GINTARAS BLEIZGYS. Eilės

pro metalinį dviračio rėmą
kurį slapta kandžiodavau ir žibutes
pasaulis juosė mane ir rikiavo negailestingą
savo kariuomenę ir aš blaškiausi
kaip užspeistas vilkas kaip vaikas
kuris neišlaikydamas įtampos
staiga nei iš šio nei iš to paprasčiausiai
apsivemdavo vedamas namo
iš vaikų darželio ar pradinės mokyklos

kas bus iš šito mušeikos iš šito beraščio
rėkė tarybinė mokytoja mano dzieduliui
atėjusiam parsivesti manęs iš prailgintos
grupės ir aiškiai prisimenu kaip jis
klausydamas gniaužė už nugaros kumščius
o parvedęs namo ilgai pasakojo
apie savo gyvenimą sibire sakė
būki kantrus ilgai labai ilgai lauk
ir pulk tik tada kai jau žinosi kad priešą
gali sutriuškint

mama aš niekada tau nedovanojau žibučių
man tai atrodė per silpna nevyriška buvau
dar labai naivus vaikas ir kai užaugsiu
(svajodavau) būsiu toks stiprus
kad galėsiu apginti tave ir visą giminę ir
išsikasęs prikelsiu iš mirusių auklę elžbietą

bet viskas

buvo gerokai kitaip tiksliau – niekas
per trisdešimt septynerius metus nepasikeitė
vis dar noriu būt pirmas tik dažnai
pasirodau per silpnas ir nors aišku kad
reikalingos buvo visos tos treniruotės
ir grūdinimas bet negalėjau apginti
nė vieno netgi tavęs tu numirei o aš

stoviu nuleidęs galvą (gal toks pat
kaip kadaise naivus) sugniaužęs
rankas pasiruošęs ilgai
labai ilgai laukt ir pult nedelsdamas
nesižvalgydamas kai tik pamatysiu
nujausiu kad jau išaušo diena
kai galiu mūsų priešus sutriuškint

.

2012.06.26

šiandien
prisiminiau moterį
su kuria
susipažinome 2008-aisiais
mirtininkų palatoje

ji slaugė savo mamą kuri
dėl metastazių smegenyse
jau nebegalėjo nuryti maisto ir dukra
nepaisydama nuolatinės gydytojų
pašaipos ir siūlymų prijungti zondą
mažyčiu šaukšteliu maitindavo mirštančiąją
kuri vis springo duso ir kosėjo ir

kai po savaitės joms liepė išsikraustyti
į dar tikresnių
mirtininkų palatą
ši moteris
išeidama
atsisuko į mane ir pasakė –

linkiu stiprybės

tada dar nežinojau
kad ji yra keletu žingsnių priekyje
keletu savaičių aplenkusi mane
ir kad man jau greitai
taip pat reikės išmokti
ką ji jau moka

Viešpatie
tegu būna palaiminti visi
kurie yra prieky manęs
erdvėse į kurias
dar nebuvau įkėlęs kojos
visi žinantys tai
kas manęs dar tik laukia
visi su stebuklingais šaukšteliais
su pačiais mažiausiais
akimis net nematomais
kelio į pažinimą
įrodymais

.

.

tai turi būti paslėpta nuo pasaulio

prisimenu kaip sutrūko ir krito
visos man žinomos sienos ir ribos

ir hadas verkė ir žengiau viršun
bijodamas ne atsigręžt veikiau

išgąsdintas kad jau turiu jėgų
visas tas šmėklas požemių įveikti

.

.

kurgi dabar
tie gaivalingi pavasariai
tie beprotybės želmenys kai nardžiau
aukščiau savęs aukščiau sapnų

šiandien staigiai kirto rugpjūtis šiandien
vien šermukšnio liepsna virš galvos
galbūt todėl prisiminiau
prieš devyniolika metų sigito
gedos pasakytus žodžius

„dabar juoktis nenoriu dabar įdomiausi
man yra nusiminę žmonės“ tada
dar tik ruošiausi dar nežinojau koks alinantis
gali būti poeto gyvenimas ir visa tai

buvo vienas
negailestingas spragtelėjimas

Dieve
nejau
viskas tebuvo poezija

net nežinau

kas ji yra tik jaučiu
kad jos nepakanka kad ankšta
tokį rugpjūtį kai molis ir kruvinieji
šermukšniai žengia į amžiną

nutilimą kai kūnas neišlaikydamas skeldėja

tariant

žodžius

.

.

nepaliestos kregždės
zuja už lango gyvybė
sukarpo visas erdves
visas formas į kurias

ją ištremia

gyvybė
visa iškenčia išsilaiko
prisitaiko