Požemių karalystė

MA­REK ZA­GAŃCZYK

Ka­pa­vie­tė yra ne­to­li Sar­te­a­no. Pa­čia­me mies­te vei­kia ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jus, tu­rin­tis pui­kią et­rus­kų me­no ko­lek­ci­ją, nors ma­žai kas už­su­ka jos pa­si­žiū­rė­ti. Ne­pri­si­me­nu, ka­da su­ži­no­jau apie ka­pa­vie­tės at­ra­di­mą ir ka­da pir­mą kar­tą pa­ma­čiau ją puo­šian­čių pie­ši­nių spal­vo­tas nuo­trau­kas. Tai, ži­no­ma, bu­vo ma­no ke­lio­nių į Tos­ka­ną pra­džio­je. Et­rus­kai ta­da tik sa­vi­no­si vie­tą ma­no vaiz­duo­tė­je. Žiū­ri­nė­jau jų kū­ri­nius mu­zie­juo­se tarp Flo­ren­ci­jos ir Ro­mos, skai­čiau apie juos Stend­ha­lio kū­ri­niuo­se, bet kiek­vie­ną sy­kį tai bū­da­vo vei­kiau pri­va­lo­mos pa­mo­kos, o ne ma­lo­nu­mui pa­si­rink­tas už­si­ė­mi­mas įsi­ti­ki­nus, kad ma­tau kaž­ką, kas į ma­ne iš tik­rų­jų pra­by­la.

Tam­sio­se, daž­niau­siai drėg­no­se duo­bė­se, iš­kirs­to­se tu­fe ar­ba tra­ver­ti­ne, sun­kiai ap­tik­da­vau žmo­gaus ran­kos pėd­sa­kų, lyg tos įdu­bos ir iškasos, pa­slėp­tos miš­kuo­se ar­ba iš­si­dės­čiusios ant kal­vų tarp lau­ki­nių, va­sa­ros kait­ra kve­pian­čių krū­mų, iš­de­gin­tos žo­lės ir jo­je šiugž­dan­čių drie­žų, vei­kiau bu­vo ypa­tin­gi gam­tos kū­ri­niai, grio­vos, sky­lės že­mė­je, di­dy­sis nie­kas, įdo­mus, bet vi­sa­da ne­by­lus.

Etruskų kapo freska Tarkvinijoje

Lan­kiau jas kaip niū­rius ir tuš­čius ur­vus. Ne­ly­dė­jo ma­nęs jo­se mir­ties še­šė­lis ir juo la­biau to­li­mos kul­tū­ros spin­de­sys. Gal vi­sa bū­tų at­ro­dę ki­taip, jei­gu ta­da bū­čiau nu­va­žia­vęs į Tark­vi­ni­ją. Nes ar­gi ga­li bū­ti kas nors to­kio gra­žaus, kaip vaiz­das į skry­dį šau­nan­čių paukš­čių, su­si­kau­pu­sių žūk­lei žve­jų, nuo be­si­ve­jan­čių me­džio­to­jų sprun­kan­čio zui­kio, šo­kė­jų ir mu­zi­kan­tų, vi­sos ban­dos lau­ki­nių ir na­mi­nių gy­vū­nų, per­teik­tų gy­vo­mis spal­vo­mis, lyg jie bū­tų nu­ta­py­ti ant sau­lės švie­sa už­lie­tų rū­mų sie­nų, o ne ki­to pa­sau­lio val­džiai ati­duo­tuo­se ka­puo­se.

Jei­gu ta­da bū­čiau nu­va­žia­vęs iki Tark­vi­ni­jos, tik­riau­siai ki­taip bū­čiau žiū­rė­jęs ir į na­rą iš Pes­to, į jo šuo­lį į be­ga­ly­bę, į ne­bū­tį, į mir­tį. Juk jis tu­ri ar­ti­mą pus­bro­lį jau­nuo­lio, krin­tan­čio į van­de­nį šuo­liui iš­ties­to­mis ko­jo­mis ir ran­ko­mis, krin­tan­čio že­myn, tie­siai lyg strė­lė, pa­vi­da­lu. Ne­ži­no­mas et­rus­kų dai­li­nin­kas nu­ta­pė jį ant sie­nos me­džiok­lės ir žūk­lės ka­pa­vie­tė­je, gal gra­žiau­sio­je, ko­kia iš­li­ko iki mū­sų lai­kų. Ap­gai­les­tau­da­mas mąs­tau, kad apie jį ne­ra­šė Zbig­nie­was Her­ber­tas, taip pat jis ne­ga­lė­jo ma­ty­ti Pes­te ap­tik­tos ak­me­ni­nės kars­to dė­žės. Ir taip tarp rūs­taus do­rė­ni­nių ko­lo­nų gro­žio, jo per­teik­to ne­pri­lygs­ta­mu bū­du, ne­li­ko vie­tos džiu­giam drau­giš­kai įsi­žiū­rė­ju­sių vie­nas į ki­tą, gro­jančių kar­tu jau­nuo­lių po­kal­biui.

Ne­ra­šė Her­ber­tas apie nar­dy­to­ją nei de­mo­nus, puo­šian­čius ka­pa­vie­tę ne­to­li Sar­te­a­no. Ji bu­vo at­ras­ta per vė­lai, kad Her­ber­tas bū­tų ga­lė­jęs įtrauk­ti ją į sa­vo ap­sa­ky­mus, su­kur­ti spal­vin­gą ge­ne­a­lo­gi­ją, pa­vaiz­duo­ti taip, kad tap­tų da­li­mi mū­sų pa­sau­lio. O vis dėl­to ne­si­liau­ju gal­vo­jęs apie Her­ber­tą, lan­ky­da­mas su et­rus­kais su­si­ju­sias Tos­ka­nos vie­tas. Pa­si­nau­do­ju jo es­ki­zu, esan­čiu ša­lia grai­kiš­kų is­to­ri­jų, be­veik kaip že­mė­la­piu, ve­dan­čiu į pra­ei­tį, į to­li­mus, tru­pu­tį lyg per rū­ką ma­to­mus šimt­me­čius. Ran­du jame per­spė­ji­mą, kad žiū­rė­čiau į et­rus­kus taip, kaip juos pa­vaiz­da­vo se­no­vės kro­ni­ki­nin­kai, kar­tais prie­šin­gai, ne­gu jie at­ro­do vi­zi­jo­je, ku­rią for­muo­ja is­to­ri­jos sū­ku­riuo­se pa­si­me­tę be­gin­kliai kas­die­nio gy­ve­ni­mo ar­tis­tai, į ma­lo­nu­mus pa­ni­rę minkš­tos ci­vi­li­za­ci­jos at­sto­vai, pa­klu­sę ro­mė­nų gin­klo jė­gai. Her­ber­tas va­di­na juos di­de­liais ne­by­liais, ku­riems is­to­ri­jo­je ne­pa­si­se­kė.

Iš et­rus­kų pa­sau­lio mus pa­sie­kia tik po­ky­lių, me­džiok­lių ir šo­kių vaiz­dai. Net ir mir­tį jie ma­to švel­niai, įsi­py­nu­sią į ne­si­bai­gian­tį kar­na­va­lą. Et­rus­kų pie­ši­niai yra lyg par­ti­tū­ra, nuta­py­ti gar­sai, tiek juo­se mu­zi­kos. Ne­įma­no­ma at­si­spir­ti įspū­džiui, kad po aki­mir­kos iš­gir­si­me au­lu va­di­na­mos flei­tos me­lo­di­ją. Kaip ra­šo me­no is­to­ri­kai, čio­nykš­čiai flei­ti­nin­kai „bu­vo di­de­lio gro­ji­mo šiuo in­stru­men­tu meist­rai. Su­ge­bė­da­vo iš jo iš­bur­ti to­kių nuo­sta­bių gar­sų, kad jų kerams pa­si­duo­da­vo ne tik žmo­nės, bet ir žvė­rys.“ Tad et­rus­kai bu­vo įpė­di­niai nar­saus Mar­si­jo, ku­ris sto­jo lenk­ty­niau­ti su die­vu ir gro­jo taip, kad paukš­čiai kri­to že­mėn lyg nu­trenk­ti per­kū­no. Ir, pa­na­šiai kaip Mar­si­jas, bu­vo pri­vers­ti pa­klus­ti va­liai stip­res­nių, nors ma­žiau sub­ti­lių kon­ku­ren­tų. Pra­lai­mė­jo ir gal bū­tent to­dėl pel­nė sau vie­tą mū­sų šir­dy­se, ku­rios daž­niau­siai yra ne­tei­sin­gai įveik­tų­jų pu­sė­je. Ir ta­po ke­lio­nių į ki­tą pa­sau­lį pa­ly­do­vais. Kla­jū­nais, iš­vyks­tan­čiais į ke­lią be ga­lo, to­li už ho­ri­zon­to. Mir­tis jiems bu­vo, kaip tei­gė D. H. Law­ren­ce’as, „ma­lo­nus gy­ve­ni­mo tę­si­nys. Svei­ki­no ją pa­si­da­bi­nę pa­puo­ša­lais, bran­ge­ny­bė­mis, ap­si­gau­bę leng­vais chi­to­nais, su vy­nu ir šo­kiui gro­jan­čio­mis flei­to­mis. Ne­bu­vo nei eks­ta­zė, gry­nas džiaugs­mas, dan­gus, nei skais­tyk­los kan­čia. Bu­vo gy­ve­ni­mo pil­nat­vės tę­si­nys.“

Law­ren­ce’as et­rus­kų vie­tas ap­lan­kė tik kar­tą. 1927 me­tais sa­vai­tę ke­lia­vo per jas su bi­čiu­liu Earlu Brew­ste­riu, o vė­liau ra­šė apie jas jau la­bai sirg­da­mas, ža­vė­da­ma­sis et­rus­kų ka­pų me­no švel­nu­mu ir kuk­lu­mu. Sa­vo kiek ro­man­ti­nė­je in­ter­pre­ta­ci­jo­je prieš­prie­ši­no jį ro­mė­nų im­pe­ri­jai. „Law­ren­ce’as ža­vė­jo­si et­rus­kais, – ra­šo Hux­ley, – nes jie sta­tė šven­tyk­las, ku­rios ne­iš­li­ko.“ Li­ko tik įdu­bos že­mė­je, miš­ki­nių le­li­jų, tar­si spe­cia­liai pa­sė­tų čia mir­ties gar­bei, lau­kuo­se. Plė­nū­nių pie­vo­se jis jau­tė­si iš­si­va­da­vęs iš pra­ga­riš­kų vaiz­dų Lon­do­no, ku­rį pa­li­ko, iš Elio­to su­ra­šy­tų šur­mu­lio, dū­mų ir dul­kių pil­nų vi­zi­jų. Žo­džiai apie et­rus­kus, be bai­mės ke­liau­jan­čius į ki­tą pa­sau­lį, džiu­giai svei­ki­nan­čius mir­tį, vis dėl­to la­biau su­si­ję su pa­čiu Law­ren­ce’u, jo troš­ki­mais ne­gu su se­nais Tos­ka­nos šei­mi­nin­kais. Et­rus­kų dva­sia ne­ti­kė­tai nu­žen­gia ir ga­li pa­si­rink­ti bet ko­kį pa­vi­da­lą, kad ir vieš­bu­čio šei­mi­nin­ko, ku­ris ski­ria Law­ren­ce’ui ir Brew­ste­riui gre­ti­mus kam­ba­rius, at­skir­tus tik plo­na sie­na, nes, kaip sa­kė, „nak­tį ne­rei­kia bū­ti vie­nam, ne­tu­ri­me jaus­ti bai­mės“.

Et­rus­kų ur­nos, esan­čios skulp­tū­ri­ne mi­ru­sių­jų am­žių vi­zi­ti­ne kor­te­le, yra tru­pu­tį lyg ir eki­pa­žai, už­tik­ri­nan­tys sau­gią sie­los kla­jo­nę. Law­ren­ce’as ra­šė apie jas su ne­blės­tan­čiu su­si­ža­vė­ji­mu, lyg me­di­tuo­da­mas apie Tho­mo Brow­ne’o mir­tį. Tas XVII am­žiaus gy­dy­to­jas ir fi­lo­so­fas pa­li­ko sa­vo­tiš­ką trak­ta­tą apie kū­nų de­gi­ni­mo ir lai­do­ji­mo ur­no­se prak­ti­ką, pa­ra­šy­tą, kai Nor­fol­ke vy­ko ka­si­nė­ji­mo dar­bai. Brow­ne’as taip pat yra W. G. Se­bal­do „Sa­tur­no žie­dų“ per­so­na­žas, o jo vaiz­das, iš es­mės daug por­tre­tų, es­ki­zuo­tų įvai­riais ra­kur­sais, at­ve­ria ir už­ve­ria Se­bal­do pa­teik­tų per­so­na­žų ga­le­ri­ją, lyg tai bū­tų vie­nas pui­kiau­sių jo au­to­por­tre­tų: „Mė­gi­no žvelg­ti į že­miš­ką­ją bū­tį, į jam ar­ti­miau­sius daik­tus taip pat kaip ir į uni­ver­su­mo sfe­rą iš aut­sai­de­rio per­spek­ty­vos, net ga­li­ma pa­sa­ky­ti – kū­rė­jo aki­mis. Kad pa­kil­tų į tam rei­ka­lin­gas aukš­ty­bes, dis­po­na­vo tik vie­na prie­mo­ne, pa­vo­jin­gu kal­bos la­ku­mu. [...] Tu­rė­jo po ran­ka vi­są sa­vo moks­lin­gu­mą, ne­ap­rė­pia­mą ci­ta­tų at­sar­gą ir vi­sų pir­ma jo bu­vu­sių au­to­ri­te­tų var­dus, ope­ra­vo iš­ve­šė­ju­sio­mis me­ta­fo­ro­mis ir ana­lo­gi­jo­mis ir kū­rė į la­bi­rin­tus pa­na­šias, kar­tais per du pus­la­pius be­si­tę­sian­čias sa­ki­nių kon­struk­ci­jas, ku­rios puoš­nu­mu pri­me­na pro­ce­si­jas ar­ba ge­du­lin­gas ei­se­nas. Iš tei­sy­bės, dėl to sun­ku­mo ne vi­sa­da jam pa­vyks­ta ati­trūk­ti nuo že­mės, bet kai jau kar­tu su naš­ta pro­zos ap­su­ko­mis ky­la vis aukš­čiau ir aukš­čiau, lyg šil­to oro sro­vių ne­ša­mas sklan­dy­tu­vas, ta­da net ir šian­die­nį skai­ty­to­ją ap­ima le­vi­ta­ci­jos po­jū­tis.“ Ap­sa­ky­mą apie Brow­ne’ą Se­bal­das susieja ir su šilk­ver­pių is­to­ri­ja, lyg tų vabz­džių ver­pia­mas siū­las jį sau­giai ves­tų į ne­ži­no­my­bę. Ki­ta­me iš Brow­ne’o vei­ka­lų ran­da už­ra­šą apie se­ną olan­dų pa­pro­tį, ku­ris lie­pia mi­ru­sio­jo na­muo­se už­deng­ti šil­ko ap­dan­ga­lu vi­sus veid­ro­džius, vi­sus pa­veiks­lus ir žmo­nes, „kad kū­ną pa­lie­kan­čios sie­los pas­ku­ti­nė­je ke­lio­nė­je ne­stab­dy­tų jos at­spin­dys ar­ba vaiz­das vi­siems lai­kams pra­ran­da­mos tė­vy­nės“. Kaip ne­to­li nuo tų Se­bal­do ap­ra­šy­mų iki olan­diš­kų Her­ber­to už­ra­šų, iki jo „Na­tiur­mor­to su žąs­lais“ apok­ri­fų…

Dau­ge­liui šiuo­lai­ki­nių ra­šy­to­jų et­rus­kai ta­po be­veik gied­ros mir­ties spe­cia­lis­tais, sun­kaus lai­ki­nu­mo me­no mo­ky­to­jais. Jie bu­vo ne tiek reiš­ki­niu, ver­tu ap­ra­šy­ti, kiek pa­ty­ri­mu, su ku­riuo rei­kia su­si­grum­ti. Ir jų me­nas mums yra iš­šū­kis, nes, kaip ra­šė Her­ber­tas, „et­rus­kų pa­mo­ka yra iš­si­va­da­vi­mo iš es­te­ti­nių prie­ta­rų pa­mo­ka sun­kiai api­bū­di­na­mo ne­sa­va­nau­diš­ko akių žai­di­mo su daik­tu nau­dai“.

Tos­ka­nos pei­za­žas lei­džia ge­riau su­pras­ti et­rus­kų skir­tin­gu­mą. Nes net ir jų ti­kė­ji­mų šal­ti­niai yra čio­nykš­tė­je gam­to­je. Jų die­vai gims­ta iš su­ar­tos že­mės va­gos, tos pa­čios, ku­ri ir šian­dien per­lau­žia švie­są lau­ke, teik­da­ma akims ne­ri­bo­tą ru­dų ir pil­kų spal­vų ga­mą. Et­rus­kų die­vai pri­me­na apie sa­ve per­kū­ni­jos kon­cer­tais. Bū­ri­mas iš jos daž­nu­mo, ją ly­din­čių blyks­nių bu­vo čio­nykš­tė spe­cia­ly­bė. O tri­gal­vis žal­tys, nu­pieš­tas Sar­te­a­no ka­pa­vie­tė­je, yra tos pa­čios žals­vai pil­kos spal­vos ir su juo­dais dry­žiais ant šo­nų kaip ir ant ak­mens ša­lia ta­ko va­sa­ros die­ną be­si­šil­dan­ti gy­va­tė. Dar aki­mir­ka, ir susidaro įspū­dis, kad tarp tų kraš­to­vaiz­džių iš­vy­siu Cha­ro­ną, ru­dap­lau­kį et­rus­kų kab­lia­no­sį, grės­min­gos iš­vaiz­dos de­mo­ną, va­de­lio­jan­tį į kvad­ri­gą įkin­ky­tus liū­tus ir gri­fo­nus. Tai jo pa­vi­da­las nu­ta­py­tas ant sie­nos ka­pa­vie­tė­je, ku­ria ža­viuo­si. Prieš jį lyg pro­ce­si­jo­je ei­na tam­sos an­ge­las, iš ku­rio be­li­ko vien pė­da, švel­niai be­si­re­mian­ti tik pirš­tais, lyg kū­nas, ku­rį ji ne­ša, iš tik­rų­jų pri­klau­so ne šio pa­sau­lio bū­ty­bei.

Į ka­pa­vie­tę įei­na­ma tik kar­tą per sa­vai­tę, ry­tą ir va­ka­rą. Ji ma­žes­nė, ne­gu ma­niau. Ryš­kių, sod­rių spal­vų pie­ši­niai puo­šia tik vie­ną ko­ri­do­riaus pu­sę. Jų taip pat yra pa­grin­di­nė­je sa­lė­je ir už su­dė­to iš nuo­lau­žų ale­bast­ri­nio sar­ko­fa­go. Ta iš­skir­ti­nė vie­ta tuoj už mi­ru­sio­jo pa­lai­kų re­zer­vuo­ta dviem mi­ti­niams pa­da­rams su ar­klio gal­va ir žu­vies uo­de­ga. Taip pat gra­žūs del­fi­nai vi­su­mą puo­šian­čio­je juos­to­je, nu­ta­py­to­je apa­čio­je ir pri­me­nan­čio­je Kre­tos rū­mų fres­kas. Čia pat už Cha­ro­no ke­li vy­rai, be­veik kaip nuo Pes­to dė­žės, įžū­liai puo­tau­jan­tys mir­ties švie­so­je. Ne­ži­nia, ar tai mei­lu­žių po­ra, ar į po­kal­bį apie lai­ki­nu­mą įsi­trau­kę tė­vas ir sū­nus. Ša­lia jų be­veik vi­sai nu­trin­ta tar­no su vy­no fil­tra­vi­mo in­du fi­gū­ra. Ka­pa­vie­tė­je ga­li­ma bū­ti tik va­lan­dė­lę, bet to pa­kan­ka, kad pa­ste­bė­tum ne­pa­pras­tu­mą tos vie­tos, at­ras­tos ne­se­niai, lyg spe­cia­liai ma­no at­vy­ki­mo pro­ga. Jei­gu ne fres­kų jė­ga, vaiz­do gy­vu­mas, pa­rin­ki­mas spal­vų, tarp ku­rių yra ir ryš­kaus rau­do­nio, ir be­veik auk­si­nio gel­to­nio, ir tru­pu­čio et­rus­kų itin ver­tin­to mė­lio, jei­gu ne su­kur­tų vi­zi­jų jė­ga, ka­pa­vie­tė bū­tų man iš es­mės ne­by­li. Tie et­rus­kų pie­ši­niai su­ža­di­na vaiz­duo­tės po­lė­kį.

Iš­ėjus, jau pie­vo­je, pil­no­je va­gų, žy­min­čių įė­ji­mus į ki­tus po­že­mių kam­ba­rius, at­si­ve­ria vaiz­das į pla­tų slė­nį. Žvilgs­nis vėl ga­li džiaug­tis erd­vės tur­tin­gu­mu, lyg Cha­ro­nas vėl bū­tų iš­ve­dęs mus į švie­są, prie vaiz­dų, į ku­riuos da­bar žvel­gia­me iš ki­to pa­sau­lio per­spek­ty­vos.

At­si­sė­du ant me­di­nio suo­lo ir vi­siš­ko­je ty­lo­je gro­žiuo­si žvilgs­niu ap­rė­pia­mu kraš­to­vaiz­džiu. Grįž­tu prie Iwas­zkie­wic­ziaus pa­sta­bų apie lan­ky­mą­si Ita­li­jo­je. „Bu­vi­mas to­kia­me gro­žy­je kaip čia be jo­kio už­si­ė­mi­mo, net be jo­kio po­kal­bio iš lė­to šalina psi­chi­kos šiukš­les. [...] Ne­šva­ros sluoks­niai nyks­ta nuo sie­los iš lė­to, bet tuo pa­čiu me­tu iš apa­čios smel­kia­si la­bai in­ten­sy­vūs, se­niai lai­ko smė­liu už­ber­ti pri­si­mi­ni­mai. Ir iš­ti­si pa­sau­liai iš­ny­ra ne­reikš­min­gais pre­teks­tais.“

„Zes­zy­ty Li­te­rac­kie“, 2011, Nr. 4 (116)

Ver­tė Ka­zys Us­ci­la