Apie vilkus, biurokratiją ir filologiją

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Rau­don­ke­pu­rai­tė iš­ėjo į miš­ką, su­ti­ko vil­ką, jis ją su­ėdė. Aš iš­ėjau į sa­vi­val­dy­bę, su­ti­kau biu­rok­ra­ti­ją, ir ji ma­ne su­ėdė. Nie­ko nau­jo, ga­liu pa­tvir­tin­ti tai, ką su­ži­no­jau uni­ver­si­te­te, – pa­sa­kos yra re­a­laus gy­ve­ni­mo at­spin­dys. O mi­tas yra tai, kas kaž­ka­da se­niai nu­ti­ko, o pas­kui kar­to­ja­si cik­liš­kai dau­gy­bę kar­tų. Jei­gu bū­čiau fi­lo­so­fė ar bent pri­jau­čian­ti fi­lo­so­fi­jai, ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad bū­tent dėl to nuo­la­ti­nio kar­to­ji­mo­si su­ka­si Že­mė. Kar­tą mo­kyk­los lai­kų drau­gas man sa­kė, kad Ru­si­joj, kaž­kur Si­bi­ro gi­lu­moj, yra įkas­ti stul­pai, ku­riuos pa­ju­di­nus iš­si­kreip­tų Že­mės or­bi­ta. Ne­ti­kiu nė vie­nu jo žo­džiu, to­dėl pa­siū­liau jam sės­ti į BAM-o traukinį ir nu­fo­tog­ra­fuo­ti tuos stul­pus, ži­no­ma, jei­gu prieš tai jo ne­su­ės koks iš­ba­dė­jęs lo­kys. Ar­ba vil­kas.

Štai taip ir vėl su­grįž­ta­me prie biu­rok­ra­ti­jos.

Raš­ti­nė­je siau­bin­gai var­gin­ga ei­lė, iš­si­ri­kia­vu­si prie lan­ge­lio, už rau­do­nos li­ni­jos, lyg ka­li­niai prie duo­nos da­li­ji­mo punk­to. Kaž­ka­da per ka­rą. Man ro­dos, Ge­no­ci­do mu­zie­ju­je Sa­ra­je­ve esu ma­čiu­si to­kią ne­spal­vo­tą nuo­trau­ką, kur juo­dai ap­si­vil­ku­sios mo­te­rys bal­tais vei­dais ran­ko­se lai­ko tuš­čius du­be­nis, ne­nu­sa­ko­mos spal­vos. Vie­nos iš jų pal­to ran­ko­vė bai­gia nu­plyš­ti ties pe­čiu. Pro sky­lę švie­čia­si bal­tos pa­lai­di­nės nu­dris­kę nė­ri­niai. Net ir ati­džiau­sias žiū­ro­vas ne­ga­lė­tų įvar­dy­ti, ko­kia tai nuo­trau­ka – skur­do ar vil­ties, nes vis dėl­to du­be­nė­liai ka­da nors pri­si­pil­dys ne­skal­sios sriu­bos, o ka­ras pa­si­baigs, pa­ža­dą apie ge­res­nį ry­to­jų ati­dė­da­mas ne­ri­bo­tam lai­kui.

Ne­ri­bo­tam lai­kui ati­de­da­mas ir ma­no do­ku­men­tų pa­tvir­ti­ni­mas. Esą Bos­ni­ja su Lie­tu­va ne­tu­ri jo­kių su­tar­čių, ku­rių pa­grin­du bū­tų ga­li­ma įro­dy­ti ma­no do­ku­men­tų tik­ru­mą. Kol ban­dau už­da­ry­ti ran­ki­nę, iš­si­pū­tu­sią nuo be­ver­čių po­pie­rių, gir­džiu, kaip už nu­ga­ros lyg plak­tu­kai kauk­ši ant­spau­dai, pa­lies­da­mi po­pie­rių. Tie ant­spau­dai, ko ge­ro, pri­si­me­na švie­sų Ju­gos­la­vi­jos ry­to­jų, ku­ris taip ir ne­iš­au­šo. Pa­vil­gy­ti į kem­pi­nę, vi­sa jė­ga jie tren­kia do­ku­men­tui į akį, pa­lik­da­mi ra­ša­luo­tas mė­ly­nes, lyg spjū­vį šian­die­nai.

Jei ge­rai pa­me­nu, to­kį ant­spau­dą tu­rė­jo ma­no mo­čiu­tė, kai dir­bo so­vie­ti­nė­je raš­ti­nė­je. Ant jos sta­lo su aš­tuo­niais stal­čiais sto­vė­jo me­cha­ni­nė ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, o aš iki šiol mo­čiu­tei ne­ga­liu at­leis­ti, kad, su­irus So­vie­tų Są­jun­gai ir raš­ti­nei už­si­da­rius, ne­pa­si­ė­mė tos ma­ši­nė­lės. Ki­taip ta­riant, ne­pa­si­vo­gė. Bet to ne­lei­do jos pa­miš­kės vai­ko są­ži­nė.

Su mo­čiu­te dir­bo mo­te­ris, ku­ri ma­ne kar­tais kvies­da­vo­si į sve­čius. Ji gy­ve­no už po­ros ki­lo­met­rų, o dvi­me­čiam ar tri­me­čiam vai­kui tai per di­de­lis at­stu­mas, to­dėl taip jos nie­ka­da ir ne­ap­lan­kiau. Pas­kui ta mo­te­ris mi­rė, o jos na­mas su­de­gė. Kas nu­ti­ko de­šim­tims ka­čių ir šu­nų, ku­riuos ji lai­kė, tiks­liai ne­ži­no nie­kas. Kal­ba­ma, kad ta mo­te­ris bu­vo mė­ly­no krau­jo, kad lais­va­lai­kiu jo­di­nė­da­vo žir­gu ir siu­vi­nė­da­vo de­fi­ci­ti­niais šil­ki­niais siū­lais. Ma­no mo­čiu­tė ją kar­tais ap­lan­ky­da­vo, o na­mo vi­sa­da grįž­da­vo su mai­še­liais, pil­nais spal­vin­gų ri­ti­nė­lių. Aš kar­tais ste­bė­da­vau, kaip šil­ko siū­las slys­ta bal­ta lan­guo­ta me­džia­ga, o po ke­lių va­lan­dų dar­bo iš me­džia­gos bal­tu­mo į ma­ne jau žvelg­da­vo vil­ko akys. Žmo­nės kal­bė­jo, kad ta mo­te­ris, mė­ly­no krau­jo naš­lė, pra­ra­do sū­nų, ta­da ap­link jos na­mą su­žė­lė miš­kas, o jos ka­ti­nai ir šu­nys su­lau­kė­jo. Mo­te­riai mi­rus, su­de­gė jos na­mas ir vi­si mė­ly­no krau­jo įro­dy­mai. Bu­vus na­mą dar ku­ris lai­kas pri­min­da­vo šu­li­nys ir lau­ko tu­a­le­tas, į kai­rę pu­sę pa­svi­ru­si bū­de­lė, ge­res­nio so­vie­ti­nio ry­to­jaus prieš­mir­ti­nė gri­ma­sa.

Da­bar jau ne­be­li­ko nė na­mo pa­ma­tų. Kaž­ko­kie žmo­nės iš did­mies­čio (kal­bė­da­mi apie juos, mies­te­lė­nai vi­sa­da pri­du­ria epi­te­tą „tur­tin­gi“) nu­si­pir­ko su­lau­kė­ju­sią že­mę, iš­pjo­vė me­džius ir pra­dė­jo nau­jo na­mo sta­ty­bas. Mies­te­lė­nai kal­ba, kad to­je vie­to­je, kur ka­dai­se dir­vo­na­vo su­lau­kė­ju­si bu­vu­sios dva­ri­nin­kės že­mė, daž­nai gir­dė­da­vo­si kniau­ki­mas ir urz­gi­mas. Urz­gi­mu jie gąs­din­da­vo sa­vo ne­klau­ža­das vai­kus, sa­ky­da­mi, kad jei­gu jie ir to­liau ne­klau­sys, at­eis vil­kas ir juos pra­ris. O ka­dan­gi mū­sų mies­te­ly­je nė­ra me­džio­to­jų, nes yra tik bra­ko­nie­riai, iš vil­ko pil­vo jų nie­kas ir ne­be­iš­trauks.

Mies­te­lė­nais ne­ti­kiu, bet vil­kais ti­kiu. Ypač ta­da, kai į ma­ne žvel­gia stik­li­nės vil­ko akys, kai su vi­sa šei­ma lan­ko­mės pas pa­žįs­ta­mus, ku­rie, anot mies­te­lė­nų, bra­ko­nie­riau­ja. Me­džiok­lės tro­fė­jų mu­zie­ju­mi pa­vers­ta­me kam­ba­ry­je tel­pa ne tik zui­kio ar vil­ko iš­kam­šos, bet ir meš­kos kai­liai, brie­džių ra­gai, o lu­bų vi­du­ry­je, vie­toj švies­tu­vo, iš­šiep­tais dan­ti­mis sklan­do šikš­nos­par­nis, de­ja, jam nie­kas nepa­si­sten­gė įsta­ty­ti stik­li­nių akių, to­dėl jis ne­ga­li ma­ty­ti, kaip grin­di­mis laks­to iš­kimš­tos pe­lės. Kai pa­žįs­ta­mo bra­ko­nie­riaus pa­klau­sia­me, kur jis su­me­džio­jo vil­ką, at­sa­ko, kad ša­lia naš­lės so­dy­bos, tuo­se krū­muo­se, iš ku­rių ky­šo ge­ro­kai pa­kry­pęs, ap­sa­ma­no­jęs tu­pyk­los sto­gas. Už­si­mer­kiu ir ma­tau tą lau­ko bū­de­lę, ant prie­ki­nės sie­nos, ly­giai 20 cen­ti­met­rų nuo sto­go, iš­skob­ta krei­va šir­de­lė. O jo­je blyk­si vil­ko akis.

Kar­tais bra­ko­nie­riaus pa­klau­siu, ar, kimš­da­mas vil­ką, jo pil­ve ne­ra­do ko­kio nors vai­ko. Ta­da jis man at­sa­ko, kad vi­si vai­kai ei­na į dar­že­lį, o ten su­ži­no, kad mū­sų mies­te­ly­je nė­ra jo­kių vil­kų, jo­kių meš­kų ir jo­kių el­nių, to­dėl, na­tū­ra­lu, nė­ra ir Ka­lė­dų Se­ne­lio, ku­rio ve­ži­mą tie el­niai ga­lė­tų temp­ti. Iš­gir­dus to­kius žo­džius, man su­spau­džia šir­dį, nes, pa­si­ro­do, tu­riu tur­tin­ges­nę vaiz­duo­tę už tuos vai­kus, ku­rie lan­ko mies­te­lio vai­kų dar­že­lį, ir ma­no Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to jau ap­lam­dy­tai sme­ge­ni­nei vis dar at­ro­do, kad vai­kų dar­že­lis tu­rė­tų reikš­ti ne ką ki­ta, o iš­va­go­tas lys­ves, ap­so­din­tas ko­pūs­tais, į ku­riuos nuo gan­dro spar­nų kren­ta ver­kian­tys nu­ogi kū­di­kiai. Ki­tą die­ną juos su­ran­da ma­mos, ko­lū­kio ag­ro­no­mės ar­ba mel­žė­jos, ir par­si­ve­ža na­mo, su­vy­nio­tus į kai­mie­tiš­kas pri­juos­tes. Sa­ko­ma, kad tas, ku­ris nie­ka­da ne­gy­ve­no kai­me ar ma­ža­me pro­vin­ci­jos mies­te­ly­je, nie­kuo­met ne­bus ge­ras fi­lo­lo­gas. Anks­čiau ši min­tis ma­ne šil­dė, o da­bar gąs­di­na, nes, pa­si­ro­do, gi­mu­si ma­ža­me mies­te­ly­je, vis dar ne­ski­riu me­džių ir vabz­džių rū­šių, be to, nie­ka­da ne­ga­niau nei kar­vių, nei žą­sų, o vil­kai, ku­rių ieš­ko­da­vau dvi­ra­čiu nu­va­žia­vu­si į ap­leis­tą bu­vu­sios dva­ri­nin­kės so­dy­bą, ar juo­dos avys bal­to­se lan­ko­se, aiš­ku, ne­si­skai­to. Į sa­vo mies­te­lė­niš­kos fi­lo­lo­gi­jos CV ga­lė­čiau įra­šy­ti tik tai, kad vis dar ne­ti­kiu, jog su­lau­kė­ję naš­lės šu­nys iš tie­sų ne­bu­vo vil­kai. Ir kuo gi ski­ria­si vil­kas nuo šuns? Uo­de­gos il­giu, na­gų ašt­ru­mu, urz­gi­mo gar­su­mu? Mo­kyk­los drau­gas, apie ku­rį jau kal­bė­jau, man pa­aiš­ki­no pa­pras­tai: „Dur­ne, vil­kai ne­lo­ja, nes lo­ti ne­ga­li, pa­gal tai ir at­ski­ri. Be to, tau šuo – tai bū­ti­nai vilk­šu­nis, ir tai pa­ro­do, ko­kia se­na­ma­diš­ka esi. Šiuo­lai­ki­niai žmo­nės au­gi­na ki­še­ni­nius šu­niu­kus, ku­rie žie­mą dre­ba kaip žiur­kės, ir jiems tai gra­žu, tun­dra tu. Nu­si­pirk ir tu to­kį šu­nį, ta­da ga­lė­si jam siū­ti dra­bu­žė­lius, kad ne­bū­tų nuo­gas kaip vai­kas, anot ta­vęs, vos nu­kri­tęs į ko­pūs­tų lys­vę, o kai įsi­dur­si ada­ta, ta­da ga­lė­si pa­ti ir staug­ti kaip koks vil­kas, už­li­pęs ant rakš­ties.“ Ži­no­ma, tuo mo­kyk­los drau­gu ta­da ne­pa­ti­kė­jau, ne­ti­kė­jau nie­ka­da, kai jis ma­ne ko nors mo­kė, gal­būt to­dėl da­bar jis bar­das, o aš – nie­kas. Bent jau taip man aiš­ki­na raš­ti­nė­se, ne­ga­lė­da­mi, o gal ne­no­rė­da­mi pa­tvir­tin­ti ma­no do­ku­men­tų nei fi­lo­lo­gi­nio iš­si­la­vi­ni­mo, ku­ris Sa­ra­je­ve ne­reiš­kia nie­ko, nes ofi­cia­liai Bos­ni­jo­je fi­lo­lo­gai ne­ren­gia­mi, ten ren­gia­mi tik mo­ky­to­jai, re­dak­to­riai ir dar kaž­ko­kie vel­niai, at­si­pra­šau, vil­kai, juk apie iš­si­la­vi­nu­sį žmo­gų sa­ko­ma, kad jis pa­ty­ręs vil­kas, ar ne?

Prieš už­tren­kiant sa­vi­val­dy­bės du­ris, ma­no au­sis dar pa­sie­kia me­di­nio ant­spau­do kauk­šė­ji­mas, sa­ky­tum, kad į po­pie­rių ka­la vi­nis. To­kio­mis trum­po­mis vi­nu­tė­mis bū­da­vo pri­tvir­tin­ti skel­bi­mai ma­no mies­te­lio cen­tre. Beiš­dy­kau­da­mi su drau­gais, kar­tais juos nu­ka­bin­da­vo­me. Prieš nu­plėš­da­ma skel­bi­mą, aš pa­pras­tai iš­tai­sy­da­vau vi­sas ra­šy­bos klai­das. Rau­do­nu pieš­tu­ku. To­kiu rau­do­niu į ma­ne žvelg­da­vo mo­čiu­tės siu­vi­nė­ja­mo vil­ko akys iš šil­ko siū­lų, ku­riuos par­da­vi­nė­da­vo bu­vu­si dva­ri­nin­kė. Jei ge­rai pri­si­me­nu, ji ne­šio­da­vo rau­do­ną skry­bė­lę, jo­di­nė­da­vo žir­gu, lais­va­lai­kiu siu­vi­nė­da­vo, o ant jos minkš­ta­suo­lio murk­da­vo ka­tės ir le­kuo­da­vo šu­nys, vė­liau, naš­lei nu­mi­rus, jie su­lau­kė­jo.