„Montana“, „Champion“, „Adidas“…

BRIGITA TRANAVIČIŪTĖ

Kai vieną karštą 1969 metų birželio dieną Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės žaidėjas JAV Finikso mieste buvo įtartas „Levi’s“ džinsų vagyste iš prekybos centro, abiejų valstybių atstovai buvo linkę šį įvykį aiškinti nesusipratimu dėl menkų krepšininko anglų kalbos žinių. Tačiau ši istorija liudijo sovietinės visuomenės, kuri gyveno nuolatinio deficito sąlygomis ir siekė įsigyti Vakarais kvepiančių prekių, tikrovę. Sovietų Sąjungoje deficitas buvo pirkėjo, praleidžiančio valandų valandas ilgose eilėse, kasdienybė. Bandydama paslėpti tikrąją padėtį, valdžia stengėsi įteigti, kad sovietiniai piliečiai, kurdami komunizmą, nėra priklausomi nuo materialinės gerovės, bet kartu nuolat pabrėždavo būtinybę didinti būtinųjų prekių gamybą ir vis „geriau patenkinti vartotojų poreikius“. Svarbus buvo ir varžybų su Vakarų valstybėmis siekis, kuriuo norėta parodyti, kad mūsų žmonės nėra aprūpinti blogiau, bet jų vartojimo poreikiai nėra tokie besaikiai kaip sumaterialėjusios Vakarų visuomenės. Kad ir kaip valdžia stengėsi sukurti aprūpinto, bet saikingai vartojančio piliečio įvaizdį, oficialioji rinka galėjo pasiūlyti ribotą kiekį prastos kokybės būtinųjų prekių. Todėl daugelis pirkėjų ieškojo galimybių įsigyti jų bent iš tuometinio socialistinio bloko valstybių – Lenkijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos ar VDR. Žinoma, didžiausią paklausą ir vertę turėjo tos prekės, kurios vienaip ar kitaip į rinką patekdavo iš Vakarų Europos, JAV arba Kanados. Sovietinėje visuomenėje vakarietiškos prekės buvo siejamos su aukšta kokybe ir asortimento įvairove, o jų paklausa formavosi ir dėl visuomenės dalies siekio bent kiek priartėti prie vakarietiško gyvenimo būdo, kuris asocijavosi su stiliumi, individualumu ir prestižu.

Vakarietiškoms prekėms ir jų stiliui Sovietų Sąjungos oficialioji rinka buvo beveik uždara. Nors kai kuriais atvejais bandyta ieškoti išeičių, kad būtų suvaldytas tam tikrų prekių poreikis. Pavyzdžiui, taip ir nesugebėjus užgniaužti „nesveikos“ džinsų manijos, kurį laiką buvo deramasi dėl džinsų „Jesus Jeans“, „Wrangler“, „Levi’s“ ir „Lee“ gaminimo licencijų. Sutartys nebuvo pasirašytos, o vietoj to pradėti siūti savi itin prastos kokybės džinsai. Tikriausiai penkiasdešimtmečiai dar prisimena Vilkaviškio siuvimo fabriko produkciją – įsigijus džinsus reikėjo dar įdėti nemažai pastangų, kad jie taptų tinkami pasirodyti gatvėje.

"Wrangler" džinsų reklama. 1977

Tiesiausias vakarietiškų prekių kelias į Sovietų Sąjungos rinką eidavo per diplomatus, partinę nomenklatūrą ir užsieniečius. Lietuvos nomenklatūrininkai pasinaudodavo užsienio kelionėmis ir jų metu įsigytomis prekėmis aprūpindavo artimus ir tolimus giminaičius. Palyginti su eiliniais vartotojais, tokia publika ir šiaip turėjo geresnių galimybių apsipirkti specialiosiose parduotuvėse, kuriose prekės buvo aukštesnės kokybės. Vienoje tokių specialiųjų parduotuvių Vilniaus Gedimino prospekte buvo galima įsigyti geros kokybės maisto produktų ar importinio alaus. Komisuose vakarietiškas prekes didesnėmis kainomis realizuodavo diplomatai ir užsieniečiai. Žinoma, komisuose vėliau šios prekės buvo realizuojamos giminaičiams arba pažįstamiems, todėl kitiems vartotojams, nesinaudojantiems jokiais neformaliais ryšiais ar pažintimis, jų beveik nelikdavo.

Neblogų galimybių atsigabenti vakarietiškų prekių turėjo ir tie asmenys, kurie keliaudavo į užsienį – sportininkai, jūreiviai, partijos glostomi rašytojai ir artistai. Dalis prekių atkeliaudavo su užsienio turistais arba buvo siunčiamos užsienyje – JAV ar Vakarų Vokietijoje – gyvenančių giminaičių.

Piliečiai atviriau galėjo keliauti į socialistinio bloko valstybes, tad ir šia galimybe buvo naudojamasi tam tikroms gėrybėms atsigabenti. Iš čia taip pat atkeliaudavo tikri džinsai, nes kai kurios valstybės buvo įsigijusios licencijas siūti džinsus su vakarietiškais prekių ženklais. Jugoslavija, kuri, sovietinių turistų akimis, buvo „tikri Vakarai“, dar 1970 metais įsigijo licenciją iš „Lee Cooper“, o 1980 metais kartu su Vengrija pradėjo siūti licencijuotus „Levi’s“ džinsus. 1975 metais vakarietiškus džinsus pradėjo siūti Lenkija ir Rytų Vokietija. 1978 metais serbų kompanija „Beko“ pradėjo siūti „Lee Cooper“ prekės ženklu pažymėtus rūbus. 1983-iaisiais viena Zagrebo tekstilės kompanija pradėjo „Levi Strauss“ gamybą, o Makedonijoje buvo siuvami „Wrangler“.

Paprastiems komunizmo kūrėjams buvo sunkiau – jie turėjo ieškoti neformalių prekių įsigijimo vietų. Tada ypač praversdavo pažintys su valstybinių parduotuvių pardavėjais, kurie deficitines prekes „palaikydavo“ saviems pirkėjams, arba tokių vietų, kur galima nusipirkti kailinius, velvetines kelnes ar užsienietiškų cigarečių, paieška.

Nors deficito ir vartojimo poreikių tendencijos vyravo visoje Sovietų Sąjungoje, atskiruose regionuose padėtis buvo nevienoda, nes skyrėsi galimybės gauti deficitinių prekių. Kaunas tradiciškai išsiskyrė gera gyventojų materialine padėtimi, smetoninės Lietuvos suformuotais verslumo įgūdžiais ir gebėjimu prisitaikyti prie bet kokių sovietmečio sąlygų. Kaunas yra Kaunas, tad gyventojai įvairiais būdais stengėsi įveikti deficito spragas ir socialistinės teisės požiūriu nevengdavo neteisėtų veiksmų.

Sovietinės teisės aktai leido savo piliečiams užsiimti ribotos apimties privačia veikla – ji didino prekių pasiūlą, be to, buvo leidžiama teikti kai kurias paslaugas. 1976 metų gegužės 3 dieną SSRS Ministrų Taryba priėmė Piliečių namudinių ir amatininkiškų verslų nuostatus, jais leista gaminti rankų darbo megztus, siūtus drabužius, galvos apdangalus ir realizuoti juos nustatytose vietose. 1987 metų gegužės 1 dieną įsigaliojo įstatymas „Dėl individualios darbinės veiklos“, juo leista platesnės apimties privati verslo veikla, tad, be drabužių, leista gaminti avalynę, kailinius gaminius, galanteriją, bižuteriją ir kitus dirbinius.

Teisinis reglamentavimas nebuvo formalus dalykas – nemažai Kauno miesto gyventojų užsiėmė drabužių siuvimu ir mezgimu. Verslumo įgūdžių turinčių kauniečių pagamintos ir turguose pardavinėtos prekės buvo kur kas aukštesnės kokybės negu valstybinių įmonių dirbiniai ir buvo labiau pritaikytos vyraujančiam skoniui. Tokia veikla asmenys galėjo užsiimti tik laisvu nuo pagrindinių pareigų metu, todėl formaliai ji negalėjo tapti pagrindiniu ar itin pelningu pragyvenimo šaltiniu. Nors, tarkim, namų šeimininkės, pensininkai, studentai šia veikla galėjo verstis be jokių apribojimų. Asmuo leidžiamą verslo veiklą turėjo atvirai deklaruoti įgydamas verslo registracijos pažymėjimą, patentą ir mokėdamas mokesčius nuo gautų pajamų. Čia pasireiškė ir tikrasis kauniečių verslumas – jie siūdavo drabužius didesniais kiekiais, negu buvo leidžiama, pasitelkę nelegaliai įgytas siuvimo arba mezgimo mašinas. Ši veikla jau balansuodavo ant teisėtumo ribos arba tapdavo prekių šešėlinei rinkai tiekimo šaltiniu – prekes supirkdavo spekuliantai, o vėliau parduodavo brangiau.

Asmenys, užsiimantys leidžiamu verslu, neišvengiamai reaguodavo į vyraujančią paklausą, todėl pradėta gaminti tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Kadangi žmonės gaudė prekes su vakarietiškų firmų ženklais, siuvimo ir mezgimo meistrai iš Panemunės ir Šančių pradėjo siūti rūbus su padirbtais firmų ženklais. Tokių prekių, vadinamųjų samopalų, noriai įsigydavo ne tik vietiniai, bet ir turistai iš plačiosios tėvynės, apsilankę laikinojoje sostinėje. Gana kokybiškai siūti imitacijas padėdavo originalūs pavyzdžiai arba madų žurnalai iš užsienio, iš jų ir būdavo kopijuojami džinsai, megztiniai ar marškiniai. Tačiau vadinamieji samopalai ne tik imitavo originalius gaminius – neišpaikintam pirkėjui buvo kur kas svarbiau, kad ryškiai matytųsi koks nors angliškas užrašas, būtų daugiau spalvotų juostelių ar prekės ženklą arba anglišką užrašą atkartojanti aplikacija. Trumpai tariant, Kaune buvo galima įsigyti ir iš kelių ryškių spalvų pasiūtų sportinių marškinėlių su per vidurį einančiu užrašu „New York“ ar įvairių spalvų megztinių su užrašais „Champion“, „Colorado“, „Super Style“, „Columbia“, „Stone“, „Montana“, „Adidas“…

Kai kurios imitacijos traukė akį visiškai tarpusavyje nederančių ir sunkiai suprantamų angliškų užrašų, tokių kaip „Liberstyle“, „Falco surfing“, „All America“, gausa. Prekybai šia produkcija buvo būdinga tai, kad ją dažniausiai gamindavo vieni asmenys, o perparduodavo kiti, tad ši veikla buvo traktuojama kaip spekuliacija. Prekyba vyko autobusų, geležinkelio stotyse, prie didesnių parduotuvių ir turguose. Šias vietas nuolat tikrinantys milicijos ar finansų skyrių darbuotojai surašydavo teisės aktų pažeidimo protokolus, konfiskuodavo parduodamas prekes ir sulaikydavo prekeivius. Vienos baudžiamosios bylos duomenimis, 1982 metų balandžio mėnesį prie „Merkurijaus“ buvo sulaikyta moteris, ketinusi parduoti keturis namudiniu būdu pagamintus megztinius ir siekusi gauti 8 rublius pelno. Pagal protokolą trys pilkos ir vienas juodos spalvos megztiniai buvo papuošti raudonos, juodos, baltos spalvos juostomis, žemiau kaklo iškirpčių krūtinės vidurinėje dalyje ėjo baltos spalvos juostos su erelio atvaizdu, o po juo užrašai „Montana“, „Jeans“, „Jackets“ ir „Schirts“.

1985 metų kovo 30 dieną vienas asmuo buvo sulaikytas už tai, kad po 15 rublių nusipirko 11 vyriškų marškinių su pirkėjus itin viliojančiomis „Wrangler“ etiketėmis ir tą pačią dieną perpardavė dvejus marškinius už 63 rublius. Iš marškinių prekinės ekspertizės akto paaiškėjo, kad jie pasiūti namudiniu būdu. Samopalai, vienu žodžiu…

Pasitaikydavo ir originalių prekių. Taip viena moteris vieną 1982 metų rugpjūčio dieną nusipirko dvi poras velvetinių kelnių „Montana“ po 220 rublių ir vieną porą velvetinių kelnių „Wildcat“ už 200 rublių ir bandė parduoti Kauno Aleksoto turguje, tikėdamasi gauti 20–40 rublių pelno. Sulaikius moterį, o ekspertui atlikus prekių apžiūrą, paaiškėjo, kad šios kelnės pasiūtos fabrikiniu būdu. Ekspertas nustatė, kad kelnių vertė – po 80 rublių už vienetą, o jos buvo realizuotos per komisą. Tolesnį kelnių kelią istorija nutyli.

Nors atrodo, kad sovietinė politinė ir ekonominė sistema turėjo užgniaužti bet kokias vartotojiškumo ir verslumo apraiškas, susiklostė paradoksali situacija – visuomenė tapo ir vartotojiška, ir versli. „Nori gyvent, mokėk suktis“ – šis šūkis ne tik tapo asmeninių vartojimo poreikių tenkinimo norma, bet ir paskatino iniciatyvių gyventojų siekį įvertinti ir patenkinti tikruosius tuometinės visuomenės poreikius. Kapitalizmo era užgimė socializmo viduriuose.