Reik­li erd­vė

JUR­GI­TA LU­DA­VI­ČIE­NĖ

Nie­kaip ne­pa­vyks ap­si­mes­ti, kad skir­ties nė­ra. Šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių me­no pa­no­ra­mo­je au­to­riai, ku­ra­to­riai ir me­ni­nės ins­ti­tu­ci­jos aiš­kiai da­li­ja­si į tris da­lis. Pir­mo­ji va­di­na­ma mo­der­ni­ą­ja (nuo „mo­der­naus me­no“). Ant­ra­jai pa­va­di­ni­mą sa­vo straips­ny­je por­ta­le „Art­news.lt“ sėk­min­gai su­ri­ma­vo Kęs­tu­tis Ša­po­ka, me­nui, ly­di­mam kon­cep­tu­a­liai pai­nių ir daž­nai ma­nie­rin­gų teks­tų, su­teik­da­mas Ma­la­šaus­ko­kli­ma­šaus­ko var­dą (net ne­abe­jo­ju, kad ne­tru­kus jis pri­gis apy­var­to­je). Pri­im­ta ma­ny­ti, ci­tuo­ju vėl tą pa­tį Ša­po­ką, kad ant­ro­sios da­lies „me­ni­nin­kai sa­vo kū­ri­niais su­ku­ria si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je žiū­ro­vas, sek­da­mas tam tik­ro­mis nuo­ro­do­mis, tu­ri su­si­da­ry­ti sa­vo že­mė­la­pį ir san­ty­kių, ko­or­di­na­čių, for­mų ir dy­džių (tiek tie­sio­gi­ne, tiek per­kel­ti­ne pras­me) sis­te­mą. Šia­me žai­di­me da­ly­vau­ja pa­sta­to erd­vė, in­ter­je­rai, ar­chi­tek­tū­ri­nis ir kul­tū­ri­nis kon­teks­tai, ži­no­ma, ir pa­ro­dos lan­ky­to­jo ge­bė­ji­mas ar no­ras spręs­ti per­cep­ci­nius, in­te­lek­ti­nius re­bu­sus.“ Tai­gi, žiū­ro­vas daž­niau­siai bū­na no­ri ne­no­ri pri­vers­tas ko­duo­ti, šif­ruo­ti, kil­puo­ti ap­link ne­ap­rė­pia­mus, vos įžiū­ri­mus ar­ba re­a­liai ne­eg­zis­tuo­jan­čius, o pa­tei­kia­mus tik kon­cep­ci­jų pa­vi­da­lu kū­ri­nius. Ne­lie­siu klau­si­mo apie žiū­ro­vo no­rą ir pa­si­ren­gi­mą tap­ti ak­ty­viu eks­po­zi­ci­jos da­ly­viu (tam tik­ra pras­me dar ir to­dėl, kad daž­no į iš­rink­tų­jų kon­cep­ci­ją ne­pri­im­to žiū­ro­vo re­ak­ci­ja į pri­va­lo­mą da­ly­va­vi­mą bū­na trum­pa, aiš­ki ir ra­šy­ti­na tri­mis ne­lie­tu­viš­ko­mis rai­dė­mis ant tvo­ros). Ta­čiau fak­tas: žiū­ro­vas tu­ri dirb­ti. Gal­va. Tre­čia­jai da­liai pri­klau­so me­ni­nin­kai, su­ge­ban­tys kon­cep­ci­ją ir vi­zu­a­lų­jį kom­po­nen­tą su­lie­ti drau­gėn, kur­da­mi vien­ti­są vi­su­mą. Kaip Bi­ru­tės Stul­gai­tės pa­ro­do­je „Kin­tan­ti erd­vė“ VDA „Ti­ta­ni­ke“.

Birutė Stulgaitė. Tinklas I. 2009. Šarūnės Vaitkutės nuotrauka

Čia žiū­ro­vas taip pat tu­ri dirb­ti. Ko­jo­mis. Ir aki­mis. Tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad iš jo rei­ka­lau­ja­ma šuo­liuo­ti ap­link dar­bus, žvit­riai šau­dant aki­mis į šo­nus. Ge­rai, juo­kau­ju. Ta­čiau vis­kas Stul­gai­tės kū­ry­bo­je taip rim­ta, kad kip­šas ne­ju­čia kar­tais pa­trau­kia už lie­žu­vio ar kla­via­tū­rą spau­dan­čių pirš­tų. Da­bar rim­tai: nors me­ni­nin­kės nie­kaip ne­pri­skir­si mi­nė­ta­jai „ant­ra­jai“ daliai, ji žiū­ro­vui ke­lia di­de­lius rei­ka­la­vi­mus. Ši pa­ro­da tuo ir ypa­tin­ga, kad kū­ri­nius rei­kia žiū­rė­ti ne sto­vint vie­no­je vie­to­je ir kon­tem­pliuo­jant (nors taip ir­gi ga­li­ma). Dau­gu­ma dar­bų at­si­sklei­džia bū­tent ju­dant; ne vel­tui ir pa­ro­da va­di­na­si „Kin­tan­ti erd­vė“. Ga­li­ma, be abe­jo, pa­si­pik­tin­ti – ko­kią tei­sę au­to­rė tu­ri ko nors rei­ka­lau­ti? Lė­tai ei­ti ap­link erd­vė­je eks­po­nuo­ja­mą kū­ri­nį ar į me­ta­lo plokš­tę žvelg­ti ne tie­siai, o krai­pant gal­vą kaip ko­kiai kob­rai – iš kai­rės į de­ši­nę ir at­gal? Iš kar­to aiš­ki­nu: Stul­gai­tė to­kią tei­sę tu­ri. Vi­sų pir­ma, ji vi­siš­kai pel­ny­tai jau dau­ge­lį me­tų va­di­na­ma vie­na žy­miau­sių Lie­tu­vos me­ta­lo me­ni­nin­kių (ne­sa­kau – ju­ve­ly­rių, nes ši­tas žo­dis nie­kaip ne­at­spin­dė­tų nei Stul­gai­tės veik­los ap­skri­tai, nei šios pa­ro­dos po­bū­džio kon­kre­čiai). Ji as­me­ni­nes pa­ro­das ren­gia re­tai; vie­na ver­tus, to­dėl, kad me­ta­lo me­ni­nin­kams pri­rei­kia kur kas dau­giau lai­ko nei, pa­vyz­džiui, ta­py­to­jams, kad už­pil­dy­tų sa­lę. Dar­bai ne­di­de­li, o jiems su­kur­ti rei­kia skir­ti tik­rai ne die­ną ir ne dvi. Ki­ta ver­tus, Stul­gai­tė žo­džiais ir dar­bais ne­si­švais­to. Pa­ro­das ji ren­gia tik tuo­met, kai tik­rai tu­ri ką pa­sa­ky­ti. Kai idė­jos įgy­ven­di­ni­mas iš­si­sklei­džia į for­mas, o for­mos įgau­na kri­ti­nę ma­sę, ku­rią jau ga­li­ma eks­po­nuo­ti. Ta­čiau Stul­gai­tė tau­po ir for­mas.

Tik­riau­siai ne­ap­si­rik­siu pa­sa­kiu­si, kad kiek­vie­nas (-a), ra­šęs (-iu­si) apie šią au­to­rę, bent kar­tą teks­te yra pa­va­di­nęs (-usi) ją mi­ni­ma­lis­te. Au­to­rė nau­do­ja ne­daug me­džia­gų, ir į tas, su ku­rio­mis dir­ba, įsi­gy­ve­na, su­vok­da­ma ne tik tai, ko jai rei­kia iš me­džia­gos, bet ir tai, ko rei­ka­lau­ja pa­ti me­džia­ga. „Man svar­bu su­pras­ti, ko jis no­ri“, – kaž­ka­da Stul­gai­tė yra pa­sa­kiu­si apie gin­ta­rą. Gin­ta­ras, jūr­žo­lės, po­pie­rius, ašu­tai, si­dab­ras, va­ris. Si­dab­ras. Kar­tais ema­lis. Plie­nas. La­bai re­tai – ras­ti ob­jek­tai. Si­dab­ras čia du kar­tus pa­kar­to­tas anaip­tol ne per ne­ap­si­žiū­rė­ji­mą. Me­ni­nin­kė iš­gry­ni­nu­si sa­vo me­džia­gi­nę ir spal­vi­nę am­pli­tu­dę iki mi­ni­mu­mo: dar­bai ašt­rūs ar skaid­rūs (kar­tais ir to­kie, ir to­kie) – ir daž­niau­siai šal­tai bal­ti. To­kio bal­tu­mo, ko­kį ga­li­ma iš­gau­ti iš duls­vai žvil­gan­čio si­dab­ro, nes su auk­su Stul­gai­tė ne­dir­ba. Auk­sas – ki­tų me­ta­las, jis vi­zu­a­liai šil­tes­nis ir ši­ta­me šal­ta­me gry­no­jo pro­to ir iki pei­lio aš­me­nų nu­dil­dy­tų emo­ci­jų pa­sau­ly­je ne­tin­ka. Šių iš­gry­nin­tų for­mų tal­pu­mas ste­bi­na; kaip min­ties taik­lu­mas ir gy­lis vi­siš­kai ne­pri­klau­so nuo sa­ki­nio il­gu­mo, taip ir pa­pras­ta for­ma sle­pia po­jū­čių bei min­čių įvai­ro­vę. Ap­skri­ti­mas, iš­il­gin­tas kū­gis, stry­pai ir tin­klo per­re­gi­mu­mas su­ge­ba kal­bė­ti apie vie­ni­šu­mą. Apie ap­skri­tos mė­nu­lio pil­na­ties pa­na­šu­mą į aly­vi­nį obuo­lį, apie pa­si­kar­to­ji­mus, ir be me­di­ta­ci­jos pra­ty­bų pri­me­nan­čius, kad vi­sa yra viena. Ap­skri­ti­mai ga­li bū­ti ir kak­lo pa­puo­ša­lu, ir se­ge, ku­rios vi­du­je – glam­žy­tas si­dab­ras, ir vo­tu. Apskritimus taip pat ga­li­ma at­ras­ti per­re­gi­ma­me po­pie­riu­je, sluoks­niais gu­lan­čia­me ant ver­ti­ka­lios plokš­tu­mos. Ar ma­žo­sios plas­ti­kos erd­vi­nia­me ob­jek­te, kur jie stai­ga per­ve­ria­mi ver­ti­ka­liais stry­pais ir virs­ta mo­bi­lia skulp­tū­ra. Apie bū­ties ašt­ru­mą: „pei­lis ne­ga­li pats sau įpjau­ti“, sa­kė E. M. Re­mar­que’o he­ro­jė Iza­be­lė be­prot­na­my­je. Bet žmo­gus pui­kiau­siai su­ge­ba ir pats sau pa­kenk­ti, ir pats sa­ve su­nai­kin­ti – ne­gai­les­tin­gas Stul­gai­tės plie­nas kal­ba dar ir apie tai. Ašt­rūs plie­no lakš­tai, su­jung­ti drau­gėn, tam­pa in­dust­ri­nio „vė­jo ma­lū­nė­lio“ užuo­mi­na ar am­ži­nos kny­gos pus­la­piais – čia ga­li­ma pri­si­min­ti Vla­di­mi­ro Ta­ra­so­vo ins­ta­lia­ci­ją „Še­chi­na“, kur ap­švies­ti vė­jo var­to­mų kny­gų pus­la­piai pri­mi­nė vi­sur esan­tį Die­vo bu­vi­mą. Stul­gai­tė jį ir­gi pri­si­me­na, ne pirš­tu pri­ki­ša­mai, o at­sar­giai. Vi­nis ir stry­pas virs­ta užuo­mi­na apie nu­kry­žia­vi­mą, o pa­sa­ky­ti iki ga­lo tai, apie ką nu­ty­li au­to­rė, tu­ri­me pa­tys. Nie­ko ne­rei­ka­lin­go, vis­kas šva­ru ir iš­gry­nin­ta. Net rū­dys, ku­rios sie­ja­si su ero­zi­ja ir lė­ta de­struk­ci­ja, virs­ta ty­lo­je at­lie­ka­mo veiks­mo at­li­kė­jo­mis. Kur be­suk­tum, at­si­re­mi į sak­ra­lu­mą, kad ir kaip ne­pa­to­gu apie tai kal­bė­ti. Nes tiek for­mos, pa­pras­tos ir api­ben­drin­tos, tiek po­žiū­ris no­rom ne­no­rom ve­da ten pat: į aukš­tes­nę di­men­si­ją. To­kią, ku­rio­je kas­die­ny­bė ne­iš­nyks­ta, ji kaip tik ir yra me­džia­gos ap­mąs­ty­mams ir kū­ri­niams tie­kė­ja – bet nuo jos tar­si žvy­nai nu­krin­ta vi­sa tai, kas truk­do. Kas gun­do ir trau­kia akį. Kas tvir­ki­na dva­sią, vėl kaž­kaip ne­po­pu­lia­riai pa­sa­ky­siu. Šis mi­ni­ma­liz­mas sak­ra­lus sa­vo ra­di­ka­lu­mu ir gry­nas kaip tė­vų at­si­sky­rė­lių min­tys dy­ku­mo­je. Rei­ka­lau­jan­tis įtam­pos ir at­si­ža­dė­ji­mo kaip ko­kio Lu­cio Fon­ta­nos įrė­ža bal­to­je dro­bė­je. Vie­nas vie­nin­te­lis rė­žis – ir dro­bė at­si­ve­ria. Į kaž­kur ki­tur.

Birutė Stulgaitė. Balansas I. 2005. Šarūnės Vaitkutės nuotrauka

Ta­čiau ne tik mi­ni­ma­liz­mas, ta­pęs au­to­rės vi­zi­ti­ne kor­te­le, tin­ka­mas kū­ri­niams api­bū­din­ti. Tin­klas ir plokš­tės, plie­no ma­lū­nė­liai ir „sū­puok­liai“ ne­pa­pras­tai mo­nu­men­ta­lūs. Akis klys­ta; žiū­rint į kū­ri­nių fo­to­gra­fi­jas at­ro­do, kad bet ku­rį iš dar­bų ga­li­ma tuoj pat sta­ty­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je: pro­por­ci­jų der­mė ir api­ben­drin­tos, iš­gry­nin­tos for­mos ver­čia dar­bus skulp­tū­ro­mis. O pa­si­ro­do, kad jie – mi­nia­tiū­ros. Ta­čiau nuo to mo­nu­men­ta­lu­mas nie­kur ne­dings­ta – nie­kas ne­drau­džia mo­nu­men­tais virs­tan­čius dar­bus sta­ty­tis vaiz­duo­tė­je, per­ke­liant juos į vi­di­nes erd­ves.

Vis­gi­ mi­ni­ma­liz­mas (ku­rį Stul­gai­tės at­ve­ju be­veik la­biau tik­tų va­din­ti at­si­ža­dė­ji­mu) pa­ste­bi­mas vi­suo­se au­to­rės kū­ri­niuo­se – skaid­riuo­se gin­ta­ro la­šuo­se, per­smeig­tuo­se jū­ros nu­glu­din­to pa­ga­liu­ko, si­dab­ro lan­ke­ly­je ar ema­lio kruo­pe­lė­je, puo­šian­čio­je is­to­ri­nę Vil­niaus se­na­mies­čio ply­tą, o šios eks­po­zi­ci­jos iš­skir­ti­nis ir nau­jas bruo­žas yra mo­bi­lu­mas. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­na­me dar­be glū­di ju­de­sys – kaip su­spaus­to­je spy­ruok­lė­je, nors ji ra­mi, kol lai­kai ją tarp pirš­tų, ta­čiau ži­nai, kad bet ku­rią aki­mir­ką ga­li sprieg­ti į ki­tą kam­ba­rio pu­sę. Kai ku­riuo­se kū­ri­niuo­se ju­de­sys aki­vaiz­dus: pa­vyz­džiui, pu­siau­svy­rą iš­lai­kan­čiuo­se „sū­puok­liuo­se“ (me­ni­nin­kės su­gal­vo­tas žo­dis, ga­lin­tis tik­ti į jos ko­le­gos Si­gi­to Vir­pi­lai­čio „pirš­ta­lų, kumš­ta­lų ir ant­au­sų“ ko­lek­ci­ją, kaž­ka­da eks­po­nuo­tą „Lie­tu­vos ai­do“ ga­le­ri­jo­je pa­va­di­ni­mu „Prie­kū­niai“). „Sū­puok­liai“ – ažū­ri­niai ob­jek­tai, be­si­pra­šan­tys pa­ju­di­na­mi. Kad pa­de­monst­ruo­tų, kaip su­ge­ba iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą, pa­rie­dė­da­mi pir­myn at­gal, kad aky­se su­bliz­gė­tų juos per­vė­rę si­dab­ro stry­pe­liai tar­si dvi­ra­čio sti­pi­nai. Kad, aki­mir­ką su­svy­ra­vę, vėl grįž­tų į ra­my­bės bū­se­ną. O ga­li­ma ir ki­taip – ma­ži si­dab­ri­niai kvad­ra­tė­liai, su­ver­ti ant vie­no stry­po, tar­si skai­čiu­kai, be­si­su­kan­tys ap­link sa­vo ašį, kad aky­se iš­si­dė­lio­tų sub­ti­lus žais­mas – iš ap­švies­to ir še­šė­ly­je sly­pin­čio si­dab­ro briau­nų. Ki­to ti­po ju­de­sys sly­pi ob­jek­tuo­se, ku­riems su­kur­ti pa­nau­do­tas pra­mo­ni­nis tin­klas. Me­ta­li­nis, o kaip­gi ki­taip. Bet per­re­gi­mas, leng­vas, kon­tras­tuo­jan­tis su jį lai­kan­čiais ne­gai­les­tin­gai funk­cio­na­liais kam­puo­čiais. Šis tin­klas ge­ne­ruo­ja at­min­ties ir vaiz­duo­tės ju­de­sį: iš kar­to nu­ro­do žve­jų tin­klus pa­jū­ry­je ir au­sy­se imi gir­dė­ti vė­jo švil­pi­mą. Bū­da­mi sta­tiš­ki, šie ob­jek­tai pil­ni vi­di­nio ju­de­sio: pa­jū­rio vė­jo ne­ša­mo smė­lio, tin­klo akių mir­gu­lia­vi­mo vė­jui pu­čiant. Ar­ba ūži­mo pro se­nos tro­bos ply­šius („Vė­ja­len­tės“). Jų for­ma pa­na­ši ir į bu­res – ir vėl nuo­ro­da į ju­de­sį, į ban­gų ne­ša­mą lai­vą.

Bet, ko ge­ro, įspū­din­giau­si – tie dar­bai, ku­rie rei­ka­lau­ja ju­de­sio iš žiū­ro­vo. Į ku­riuos žvelg­da­mas tie­siai ir sto­vė­da­mas vie­no­je vie­to­je pa­ma­ty­si ne­daug. Čia ir rei­kia „ati­dirb­ti“ ko­jo­mis. Vie­nuo­li­ka plie­no plokš­tu­mų „Švie­so­kai­ta I–XI“, ku­rio­se plo­ny­tė­mis li­ni­jo­mis iš­rėž­tas sū­ku­ri­nis ju­de­sys ar or­na­men­tas. Žvil­gan­tis ir be­si­kei­čian­tis gro­žis at­si­ve­ria tik ta­da, kai lė­tai ei­ni iš vie­nos pu­sės į ki­tą, ne­atit­rauk­da­mas akių nuo ob­jek­to. Jis yra pa­sau­lio cen­tras, o tu – jo pa­ly­do­vas. Ta­da ir pa­ma­tai li­ni­jų sū­ku­rius, jų san­kau­pas, pra­si­skver­bian­čias pro ly­gų duls­vą plie­no žvil­ge­sį ar­ba gruob­lė­tą rū­džių lukš­tą. Ta­da su­rū­di­jęs plie­nas at­sklei­džia vi­są sa­vo gro­žį, virs­da­mas po­pie­riu­mi min­tims už­fik­suo­ti. Ta­da jis tam­pa pa­veiks­lu, ku­ria­me plo­ny­tis rėž­tu­kas pa­lie­ka pėd­sa­kus – lyg ant jo bū­tų šo­kęs ir su­kę­sis mi­nia­tiū­ri­nis der­vi­šas. Šie dar­bai pri­me­na An­to­ni Tàpie­so kū­ri­nius, ku­rie man vi­suo­met at­ro­do kaip pei­za­žai, kur min­tys įspau­džia pė­das. Jas ga­li­ma už­fik­suo­ti ir pa­ro­dy­ti ki­tiems. Pa­na­šiai at­si­sklei­džia ir ki­tas kū­ri­nių ti­pas, ku­riam au­to­rė taip pat tu­ri pa­va­di­ni­mą – „glam­ži­niai“. Tik švie­so­kai­ti­niai dar­bai vei­kia teks­tū­ra, o glam­žy­ti – fak­tū­ro­mis. Nes plo­ny­čius va­rio lakš­te­lius ga­li­ma glam­žy­ti tar­si po­pie­rių, o pas­kui skai­ty­ti raukš­lių įra­šus, pa­sa­ko­jan­čius apie pra­ei­tį, anot Alek­san­dros Alek­san­dra­vi­čiū­tės. Pri­me­nan­čius vai­kys­tė­je rink­tų „si­dab­ri­nių“ sal­dai­nių po­pie­rė­lių gro­žį. Ką ir kal­bė­ti apie fil­mą, ku­ria­me „vai­di­na“ rū­dys ir mag­ne­tas ir ku­ris tė­ra su­da­ry­tas vien iš ju­de­sio. Ja­me Stul­gai­tė ne blo­giau už smeig­tu­ko kri­ti­mo tra­jek­to­ri­ją fik­sa­vu­sį Man Ray su­ge­ba už­bur­ti… rū­džių, pa­klus­niai se­kan­čių ne­re­gi­mą mag­ne­tą, val­din­gu ju­dė­ji­mu.

Ste­bi­na ir glu­mi­na au­to­rės reik­lu­mas ir be­kom­pro­mi­siš­ku­mas. Vi­sų pir­ma – sa­vo pa­čios, pas­kui ir ap­lin­kos at­žvil­giu. „Aš jos bi­jau“, – ne kar­tą esu gir­dė­ju­si iš dau­ge­lio me­ni­nės ap­lin­kos žmo­nių. Ir tei­sin­gai. Stul­gai­tei nė­ra pus­to­nių, jai ne­eg­zis­tuo­ja pa­sa­ky­mas „bus ir taip ge­rai“. Jai vis­kas tu­ri bū­ti taip, kaip rei­kia: šva­ru. Iš­gry­nin­ta. Per­re­gi­ma. Skaid­ru. Ašt­ru – jei rei­kia. Švel­nu – kaip pieš­tu­ko pri­si­lie­ti­mas prie po­pie­riaus. Užuo­mi­na ar vi­su bal­su rė­kiant, kad me­nas ne­pri­pa­žįs­ta kom­pro­mi­sų. Kad apie gro­žį ga­li­ma kal­bė­ti plie­nu ir rū­di­mis, šiugž­dan­čiu po­pie­riu­mi ir švie­sa, si­dab­ru ir erd­ve. Ir mu­mis, vaikš­tan­čiais nuo vie­no dar­bo prie ki­to, min­ty­se ju­di­nan­čiais „sū­puok­lius“ ar žvilgs­niu kei­čian­čiais plie­no plokš­tes. Gro­žis re­tai ka­da bū­na toks as­ke­tiš­kas ir ra­fi­nuo­tas, o erd­vė – to­kia reik­li.

Paroda veiks iki spalio 6 d.