamas, dvasinių vertybių sunkiamas ir kitaip kankinamas. Lyg trumpam patikėčiau, kad girdžiu, padėt negaliu, bet galiu jį suprast.
Ir tuomet apima mintys: o kas, jei tuomet jau kas kitas mato mane lyg trumpam. Lyg pro rakto skylutę pastebi vaikiną žaliais marškiniais ir žaliom kelnėm, sėdintį ant medinės kėdės ir statantį sienas be rankų. Už kurių tik abstrakcijų miškas. Ar matyti tuomet kas realaus mano žvilgsny, kas tikro mano žodžiuos, kurių negirdėt?
Aš vardinau, ką myliu, bet tik meilės pasodintą vaiką matau veidrody. Drevės pajauta mane verčia medžiu, sudžiūvusiu, net nelapotu. Tačiau tarp raukšlėtos ir duobėtos odos, kuri suskeldėjusi gabalais, tarp kelių įlinkių, tarp juodų trupinių ir žiupsnelio žemių guli ji. Rausva. Aš myliu ir laiškus, ir lietų, ir nuojautą, ir net abstrakcijų mišką, bet yra jausmas, kai ji mane nuginkluoja. Čia esti liūdesio ir silpnumo, daug bejėgiškumo, kartais net noro pasiduot. Absurdo. Tačiau silpną mane jos švelnūs šienai ne plaukai pakelia taip, kaip niekas kitas. Pirštai it prisiūti laiko delnus prie akių ir aš bijau tokiam aukšty atsimerkt. Dievaži, velniai žino, kur slypi raktas į mano vidų, bet pasaulio meilė jį atrado.