Proto dantys
RIODIN BARDO
Stomatologo kėdėje patogu. Mąstyti apie būtį. Aišku, mintyse galima kaltinti blogai darbą atlikusį ankstesnį stomatologą. Galima kaltinti prastus genus. Tačiau reikalo esmės tai nekeičia: ėduonies išgraužtos skylės jau niekad neužsitrauks dentinu ir emaliu. Tu dėviesi, degraduoji, yri.
Medikų kabinetuose ar ką tik iš jų išėjus galvą pripildo pažadai sau. Uždarius stomatologo duris: valysies dantis su tarpdančių siūlu, vengsi cukraus, dukart per metus sėsi į tą pačią stomatologo kėdę profilaktiniams patikrinimams. Sprunkant iš kitos srities gydytojo kabineto: nepersivalgysi, nebegersi kavos, nerūkysi net pasyviai, alkoholį vartosi tik retsykiais ir labai, labai saikingai… Laimėsi truputį daugiau kokybiško gyvenimo: be skausmo, be įvairiausių funkcijų – virškinimo, miego, judėjimo – sutrikimų.
Tačiau sveikatingas gyvenimo būdas dažniausiai apkarsta jau pirmosiomis dienomis. Kasryt pusvalandžiu anksčiau išlipti iš šiltos lovos ir sportuoti, kaip paaiškėja, yra malonu it diena iš dienos ridenti akmenį į kalną. Avižinė košė nekutena skonio receptorių, vaistažolių arbatytė nenuplėšia nuo akių mieguistumo šydo. Juo giliau prieš sveikatingumo programą buvai įkritęs į nesveikatingus malonumus, juo sunkiau: tarkime, jei anksčiau dieną pradėdavai nuo kavos, cigaretės ir saldainio, pereiti prie pilkšvos košės ir karšto vandens su arbatžolių skenduoliais yra tas pat, kas savo noru iš marmuro rūmų su šilto vandens baseinais išsikelti į vėjų košiamą trobelę. Jeigu eskulapas viso labo tarstelėjo: „Žinote, Jūs rizikuojate…“ (o ne vidurius šalčiu persmelkiančius žodžius: „Arba tučtuojau pradedat gyventi sveikai, arba…“), į sveiką gyvenseną vėl norisi žiūrėti pro pirštus, atidėti ją kitam mėnesiui, primiršti, užmiršti.
Godžios ląstelės tiesia kibius čiuptuvėlius link pražūtingų malonumų. Juk gerovės laikas, kai nebereikia baimintis juodo vargo periodų, žmonijos istorijoje prasidėjo, galima sakyti, šįryt (ir, žinia, dar ne visiems). Šiuo požiūriu mes esame panašūs į geraširdžių žmonių priglaustą kačiuką, kuris prieš tai vargo kiemuose, – nors badas nebegresia, instinktas mums vis kužda: „Atsiėsk dabar, atsimiegok dabar, nes, ką žinai, gal rytoj vėl pusalkanis bėginėsi po gruodą.“ Saikas per puotą paprasčiausiai prieštarauja mūsų prigimčiai: atsisakydamas ranka pasiekiamų malonumų kauniesi su tavyje pasislėpusia penktąja kolona, kurios nariai kvykia: „Imk, nekvailiok!“ Viena pažįstama feisbuke paskelbė citatą (regis, Charleso Bukowskio), kurioje buvo išreikštas noras mirti su sumuštiniu vienoje rankoje ir alaus buteliu kitoje rėkiant: „Taip, tai buvo puiki kelionė!“ Nereikia nė sakyt, kad „Patinka“ paspaudė dešimtys sveikos prigimties žmonių.
Be to, juk malonumų ekonomika kūne apskritai veikia savotiškai: malonumą gauni čia ir dabar, dažnai – be jokio arba su palyginti menku kūnišku atlygiu („nemalonu“ po „malonu“), o nenustatyto dydžio tikrąjį užmokestį tenka atiduoti gerokai vėliau. Kartais malonumai, net laikomi itin žalingais, gaunami dovanai. Norisi manyti, kad tu, brangiausiasis, esi iš tų išrinktųjų, kurie išsisuks nesusimokėję: pavyzdžiui, iškvėpęs cigaretės dūmą atsainiai pareikši, kad tavo prosenelis rūkė kaip kaminas, o mirė sulaukęs garbingo devyniasdešimtmečio ir visai ne nuo plaučių vėžio. Pridursi, kad apskritai neaišku, kada ir nuo ko mirsi: kad ir koks sveikas būtum, gatvių ir plentų šumacherio vairuojamas automobilis tikrai turi šansų tave užmušti iškart. Tad išgerkime dar po puodelį kavos, gal užsisakykime picą. Ar tave beria ne nuo riebaus padažo? Oi, ne…
Beje, apie malonumus ir išvaizdą. Nespalvotoje kvepalų reklamoje aktorė Eva Mendes raivosi pataluose it baltojo šokolado Afroditė plaktoje grietinėlėje. Išraiškingi nuogo kūno iškilumai ir įlinkiai žiūrovui sufleruoja apie begalinę saldybę, apie fejerverkus smegenų malonumo centruose. Kūnas, su kuriuo norisi būti. Arba – kūnas, kuriuo norisi būti. Tačiau stebėtojams mintis apie kūniškus džiaugsmus žadinantys kūnai dažnai turi mažai bendro su pačiais kūniškais džiaugsmais: viename interviu reklamos gražuolė pasakoja, kad ji, kaip ir kiti žmonės, mėgsta pavalgyti ir pamiegoti, bet, užuot prisikirtusi iki soties ir kritusi į lovą, leidžia valandas sporto salėje (nors sportuoti nemėgsta). Aišku, galima pasakyti, kad Evai ir kitoms Holivudo damoms labiau gelbsti plastinė chirurgija, grimas ir fotošopas nei sveikas gyvenimo būdas, tačiau reikalo esmės tai vėl nekeičia – adoniai ir afroditės negulinėja, tingiai kramsnodami kaloringus skanėstus ir gurkšnodami vyną. Jauną arba jaunatvišką, liekną kūną garbinančioje kultūroje riebūs, išpurtę, nusidėvėję satyrai yra tik geidžiantys, o ne geidžiami (galų gale, natūra irgi kužda poruotis su stipriais ir sveikais – palikuonių labui). Žinoma, bukovskiškiems satyrams gal ir nestinga erotinių nuotykių. Norinčių pergulėt su talentu ir šlove netrūko visais laikais (tiesa, kiek norinčių tapti Bukowskiu, gyvam esant pripažintu menininku, juo tampa?). Patys bukovskiai garbina gaivias ir grakščias evas, kurios rytais tyliai išslenka iš lovos atlikti kelių figūrą formuojančių pratimų. Kad ir kaip garbstytų malonumus ir jų gausą, satyrai neadoruoja sumuštinius alumi užgeriančių tvirto stoto tetulių.
Šiaip ar taip, amžinasis klausimas – ką rinktis: susilaikymą, saikingą gyvenimą ar gyvenimo puotą čia ir dabar, pilnais žandais. Vienas žmogus man sakė, kad jis rinktųsi pavienius laimės blyksnius, o ne tolygų pasitenkinimą. Tai galima matyti ir kaip perskyrą tarp Rusijos ir Vakarų: rusas renkasi, jo nuomone, būtį – geležinkelio stotyje geria su čigonais ir drąsiai kirkina pirmąkart matomas merginas, o vakarietis, toks vėberiškas protestantas, tuo tarpu skendi buityje – priemiesty, prie savo namuko, aplink bėginėjant iššukuotam retriveriui, laisto veją. Žinoma, nacionalinė perskyra tėra mitas: rusų pasitaiko tarp visų tautybių žmonių, o Rusijoje žmogaus, kuris gyvena gan saugiai, sočiai ir patogiai, bet euforijos minučių nepatiria beveik niekada, ilgai ieškoti turbūt netektų.
Kad jau paminėjome protestantus, religiją: gal mes nesame tik kūnai, gal apie kūną dera sakyti ne „aš“, o „mano“, nes kūnas tėra žmogaus sielos puodynė? Atsimenu, gimnazijos laikais viena draugė pasakė: „Man nerūpi, kas po mirties nutiks mano kūnui, man rūpi, kas nutiks MAN.“ Kitą kartą dvi bendraklasės susiginčijo, ar kas nors bus po mirties. Beje, nederėtų manyti, kad į metafizinius svarstymus leidžiasi tik nuo žemės atitrūkę būsimieji menininkai ir humanitarai: gynusi mintį, kad po mirties „vis tiek kažkas yra“, mergina vėliau studijavo žemėtvarką.
Šios temos – senėjimas, mirtis – rūpi kiekvienam. Tik apie tai net užsimint truputį rizikinga, nes dažnas pašnekovas prityla, pakeičia temą, pasipiktina arba stoja į ciniško pokštininko poziciją (tačiau humoras juk tik įterpia distanciją, padeda atsitraukt nuo to, kas nervina ar gąsdina). Staiga pajunta, jog sprandą kutena šalto giltinės dalgio smaigalys, o po kojomis veriasi kraupi nežinios bedugnė. Per vienos knygos pristatymą mano kompanionai įširdo pagyvenusiam rašytojui pasakius, kad nenorėjo šios knygos išleisti motinai esant gyvai. „Šeima – viskas. Kaip galima taip pasakyt?“ – piktinosi vienas mano bičiulių. Kaip galima pagalvoti apie motinos mirtį, jeigu ji dar nėra mirusi? Spėčiau, kad po bičiulio šeimos vertybėmis slėpėsi stingdanti baimė: minties, kad jis mirtingas, kad jo artimieji mirtingi, keliais dešimtmečiais vyresni turbūt mirs jam gyvam esant.
Sunkiai sergančiam žmogui, kurio išvaizda akivaizdžiai atspindi sveikatos būklę, sakyti nieko nereikia: net poliklinikos koridoriuje į jį susminga smerkiantys žvilgsniai.
– Kaip tu, bjaurybe, – nebyliai klausia rūstūs stebėtojai, – gali mums parodyti, kokie esam pažeidžiami? Kad mes, kaip ir tu, vieną dieną galim pradėti irti? Staiga negrįžtamai netekti savo įprastinių gyvenimų, atidėliojamų planų, neįgyvendintų svajonių? Tapti našta artimiesiems?
Natūrali reakcija: traukiamės nuo ligos ir mirties. Viename Danijilo Charmso tekstų siūloma vaikus, į jaunimo reikalus besikišančius senius ir vokiečių aviganius sumesti į didelę duobę ir apibarstyti negesintomis kalkėmis. Iš esmės kiekviename mūsų glūdi po niekšą, kuris kretančiam senukui arba sunkiam ligoniui ne atidarytų prekybos centro duris, o nustumtų jį nuo laiptų, nuo apledėjusio šlaito į tą duobę, kur susiraukšlėjusių, pageltusių, sunykusių kūnų masę tuoj maloningai paslėps kalkių pusnys. Vaikų ir jaunų, sveikų vokiečių aviganių turbūt pasigailėtume, nes jie mums reiškia nerūpestingumą, dabartį ir neaprėpiamas, galimybių kupinas ateities platybes, kur memento mori slepiasi kažin kur toli, už horizonto. Nors, kita vertus, ir įžūliai riesta vaiko nosytė gali įžeisti: turėjai tokią, bet nebeturi, bambliui geras gabalas vaikystės ir jaunystė – dar prieš nosytę, o tau… Kad taip sugurinus tą nosytę, bet…
Yra moralė, yra religija. Mylėk savo artimą kaip save patį, ir panašiai. Kaip ir sveikatingos dietos atveju, tenka remti ietis su prigimtimi. Visgi gyventi atsirėmus į religinę ar moralinę sistemą yra truputį lengviau: kažkas jau ėjo panašų kelią, tarstelėjo šį tą klausimais, kurie tau kyla, davė patarimų ir nurodymų. Gal gniauždamas savo potraukius ir tapsi neurotiku (vaistai turi šalutinį poveikį), tačiau bent jau žinosi, kaip gyventi. Beje, krikščionybė (ir turbūt ne tik ji) suvedžioja tikintįjį siela. Dukart per metus papasninkauk, sako ji, niekad neapsiryk, bent vieną dieną per savaitę pailsėk. Nenudėvėk puikaus Tau Viešpaties duoto kūno, kuo ilgiau ir kuo sveikesnis pabūk žemiškojoje karalystėje. Ar jums neatrodo, kad pavyzdingas krikščionis – bent jau prie stalo – truputį panašus į kūno grožiu ir jaunyste susirūpinusią Holivudo damą?
Kartais naktimis juntu maudimą. Kalasi proto dantys (angliškai – wisdom teeth, išminties dantys). Gerai pagalvojus, kodėl neturėtų mausti? Pro kasdienybės inerciją prasikalusi realybė visad atveria žaizdą.
– Esi gamtos belaisvis, – kužda išmintingi dantys nemalonias banalybes, – tau mūsų, rudimentinės liekanos, nereikia, o mes dygstam. Tuoj pat sugesim, skaudėsim, ištrauks. Be to, vaikeli, ar žinai, kad mes išdygstame jaunystėje? Tavo kūnas galutinai susiformavo, o paskui jau tik, pats supranti…
Ir šiltame patale per nugarą nusirita šalti pagaugai, išrieda iš lovos, iš kambario, kažkur į tamsius, gličius nakties vandenis, kuriuos skiedžia ledinė kadais užgesusių žvaigždžių šviesa.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
O man proto dantys neisdygo.
…Ir kai ateina suvokimas, kad tu sensti. Kad tavo oda raukšlėjasi, kad apie akutes blausiasi rūkas, tada pakilti iš lovos reikia daug daugiau pastangų. Noras išlikti tada būna stipresnis negu beduino troškulys, mėnesį klajojus po dykumą. Ir norisi tada oriai sklęsti, pakėlus rankas į dangų. Stipriai apkabinti medį, nusilenkti draugui, padėkoti žemei, kad taip ilgai mus čia pakenčia. Ir kur tada dingsta žmogaus didybė, ir kur tada jo savanaudiškas narciziškumas slepiasi? Netgi per tas kelias minutes rašant pirštai pradėjo raukšlėtis, oda suglebo, žandai įkrito, troškimas išllkti išblėso. O aš kartais naktimis nemiegu, nes bijau sulaukti ryto…