Vilniaus knygų puota
RAMUNĖ BRUNDZAITĖ
Dar pavasarį girdėjau šnabždesius – rudenį bus Vilniaus knygų festivalis, nauja puota skaitantiesiems. Atėjo pankas rugsėjis, puolė geltonai ir raudonai dažyti klevų skiauterių. Vėl kasdien pakeliui į universitetą praeidavau knygyną „Eureka!“, vieną festivalio organizatorių, o apvaliuose miesto stenduose-akyse (tokiuose puikuojasi ir Maironio eilėraščiai) užsižiebė Stasio Eidrigevičiaus plakatai. Organizatoriai kalbėjo apie alternatyvumą, išliekamąją vertę turinčią literatūrą, smagų laiko leidimą ir skaitymo skatinimą. Taip pat apie tai, kad rudenį pasirodančios knygos vasarį, Vilniaus knygų mugės metu, dažnai lieka nepastebėtos, o festivalis rugsėjį gali šią spragą užkamšyti.
Kol Gedimino prospektą trypė masiniai miesto siautėjimai, rugsėjo 14–16 dienomis buvo galima pabėgti į jaukesnę erdvę (džiaugiausi, kad nereikia važiuoti į miesto pakraštyje įsikūrusius „Litexpo“ angarus ir plaukioti ten, nešamai žmonių srovių). Vaikščiojau po „Titaniką“ (VDA Dizaino inovacijų centrą Maironio gatvėje) iš vieno aukšto į kitą lyg po knygų lentynas, kartais prasilenkdama su autoriais. Vilniaus senamiestyje festivalis man išbraižė savo žemėlapį: iš „Titaniko“ į mielą itališką užeigėlę „Piccolo Canopi“, paskui meniniais inkliuzais rašytojams šviečiančia Literatų gatve aukštyn, knygyno „Mint Vinetu“ link, iš ten į slemą ar protmūšį kultūros temomis bare „Soul Box“, į filosofų pokalbius buvusiame „Suokalbyje“, paskui į „Marsą“, kur Maironis pasitiko Bukowskį. Beje, penktadienį Trakų gatvėje taip pat buvo atidarytas Bukowskio baras. Bet viską dar reikėjo išvaikščioti ir prisijaukinti.
Neryžtingai ir iš lėto kelios dienos prieš festivalį ėmiausi studijuoti programos. Skaičiavau renginius. Suskaičiavau maždaug iki aštuoniasdešimties ir pamečiau skaičių. Žymėjau juos skirtingais, tik mano vienos iššifruojamais būdais. Viskas įdomu. O kas neįdomu, tas naudinga. O kas nenaudinga, tas gal būtų pravartu studijoms. Arba, maža kas, šiaip gyvenime. Nors paleisk ausis į „Titaniko“ pirmą salę, akis – į antrąją ir trečiąją, rankas – piešti komiksų, kojas – lakstyti ekskursijoje su filomatais ar Vilniaus bohema. Bet kadangi ausys ir akys atskirai nevaikšto, tai pagalvojau, kad renginių koncentracija buvo per didelė. „Draugai, ar užsuksit į VKF?“ Draugai prašydavo rekomendacijų, nes patys tingėdavo studijuoti programą.
Kai penktadienį įšurmuliavau į festivalį (visi festivaliai ir mugės žurnalistų rašinėliuose būtinai šurmuliuoja), buvo penkios. „Kodėl psichodelinė muzika nebeaktuali, nors seksas ir žolė plinta?“ – klausė Darius Pocevičius knygos „Garso gėlės. Hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“ autoriaus Luko Devitos. Antroje salėje tuo metu siautė Ispanijos pilietinis karas ir skambėjo flamenkas (Manuelio Rivaso romano „Dailidės pieštukas“ pristatymas), trečiojoje vyko šokiai, nors ne, šokti niekas nekvietė, tik kalbėjo apie šokiui skirtus lietuviškus leidinius. Tarp renginių, lyg atlikinėdama privalomą ritualą, vis apsukdavau leidyklų stendus ir peržiūrėdavau jų išsidėliotas knygas. Ir dūsavau, nugara ir liaunais pečiais tebejausdama neseniai nutikusio persikraustymo patirtį. O knygos festivalyje buvo pardavinėjamos be knygynų antkainių, ir net jokių bilietų, skirtingai nei į Vilniaus knygų mugę, pirkti nereikėjo. Nesusilaikiusi įsigijau Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“ (viršelis minkštas, puslapių skaičius vidutinis, turbūt daugiau nei kelių šimtų gramų nesvers).
Atėjusieji į knygos „Pasaulis pagal Barą: Artūro Baryso-Baro portretas“ pristatymą gavo po porciją ledų ant pagaliuko. „Baras buvo susivėlęs, pankuojantis hipis, vaikščiojantis ne tame laike“, – kalbėjo knygą parengęs Gediminas Kajėnas. Knyga apie kino menininką, avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ vokalistą, muzikos įrašų ir knygų kolekcionuotoją Barą, „kurio ieško kirpykla“, festivalyje buvo viena populiariausių. „Mes turim teisę matyti ne tik Maironį, Brazdžionį, Sabonį, bet ir žmones, kurie kitaip kūrė pasaulį“, – sakė knygą apipavidalinęs Tomas Butkus-Slombas. Festivalyje vyko renginys ir kitam legendiniam Vilniaus bastūnui, šiemet mirusiam rašytojui Tomui Arūnui Rudokui atminti. „Gražuoliai“ („Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“) ne tik pasakojo apie Barą, bet ir koncertavo „Titaniko“ kiemelyje. Festivalyje būta ir daugiau muzikos: grupių „Elle G“, „Garbanotas bosistas“, „Banda Dzeta“, Domanto Razausko ir kitų koncertų.
Penktadienio vakarą buvo galima apsilankyti keleriose poezijos apeigose. Pirmosios knygos konkurso vakare (šiemet poezijos burokus nuskabė Nerijus Cibulskas) pasirodė „Nerijus ir draugai“. Knygyne „Mint Vinetu“ vyko kitokie jaunųjų skaitymai – „Iš nusirenginėjimo“. „O tai jūs tikrai nusirenginėjot?“ – išsigando draugė, pamačiusi feisbuke dvi nuotraukas: vienoje aš šaliku apsimuturiavusi galvą, kitoje neapsimuturiavusi. Turėčiau pasakyti, kad ne visai taip. Renginio vedėjos nurenginėjo tekstus ir kontekstus, o skaitovus greičiau aprenginėjo. „Mint Vinetu“ buvo toks pilnas („atėjo labai daug žmonių ir čia turbūt dėl pavadinimo“), kad žiūrovai išsirikiavo net ir lauke, prie atverto lango. „Mums ne nuogybių reikia, o kultūros, įleiskit mus!“ – prašė du vaikinai iš lauko. Bare „Soul Box“ Rolandas Rastauskas ir Ko. atliko poetinį džiazą, juo baigėsi penktadieninė festivalio programa.
„Kitą dieną niekas nemirė“, – taip prasideda José Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“, iškart užmetantis mums filosofinį jauką – kas būtų, jei nebeliktų mirties? Apie J. Saramago kūrybą vaizdo konferencijoje, sujungusioje Vilnių ir Lisaboną, šeštadienį buvo kalbama su rašytojo našle Pilar del Rio, kuriai ką tik lietuviškai išleistas romanas ir dedikuotas. Bet prieš tai dar teko įpulti į diskusiją apie literatūros kritiką „piaro“ ir „švogerių“ krašte. Pirmoje eilėje sėdinčios, spėju, dėstytojų paskatintos filologijos studentės stropiai kažką rašėsi. Prisirinko daug žmonių, nors kitoje salėje tuo metu vyko, manyčiau, įdomesni „Neraiškieji skaitymai“ – buvo rodoma filmuota medžiaga, kur turgaus prekybininkai, greitųjų vairuotojai, Kauno požeminės perėjos gėlių pardavėjai ir kiti kasdieniškose situacijose pagauti žmonės skaitė literatūros tekstus.
O ką ten pridiskutuosi apie literatūros kritiką? Apžvelgėme mažo krašto ir visas kitas amžinas problemas, diskusiją moderavo ir provokavo Darius Pocevičius, galiausiai padarėme išvadą, kad ir kitais, ir dar kitais metais (kaip ir anksčiau – labai jau nusibodęs murmesys) vyks diskusijos panašiomis temomis, ir vėl bus murmama, kaip Lietuvoje nėra literatūros kritikos, o aplinkui vien savus giriantys švogeriai ir reklamščikai.
Panašiai, tik gal dar desperatiškiau atrodė diskusija „Apie eseistikos padėtį Lietuvoje“. Giedra Radvilavičiūtė teigė neįsivaizduojanti, kad kas nors diskutuotų apie romanistikos arba poezijos padėtį Lietuvoje. O štai lietuvių eseistika – laidojama ir laidojama, bet kažkaip vis gyva sveika išlenda iš po žemių. Donatas Petrošius pakalbintas atsakė: „Visiška tuštuma spengia galvoj.“ Ir papasakojo, kad visą rytą prieš diskusiją jį kamavo panika ir kad jam įdomu, kiek dar visa tai tęsis („Jakučiūnas čia išstovėjo 43 minutes ir pabėgo“). D. Petrošius ir Laurynas Katkus taip pat paskaitė savo tekstų, o G. Radvilavičiūtė kalbėjo apie eseistiką kaip kentaurą – žaidimą tarp realybės ir fikcijos.
Trečiojoje aplankytoje diskusijoje, Nobelio premijos laureato amerikiečio Paulo Krugmano knygos „Įveikime ekonominę depresiją!“ pristatyme, knygos vertėja Aušra Maldeikienė ir dar trys ekonomistai visų pirma santūriai ir korektiškai (kaip mėgsta sakyti mano dėstytojai) aptarė knygą. O paskui kad pasipylė karštų emocinių žarijų pliūpsnis. Tokia ekonomika, anokia ekonomika, kapitalizmas, anarchizmas, nelabai ką supratau, bet buvo įdomu. „Nuo jūsų pokalbio skyrėsi“, – metė akmenį į literatūros kritikų daržą už mūsų su Mariumi Plečkaičiu sėdinti klausytoja. Ekonomika, aišku, daugiau dėmesio sutraukianti tema. „Ar perka knygas?“ – klausiu prie Lietuvos rašytojų sąjungos stendo stovinčios kolegės. „Perka, net poeziją.“ Dar apie ekonomiką: festivalio, gavusio gerokai mažesnį finansavimą nei Vilniaus knygų mugė, pagrindinis variklis buvo organizatorių ir daugybės prisidėjusių savanorių entuziazmas.
Vakarinėje šeštadienio programoje dar laukė „Girtuoklių dainos“ – buvusio internetinio puslapio „Nevykeliai.lt“ autoriai prisiminė laikus, kai susitikinėdavo tarpuvartėse ir kartu keliaudavo po metafizinius kosmosus. Paskui publika pasiskirstė: kas nuėjo tiesiog gerti alaus, kas klausyti slemo, o kas į Rašytojų sąjungos kavinę, iš nutriušusio „Suokalbio“ pavirtusią prašmatniu „Ex libris“. Čia romantiškoje žvakių šviesoje, ryškiai žaliai perdažytų sienų, veidrodžių ir vyno taurių fone filosofai Leonidas Donskis, Gintautas Mažeikis ir politologas Lauras Bielinis elegantiškai diskutavo apie lėto skaitymo malonumus. „Teksto dėka patiriame abejonės, nežinojimo palaimą. Geras menas saugumo jausmo nesuteikia“, – kalbėjo L. Donskis.
„Na, ir kaip man visa tai aprašyti?“ – guodžiuosi festivalio metu kolegoms, beviltiškai žvilgčiodama į mirgantį renginių sąrašą ir stenduose vilnijančias knygų marias. Visko trijų dienų knygų puotoje buvo daug. Ir viskas, kas buvo įdomu, buvo įdomu.