Fak­tas, kad toks eg­zis­ta­vo

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS

Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą. At­si­mi­ni­mai. Su­da­rė Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 296 p.

Vil­nius kaip skers­gat­vių, tar­pu­var­čių, baž­ny­čių ir idė­jų vi­su­ma, o ne mis­ti­nė už­ri­bio erd­vė man at­si­ra­do 2005-ųjų ru­de­nį. Ir tai, ga­li­te nu­ma­ny­ti, dai­riau­si po jį ap­span­gin­tas ty­ro, bet maiš­tin­go pro­vin­cia­laus nai­vu­mo, tad Ar­tū­ras Ba­ry­sas-Ba­ras (mi­ręs tų me­tų sau­sį) man ne­bu­vo ir nė­ra vi­sa­liau­di­nė le­gen­da. Bu­vau po­ro­je I.V.T.K.Y.G.Y.G. kon­cer­tų, nes drau­gai sa­kė, kad ge­rai, bet ne­daug ką su­pra­tau. Pa­ti­ko dai­na apie krau­ją, smė­lį ir te­le­vi­zo­rių; Ba­ras, vėl­gi, jau bu­vo mi­ręs. Fil­mų ma­tęs ne­bu­vau, o ir da­bar jie daug ne­sa­ko – lai­ki­nis, ge­og­ra­fi­nis, „cheb­ri­nis“ at­stu­mas tik di­di­na skep­ti­ciz­mą.

Aha, ma­to­te – kaip ir pri­de­ra at­si­mi­ni­mų kny­gos re­cen­zi­jai, dau­giau kal­bu ne apie Ba­rą, o apie sa­ve. Kaip ir vi­si ki­ti kny­gos au­to­riai, per po­žiū­rį į Ba­rą ir sa­ki­nius, pra­si­de­dan­čius „Jis bu­vo…“, pa­ro­dan­tys, ne­va kuk­lin­da­mie­si, sa­vo ypa­tin­gu­mą ir ki­to­niš­ku­mą. Tai anaip­tol nė­ra blo­gai, at­virkš­čiai: kny­ga jau ne­be kny­ga, o leng­vas su­ku­tis, iš­cen­tri­nė jė­ga, iš­pla­kan­ti ir iš­ski­rian­ti stip­rias spal­vas. Vie­niems, pom­pas­ti­kos ir pa­te­ti­kos mė­gė­jams, daž­niau­siai su te­at­ru su­si­ju­siems, Ba­ras iš­len­kė lai­ko ašį ir bu­vo lie­tu­vių Fe­de­ri­co Fel­li­ni (ei­kit jau ei­kit). Ki­tiems, daž­niau­siai ki­toms, ne­bu­vo ga­li­ma pra­leis­ti pro­gos it prie kars­to pa­mal­džiai su­dė­jus ran­kas vai vai vai pa­ry­puo­ti apie di­din­gą kū­rė­jo sie­lą, vi­di­nį si­zi­fiš­ką džen­tel­me­ną, pri­slėg­tą sun­kios al­ko­ho­liz­mo naš­tos. Čia ir ap­suk­ru­sis Ni­ko­de­mas, ir di­le­tan­tiš­kai apie „žai­di­mus“ ir „jo­ze­fus k.“ po­strin­gau­jan­tis Do­man­tas Ra­zaus­kas, ir neu­ro­tiš­kos Skir­man­to Va­liu­lio kri­ti­kos pa­pliū­pos (net iš­ei­na pa­jus­ti, kad vie­šo­jo­je erd­vė­je kaž­ko trūks­ta), ir (vis dar it tau­tų drau­gys­tės in­kliu­zas gin­ta­re) ta­ry­biš­kai man­da­gus re­ži­sie­riaus iš Es­ti­jos Igo­rio Gla­zis­to­vo pa­sa­ko­ji­mas apie „mie­lą drau­gą“. Žo­džiu, su­ku­tis jau net ne­be su­ka­si, o ame­biš­kai mir­gu­liuo­ja kaip LSD fan­ta­zi­ja, pe­ri­fe­ri­ja ar­tė­ja ir tols­ta nuo cen­tro, mai­no­si mar­gos spal­vos, bet vie­nio (ir tai la­bai ge­rai!) taip ir ne­pa­sie­kia.

At­si­mi­ni­mų kny­gos, kad ir ko­kios spal­vin­gos, kad ir ko­kios ame­biš­kai be­si­su­kan­čios, at­si­du­ria rim­ta­me pa­vo­ju­je tap­ti di­de­lė­mis eu­lo­gi­jo­mis, ku­rio­se vel­niš­ku­mai bus iš­vers­ti ge­riau­siu at­ve­ju iki skaus­min­gai be­vei­džio ir bet ko­kios bū­ties ga­lios ne­te­ku­sio „bū­da­vo vis­ko“. Ši­ta ir­gi. To­dėl kai nuo „kaip mes gė­rė­me deg­ti­nę ir ko­vo­jo­me prieš sis­te­mą“ klie­de­sių su­ima mie­gas, pa­de­da at­vi­res­nės įžval­gos ne apie tai, kaip no­ri­te, kad bū­tų bu­vę, o apie tai, kaip bu­vo, su nuo­bo­du­liu, try­ni­mu­si už­da­ro­je erd­vė­je, gir­tuok­lys­tė­mis be ro­man­ti­kos. Kaip, tar­kim, Rū­tos Dra­ba­vi­čiū­tės apie hi­pius, vir­tu­sius lat­rais, ar kaž­ku­rio ki­to, pa­sa­kiu­sio „Ba­ras bu­vo lais­vas nuo vis­ko, bet ne­bu­vo lais­vas nuo sa­vęs“, o ge­riau­sias čia – la­ko­niš­kas Al­gi­man­to Mi­ku­tė­no te­kšte­lė­ji­mas: „Ne­va Ba­ras ge­ni­jus, avan­gar­di­nin­kas ir pa­na­šiai. Pa­pras­tas Lie­tu­vos mas­to „čiu­va­kas“, ir tiek.“

Ki­noš­ni­kas, mu­zi­kan­tas, di­de­lio mas­to al­ko­ho­li­kas ir dar di­des­nio mas­to ko­lek­ci­nin­kas, svo­gū­nų val­gy­to­jas, val­ka­tė­lė – vi­si šie įvaiz­džiai ve­da prie ne­ga­lė­ji­mo ne­pa­si­rink­ti ver­ti­ni­mo. Mes, nau­jo­ji kar­ta, links­ta­me rink­tis tą, ku­ris sa­ko: su­ge­bė­ji­mas pa­pra­šy­ti „py­ra­gė­lių su by­biais“ ir barz­dos de­gi­ni­ma­sis ne­da­ro ta­vęs maiš­ti­nin­ku. Ba­ro as­me­ny­bė sie­ja­si su ne­vy­kė­liš­ku­mu (šis ter­mi­nas ne­var­to­ja­mas blo­gą­ja pras­me, at­sar­giai!), kaip ne­su­ge­bė­ji­mu pri­si­tai­ky­ti prie pra­si­plė­tu­sios idė­jos. Tai yra, kaip ir ne­ma­ža da­lis se­no­sios „cheb­ros“, pui­kiai vei­ku­sios už ta­ry­bi­nių sie­nų, jis ėmė ir pa­ty­rė di­džiu­lę kri­zę tų sie­nų ne­be­li­kus – o kur čia lais­vė, jei esi pri­klau­so­mas nuo ka­lė­ji­mo? „Cheb­ra“ su sa­vo ini­cia­ci­jos pro­ce­sais ir sa­va­sul­tiš­ku­mu čia ir­gi fi­gū­ruo­ja à la Mi­chai­las Kru­gas, „ba­chū­rai“, „alus ir mer­gos“ ir t. t.

Ge­riau­sias to­kio ne­vy­kė­liš­ku­mo, „cheb­riš­ku­mo“ ir ba­chū­riš­kai ku­ria­mos „lais­vės“ pa­vyz­dys yra To­mas Arū­nas Ru­do­kas, iš as­mens vir­tęs reiš­ki­niu (t. y. lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros Pa­ris Hil­ton, už ku­rią vi­si ga­li jaus­tis aukš­tes­ni, to­dėl ji pui­kiai at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį vien eg­zis­tuo­da­ma), pra­ri­ju­siu as­me­nį. At­ei­na me­tas, lū­žio taš­kas, ir dar­bai ne­bė­ra ver­ti­na­mi kaip dar­bai, už­si­tę­su­si ko­va už sa­vi­tu­mą pa­virs­ta im­po­ten­tiš­ku ne­su­ge­bė­ji­mu keis­tis ir vir­ka­vi­mais, kad „tuo­met bu­vo ge­riau“. Ar pa­kan­ka to­kiam žmo­gui skir­ti ba­zi­nę pa­gar­bą, kaip ko­kią kū­ry­bi­nės se­nat­vės ar in­va­li­du­mo pa­šal­pą, pri­si­min­ti „se­nas ge­ni­jaus die­nas“, ar tai ne­žei­džia – te­gul ir fi­ziš­kai mi­ru­sio – oru­mo la­biau nei ties­mu­ku­mas? Ar tie, ku­riems Vil­nius iki 2005-ųjų ne­eg­zis­ta­vo, iš vi­so ga­li bent pre­ten­duo­ti į su­pra­ti­mą, įsi­jau­ti­mą, kri­ti­ką? Ap­skri­tai, su ne­links­ma, su­klas­to­ta šyp­se­nė­le sa­ki­nio pa­bai­go­je – kas kal­tas?

Man Ba­ras yra la­bai nau­jai at­ras­tas reiš­ki­nys. Ver­tin­gas man ir vi­siems ki­tiems sa­vo spal­vo­mis, įvai­ru­mu, gy­ve­ni­mu, ku­ris ke­lia daug klau­si­mų apie pra­ei­tį, da­bar­tį ir sa­vas­tį. Ver­tin­gas gy­ve­ni­mu net la­biau nei „kū­ry­bi­niu pa­li­ki­mu“ (kas to­kias kli­šes ir be­su­gal­vo­ja?), per­fra­zuo­jant pa­tį – „nes jis tok­sai eg­zis­ta­vo, koks bu­vo“. Ap­skri­tai jau vien tai, kad ži­nai, jog toks eg­zis­ta­vo, ne­pa­lie­ka jo­kios ki­tos iš­ei­ties, kaip tik pri­im­ti šią ne­ei­li­nę eg­zis­ten­ci­ją ir su­tik­ti, kad pats fak­tas ke­lia gau­sy­bę klau­si­mų – žiū­rėk, dar pa­kei­sian­čių ir ta­vą­ją. Ri­zi­kin­gai tap­sė­da­mas ri­ba tarp tau­tos did­vy­rio pa­te­ti­kos ir „at­mi­ni­mo iš­nie­ki­ni­mo“ (iš tik­rų­jų tų kli­šių už­de­rė­jo!), pir­miau­siai pa­kvies­čiau ne­bū­ti „sau­gia­at­stu­mi­nin­kais“ ir ri­bo­ti švais­ty­mą­si pseu­do­a­ka­de­mi­nėm įžval­gom nuo ra­šo­mo­jo sta­lo. Tiems, ku­rie ne­jau­čia pa­niš­kos nos­tal­gi­jos pra­ėju­siems ka­lė­ji­mams ar no­ro ta­pa­tin­tis su mar­gi­na­lų ste­re­o­ti­pais, ši kny­ga bus žiau­riai za­ja­bys.