Dvi kny­gos

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS

„Ti­ta­ni­ke“ vy­ko „Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis 2012“. Bu­vau dvie­jų kny­gų pri­sta­ty­muo­se.

Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė pri­sta­tė Bjørno Sort­lan­do pa­ra­šy­tą, Hil­dės Kra­mer iliust­ruo­tą ir ma­no vai­kys­tės drau­gės Al­mos Lo­če­ry­tės iš nor­ve­gų kal­bos iš­vers­tą kny­gą vai­kams „Ką me­na šir­dis“. Gra­ži kny­ga. Ver­ta pri­sta­ty­mo. Stip­rus teks­tas ir įti­ki­nan­tis ver­ti­mas. Stip­rios, karš­tos ir ašt­rios iliust­ra­ci­jos. Chi­le co­lo­ra­do. At­vi­ra Lo­ty­nų Ame­ri­ka. Har­mo­nin­ga vi­su­ma. Kny­go­je mer­gy­tė Le­o­nar­da su­si­du­ria su įdo­miu, pra­smin­gu ir žiau­riu gy­ve­ni­mu, ku­rį įas­me­ni­na Fri­da Kah­lo. Au­to­rius ne glo­bė­jas, ger­bia vai­ką, ne­lai­ko vai­ko be­jė­giu ir kvai­les­niu už sa­ve.

Aš pa­ra­šy­čiau žy­miai ge­riau, bet vai­kai ne­su­pras. Daž­na kny­gų vai­kams au­to­rių nuo­sta­ta. Vai­kai gal ir ne­su­pras, bet jie jau­čia tik­rus da­ly­kus. Da­bar gal ne­su­pras, gal ne­su­pras, kad su­pran­ta, bet pa­są­mo­nė­je ver­tin­gi da­ly­kai iš­lie­ka vi­siems lai­kams, ne­si­bai­gian­ti me­ta­fi­zi­nė ener­gi­ja vei­kia ir ku­ria žmo­gų jam to ne­ži­nant. Pa­ste­bė­jau, jog su­au­gę žmo­nės, ku­rie ban­do vai­din­ti vai­kus, kad jiems įtik­tų, tam­pa klou­nais. Vai­kai juo­kia­si iš jų. Ne­links­mas juo­kas. Dai­li­nin­kai, ku­rie iliust­ruo­da­mi vai­kiš­kas kny­gas ban­do imi­tuo­ti vai­kų pie­ši­nius, at­seit ki­to­kių vai­kai ne­su­pras, klys­ta. Jie me­luo­ja. Vai­kai jau­čia me­lą. Jiems ne­rei­kia imi­ta­ci­jų. Vai­kai sa­vik­ri­tiš­ki, jie ne­bū­na pa­ten­kin­ti sa­vo pie­ši­niais. Jiems jų pa­čių pie­ši­niai ne­gra­žūs. Jie pai­šo ne taip, kaip no­ri, bet taip, kaip ga­li. Jie ne­mo­ka ir tai su­pran­ta.

– Ką tu kal­bi? – pa­sa­ky­tų man. – Tu ne­tei­sus. Vai­kų pie­ši­niai to­kie nuo­sta­būs.

Sa­ky­čiau, ža­vūs, bet ne nuo­sta­būs. Ža­vūs ir ka­čiu­kai. Vis­kas, ką da­ro vai­kai ir ka­čiu­kai, yra ža­vu to­dėl, kad su­au­gę žmo­nės ša­lia vai­kų ir ka­čiu­kų jau­čia­si pra­na­šes­ni. Vi­sa ža­ve­sio pa­slap­tis. Ma­čiau, kaip ka­čiu­kas nu­kan­do drie­žui gal­vą ir iš­spjo­vė. Ne­suėdė jos, bet iš­spjo­vė, nes ne­bu­vo al­ka­nas. Ko­dėl jis gal­vą nu­kan­do? Sa­vi­tiks­lis ak­tas, tei­kian­tis ka­čiu­kui pa­lai­mą. Tik­ro­ji pri­gim­tis at­si­sklei­dė. Jo­kio ža­ve­sio.

„Leis­ki­te ma­žu­tė­lius ir ne­draus­ki­te jiems at­ei­ti pas ma­ne, nes to­kių yra dan­gaus ka­ra­lys­tė“ (Mt 19, 14).

Bū­ki­me kaip vai­kai.

Tu­rė­jau dvi ma­mas – skulp­to­rę Emi­li­ją Lio­by­tę ir ra­šy­to­ją Al­do­ną Lio­by­tę. Emi­li­ja ma­ne pa­gim­dė ir mi­rė, kai man bu­vo 11 me­tų. Pas­kui ma­ne au­gi­no Al­do­na. Ji mo­kė­da­vo vai­kui pa­sa­ky­ti ne­ma­lo­nią tie­są apie jį pa­tį, ne­pa­že­min­da­ma jo. Tie­są vi­sam gy­ve­ni­mui. Ža­vin­ga ir iš­min­tin­ga mo­te­ris. Ap­link ją bur­da­vo­si gra­žiau­si Lie­tu­vos žmo­nės – ra­šy­to­jai, kom­po­zi­to­riai, ak­to­riai, dai­li­nin­kai. At­ei­da­vo ak­to­rius Juo­za­pas Ka­nop­ka. Jį pri­si­me­nu dau­giau ne­gu ki­tus. Ryš­kus, aukš­tas, aris­tok­ra­tiš­kas. Pil­nas gy­vy­bės, links­my­bės ir są­mo­jo. Ša­lia jo vi­siems bū­da­vo ge­ra. Vi­si jį my­lė­jo, tik tre­jų me­tų Al­do­nos Lio­by­tės duk­tė Lais­vė jo ne­ken­tė. Sun­ku su­pras­ti tre­jų me­tų mo­te­rį.

– Ma­ma, – sa­ky­da­vo Lais­vė, – kai su­tems ir Ka­nop­ka iš­eis, pa­se­kim jį ir už­muš­kim.

Me­nas gims­ta iš no­ro žu­dy­ti. Su­bli­ma­ci­ja.

Lais­vė ta­po pui­kia pia­nis­te vir­tuo­ze, bet anks­ti mi­rė. Ne­spė­jo jos ta­len­tas vi­siš­kai at­si­skleis­ti. De­ja.

Fri­da Kah­lo, apie ku­rią ra­šo­ma kny­go­je, įdo­mi, sa­vo­tiš­ka dai­li­nin­kė sa­va­moks­lė. Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė sa­kė, kad ji gal­būt ge­res­nė me­ni­nin­kė už sa­vo vy­rą gar­sų­jį Die­go Ri­ve­rą. Ne­ži­nau. Man Ri­ve­ra so­li­des­nis. Kol ne­bu­vo fil­mo apie Fri­dą Kah­lo, ne­daug kas ją ži­no­jo. Ne­daug kas ži­no­jo Mo­dig­lia­ni, kol ne­bu­vo fil­mo apie jį. Ja­me dai­li­nin­ką vai­di­no pui­kus ak­to­rius Gérard’as Phi­li­pe’as. Mes, Dai­lės ins­ti­tu­to stu­den­tai, daž­nai lan­ky­da­vo­mės ka­vi­nė­je „Na­ru­tis“. Sė­dė­da­vom prie aliu­mi­ni­nių sta­lų ir ger­da­vom. Pri­ėjo kar­tą prie mū­sų gir­tas ka­vi­nės lan­ky­to­jas – san­tech­ni­kas ir pa­sa­kė: „Jūs dai­li­nin­kai. Aha. Nu­pai­šy­kit ma­ne Mo­dig­lia­ni sti­liu­mi.“ Po­pu­lia­rus bu­vo fil­mas ir tik po to po­pu­lia­rus ta­po Mo­dig­lia­ni. At­ro­do, dai­li­nin­kai tam­pa gar­sūs ne dėl sa­vo dar­bų, bet dėl ge­rų fil­mų, su­kur­tų apie juos. Ma­no gal­va, ki­taip ir bū­ti ne­ga­li. Dai­lė­ty­ri­nin­kai, re­ži­sie­riai, žur­na­lis­tai tu­ri at­kreip­ti žmo­nių dė­me­sį į ge­rus me­ni­nin­kus. Dai­lė­ty­ri­nin­kės Ra­mu­tė Rach­le­vi­čiū­tė ir Ra­min­ta Ju­rė­nai­tė kny­gų fes­ti­va­ly­je pa­sa­kė lie­tu­viams, ką ver­tin­go jie tu­ri. Ra­mu­tė – vi­siems, Ra­min­ta – iš­pru­su­siems. Rei­kia, kad pa­sa­ky­tų. Klau­sau­si mu­zi­ki­nio kū­ri­nio ir jis ma­nęs vi­sai ne­vei­kia, ne­su­vo­kiu jo. Iš­pru­sę žmo­nės man sa­ko: klau­syk daug kar­tų ir gal­būt pa­ju­si šios mu­zi­kos gro­žį. Ta­da pa­tir­si aukš­čiau­sio lyg­mens emo­ci­nį iš­gy­ve­ni­mą. Taip ir bū­na. Tik taip įgy­ja­mas me­no iš­ma­ny­mas. Ne­ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti nei me­lo­di­jos, nei pa­veiks­lo, nei ei­lė­raš­čio taip, kad klau­sy­to­jas pa­tir­tų tai, ką pa­ty­rė pa­sa­ko­to­jas. Ga­li­ma api­bū­din­ti tik for­mas, ku­rio­se yra me­nas, bet ne pa­tį me­ną, esan­tį for­mo­se. Me­nas ne ma­te­ri­ja, bet me­ta­fi­zi­nė ener­gi­ja. Reiš­kia­si me­ta­fi­zi­niu po­vei­kiu. Nė­ra fi­zi­nio or­ga­no me­nui su­vok­ti.

Apie sa­va­moks­lę ta­py­to­ją Ste­fani­ją Kat­ke­vi­čie­nę nė­ra su­kur­to sėk­min­go me­ni­nio fil­mo, bet, ma­no gal­va, ji yra ge­res­nė me­ni­nin­kė už Fri­dą Kah­lo. Fri­da kal­ba apie sa­ve, o Ste­fani­ja apie Die­vą. Kū­ry­ba sau, kū­ry­ba Die­vui. Lai­kas pa­ro­dys, ar aš tei­sus. Ti­kiu tuo, kad lai­kas tei­sin­giau­sias ver­tin­to­jas. Kos­to De­reš­ke­vi­čiaus kū­ry­ba tą pa­tvir­ti­na. Ra­min­ta Ju­rė­nai­tė pa­ren­gė ir pri­sta­tė jo kū­ri­nių al­bu­mą. Al­gi­man­tas Ku­ras sa­kė, kad Kos­to De­reš­ke­vi­čiaus kū­ry­ba bu­vo lyg še­šė­ly­je, ne­pa­ste­bė­ta, ne­ma­to­ma. Ty­laus žmo­gaus kū­ry­ba. Nie­kam pats ne­bru­ko sa­vo kū­ri­nių ir ne­pra­šė ki­tų, kad bruk­tų. Tai ne­daug kas ir ma­tė.

Kos­tas pa­sa­kė, kad jis bu­vo ir li­ko soc­re­a­lis­tas. Ne, ne­bu­vo. Jo ta­py­bos dar­buo­se nė­ra pa­grin­di­nių soc­re­a­liz­mo bruo­žų – pa­to­so, he­roiz­mo, švie­sių ho­ri­zon­tų. Nė­ra prie­šų. Ma­žai dai­laus, ne­reikš­min­go pa­vir­šiaus, daug nuo­gos tie­sos. Gy­ve­ni­mas tik­res­nis, ne­gu yra iš tik­rų­jų. Ne­gra­ži­na Kos­tas De­reš­ke­vi­čius pa­sau­lio, ge­ras jam toks, koks yra. O aš gra­ži­nu. No­riu su­kur­ti gra­žes­nį vaiz­dą už Die­vo su­kur­tą. Tik vaiz­dą, ži­no­ma. To­kia ma­no kū­ry­ba. O Kos­to ki­to­kia. To­dėl anks­čiau jo kū­ri­niams bu­vau abe­jin­gas. O da­bar Kos­to De­reš­ke­vi­čiaus kū­ry­ba stip­riai ma­ne vei­kia, ypač aš­tun­to­jo–de­vin­to­jo de­šimt­me­čio dar­bai. Iki jų man rei­kė­jo su­bręs­ti. Kad su­vok­čiau. Lai­ko rei­kė­jo. Dėl to ir sa­ko­ma, kad lai­kas vis­ką su­sta­to į vie­tas.

Pa­sens­ta žmo­gus ir pra­de­da ver­tin­ti gy­ve­ni­mą to­kį, koks jis yra. My­lė­ti gy­ve­ni­mą, kai ne­be­daug jo lie­ka. Mei­lė be at­sa­ko. Gy­ve­ni­mui se­niai ne­be­rei­ka­lin­gi, o se­niams gy­ve­ni­mas rei­ka­lin­gas.

– Die­duk, – sa­ko man anū­kas Ša­rū­nas, – kai tu nu­mir­si, man bus liūd­na.

– Tau aš nu­mir­siu ta­da, kai bū­siu tau ne­be­rei­ka­lin­gas.

Bū­siu rei­ka­lin­gas pats sau. Ge­ra dai­li­nin­ko pro­fe­si­ja. Ge­riau­sia iš vi­sų me­ni­nių pro­fe­si­jų. Dai­li­nin­kas pri­klau­so tik nuo sa­vęs. Jam ne­rei­kia kaip ak­to­riui, šo­kė­jui ar­ba mu­zi­kan­tui sce­nos ir pub­li­kos. Am­žius ir­gi ne­svar­bu. Pai­šo sau pa­veiks­lė­lius iki gi­lios se­nat­vės, iki vi­siš­ko nu­kva­ki­mo ir kuo to­liau, tuo la­biau sa­vo pa­veiks­lė­liais gė­ri­si ir ne­si­krem­ta, jei­gu ki­ti jų iš­vis ne­ma­to. At­virkš­čiai. Ta­ry­bi­niais lai­kais sa­ky­da­vo: „Ta­vo pa­veiks­lo ne­pri­ėmė į pa­ro­dą? Kaip tau pa­si­se­kė! Tur­būt tu ge­ni­jus.“ Ne­ma­to­mas dai­li­nin­kas gal­vo­ja: „Ma­no pa­veiks­lų žmo­ni­ja ne­ma­to ir ne­ver­ti­na to­dėl, kad žmo­ni­ja ne­pa­jė­gia su­vok­ti ma­no me­no. Žmo­ni­ja ne­ver­ta ma­no pa­veiks­lų. At­eis lai­kas – įver­tins.“ Apie sa­ve kal­bu. Vi­sa­da tu­riu vil­tį. Vil­tis – ma­no mo­ti­na.