Žy­dų klau­si­mas šian­dien Lon­do­ne

LAIMANTAS JONUŠYS

Ho­ward Ja­cob­son. Fin­kle­rio klau­si­mas. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Au­re­li­ja Bi­vai­ny­tė.
V.: Me­to­di­ka, 2012. 351 p.

„[…] gal­būt ge­riau, pa­ly­gi­nus [su kuo pa­ly­gi­nus? Tiks­liau – pa­svė­rus] ne­tek­tis, ap­skri­tai lai­mės ne­pa­žin­ti? Ge­riau nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą lau­kiant to, kas nie­ka­da ne­pa­si­ro­dys, nes taip teks ma­žiau liū­dė­ti?“ (p. 23) Štai to­kia pe­si­mis­ti­ne prie­lai­da ro­ma­ne „Fin­kle­rio klau­si­mas“ pra­by­la vie­nas iš tri­jų pa­grin­di­nių vei­kė­jų Džiul­je­nas Tres­lou, – ar­tė­jant pen­kias­de­šimt­me­čiui, šio ne­vy­kė­lio ro­man­ti­ko vien­gun­gio nu­ei­tas gy­ve­ni­mo ke­lias ne­at­ro­do džiu­gi­nan­tis: vir­ti­nė ro­ma­nų su mo­te­ri­mis bai­gė­si tuo, kad jis tu­ri du ne­la­bai my­li­mus ir ne­la­bai my­lin­čius sū­nus, nes abi bū­si­mos mo­ti­nos „jį pa­li­ko dar prieš su­ži­no­da­mos, kad lau­kia­si“ (277).

Kas ki­ta jo drau­gas nuo mo­kyk­los lai­kų Se­mu­e­lis Fin­kle­ris – vi­suo­me­nė­je ma­din­gas fi­lo­so­fi­jos po­pu­lia­rin­to­jas ir te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė, gy­ve­nan­tis gra­žio­je šei­mo­je su gra­žia žmo­na, ku­riai, de­ja, ne pa­slap­tis, kad vy­ras kart­kar­čiais tu­ri ir mei­lu­žę.

O štai kaip Ho­war­do Ja­cob­so­no ro­ma­ne api­bū­di­na­mi Tres­lou san­ty­kiai su mo­te­ri­mis:

[…] jis vi­sa­da ži­no­jo, ka­da bus pa­lik­tas, to­dėl mo­kė­jo, kai tik ga­lė­jo, grei­tai pa­si­ruoš­ti my­lė­ti at­si­da­vęs iš nau­jo. Dėl to kar­tais se­ni ir nau­ji jaus­mai trum­pai per­si­deng­da­vo. Jis iš prin­ci­po to ne­mi­nė­da­vo nė vie­nai iš per­si­den­gu­sių­jų – nei dar ne­spė­ju­siai jo pa­lik­ti, nei dar ne­už­ėmu­siai pas­ta­ro­sios vie­tos. (104)

Kar­tais at­ro­do, kad tik pa­čiam Tres­lou (pa­trauk­liam, pa­na­šiam į Bra­dą Pit­tą vy­rui) su­pran­ta­ma, ko­dėl jo su­vi­lio­tos mo­te­rys nuo jo vis nu­si­grę­žia, nors „Tres­lou ne­da­rė sku­bo­tų spren­di­mų, iš­sky­rus tik kai rei­kė­da­vo kam nors pa­si­pirš­ti“ (76).

Bet itin ryš­ki kny­gos gi­ja yra žy­dų gy­ve­ni­mo šian­die­ni­nia­me Lon­do­ne (iš da­lies ir ap­skri­tai Bri­ta­ni­jo­je, Va­ka­ruo­se ar net pa­sau­ly­je) kom­pli­ka­ci­jos. Tres­lou ima eg­zal­tuo­tai ža­vė­tis žy­dais, vi­sa­da juos min­ty­se va­di­na fin­kle­riais, tad ro­ma­no pa­va­di­ni­mą „Fin­kle­rio klau­si­mas“ kar­tu ga­li­ma lai­ky­ti ir žy­dų klau­si­mo va­ria­ci­ja. O ap­skri­tai kai ku­rios vy­ro ap­mau­do ti­ra­dos, pai­nūs san­ty­kiai su mo­te­ri­mis, į tai įpin­ta žy­diš­ku­mo te­ma pri­me­na gar­sų­jį ame­ri­kie­čių ra­šy­to­ją Phi­li­pą Rot­hą.

Skir­tin­gai nei Rot­has, Ja­cob­so­nas, be ki­ta ko, yra ti­piš­kas bri­tas. Į šian­die­ni­nių Bri­ta­ni­jos žy­dų mąs­ty­se­ną ir kal­bė­se­ną pa­žvel­gia­ma ir su iro­ni­ja, net ir li­te­ra­tū­riš­kai hi­per­bo­li­zuo­jant, su­tirš­ti­nant spal­vas. Štai Tres­lou bi­čiu­liai žy­dai Fin­kle­ris ir Li­bo­ras ne­re­tai gin­či­ja­si po­li­ti­kos klau­si­mais, ypač dėl Iz­ra­e­lio veiks­mų. Nors šio­je sri­ty­je juo­du „ne­su­tin­ka dėl kiek­vie­no as­pek­to“ (34), kar­tu ma­no, kad ne­žy­dų nuo­mo­nė šiuo klau­si­mu ne­ver­ta dė­me­sio.

Bet Fin­kle­rio nu­si­sta­ty­mas prieš Iz­ra­e­lio po­li­ti­ką pa­les­ti­nie­čių at­žvil­giu iš­si­ru­tu­lio­ja į svar­bią siu­že­to li­ni­ją. Jis ima va­do­vau­ti sam­bū­riui „Su­si­gė­du­sie­ji žy­dai“. Šios veik­los mo­ty­va­ci­ja kart­kar­čiais įklimps­ta į prieš­ta­ra­vi­mus, o ir jos pa­grin­das kai kuo pa­ra­dok­sa­lus. Ga­liau­siai „Su­si­gė­du­sių­jų žy­dų“ po­zi­ci­jos su­svy­ruo­ja dėl tuo me­tu pla­čiai nu­skam­bė­ju­sio Bri­ta­ni­jo­je su­ma­ny­to Iz­ra­e­lio aka­de­mi­nių ir kul­tū­ri­nių ins­ti­tu­ci­jų boi­ko­to. Fin­kle­ris sam­pro­tau­ja taip: „[…] su­ma­ny­mas draus­ti ben­drau­ti in­te­lek­tu­a­lams, ku­rie vi­sais lai­kais bu­vo di­džiau­sia tai­kos vil­tis, yra ypač žlug­dan­tis ir kvai­las. Jis, be ki­ta ko, skel­bia, kad, pir­ma, tvir­tai nu­spren­dė­me, ką ma­no­me, an­tra, ne­no­ri­me ži­no­ti, ką ma­no ki­ti, ir tre­čia, ne­be­no­ri­me gir­dė­ti nie­ko, su kuo ne­su­tin­ka­me“ (169–170). Lo­giš­kas ar­gu­men­tas – bė­da tik ta­da, kai to­kiuo­se epi­zo­duo­se šis 2010 m. Bo­o­ke­rio pre­mi­ja įver­tin­tas ro­ma­nas nu­kryps­ta į pub­li­cis­ti­kos pu­sę ir tru­pu­tė­lį pa­kvim­pa laik­raš­tie­na, nors Ja­cob­so­nas vi­sa tai reiš­kia gy­vy­bin­gų per­so­na­žų lū­po­mis.

Ro­ma­ne „Fin­kle­rio klau­si­mas“ už­ka­bi­na­mi kai ku­rie rim­ti ir skau­dūs klau­si­mai – Ho­lo­kaus­to nei­gi­mas, smur­ti­niai iš­puo­liai prieš žy­dus šian­die­ni­nė­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se, bet jie daž­niau­siai ne­už­gu­la mo­ra­li­za­vi­mo svo­riu, nes reiš­kia­si ko­miš­kų ir ab­sur­diš­kų si­tu­a­ci­jų ter­pė­je.

Vie­nas iš es­mi­nių ro­ma­no tei­gi­nių yra toks: „[…] an­ti­se­mi­tiz­mas vėl ta­po tuo, kuo bu­vo anks­čiau – ne­su­sto­jan­čiu es­ka­la­to­riu­mi, ant ku­rio pa­no­rė­jęs ga­lė­jo [t. y. ga­li – L. J.] už­šok­ti bet kas“ (266). O už­šo­ka ne tik Va­ka­rų vals­ty­bė­se gau­siai įsi­kū­rę mu­sul­mo­nų eks­tre­mis­tai, ku­rie ima­si smur­ti­nių veiks­mų prieš žy­dus, bet ir pa­čių Va­ka­rų iš­auk­lė­ti tei­suo­liai in­te­lek­tu­a­lai, be­ato­dai­riš­kai smer­kian­tys Iz­ra­e­lį, tarp jų ir kai ku­rie žy­dai. Štai čia lyg ir su­si­ker­ta Tres­lou ir žy­dų li­ki­mas, bent jis pats pa­da­ro to­kią iš­va­dą: „Tiek Tres­lou su­pra­to pats per me­tus gy­ve­ni­mo įvai­kiu fin­kle­rių šei­mo­je – jie ne­tu­rė­jo [–ne­tu­ri] jo­kių šan­sų lai­mė­ti. Vi­sai kaip ir jis“ (307).

Taip pat pa­si­šai­po­ma ar­ba pa­si­pik­ti­na­ma, dau­giau­sia per per­so­na­žus, ir dėl tų prieš­gy­nų žy­dų, ku­rie kiek­vie­na pro­ga smer­kia sio­niz­mą bei Iz­ra­e­lį, ir dėl tų, ku­rie kiek­vie­na­me žings­ny­je įžvel­gia an­ti­se­mi­tiz­mą. „Kur tik pa­žvelg­da­vo, Fin­kle­ris ma­ty­da­vo tik an­ti­se­mi­tus, dėl ku­rių jam dre­bė­jo šir­dis“ (270). Tik vis dėl­to ir iš vi­so ro­ma­no, ir iš šios pa­strai­pos kon­teks­to aiš­ku, kad tas he (jis) yra ne Fin­kle­ris, o prie­šin­gai – tas žy­do ti­pas, ku­riam Fin­kle­ris ir jo ben­dra­min­čiai „Su­si­gė­du­sie­ji žy­dai“ nuo­lat opo­nuo­ja; anks­tes­nis sa­ki­nys skel­bia: „Nau­ja­sis is­te­riš­kas žy­das taip pat su­mo­te­riš­kė­jęs, nes ap­im­tas ne­vy­riš­kos bai­mės.“ Tai yra Fin­kle­rio min­čių gi­ja, pra­tę­sia­ma taip: „Kur tik pa­žvel­gia, jis [„is­te­riš­kas žy­das“] ma­to tik an­ti­se­mi­tus […].“

Ro­ma­ne yra efek­tin­gų sa­ki­nių, ku­riuos pa­to­gu ci­tuo­ti, pa­vyz­džiui: „Vie­ną nak­tį Fin­kle­ris, in­ter­ne­te žais­da­mas po­ke­rį, pra­lo­šė dau­giau nei du tūks­tan­čius sva­rų ir iš­ėjo su­si­ras­ti pro­sti­tu­tės“ (252). Ta­čiau yra ne tik ko­miz­mo, bet ir tra­giz­mo. Jau prieš pra­si­de­dant pa­grin­di­niam veiks­mui Se­mo Fin­kle­rio ir Li­bo­ro Sev­či­ko žmo­nos yra mi­ru­sios – pas­ta­ra­jam tai ypač skau­di ne­tek­tis: šis se­ny­vas Če­ki­jos žy­das, se­niai ir sėk­min­gai įsi­kū­ręs An­gli­jo­je, tu­rė­jęs pui­kią Ho­li­vu­do žvaigž­džių gy­ve­ni­mą nu­švie­čian­čio žur­na­lis­to kar­je­rą, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pa­ver­tė my­li­mos žmo­nos ado­ra­ci­ja, – tai yra toks ide­a­las, ku­ris dėl skir­tin­gų prie­žas­čių ne­pa­sie­kia­mas nei Fin­kle­riui, nei Tres­lou, nors pas­ta­ra­sis ro­ma­no bai­gia­mo­sio­se da­ly­se kaip tik to­kia iš­ti­ki­my­be ban­do at­si­grieb­ti už sa­vo gy­ve­ni­mo mo­te­rų pra­ra­di­mus.

Pas mus kar­tais per­ša­ma nuo­mo­nė, kad pa­sau­ly­je jau pra­ėju­si su­dė­tin­gos sti­lis­ti­kos kny­gų ra­šy­mo ma­da. Tai tei­sin­ga tik iš da­lies, o štai šis Ja­cob­so­no ro­ma­nas yra, tar­kim, tre­čias at­ve­jis – jam vi­sai ne­bū­din­gos li­te­ra­tū­ri­nės es­te­ti­kos ving­ry­bės, bet kai ku­rie jo pa­sa­žai su­dė­tin­gi in­te­lek­tu­a­li­nė­je plot­mė­je – ne tuo, kad au­to­rius no­rė­tų per­teik­ti ko­kias nors su­dė­tin­gas idė­jas, o vei­kiau kai ku­rių in­te­lek­tu­a­lių gin­čų pa­ro­di­ja­vi­mo ir iro­ni­za­vi­mo už­mo­ju. Štai vie­nas epi­zo­di­nis cha­rak­te­ris – iš­ki­li, ge­rai ži­no­ma aka­de­mi­kė by­lo­ja apie reiš­ki­nį, ku­rį, ta­riant jos žo­džiais, „Va­ka­rai va­di­na te­ro­riz­mu“:

Žiau­ru­me yra kaž­ko­kios ero­ti­kos, kal­bė­jo ji su­ža­vė­tai pub­li­kai. Sa­vo au­kas ga­li­ma kaup­ti šir­dy­je, taip pat ga­li­ma kaup­ti ir tuos, ku­rie žu­do ta­ve. (271)

Tik bent kiek pa­žįs­tant kai ku­riuos ma­din­gus šian­die­ni­nius Va­ka­rų po­stmo­der­niz­mo fi­lo­so­fuo­to­jus, ku­rie po­li­ti­kos ir smur­to reiš­ki­nius ra­fi­nuo­tai ap­ver­čia aukš­tyn ko­jo­mis, at­mes­da­mi mo­ra­lę, ga­li­ma su­pras­ti, ko­kį mąs­ty­mo bū­dą kny­gos au­to­rius čia iro­ni­zuo­ja.

Ma­tyt, ga­li­ma teig­ti, jog Ja­cob­so­no ro­ma­nui „Fin­kle­rio klau­si­mas“ Bo­o­ke­rio pre­mi­ja skir­ta už tai, kad įdo­miai, in­te­lek­tu­a­liai ir su są­mo­ju au­to­rius su­žai­dė kai ku­riais ak­tu­a­liais Bri­ta­ni­jos ir pa­sau­lio žy­dų klau­si­mais, eg­zis­tuo­jan­čiais šiuo is­to­ri­jos mo­men­tu, be to, įžval­giai pa­ke­de­no am­ži­nuo­sius žmo­nių ben­dra­vi­mo keb­lu­mus, vy­rų ir mo­te­rų san­ty­kių ka­zu­sus. Į pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros auk­so fon­dą ši kny­ga, ma­tyt, ne­pa­teks, bet­gi ne kas­dien to­kios pa­ra­šo­mos.

„Aust­rų kal­ba“ ir ki­tos ver­ti­mo ei­bės

Čia mi­nė­jau Tres­lou, bet šio per­so­na­žo (kaip ir kai ku­rių ki­tų) pa­var­dė transk­ri­buo­ta ne­vy­ku­siai: Tres­lo­ve ga­lė­tų bū­ti Tres­la­vas (o gal net Tres­lo­vas ar Tres­lou­vas), tik jo­kiu bū­du ne Tres­lou.

Šiek tiek abe­jo­ti­na, ar ver­ta lie­tu­vin­ti ir re­a­lių as­me­ny­bių pavardes, bet jei­gu tai da­ro­ma, rei­kė­tų pa­si­do­mė­ti ne tik tais, ku­riuos nu­spręs­ta pri­sta­ty­ti iš­na­šo­se (daž­nai be rei­ka­lo), tad, užuot ver­tus „Bo­he­ma“ pa­ra­šy­ta pa­gal Hen­rio Mur­ge­rio no­ve­lę“ (39), rei­kė­tų – „[…] pa­gal An­ri Miur­žė ro­ma­ną“. Be­je, vai­kiš­ka klai­da (no­vel – „no­ve­lė“) kar­to­ja­si, pvz., p. 42:

[…] ei­da­vo skai­ty­ti ro­man­tiš­kų no­ve­lių [=ro­ma­nų] ir klau­sy­tis de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus ope­rų. Tai tė­vui taip pat ne­pa­ti­ko, nes vi­sos Tres­lou skai­to­mos kny­gos ir klau­so­mos ope­ros gu­lė­jo jo len­ty­no­se.

Čia at­ro­do, jog tė­vui ne­pa­ti­ko to­dėl, kad sū­nus „ei­da­vo“ kaž­kur ki­tur, nors skai­ty­ti ir klau­sy­tis ga­lė­jo na­muo­se. Iš tik­rų­jų jis tai da­rė na­muo­se, ir, ne­pai­sant to (for all that), tė­vui ne­pa­ti­ko. (Prieš tai sa­ko­ma, kad tė­vas, nors pats grie­žė smui­ku, vai­ką at­kal­bė­jo nuo mu­zi­kos moks­lų.)

Ap­lai­du­mas ky­šo ir ki­tur: p. 163 mi­ni­ma šven­tė (žy­dų Nau­jie­ji me­tai) „Ro­ša-a-Ša­na“, o jau ki­ta­me pus­la­py­je siū­lo­ma švęs­ti „Ro­šą, Ha­ša­ną“ (iš kar­to dvi šven­tes?), nors an­gliš­kai abiem at­ve­jais yra Rosh Has­ha­nah, o lie­tu­viš­kai tu­rė­tų bū­ti Roš Ha­ša­na; t. p. p. 163 yra „Jom Ki­pu­ras“ (tei­sin­gai), o ki­ta­me pus­la­py­je – „Yom Ki­pu­ras“.

Ne­nu­sta­čius as­me­ny­bės, klai­din­gai iš­vers­tas ir sa­ki­nys apie Fin­kle­rio ku­ria­mas te­le­vi­zi­jos lai­das: „[…] ei­da­vo sa­vo mil­ži­niš­ko­mis ko­jo­mis kry­puo­da­mas gat­ve, kai sunk­ve­ži­mis su skal­bi­niais par­trenk­da­vo Ro­lan­dą Bar­te­są […]“ Ka­žin kiek­gi kar­tų sunk­ve­ži­mis su skal­bi­niais ga­li par­trenk­ti tą pa­tį žmo­gų (taip ro­do bū­ta­sis daž­ni­nis lai­kas). O yra: „[…] walks down the stre­et whe­re the laun­dry van knoc­ked down Ro­land Bart­hes […]. T. y. ei­na ta (Pa­ry­žiaus) gat­ve, ku­rio­je skal­byk­los ma­ši­na par­tren­kė Ro­la­ną Bar­tą – vie­ną gar­siau­sių XX a. kul­tū­ro­lo­gų, vers­tą ir į lie­tu­vių kal­bą (bet Au­re­li­jai Bi­vai­ny­tei, re­gis, ne­ži­no­mą). Keb­liau yra su sa­ki­ny­je pa­var­to­tu pa­pras­tu žo­džiu van. VLKK in­ter­ne­ti­nia­me kon­sul­ta­ci­jų ban­ke siū­lo­ma va­din­ti „va­nu“, bet ten klai­din­gai sa­ko­ma, kad tai yra „šei­mi­nis au­to­mo­bi­lis“. Jei­gu bū­tų ma­no va­lia, to­kį au­to­mo­bi­lio ti­pą va­din­čiau „mi­nifur­go­nu“ (jo nuo­trau­ką ga­li­ma pa­ma­ty­ti, pvz., Ox­ford Ad­van­ced Le­ar­ner’s Dic­tio­na­ry: van).

Dau­gy­bę kar­tų su­klys­ta su lai­kų de­ri­ni­mu, pvz.: „[…] sap­nuo­da­vo, kad dė­da­vo [=de­da] daik­tus į ne jiems skir­tas vie­tas“ (27). Tai ypač pra­stai at­ro­do, kai ša­lu­ti­niu sa­ki­niu nu­sa­ko­mas koks nors uni­ver­sa­lus api­ben­dri­ni­mas: „[…] ži­no­jo, kad se­ni žmo­nės su am­žiu­mi da­rė­si [=da­ro­si] vis ir­zles­ni“ (319).

Kar­tais at­ro­do, kad ver­tė­ja tie­siog ne­su­pra­to ver­čia­mo teks­to es­mės. Kaip ki­taip pa­aiš­kin­ti to­kį pa­sa­ky­mą: „ne­žy­diš­ko­jo pa­sau­lio […], iš ku­rio žy­dai tik dėl sa­vo kal­tės [through no (!) fault of their own] bė­ga jau am­žių am­žius…“ (274) Ga­li­ma su­pras­ti, kad žo­de­lis „no“ iš­sprū­do ver­tė­jai iš akių (taip kar­tais pa­si­tai­ko), bet juk tu­rė­tų bū­ti ant­ras žvilgs­nis, ska­ti­nan­tis pa­gal­vo­ti apie tei­gi­nio pras­mę ir lo­gi­ką. Pa­sa­ky­ti, kad žy­dai per am­žių am­žius yra bė­gę iš sa­vo gy­ve­na­mų vie­tų dėl sa­vo kal­tės, ga­lė­tų tik jau vi­siš­kai tam­sus an­ti­se­mi­tas.

Pa­slys­ta­ma ir ly­gio­je vie­to­je. Tres­lou sa­ve api­bū­di­na, be ki­ta ko, ir taip: „me­lan­cho­li­jos sū­nus ir vie­ni­šas ci­ga­rų par­da­vė­jas“ (306 ir 307). „Me­lan­cho­li­jos sū­nus“ skam­ba po­etiš­kai, bet ko­dėl ci­ga­rų par­da­vė­jas? Iš ro­ma­no ži­no­me, kad jis bu­vo BBC lai­dų ren­gė­jas ir dir­bo įvai­rių ki­tų dar­bų, bet ne ta­ba­ko pre­ky­bi­nin­ku. Ta­čiau ne kar­tą mi­ni­ma, kad ci­ga­rais pre­kia­vo jo tė­vas, to­dėl tas sa­ki­nys iš tik­rų­jų yra toks: „me­lan­cho­liš­ko ir vie­ni­šo ci­ga­rų par­da­vė­jo sū­nus“ – son of a me­lan­cho­ly and friend­less ci­gar sel­ler.

Ki­tas liap­su­sas – ver­tė­jos su­gal­vo­ta „aust­rų kal­ba“: „Li­bo­ras su Tres­lou vaikš­čio­da­vo su­si­ki­bę už pa­ran­kių kaip pa­gy­ve­nu­sių aust­rų kal­ba kal­ban­čių veng­rų džen­tel­me­nų po­ra, keis­da­mie­si anek­do­tais ji­diš kal­ba, ku­rią Tres­lou iki tol bu­vo pui­kiai iš­mo­kęs“ (338). Aust­ro-Hun­ga­rian gent­le­men: Aust­ri­jos-Veng­ri­jos (lai­kų) džen­tel­me­nai; bet šia­me sa­ki­ny­je (ir pa­strai­po­je) klai­din­gai su­pras­ta es­mė: iš tik­rų­jų tai te­bu­vo Tres­lou fan­ta­zi­ja (fan­cy), tad jie ši­taip ne „vaikš­čio­da­vo“, o jis tik įsi­vaiz­da­vo, kad vaikš­čios ir kad ji­diš kal­bą bus pui­kiai iš­mo­kęs.

Ver­tė­jos iš­na­šų yra bent dvi­gu­bai dau­giau, ne­gu rei­kė­tų, jo­se yra ir ku­rio­zų: PLO (angl. Pa­les­ti­ne Li­be­ra­tion Or­ga­ni­za­tion) iš­na­šo­je pa­va­din­ta „Pa­les­ti­nos li­be­ra­lų or­ga­ni­za­ci­ja“ (227).

Gra­žu, kad Vil­niu­je gi­męs Jas­cha Hei­fet­zas Li­bo­ro pa­va­din­tas lie­tu­viu, bet, de­ja, klai­din­ga, kad Su­val­kai yra „prie Len­ki­jos ir Če­ki­jos sie­nos“ (113) – tai jau ne ver­tė­jos, o au­to­riaus klai­da, bet sa­vo klai­dą ver­tė­ja su­ge­bė­jo įvel­ti ir šia­me sa­ki­ny­je: „re­tai ap­gy­ven­din­to ra­jo­no prie Len­ki­jos ir Če­ki­jos sie­nos“ – iš tik­rų­jų po­rous yra ne „re­tai ap­gy­ven­din­tas“, o „pra­lai­dus“ – ta pras­me, kad pro jį mig­ruo­ja ar­ba ja­me mai­šo­si įvai­rių tau­tų žmo­nės.

Jei­gu vi­sas sa­ki­nys ori­gi­na­le yra kur­sy­vu, ver­tė­ja tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, ko­dėl – gal tai ko­kia ci­ta­ta? – ir pa­gūg­lin­ti. Hep­si­bą „var­gi­no jų po­rei­kiai. Kuo jie ją lai­kė [ge­riau – lai­ko] – Ame­ri­ka? Ati­duok man sa­vo pa­var­gu­sią, varg­šę… nie­kam ti­ku­sias knibž­dan­čio ta­vo kran­to at­lie­kas“ (333). Iš tik­rų­jų pas­ta­ra­sis sa­ki­nys (kur­sy­vu ori­gi­na­le, bet ne ver­ti­me) yra iš ei­lė­raš­čio, iš­gra­vi­ruo­to ant JAV Lais­vės sta­tu­los po­sta­men­to – „Trem­ti­nių Mo­ti­na“ (Ame­ri­ka) krei­pia­si į „se­ną­sias že­mes“: „Duo­kit man sa­vo pa­var­gė­lius, varg­šus, […] bė­di­nas sa­vo knibž­dan­čio kran­to at­ma­tas.“

Ga­lų ga­le ne­be­nuos­ta­bu, kad apo­stro­fai ka­bo že­myn gal­va (217), o Who’s Who („Kas yra kas“) iš­vers­ta „kas ką“ (225).

Klai­dų srau­te sti­liaus ne­ge­ro­vės lie­ka ma­žiau pa­ste­bi­mos, tad tik po­ra pa­vyz­džių. Ti­piš­ki an­gliš­ki elip­ti­niai sa­ki­niai, kai es­mė aiš­ki iš anks­čiau ir pa­lie­ka­ma tik klau­sia­mo­ji for­ma, per daž­nai ver­čia­mi tie­sio­giai, pvz.: „[…] jis nie­ka­da gy­ve­ni­me jo­kios mo­ters ne­pra­šė gim­dy­ti jam vai­kų. Ko­dėl tu­rė­jo?“ (105) Na­tū­ra­liau skam­bė­tų: „Kam jam to?“

Šne­ka­mo­ji kal­ba: į klau­si­mą „Ne­bu­vai li­go­ni­nė­je?“ at­sa­ko­ma dau­gia­žo­diš­kai for­ma­liai: „Ne­bu­vo po­rei­kio ten va­žiuo­ti“ (221), – nors yra pa­pras­čiau: No ne­ed. („Ne­bu­vo rei­ka­lo.“)

Pir­ma šios re­cen­zi­jos da­lis tru­pu­tį ki­to­kiu pa­vi­da­lu tran­sliuo­ta LRT ra­di­jo „Kul­tū­ros sa­vai­tė­je“ (IX.8).